XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje dauguma šiauliečių apie Gerardą Bagdonavičių  žino tris dalykus – Aušros alėjoje yra jo išskirtinės architektūros namas, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje –   jo vardu pavadintas ekslibrisų fondas, o „Aušros“ muziejus  išleidęs jo kūrybai skirtą meno albumą „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba. Grafika. Dizainas. Fotografija“. Ir tik keliasdešimt senųjų šiauliečių prisimena Jį – keistuolį Pendzeliuką, be kurio neapsieidavo nė viena rimtesnė dailės paroda ar visuomeninis renginys.

O juk G. Bagdonavičius (1901–1986) – žymiausias XX a. miesto dailininkas, universalus menininkas – grafikas, tapytojas, scenografas, knygų ir žurnalų iliustruotojas, ekslibrisų kūrėjas,  pedagogas, fotografas, vienas iš pirmųjų Lietuvos dizainerių, architektas, ko gero, pirmasis lietuvių kino aktorius.

Turėjo dailininko talentą
„Būti dailininku Gerardui Bagdonavičiui, manau, iš dalies lemta prigimties. Antra, dailei jis turėjo potraukį. Trečia, tokią jis pasirinko profesiją, kad pragyventų. Taip, dailininko talentą Gerardas Bagdonavičius turėjo, nors ir nebuvo baigęs jokios aukštosios mokyklos (Kauno meno mokyklos diplomą gavo 1930 metais – po  neakivaizdinių studijų) ir tapo profesionaliu dailininku ir nesiskyrė nuo kitų to meto dailininkų, – sako menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, vienas iš tų šiauliečių, kurie gerai pažinojo G. Bagdonavičių. – Jis daug dirbo taikomosios dailės – dizaino (tada tik tokio termino nebuvo) – srityje, nes tai buvo jo stichija. G. Bagdonavičius, kaip pats reklamavosi, galėjo daryti viską: plakatus, blankus, atvirukus, saldainių popierėlius ir visa kita.“

V. Rimkus teigia, kad G. Bagdonavičiaus tapyba yra grafika, paspalvinti piešiniai: daugiausia jis ir dalyvaudavo parodose su savo grafikos darbais. Yra sukūręs Šiaulių bažnyčios litografijų, cinkografijos darbų ir, žinoma, ekslibrisų.

Pažymėtinas būtent jo indėlis kuriant ir Lietuvoje bei pasaulyje populiarinant lietuvišką ekslibrisą. G. Bagdonavičius sukūrė per du šimtus ekslibrisų, kurių daugumas skirta Šiauliams ir šiauliečiams.

Šis menininkas pasižymėjo ir kaip scenografas: yra išlikusių jo scenografijos eskizų, skirtų Kauno Tautos teatre 1923 m. statytai Vydūno dramai „Žvaigždžių takai“ ir Iljos Erenburgo pjesei „Aukso širdis“, Šiaulių dramos teatro spektakliams Moljero „Tartiufas“, Frydricho Šilerio „Klasta ir meilė“.

G. Bagdonavičius buvo ir fotografas, kuris į fotografiją žiūrėjo kaip į meną, vienas pirmųjų  Šiauliuose pradėjo fotografuoti aktus. Savo sukonstruota fotokamera padarė daug meninių nuotraukų, su kuriomis dalyvavo parodose.

Ir šis menininkas projektavo...  baldus: pagal jo projektus 1937 m. pagaminti baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei.

„Jo kūrybos pikas yra tarpukary. Pokario metais jis daug ir nekūrė – gal todėl, kad buvo piešimo mokytojas, gal todėl, kad bažnyčias, sinagogas piešė, o ši tema lyg ir buvo nesveikintina.

Gerardas Bagdonavičius, galima sakyti, atsigavo, kai į Šiaulius atvyko jaunų dailininkų – tada jis lyg ir kiek atgimė“, – prisimena profesorius.

Gimusios tradicijos
Kokią tiesioginę įtaką šiems jauniesiems padarė G. Bagdonavičius – ateities tyrinėtojų veiklos objektas. O šiaip nėra ir nebuvo nė vieno Šiaulių dailininko nuo septintojo XX amžiaus dešimtmečio, kuris kalbėdamas apie miestą, jo kultūrinį gyvenimą nepaminėtų G. Bagdonavičiaus kaip ryškiausio miesto kultūros simbolio.

Tad nenuostabu, kad Šiauliuose jau anapilin išėjus G. Bagdonavičiui pradėjo formuotis su juo susijusios tradicijos.
Viena pirmųjų – tai mecenato dovanos – Šiaulių menininkų patriarcho darbų sugrįžimas. Prieš dešimtmetį menų festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ metu šiaulietis kolekcininkas Edmundas Armoška Šiaulių miestui padovanojo dvylika G. Bagdonavičiaus sukurtų scenografinių darbų ir dar vieną – „Laiptų galerijai“.

Tąsyk šiaulietis menotyrininkas Remigijus Venckus taip įvertino šią mecenato dovaną: „Gerardo Bagdonavičiaus kūryba yra svarbi Lietuvos istorijoje: jau ne vienoje chrestomatijoje, ne viename meno vadovėlyje ar teminių meno istorijos knygų puslapyje G. Bagdonavičiaus kūryba analizuojama, kritikuojama, pristatoma. Jis buvo asmenybė, nes tik charizmatiška asmenybė provincijoje gali išlikti, sukurti jos kultūrą ir dar ilgai po savo mirties turėti atgarsį pasėtos kultūros naujose formose. Mūsų mieste tai bene svarbiausias ir iškiliausias savo laikmečio dailininkas.

Gaila, kad mes neturime jo kūrybai skirtos galerijos (nors šiuo metu tai tikriausiai prabanga) arba bent jo kūrybą išsamiai pristatančios salės su nuolat keičiamais eksponatais. Būtų šaunu tokią salę išvysti „Aušros“ muziejuje arba kokios nors miesto galerijos padalinyje. Pas mus dažnai užmirštama tai, kad tokių dailininkų, kaip G. Bagdonavičius, kūryba gali pasitarnauti kaip turtingas miestą reprezentuojantis kultūros paveldas, kuris nuolat atgaivinamas jį iš naujo kas kartą vis moderniau permąstant.“  

Antra – G. Bagdonavičiui skirti plenerai. 2015 m. „Laiptų galerijos“ organizuotas festivalis-pleneras „Šiaulių Monmartro respublika-2015“ buvo skirtas Gerardui Bagdonavičiui-Pendzeliukui atminti. Kelios dešimtys ne tik Šiaulių, bet ir kitų Lietuvos miestų, Latvijos, Rusijos ir kitų šalių dailininkų tapė dažniausiai įžymųjį namą Aušros alėjoje ir Šiaulius, o po to surengė parodą.

2016 m. Šiaulių dailės galerija jau tradiciniu tapusį meninių akcentų plenerą-konkursą „(Ne)atrasti Šiauliai“ paskyrė šiam menininkui, nes būtent 2016 metais minėjome 115-ąsias G. Bagdonavičiaus gimimo ir 30-ąsias mirties metines.

Plenero-konkurso nugalėtoju tapo skulptorius Martynas Gaubas, sukūręs savitą akcentą „Pendzeliukas“, kuris pastatytas Aušros alėjoje šalia Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, kur veikia Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, tai yra, už kelių šimtų metrų nuo Pendzeliuko namo.

Trečia – Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, kuris kelis kartus per metus organizuoja ekslibrisų parodas ir konkursus.

„Tarpukary, žinoma, Gerardas Bagdonavičius darė didelę įtaką Šiaulių meniniam, kultūriniam gyvenimui. Jis buvo mokytojas Mokytojų seminarijoje (o tai buvo labai svarbi institucija – mokytojus mokyti) ir amatų mokykloje, kur gal dar daugiau darė įtaką – daug liaudies meistrų kaip Kalinas jį laikė savo mokytoju. Darė įtaką ir Gerardo Bagdonavičiaus nuolatinės pastangos dirbti, veržtis, ieškoti užsakymų, juos atlikti ir parodyti. Pavyzdžiui, teatre jis gaudavo užsakymų, nes rimtai ir atsakingai juos vykdydavo: studijuodavo veikalus, pastatymus, istoriją – nieko nedarydavo priebėgom. Apskritai tarpukaryje buvo pripažinta savotiška Lietuvos dailės šiaulietiškoji atšaka: Sofija Riomerienė Tytuvėnuose (nors ir daugiau mokslo gavusi, bet kūryba labai artima G. Bagdonavičiui), etnografas Pirkovskis Telšiuose ir Gerardas Bagdonavičius su kitais Šiaulių dailininkais“, – taip apibendrina G. Bagdonavičiaus veiklą menotyrininkas profesorius V. Rimkus.

2019 11 14 7

1996 m. prie G. Bagdonavičiaus namo Aušros al. 84, atidengta skulptorės Birutės Kasperavičienės sukurta memorialinė lenta. Redakcijos archyvo nuotr.

2019 11 14 9

Namą suprojektavo architektas Karolis Reisonas ir pats G. Bagdonavičius. Vaizdas prieš rekonstrukciją.  Redakcijos archyvo nuotr.

2019 11 14 6

G. Bagdonavičiaus suprojektuoti baldai. Redakcijos archyvo nuotr.

2019 11 14 5

2019 11 14 4

G. Bagdonavičiaus nuotraukos iš V. Rimkaus archyvo.

Į viršų