„Šiaulių Monmartro respublika“: dailės, muzikos ir poezijos šventė tęsiasi ir plečia savo teritoriją

„Laiptų galerijoje“ antradienį pristatyta rugpjūčio mėnesį praūžusio tarptautinio festivalio „Šiaulių Monmartro respublika“ dailės plenere sukurtų darbų paroda „Mėlyna ir dvi kitos spalvos“.

Susirinkusiems dailininkams iš Vilniaus, Liepojos, Šiaulių ir festivalio partneriams iš Žagarės bei Joniškio įteikti spalvingi parodos katalogai. Plenero rezultatus aptarė humanitarinių mokslų daktarė dailėtyrininkė Danutė Zovienė. Galerijos direktorė Janina Ališauskienė pažadėjo: ateinantį rugpjūtį „Šiaulių Monmartro respublika“ sugrįš – su naujais profesionalių dailininkų kūrybiniais užmojais, sielą glostančia muzika, maloniais susitikimais ir „laiptiečių“ sumanytais siurprizais.

Prestižinis Šiaulių miesto renginys
Parodoje ,,Mėlyna ir dvi kitos spalvos“ – 21 dailininko iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Olandijos tapybos darbai, sukurti dailės festivalyje-plenere ,,Šiaulių Monmartro Respublika-2019“ rugpjūčio 5–9 d. Šiemet festivalis įtrauktas į prestižinių miesto renginių programą, todėl atsivėrė galimybė ne tik priimti svečius, surengti išvykas, koncertus, bet ir išleisti labai svarbų dokumentą – plenero katalogą.

Dauguma į festivalį pakviestų dailininkų su „Laiptų galerija“ yra susiję kūrybiniais ryšiais – surengę čia personalinių parodų, dalyvavę bendruose projektuose. Daugiausia tapytojų atvyko iš Vilniaus: Ričardas Bartkevičius, Ilona Daujotaitė-Janulienė, Živilė Jasutytė, Dalia Kasčiūnaitė, Lilija Puipienė, Giedrė Riškutė, Marius Strolia, Loreta ir Ričardas Zdanavičiai. Ištikimi plenerui liko šiauliečiai Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Irena ir Vilius Šliuželiai, Vita Žabarauskaitė.

Dr. D. Zovienė pabrėžė, kad dauguma jų – brandūs menininkai, dėstantys aukštosiose ar specializuotose meno mokyklose, surengę įsimintinų parodų, pelnę svarbių profesinių įvertinimų.

Festivaliui didžiulė garbė, kad atvyko žymus Ukrainos dailininkas Matvei Vaisberg bei jo kolegos dailininkas ir istorikas Oleg Prontenko-Mazur bei menotyrininkė Iryna Žmuliukina.

Pirmą kartą Šiauliuose viešėjo olandų dailininkė kostiumo dizainerė Betty Dijk ir portretistė Marie-Louise Ewen. Šiauliuose visada laukiami Latvijos menininkai. Šį kartą atvyko Liepojos universiteto profesorė Inta Klāsone, Aldis Kļaviņš ir Solvita Spirģe-Sēne. Šiais metais plenero dalyvių sukurti paveikslai padovanoti Žagarės dvaro sodybai.

Pristatydama parodą dr. D. Zovienė pabrėžė, kad labai svarbu išleisti kokybišką plenero katalogą, nes kultūros vyksmą reikia dokumentuoti. Dailėtyrininkė pastebėjo, kad plenero darbų ekspozicija sudaryta profesionaliai, sustiprina bendrą įspūdį. Tai, kad lietus sutrukdė tapyti P. Bugailiškio sode, gal net išėjo į naudą, Dailės mokykloje dirbdami menininkai galėjo labiau susikaupti. Vis dėlto daugumos darbų įkvėpimo šaltinis – gamta, abstrahuota jos vizija.

Dailėtyrininkė atkreipė dėmesį į M. Vaisberg kūrinio simbolikos ir spalvų dermę, R. Bartkevičiaus, vieno iš ryškiausių abstrakčiosios tapybos kūrėjų, darbą, G. Riškutės tapybą, įspūdingus L. Zdanavičienės šermukšnius, latvių improvizacijas gamtos tema, V. Žabarauskaitės nevaldomą ekspresiją. Įdomi R. Zdanavičiaus figūrinė tapyba, raiškūs olandų dailininkių portretai. Dailėtyrininkė atkreipė dėmesį į spalvų žaismą darbuose, kalbėjo, kad menininkus išlaisvino tinkamai parinkta plenero tema.

D. Zovienė teigė, kad „Laiptų galerija“ propaguoja modernųjį meną Šiaurės Lietuvoje, organizuoja labai aukšto lygio renginius, linkėjo ateityje išleisti 20 metų „Monmartro respublikos“ parodų albumą.

Viliojanti laisvės dvasia
„Šiaulių Monmartro respublika“ įsikūrė 2002 m. Taigi šiemet vyko septynioliktą kartą. Iš viso renginyje jau dalyvavo per 200 profesionalių dailininkų, kai kurie po kelis kartus. Festivalio pavadinimas – ne geografinė nuoroda, o kūrybinė dvasia, tvyranti kelias rugpjūčio dienas. Šiauliuose, kaip ir ant Monmartro kalvos Paryžiuje, skamba muzika, dailininkai kuria stebimi žiūrovų, vyksta betarpiškas bendravimas.

Apie tai, kaip atsirado Monmartras Šiauliuose, laikraščio skaitytojams papasakojo festivalio sumanytoja – „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė.

„Mane pakerėjo laisvės dvasia, kurią pajutau Paryžiuje, – prisimena J. Ališauskienė. – Ypač įstrigo 1996 metų kelionė, kurios tikslas buvo susitikti su dailininku Žibuntu Mikšius ir jo žmona Mirjam Meras. Vaikštinėjome po Monmartrą, o ten tiek judesio… Daugybė dailininkų suvažiavę: ir vietinių, ir iš Vakarų Europos, bet didžioji dalis iš Rytų. Senosios santvarkos griūtis Rytų Europoje įnešė sumaištį daliai žmonių, tačiau atvėrė naujų galimybių. Dar tebebuvo sienos, bet jau galėjai vizą gauti, išvažiuoti, ieškoti naujų patirčių, pamatyti, save parodyti, bandyti kaip nors užsidirbti.

Monmartre pilna menininkų iš visų kraštų, nesiimu vertinti jų darbų, gal kurie gatvės lygio, kičiniai, bet jų tokia gausybė – ir ant pievelės, ir tiesiai ant šaligatvio. Eina tau iš paskos, kalbina, siūlo tave nupiešti, nupirkti prašo. Tavo siluetą brūkšteli, savo signatūrą deda. Pilna ne tik tapančių, piešiančių, bet ir muzika skamba aplinkui. Tokia nežabotos laisvės dvasia tvyro… Pats rajonas, švelnu pasakyti, bohemiškas, visko gali pamatyti, užuosti, išgirsti…“

Panoro J. Ališauskienė į Šiaulius tą laisvės dvasią parvežti. P. Bugailiškio sodas atrodė labai tinkama vietelė meno ir menininkų šurmuliui skleistis. „Kai muzika skamba, rodos ir piešti, tapyti kitaip einasi, kitoks bendravimas užsimezga. Brandinau savyje idėją. Atrodė, kad pirmus kartus paorganizuosime, o paskui prigis, savaime žinos visi, patys menininkai čia veršis, – šypteli galerijos vadovė. – Deja, savaime nieko nebūna. Kuo toliau, tuo labiau tampame priklausomi nuo daiktų, nuo pinigų. Vis sunkiau organizuoti.“

Dabartiniame Paryžiaus Monmartre, pasak J. Ališauskienės, ankstesnės bohemiškos dvasios jau nebėra, o Šiauliuose tą laisvės polėkį bandoma išsaugoti. Pradžia buvo kukli, festivaliu renginio dar nevadino.

Tačiau niekada „Šiaulių Monmartro respublika“ nebuvo tik pleneras, tik būrelio dailininkų susibėgimas. Nuo pat pirmojo renginio 2002 m. tai buvo dailės ir muzikos teatralizuota šventė. Pradžioje nelengva buvo įtikinti dailininkus, kad miesto erdvėse gali būti pleneras įdomus. Baugino, kad nuolat bus stebimi, negalės atsipalaiduoti. Kur matyta – vidury bulvaro per 20 dailininkų išsirikiavę?

Bet smagu prisiminti, kad jau nuo pat pradžių pavyko rasti žmonių, kurie išdrįso dalyvauti teatralizuotuose performansuose. Įrengta siena, muitinė su sargybiniais, dalis apsirengė vienuoliais ar kitais personažais. Ypač didelį įspūdį darė patranka, skolinta iš Kauno karo muziejaus, kuri paskelbė „Monmartro respublikos“ pradžią. Žinoma, prireikė ir prezidentės, kultūros ministro. Iki šiol tos „pareigybės“ neišnyko.

Per ilgą laiką išsigrynino tradicijos. Pagrindas visada yra dailė. Pasak J. Ališauskienės, dailės ritmui skleistis padeda muzika. Dailininką įkvepia ne vien tai, kad jis klausosi koncerto salėje ar bažnyčioje. Labai svarbu, kad šalia būtų kiti klausytojai – žiūrovai. Iš vienos pusės, dailininkams sudaromos sąlygos kurti, dalytis patirtimi, iš kitos – atsipalaiduoti, bendrauti, jų laukia performansai, koncertai, išvykos. Kuriama šventė sielai. Vakarais „Laiptų galerija“ ir P. Bugailiškio sodas virsta tarsi pasakų buveine, nušvinta įvairiomis spalvomis. Apsikeitimas emocijas sustiprina, dailininkai išvažiuoja ne tik sukūrę puikių darbų, bet tarsi nušvitę, praturtėję.

Šiauliečiams tai irgi puiki proga bendrauti su menu ir menininkais. Pažinti, kalbinti, stebėti kūrybinį procesą. Šiauliuose vasaros renginių beveik nėra. Plenerai miesto erdvėje iki tol tik Vilniuje vykdavo. Kai iš P. Bugailiškio sodo molbertai persikėlė į bulvarą, iš pradžių sulaukta įvairių reakcijų. Sprendimas buvo šiek tiek pragmatiškas, nes „menas ėjo į žmones“, masiškumo reikėjo, kad politikai skirtų renginiui finansavimą. Bet miestas tomis dienomis tikrai atgydavo.
Šiauliuose gyvų skulptūrų, kaip Krokuvoje, nelabai pamatysi. O „Monmartro“ mimai puošė gatves, linksmino praeivius, kūrė šventišką nuotaiką. Vienais metais net žirgais į gatves išjojo, karietaite važinėjo.

Nuo pirmųjų „Šiaulių Monmartro respublikos“ renginių vyko poezijos skaitymai. Iš pradžių sode, paskui keletą metų poezijos mėgėjai aktorių, skaitovų laukdavo pėsčiųjų bulvare. Pamėgtos vietos prie P. Višinskio paminklo ir prie buvusio „Žiburio“ knygyno. Skaitė A. Bialobžeskis, M. Šaltytė, Birutė Mar, N. Bėčiūtė, J. Bindokas, kt. Pasak J. Ališauskienės, jeigu su pagarba – poeziją ir ant bruko galima skaityti. Dabar, kai bulvaras išardytas, nebepritinka poetinis žodis jame. Norėtųsi, kad rastųsi mieste jaukios kavinukės, kuriose poezija gyventų. Kol kas tokia kamerinių renginių salele tik „Laiptų galerija“ yra tapusi.

Aukšta kartelė
Kasmet vis turtėjančią festivalio programą tradiciškai sudaro dviejų meno sričių – dailės ir muzikos jungtis: vaizduojamojo meno kūrėjai dalyvauja viešame plenere, rengiama kviestinio dailininko paroda, vyksta koncertai, muzikiniai vakarai, susitikimai. Bendravimas su menu ir menininkais yra pagrindinis „Šiaulių Monmartro respublikos“ organizatorių komandos siekis.

Pasak dr. D. Zovienės, Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ nuo pat įsikūrimo dienos kryptingai plėtoja klasikinio modernaus meno sklaidą. Tradiciškai į „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio programą greta plenero įtraukiama paroda, kurioje kaskart pristatoma vieno ar kito iškilaus lietuvių menininko kūryba. 2019 metų kviestinė dailininkė buvo kultūros ir meno premijos laureatė Dalia Kasčiūnaitė. Eksponuota jos tapybos paroda. „Juoda – balta“, Lietuvos abstrakčiosios tapybos virtuozė vedė plenero dalyviams meistriškumo pamoką.

Viena sudėtinių šių metų „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivalio dalių – Joniškio Raudonojoje sinagogoje surengta Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino Savicko kūrinių paroda iš kolekcininko Egidijaus Jakubausko rinkinių.

Ankstesniais metais „Šiaulių Monmartro respublika“ yra pateikusi Ž. Mikšio, M. Meras, Š. Saukos, E. Juchnevičiaus, kt. žymių menininkų parodas.

Išlaikomas dėmesys Šiaulių miesto išskirtinėms asmenybėms, pavyzdžiui, 2015 metų pleneras skirtas dailininko Gerardo Bagdonavičiaus atminimui, jo tema buvo „Gerardo Bagdonavičiaus – Penzeliuko – atspalviai“.

Plečiama geografija
Per beveik du dešimtmečius išsiplėtė festivalio teritorija. Prasidėjusi P. Bugailiškio sode „Šiaulių Monmartro respublika“ pasklido miesto erdvėse, nuspalvino ir atgaivino pėsčiųjų bulvarą, pernai pasiekė Joniškį, šiemet apėmė ir Žagarę, kitais metais išjudins Kelmę. Dr. D. Zovienės vertinimu, festivalio rengėjų indėlis į profesionaliosios kultūros sklaidą periferijoje yra neįkainojamas – atokesnių miestelių gyventojams dailė ir muzika atvyksta „tiesiog į namus“ ir suburia bendravimui su menu.

J. Ališauskienė paaiškino, kad plėsti festivalio ribas prireikė dėl kelių priežasčių. Kad ir kaip nepatiktų, Šiauliai yra provincijos miestas, be to, sparčiai mažėjantis. Jei norime išlaikyti regioninio kultūros centro įvaizdį, svarbu, kad būtume žinomi kuo plačiau. Ne visi joniškiečiai ar kitų rajonų gyventojai turi galimybę atvykti į Šiaulius, kai nuveži vertingą parodą ar koncertą – kita kalba. Antra, išvykimas į rajonus yra galimybė didinti mūsų miesto dailininkų žinomumą. Trečias dalykas, kad atvykusiems dailininkams norisi parodyti įdomesnių mūsų krašto vietų. Kryžių kalnu vilniečių jau nenustebinsi. O Joniškio Baltoji ir Raudonoji sinagogos ir ypač Žagarė jiems buvo įdomi naujiena. Žagarės dvare svečiai vakarieniavo, plenero darbų paroda surengta kultūros centre. Skaudi Žagarės žydų bendruomenės istorija ypač sukrėtė. M. Vaisberg šis miestelis davė impulsą sukurti paveikslų ciklą „Svetimi namai“.

2020-ieji yra žydų Gaono metai. Šiai temai festivalyje bus skirta nemažai dėmesio. Jau sutarta, kad pagrindinis dailininkas bus Matvei Vaiberg. Gali būti, kad išvysime jo garsųjį biblinį ir Maidano temos paveikslų rinkinį „Siena“. Kelmėje planuojama M. Meras litografijos paroda. Tikimasi surengti ekskursiją į medinę Pakruojo sinagogą.

Džiugina, kad festivaliui deramą dėmesį rodo savivaldybės. Pagarbiai menininkus, „Monmartro respublikos“ piliečius priėmė Joniškio rajono ir Šiaulių miesto savivaldybės.

Muzika sielai
Festivalio metu koncertai vyksta ne tik „Laiptų galerijos“ erdvėse. Kasmet profesionalūs muzikantai ir dainininkai koncertuoja Šventojo Jurgio bažnyčioje, pastaruosius metus „muzikinis desantas“ lankėsi Joniškyje ir Žagarėje.

J. Ališauskienė pažymėjo, kad muzikos kūriniai dažniausiai siejami su daile. Pavyzdžiui, šiemet „Šiaulių Monmartro respublika“ parengė itin turiningą muzikos renginių programą. Koncertus „Laiptų galerijoje“ ir Šventojo Jurgio bažnyčioje surengė Valstybinis Vilniaus kvartetas. Galerijoje kvartetas atliko XIX a. rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio ciklą „Parodos paveikslėliai“, įkvėptą sukurtą dailininko Viktoro Hartmano parodos. Žiūrovams „Parodos paveikslėlius“ vaizdingai pristatė muzikologas Viktoras Gerulaitis, jo istorinės interpretacijos praturtino koncertą ryškiais vaizdiniais.

Koks „Monmartras“ be prancūziškos muzikos? Atidarant Dalios Kasčiūnaitės parodą koncertavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė ir Daumantas Slipkus (fortepijonas). Solistė savitai sujungusi vaidybą ir vokalą perteikė specifinę Prancūzijos muzikos ikonos Editos Piaf dainavimo manierą ir nuotaiką.

Šventojo Jurgio bažnyčioje Valstybinis Vilniaus kvartetas koncertavo su Lietuvos muzikos ir teatro profesore Asta Krikščiūnaite. Išskirtinis solistės soprano skambesys užbūrė klausytojus.

Įspūdinga muzikos popietė vyko Joniškio Raudonojoje sinagogoje. A. Savicko kūrinių parodoje koncertavo Čiurlionio kvartetas ir labai artistiška solistė Dovilė Kazonaitė.

Vyrų vokalinis ansamblis „Quorum“ Žagarėje pradžiugino lengvesnio žanro koncertu, atliko populiariosios muzikos kūrinių ir žydiškų dainų. Šiame mieste iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausi žydų bendruomenė, todėl šios dainos klausytojams sukėlė virpulį.

Pernai nuotaikinga muzika „Monmartro“ piliečius ir svečius stebino savita grupė „Jazzperado“.

Prieš ketverius metus festivalyje muzikavo bardas, prancūziškų dainų atlikėjas vilnietis Vygantas Kazlauskas, jaunųjų muzikantų grupė iš Šiaulių „Domantas & Co“, Valstybinis Vilniaus kvartetas ir solistė Asta Krikščiūnaitė, Lietuvos kamerinis orkestras ir solistai Raminta Vaicekauskaitė ir Liudas Mikalauskas.

Kaip tikrame Monmartre, festivalio dalyviai, šiauliečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į koncertą „Vakaro serenados“, jame Lietuvos kamerinis orkestras (dirigentas Modestas Barkauskas) ir solistai R. Vaicekauskaitė bei L. Mikalauskas atliko G.F. Handel, W.A. Mozart, G. Donizetti, J. Malats, G. Bizet, E.de Curtis, A. Raudonikio, F. Lehar ir G. Kuprevičiaus kūrinius.

Kasmet „Šiaulių Monmartro respublikoje“ vieši išskirtiniai muzikantai ir dainininkai.

Teatralizuoti performansai, šviesų šou
Neatsiejama „Šiaulių Monmartro respublikos“ tradicija yra kasmetiniai mimų pasirodymai, performansai. Trejus metus iš eilės P. Bugailiškio sode nakties tamsą sudrasko ir sukuria romantišką nuotaiką linksmas šviesų šou. Šį rugpjūtį du vakarus „Laiptų galerijos“ lauko erdvėje vyko šviesų performansas. Ant galerijos pastato sienos buvo rodomos videoprojekcijos „Prancūzų impresionistai“ ir „Lietuvos arsininkai“, aistringai būgnus mušė grupė „Ritmas kitaip“, o ansamblis „Salduvė“ jautriai atliko lietuviškus romansus.

Žaismingumo renginiui suteikė 2016 metais K. K. Šiaulyčio šaržuoti „Monmartro“ piliečių portretai.

Anksčiau „Šiaulių Monmartro respublikos“ piliečius visur lydėdavo mimai, rengdavo gyvų skulptūrų pasirodymus sode ir miesto erdvėse. Septynioliktojo festivalio renginius nuspalvino žavus Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių Monikos Šaltytės ir Juozo Bindoko duetas. Jie poetiškais intarpais papildė renginius Šiauliuose, Joniškyje ir Žagarėje, tapo tarsi „Monmartro respublikos“ veidu. Bus ir kitais metais.

„Monmartro respublika“ gyvuos
Per beveik du dešimtmečius festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“ įgijo aiškų formatą ir tikslinę auditoriją – jis orientuotas į abipusį menininkų ir visuomenės bendravimą, sujungiant dailę, muziką ir poeziją. „Laiptų galerijos“ darbuotojų pasišventimas, energija, atkaklus darbas lemia, kad renginys klesti ir plečiasi. Juo patikėjo profesionalūs užsienio ir Lietuvos menininkai. Randasi vis daugiau draugų, gerbėjų, partnerių.

Miesto vadovai pripažino festivalį prestižiniu renginiu, tai džiugina ir įpareigoja. J. Ališauskienė įsitikinusi, kad festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“ padeda kurti Šiaulių, kaip Šiaurės Lietuvos kultūrinio centro įvaizdį, stiprina tiek „Laiptų galerijos“, tiek Šiaulių miesto kultūrinį identitetą.

2019 11 09 3

J. Ališauskienė: „Festivalyje dalyvauja aukščiausios prabos dailininkai. Mes jais džiaugiamės ir didžiuojamės, kuriame šventę jiems, miestui ir sau.“
„Laiptų galerijos“ archyvo nuotr.

2019 11 09 10