facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Petras Repšys (g. 1940 m. rugsėjo 26 d. Šiauliuose) – lietuvių grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas, nacionalinės dailės klasikas. Šiauliuose jis  gavo  piešimo ir meno suvokimo  pagrindus iš savo mokytojo  dailininko Gerardo Bagdonavičiaus. Gimtajam miestui P. Repšys dovanojo pilną savo sukurtų knygos ženklų-ekslibrisų rinkinį. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka išleido išsamų P. Repšio ekslibrisų katalogą, kurio pristatymas vyks lapkričio 16 d. 13 val. Šiaulių knygų mugėje.

Istorijų pasakotojas
„Petras Repšys – puikus dailininkas, visuomenei brangių idėjų įkūnytojas, tačiau vargu, ar jo sukurti atvaizdai būtų taip vertinami, jei ne stropiai kultivuojamas pasakotojo talentas. Petras pilnas istorijos ir istorijų, – rašo katalogo sudarytoja profesorė Giedrė Jankevičiūtė. – P. Repšys moka sureikšminti ir išaukštinti nesubanalindamas, mėgsta sutirštinti emocijas, bet išvengia patoso ir ašaringo gėrėjimosi, taikliai atskleidžia tokias žmonių ir įvykių puses, kurios kasdienybę pakylėja ligi universalijos.“

Profesorės teigimu, šis P. Repšio gebėjimas puikiai išryškėja medaliuose, knygų iliustracijose. Mažomis vaizdinėmis novelėmis tampa ir jo paveikslai, sienų tapyba, reljefai, plaketės ir, žinoma, knygų ženklai.

„Lakoniškos formos knygos nuosavybės ženkluose P. Repšys sugeba rasti vietos kad ir visai trumputei istorijai. Taip jo ekslibrisai net ir nesusieti su konkrečia biblioteka bei jos segmentu – knyga – tampa neužrašytų tekstų paratekstais, – rašo G. Jankevičiūtė. – Jie būtinai ką nors pasako apie ekslibriso savininką bei jo pomėgius, apie ekslibriso autorių ir jo aplinką.“

Kataloge ekslibrisai suklasifikuoti remiantis dviem jų savybėmis: technika (katalogą sudaro keturi skyriai – cinkografija, serifgrafija, litografija ir piešiniai) bei chronologija. Chronologinį aspektą  paryškina ekslibrisų sąrašas, iliustruojantis šio žanro plėtotės dinamiką Repšio kūryboje. Trumpi duomenys apie ekslibrisų adresatus pateikti asmenvardžių rodyklėje. Katalogas turėtų sudominti tiek dailės mėgėjus, tiek jos tyrinėtojus.

Prof. G. Jankevičiūtė pažymi, kad daugiausia ekslibrisų P. Repšys sukūrė 8-ąjį dešimtmetį, kai ši veikla Lietuvoje išgyveno visuotinį pakilimą. Jo ekslibrisai yra daugiausia asmeninės dedikacijos draugams ir bičiuliams – menininkams, medikams, mokslininkams. Išskirtiniai yra  artimųjų užsakyti didelių bibliotekų savininkų istoriko Juozo Jurginio ir literatūrologo Jono Lankučio ekslibrisai. Dailininkas sukūrė keletą ekslibrisų mirusiųjų atminimui: ekonomistui Dzidui Budriui, architektui Ignui Laurušui, rašytojui Broniui Radzevičiui, grafikui ir tapytojui Viktorui Petravičiui. Memorialinis ekslibrisas yra pagarbos ženklas, tarsi mažytis paminklas.

Po 1990 m. dailininkas ekslibrisus kuria labai retai. Profesorės teigimu, P. Repšio knygos ženklų kolekcija pirmiausia vertinga kaip sovietinės epochos kultūros šaltinis – ji padeda suvokti, kaip tomis sąlygomis formavosi alternatyva komunistinio režimo kontroliuojamai oficialiajai kultūrai, ką ir kaip siejo bendros pažiūros, idėjos, simpatija.

Neabejotinai kiekvienas P. Repšio ekslibrisas – žavi grafikos miniatiūra, pasižyminti ir puikiu humoru, ir išradingumu, ir atlikimo meistryste.

„Dabartinė knygos ir knygos meno kontroversiška padėtis, kai vis pranašaujama popierinės knygos mirtis, nėra palanki ekslibriso plėtotei. Tačiau besidominčiuosius knygos ženklais tai tik dar labiau skatina kaupti ir saugoti jau sukurtus ekslibrisus, – teigia prof. G. Jankevičiūtė. – Tuo požiūriu unikali Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos veikla. Neatsitiktinai pirmasis ir vienintelis ekslibriso rinkimo ir tyrimo centras šalyje veikia būtent šio žanro entuziastų Gerardo Bagdonavičiaus ir Petro Repšio mieste.“

Pro geležinę uždangą
Katalogo sudarytoja prof. G. Jankevičiūtė apibūdina P. Repšio kelią į ekslibriso pasaulį ir šio grafikos žanro kontekstą. Mažą, privačioje erdvėje lengvai judantį grafikos atspaudą sunku pagauti ir cenzūruoti.

Šiomis knygos ženklo savybėmis netruko pasinaudoti jauni veržlūs Lietuvos grafikai, troškę ištrūkti už geležinės uždangos, todėl ekslibrisai buvo labai populiarūs. Nuo 1976 metų į tarptautines bienales pateko ir pelnė apdovanojimų Vinco Kisarausko darbai, vėliau lietuvių ekslibrisininkų kūrybą užsienyje reprezentavo Virgilijaus Augustino Burbos bei Antano Kmieliausko kūriniai, kurie kokybe, technika, atlikimo meistriškumu ir kruopštumu išsiskyrė tarptautiniame kontekste.

Pirmoji rimta proga sukurti ekslibrisą Petrui Repšiui pasitaikė 1969 m. Vilniaus universiteto bibliotekai ruošiantis keturių šimtų metų sukakčiai – ji buvo švenčiama 1970 m.
.
Paskatintas bičiulio tapytojo Valentino Antanavičiaus, jau turėjusio ekslibrisininko patirties, Repšys dalyvavo bibliotekos paskelbtame konkurse ir tapo vienu iš jo laimėtojų. Kitu laimėtoju išrinktas jo profesorius Antanas Kučas. Petro Repšio ekslibrisas buvo įklijuotas į kai kurias universiteto bibliotekos knygas.

Į ekslibrisininkų virtualias keliones po Europą ir už jos ribų P. Repšys įsijungė 1971 metais. Pirmąsyk jo ekslibrisai buvo pristatyti V tarptautinėje šiuolaikinio ekslibriso bienalėje Malborko muziejuje Lenkijoje, dalyvavo ir VI ekslibriso bienalėje Marienburge.

P. Repšys straipsnio autorei pasakojo, esą cenzūrą nelabai sunku buvo įveikti. „Sudėdavome į voką ir išsiųsdavome į konkursą. Jei nenueina, dedi į kitą voką ir vėl siunti. Nieko ypatingo, bet  su dideliais darbais šitaip nepažaisi.“

Pasak R. Jankevičiūtės, Lietuvos ekslibrisininkams tekę apdovanojimai teikė pasitikėjimo savo jėgomis, augino savivertės pojūtį. Lietuvių kūriniais susidomėjo įvairių šalių ekslibrisų kolekcininkai, ypač Lenkijoje, Italijoje. Sovietų Lietuvos ekslibriso rinkinius pradėjo kaupti JAV lietuviai Vitolis Vengris ir Gintautas Vėžys; Jungtinėse Valstijose buvo išleisti jų kolekcijų katalogai anglų kalba, pristatantys ir sovietų Lietuvos ekslibrisą.

Ypatingą ekslibriso reikšmę sovietinės meno kultūros lauke patvirtina Pabaltijo ekslibriso bienalių pradžia 1977 metais. Kad Bienalės vyktų Vilniuje, o ne Rygoje arba Taline, R. Jankevičiūtės teigimu, nemažai prisidėjo P. Repšys.

Šiauliai – ekslibrisų sostinė
Su dailininku grafiku Petru Repšiu susitikome Vilniuje prie Užupio angelo, šnekučiavomės  jaukiame jo bute. Kodėl didžiulę ekslibrisų kolekciją vienas žymiausių Lietuvos dailininkų dovanoja Šiaulių Knygos grafikos centrui? Prieš atsakydamas P. Repšys prisitraukia arčiau pypkutę ir ramiai šypteli: „Juk tai mano miestas. Labai paprasta. Iki 16 metų čia augau. Gerardas Bagdonavičius – mano svarbiausias mokytojas. Turiu ir daugiau dalykėlių numatęs palikti, tik kol kas patylėsiu. Mano ekslibrisai – anoks čia turtas – tik popieriukai. Paties Gerardo Bagdonavičiaus kūrybą būtina išleisti.“

Šiauliai, pasak P. Repšio, dabar yra tikroji ekslibrisų sostinė pasidarė. Vilniuje dar kartais vyksta parodos, bet nebėra entuziazmo kaip anksčiau. Didelis sujudimas būdavęs, su a. a. A.Kmieliausku, V. A. Burba, Čepausku parodose dalyvaudavę. Dabar mažame kambarėlyje pakabina, vienas kitas apsilanko, pažiūri.

„O Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje parodų erdvė puiki, tinkamas apšvietimas, mielos mergaičiukės, kaip Asta Kaktytė, viską organizuoja, deramą dėmesį direktorius Br. Maskuliūnas parodo, – pašnekovas giria šiauliečius. – Asta nesyk važiavo pas mane, daug padarė, kad katalogas išeitų. Naujasis katalogas jau atspaustas. Leidinio dizainerės S. Chlebinskaitės tėvas, kaip tyčia, irgi iš Šiaulių. Labai puiki dizainerė, retai tokių sąžiningų yra. Kruopščiai viską padarė, gražu pažiūrėti.“

Didis žmogus
P. Repšys su didžiule pagarba prisimena savo mokytoją Gerardą Bagdonavičių. „Su Eduardu Juchnevičiumi kaimynai buvome, vaikščiojome pas G. Bagdonavičių nuo šeštos klasės, – pasakoja dailininkas. – Šiek tiek jo sode patalkininkaudavome. Jis visaip mus skatino, rodė garsiausių dailininkų kūrinius, skaitė poeziją. Jo namas – kaip muziejus, pas jį didžiausia meno mokykla mums buvo. Jei pradedi dirbti, jis iš karto ant stalo Rembrantą ar ką kitą. Man, Juchnevičiui ir visiems kitiems jo patarimai buvo aukso vertės. Ten pirmą kartą sužinojome, kas yra ekslibrisas.“

G. Bagdonavičius ne tik kūrė ekslibrisus, bet ir kolekcionavo. Jis rodydavo tiek savus, tiek kitų ekslibrisininkų darbus, aiškindamas, ko reikia geram knygos ženklui.

„Puikus buvo meistras, mokė, kad ekslibrisą kuriant daug apie tą asmenį sužinoti reikia, kad į piešinį žiūrėdamas galėtum atpažinti žmogų, – sakė P. Repšys. – Mums tai buvo svarbūs dalykai, išliko visam gyvenimui.“
G. Bagdonavičius, pasak P. Repšio, buvo tikras enciklopedistas, turėjo labai daug žinių apie dailę, muziką, apie viską, mokėjo talentus atkasti. Jei pastebėdavo, kad vaikas turi gabumų piešimui, ragino, patarė, duodavo adresus savo buvusių mokinių, įkalbinėdavo tėvus leisti mokytis. Birutė ir Antanas Kasperavičiai, E. Juchnevičius, K. Šatūnas, A. Gudaitis, Katinas Vyresnysis – daugybė jo į dailę atvesti. Labai svarbus žmogus – ir ne tik Šiauliams.

Su mokiniais ryšiai nenutrūkdavo, į Vilnių atvažiavęs G. Bagdonavičius pas P. Repšį apsistodavo.

„Gaila, kad neatsirado žmogaus, kuris jo pasakojimus užrašytų, – apgailestauja P. Repšys. – Jis turtingas pasakotojas buvo. Gyveno Saratove, matė revoliuciją. Yra pasakojęs, kaip nuo „raudonųjų“ slėpdavosi koncertų salėje, kur išblyškę muzikantai grodavo. Tada jo tėvas geležinkelininkas sočiau už muzikantus galėjo gyventi. Kareiviai žmones net cerkvėse tąsydavo, o į koncertų salę kažkodėl neužsukdavo. Gal nuo tų laikų G. Bagdonavičius muziką pamėgo, puikiai išmanė.“

Draugystė nenutrūko
Su šiauliečiu grafiku E. Juchnevičiumi P. Repšys vėl susitiko, kai šis stojo į dailės institutą Vilniuje. Talentingam jaunuoliui tik trečias kartas buvo sėkmingas. „Aš jau tuomet buvau prasipiešęs, – šypteli pašnekovas. – Ketveri metai dailės mokykloje Kaune, pradėtos studijos Dailės institute. Be specialaus pasirengimo stojant – jėgos nelygios. Mes su Šatūnu šiauliečiams šiek tiek padėdavome piešimo egzaminą išlaikyti. Patvarkiau truputį Eduardo piešinį, tik jaučiu kaulėtą ranką ant peties. Bandžiau suktis, sakiau, kad talentingas, bet mato blogai, todėl šiek tiek liejasi (Pasakyme dalis tiesos buvo, tik E. Juchnevičius akinių nenešiojo, jam tai atrodė negražu...). Galėjo tada mane patį išspirti iš instituto. Labai teisingas piešimo mokytojas buvo. Laimė, patikėjo.“

Po kelerių metų, kai E. Juchnevičius jau buvo dailės institutą baigęs, parodoje tas pats profesorius labai gyrė jo darbus, bet P. Repšiui priminus incidentą per egzaminus, patyliukais dingo.

Teko P. Repšiui ir šiaulietiškos „Riparijose“ dalyvauti. Pasak jo, E. Juchnevičius – Šiauliuose vienas iš pagrindinių motorų. Kiekvienais metais darydavo didžiules parodas. Matėsi, kad tikrai daug ir kūrybiškai dirbo. Ekslibrisų nedaug sukūrė, o grafikos – nežmoniškai daug. Ir poezijos, rodos, tris knygas išleido. Džiaugiasi, kad kūrybos albumas bent po dailininko mirties išėjo, jaučiasi nemenkai prie jos leidybos prisidėjęs.

„Tai vienas geriausių Lietuvos grafikų“, – vertina vaikystės draugo kūrybą P. Repšys.

Piešinys – visko pradžia
„Mus mokė paišyti. Iš pradžių G. Bagdonavičius, paskui Kauno dailės mokykla. Esu labai patenkintas, kad institute buvo rimtai dėstomas piešimas, nes nuo jo viskas prasideda – ir grafika, ir skulptūra, – kas tik nori“, – kalbėjo dailininkas.

„Titanike“ visą spalį veikė P. Repšio retrospektyvinė piešinių paroda, kurią jis primygtinai prašė aplankyti. Gaila, kad ją pavyko pamatyti tik po susitikimo su dailininku, daug dalykų liko nepaklausta.

Rodydamas parodos katalogą P. Repšys negailėjo pagyrų parodos kuratorėms Kristinai Kleponytei-Šemeškienė ir Jurgai Minčinauskienei, katalogo dizaineriui Gedui Čiuželiui: „Man atrodo, padarė gerai. Piešinių iš įvairaus laiko gana daug, įvairios technikos. Kaip autobiografija. Labai gražus leidinys. Buvo malonu pamatyti, kad tas išdėstymas turi savo logiką.“

J. Minčinauskienė P. Repšį pavadino akimirkų liudytoju. Pusė parodos – eskizai iš natūros. Tai dažniausiai nejučiomis nupiešti namiškiai, draugai, kolegos, lengvai atpažįstamos kultūros ir meno asmenybės.  Kita pusė – įvairiomis piešimo technikomis sukurti vaizdiniai. Stebina įvairovė, lengvumas. Įspūdingos K. Donelaičio „Metų“ iliustracijos, parengiamieji žymiųjų freskų piešiniai.  Matai, kad P. Repšį domina viskas – istorija, etnografija, vaikų žaidimai, tautosaka, literatūra, net tokie buitiniai vaizdeliai, kaip kiaulių vielinimas.
 
Kūryba yra darbas
Kiekviena praėjusi diena yra gera, kitokia. Kaip ir piešiniai, nebūna vienodų. Pasak P. Repšio, atėjo toks laikas, kai apdovanojimai nebesvarbūs. „Padariau tiek, kiek galėjau. Ką rytoj nuveiksiu, bus matyti poryt. Žinoma, pasitaiko sekmadienių, kada nedirbu, nes nesu niekam įsipareigojęs. Tada skaitau. Tik ne fantastinę literatūrą – joje fantazijos nėra. Poezijoje fantazijos jėga.“

Ant stalo guli įpusėtas raižinys, skirtas keturiems Lietuvos krikštams, tačiau apie kitus ateities planus menininkas kalba nenoriai: „ Kaip ir visi kiti žmonės turiu tam tikrų sumanymų. Ar padarysiu, priklauso nuo manęs. Čia nėra kažko ypatingo. Tik darbas.“

Įkvėpimas? P. Repšys juokiasi beveik balsu: „Nežinau tokių dalykų iš viso. Kai yra ūpas, dirbi. Nieko stebuklingo nėra. Tik reikia paskaityti, išsiaiškinti. Jei imiesi temos, turi žinoti, su kuo esi susidūręs, kokie to laiko kostiumai, pavyzdžiui, kaip tie karaliai, kunigaikščiai galėjo atrodyti. Bet ko nepaišysi.“

Ekslibrise truputį kitaip. Dailininko teigimu, kai žmogų pažįsti, gali šiek tiek nerimtumo įdėti. Cinkelis būna, bet nepiktas. „Darau kaip G. Bagdonavičius mokė. Po kiekvienu ekslibrisu galiu drąsiai savo pavardę pasirašyti, nes juose nėra jokio išjuokimo.“

Vis dėlto prisipažįsta kartą nudegęs: „Vienai damai nupiešiau skruzdėles ant kojų. Pasipiktino, nes skruzdėlių bijanti.“
Daugiau apie save papasakoti P. Repšys žadėjo lapkričio 16 d. Šiaulių knygų mugėje. Katalogą pristatys leidinio sudarytoja prof. G. Jankevičiūtė ir leidinio dizainerė S. Chlebinskaitė.

Leidinys gali būti pažinimo lobynas, liudijantis apie ekslibriso raidą ir įdomaus menininko Petro Repšio kūrybinį kelią.

2019 11 06 7

Pradėtas darbas, skirtas keturiems Lietuvos krikštams.
Autorės nuotr.

2019 11 06 3

2019 11 06 5

P. Repšio medalis pirmajai lietuviškai knygai.
Autorės nuotr.

2019 11 06 25

Kojūkai.
Autorės nuotr.

2019 11 06 9

2019 11 06 10

2019 11 06 1

Asta Kaktytė kalbasi apie projektą ir ekslibrisų katalogo rengimą su dailininku P. Repšiu jo namuose Vilniuje.
Gintauto STUNGURIO nuotr.

Į viršų