,,Man Jūratės tapyba graži kaip pasaulio pabaiga“, – pristatydama savo bičiulės parodą „Laiptų galerijoje“ ištarė menotyrininkė dr. Danutė Zovienė. Iš tikrųjų ši mintis gali būti raktas į vilnietės tapytojos Jūratės Mykolaitytės kūrybą. Fantastiški miesto motyvai, susiliejantys, tirpstantys, griūvantys, susikeičiantys vietomis, peraugantys į nežemiškas sapno vizijas, žaismingai slepiantys mielus vaikystės prisiminimus ir praradimų nuojautas įtraukia žiūrovą į keistą užburiantį pasakojimą apie mūsų būties trapumą.

Miesto žmogus
Tapytoja Jūratė Mykolaitytė – miesto žmogus. Gimė, užaugo, dailės studijas baigė ir gyvena Vilniuje. Gimtojo miesto, dažniausiai Užupio, motyvai paveiksluose virsta vizijomis, sapnais, regėjimais, svajonėmis, emocinėmis būsenomis.

J. Mykolaitytės kūrinių paroda „Laiptų galerijoje“ – ne pirmoji. Atidarymo metu visus sugraudino šiauliečio aktoriaus Juozo Bindoko užfiksuoti ankstesnių parodų kadrai su tapytoju Klaudijumi Petruliu (1951–2014). Išėjusiųjų atminimui skambėjo Armundo Jonaičio saksofonu atliekamos melodijos. Muzikos garsai tarsi sklandė tarp paveikslų ir tęsė paslaptingojo miesto pasakojimus.

Tapytoja J. Mykolaitytė savo kūrybą apibūdino trumpai, tarsi mestelėjusi filosofijos šleifą: „Menininkas visą gyvenimą stato būstą. Įsikuria ir pamato, kad nepadarė išėjimo. Vieni menininkai šoka pro langą, kiti – sėdi prie židinio ir jį kūrena. Aš esu iš tų, kurie nešokinėja per langus.“

Dailėtyrininkė dr. D. Zovienė pasidžiaugė, kad „Laiptų galerija“ pristato šiauliečiams iškiliausius Lietuvos dailininkus, tokius kaip Nacionalinės premijos laureatai Dalia Kasčiūnaitė, Adomas Jacovskis ir kt. Pasak jos, Jūratė Mykolaitytė į šią kompaniją tinka, nors labai skiriasi.

D. Zovienė nuosekliai apibūdino tapytojos kūrybos kontekstą, jos stiliaus kaitą.

Dailėtyrininkės teigimu, J. Mykolaitytės kūryba šiuolaikinėje lietuvių tapyboje yra išskirtinė, analogų neturi. Ji, kaip ir tapytojas Šarūnas Sauka, yra „miesto kultūros vaikas“, gal dėl to paveiksluose toks tvirtas literatūrinis „pamušalas“. Literatūriškumas lietuviškos tapybos kontekste suvokiamas kaip trūkumas, blogybė, o J. Mykolaitytės kūryboje prilygsta atpažinimo džiaugsmui. „Literatūrinis pasakojimas veda į kitokį, fantazijos ar sapnų pasaulį. Čia svarbūs kūrinių pavadinimai, jie neretai atsiranda pirmiau nei paveikslo eskizas. Nepaprastai erdvi Mykolaitytės meninė vaizduotė žiūrovams teikia ne tik estetinį malonumą, bet ir erdvės apmąstymams, – teigė menotyrininkė. – Jos paveiksluose atpažįstame ne tik realius motyvus, bet ir savo vizijas, sapnus, regėjimus, svajones.“  

Savitas stilius
Menininkė J. Mykolaitytė brendo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tai buvo virsmo laikas. Lietuvos dailės kontekste šios autorės tapyba nutolusi nuo koloristinės lietuvių tapybos tradicijos, nors jos dėstytojai Vilniaus dailės institute buvo J. Švažas, A. Stasiulevičius, V. Gečas. Jai „ne pakeliui“ su dabartinės abstrakčiosios tapybos puoselėtojais, kaip D. Kasčiūnaitė, R. Katiliūtė.

J. Mykolaitytė  priskiriama „penkiukei“, kurioje, be jos, dar R. Sližys, H. Natalevičius, M. Skudutis, šiaulietis R. Vilkauskas, tačiau išsiskiria savitu požiūriu į objektą bei jo interpretaciją. Dailininkės paveiksluose dominuoja siurrealistiškai perkurtas, intelektu ir intuicija pagrįstas literatūrinis pasakojimas, virstantis „kita realybe“, detalus piešinys, plonasluoksnė tapymo maniera, monochrominis koloritas, kur svarbiau už spalvą yra šviesos ir šešėlių santykiai.

Dr. D. Zovienė akcentavo, kad šiuolaikinėje lietuvių tapyboje J. Mykolaitytės kūryba stovi tarsi nuošalyje nuo tradicinių ar naujų meno judėjimų bei madų. O juo labiau jos kūrybos nesusiesi su naujojo meno pirmeiviais, kurie „po tapybos“ imasi performansų, instaliacijų, videomeno ar konceptualiosios raiškos.

Studijų draugę sveikinęs šiaulietis tapytojas doc. Ričardas Garbačiauskas pabrėžė, kad J. Mykolaitytė viena iš pirmųjų rado savitą kūrybinį kelią, savitą siurrealizmą. Jos kūriniuose unikalus laiko tėkmės pojūtis, kultūrų susiliejimas, atodangos, vizijų atspindžiai, daug filosofijos.  

Kintantis laikas
Ankstyvieji J. Mykolaitytės darbai, pasak D. Zovienės, buvo tamsūs, monochromiški, priminė senųjų olandų tradiciją. Jai buvo priskirta Užupio tapytojos etiketė, bet ji nuėjo tolyn. „Ne Užupio, bet vis tiek „už“, – pabrėžė dailėtyrininkė.

Stebina tapybos kaita. Miesto kūrėjos paveiksluose atsiranda gamtos, žmogaus figūros, natiurmorto motyvas. Tai postmodernizmo bruožas, kai pinasi žanrai. Literatūrinis pasakojimas tampa gilesnis, spalvos šviesėja. Kinta motyvai, raiškos būdai, tačiau išlieka jai būdinga plonasluoksnė tapyba, jautrus, ir plonas rembrantiškas potėpis.

J. Mykolaitytės kūryboje meistriškai tapoma nauja tikrovė, sukeičiant daiktų ypatybes, realius vaizdus gretinant su iliuziniais. Keistai susipina miesto architektūra ir tai, kas yra už – sapnai, vizijos, apokalipsinės nuojautos. Paveiksluose matomi statiniai tąsūs tarsi tirpstantis vaškas, o tarp jų įsiterpę netikėtų proporcijų peizažo, natiurmorto, net žmogaus figūros elementai prilygsta architektūriniams motyvams.

Pasak D. Zovienės, drobėse tvyro postcivilizacinė nuojauta, tačiau šie iliuzijų miesto vaizdiniai nėra baugūs, o kažkodėl labai jaukūs ir gražūs, nes, ko gero, ir Paskutinio teismo diena bus įspūdingai graži.

Kūryba yra darbas
Su menininke pavyko tik trumpai sušnekti. „Iki šiol man labai miela ir nuostabu, kai sužinau, kad kam nors patinka mano tapyba, džiugu, kad yra panašiai jaučiančių ir matančių pasaulį“, – džiaugėsi tapytoja J. Mykolaitytė ir dėkojo visiems parodos lankytojams.

Ji patvirtino, kad literatūra jos kūrybai svarbi, juokėsi, jog dukra neretai „knygų kandimi“ pavadina. „Esu skaitytoja, bet rimtai literatūrai nesu pakankamai subrendusi, – kuklinosi tapytoja. – Labai mėgstu skaityti detektyvus. Jie lavina fantaziją.“

Griežtai paneigė mitą, kad menininkai nepraktiški žmonės: „Gali norėti būti visą gyvenimą kaip vaikas, bet realybė priverčia visko išmokti.“ Ji sakė dirbanti labai sistemingai. „Daug paišau, po to užsirašau, darausi eskizą.

Užsirašinėjimas labai svarbu, kadangi ilgai dirbu, kad mintis neišskystų: emocijos turi savybę keistis, išblėsti. Vis dėlto pasitaiko, kad medžiaga ima vedžioti ir pajunti, kad šito darbo teks atsisakyti. O būna, kad lengvai piešinys atsiranda, kaip susapnuotas. Kai pajuntu, jog kažkuri paveikslo vieta jau sako tai, ką norėjau, suprantu, jog darbas baigtas. Juk jei kiekviena būtų vienodai iškalbinga, kalbėjimas taptų beprasmis,“

Menininkei puikus laikas buvo, kai parodų organizavimu, paveikslų pardavimu rūpinosi vyras: „Būdavo, pasako, kad po mėnesio ten ir ten vyks paroda. Neturi darbų? Turėsi, – nusišypso J. Mykolaitytė. – Deja, jau penkeri metai, kai jo nėra. Pati savęs pardavinėti nemoku, todėl labai džiaugiuosi, kad galerija pakvietė.“

Paveikslai keliauja po parodas įvairiausiose šalyse. Ar dažnai pati dailininkė vyksta į parodų atidarymus? „Oi ne, neturiu tokios siekiamybės ir galimybių nėra. Tik neseniai Kinijoje buvau – nedrįsau praleisti progos.“

Tiek šviesos paveiksluose, ji sklinda iš visų kampučių, nišų, stalčių. Ar gyvenime optimistė? „Absoliučiai ne, – purto galvą dailininkė. – Man įdomi šviesa, tapydama siekiu išgauti gylį, kad darbai nebūtų plokšti. Šviesą stebiu, matau. Bet gyvenime labai daug negerų dalykų. Tenka išlaukti, iškentėti, užsimerkti. Nesu nei kovotoja, nei aktyvistė.“

Atsisveikindami kolegos užsiminė, kad tikisi pasimatyti plenere. Dailininkė prisipažino, kad pleneruose reta viešnia. Netyčia šią vasarą sudalyvavo, bet savo dirbtuvėse kurti geriau: „Nemoku gamtoje paišyti. Vėjas papučia ir viskas griūva. Uždedi geltoną spalvą ir visos apylinkės musės nutupia ant jos – kokia čia kūryba?“

Apie dailininkę
Dailininkė Jūratė Mykolaitytė studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute tapybos specialybę (1972–1978), nuo 1979 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Ukrainoje, Suomijoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Latvijoje, Čekijoje, Graikijoje, JAV, Rusijoje, Turkijoje, Danijoje, Kinijoje), surengė beveik pusšimtį individualių parodų. Nuo 1988 m. J. Mykolaitytė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, jos kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Maskvos dailės fonde, Dodge muziejuje Detroite, jų turi įsigiję privatūs asmenys Lietuvoje bei užsienyje.