Studentų mokomoji praktika. Žmogiškoji pusė
Biologinė stotis (vėliau Agrobiologinė) priklausė Šiaulių pedagoginio instituto Pedagogikos katedrai. Studentų praktika stotyje vyko pagal to meto sudarytą programą. Tikslas – studentams šalia teorinių žinių įdiegti ir praktinių įgūdžių. Be to, prisidėti prie stoties veiklos bei tolesnės raidos, nes visuomet trūkdavo darbo rankų.

Pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos (PMPM) specialybės pirmo kurso studentams mokomajai praktikai rudens ir pavasario semestre buvo skiriama po  4 valandas, įskaitant atėjimą į stotį ir grįžimą. Grynam darbui  tekdavo 2–3 valandos.

Studentai ateidavo patys pagal sudarytą tvarkaraštį (grafiką). Atlikusius praktiką atžymėdavome ir pateikdavome dėst. M. Vosylienei, o vėliau – dėstytojai A. Jacikevičienei.

Kiekvienam metų laikotarpiui būdavo sudaromas darbų sąrašas ir aptariama su dalykų  dėstytojais, kokie darbai bus atliekami gėlyne, sode, darže, pradinių klasių skyriuje, kolekciniuose, bandymų laukeliuose.

Darbo patirties su studentais jau turėjau. Agrozootechnikume buvau studentų grupės vadovas. Rūpinausi studentų mokslo ir buitiniais reikalais. 1958 metais porą savaičių Pakapės kolūkyje murdėmės nuo lietaus pažliugusiame linų lauke, rovėme linus. Pirmieji sodinome Talkšos parką, dalyvavome kitose talkose.

Pirmiausia aptardavome darbo reikalavimus, supažindinome su augalų, prie kurių dirbsime, savybėmis. Jei grupė atvyksta pirmą kartą, tai supažindinome ir su stoties paskirtimi. Mūsų studentams, atėjusiems į Agrobiologinę stotį, ne iš karto brukome į rankas kastuvą, kauptuką ar šakę.

To laikmečio jaunimo nuotaikos
Buvo tai kolūkinis laikotarpis, kai kaimo jaunimas stengėsi išbėgti iš kolūkių į miestus, kaip dabar į Vakarus. Bėgo iš erdvių ir palyginti dar sočių tėvų namų. Mieste kamšėsi po kelis bendrabutyje arba samdė kambarį. Poilsio dienomis tuščiais „čemodanais“ – vėl į kaimą pas tėvukus pasipildyti maisto.

Visa tai atsispindėjo ir liaudies kūryboje: „Dejuoja ir višta prie kolūkio pririšta.“ Arba pataisos pasakose: „Gyveno trys broliai, du buvo gudrūs, trečiasis – kolūkietis.“ Suprask – kvailutis.

Prievartinis kaimo ir vienkiemių gyventojų suvarymas į kolūkius paliko didelį randą tiek materialine, tiek ir moraline, dvasine prasme. Tai neaplenkė ir jaunimo. Kolūkinė prievarta metė nepatrauklų šešėlį žemės ūkio darbams ir žemdirbio profesijai. Dirbant su studentais, teko išgirsti, ypač iš mergužėlių, kurių nagučiai lakuoti, kad joms žemės ūkio darbai nereikalingi, jų nedirbs, nes bus mokytojos. Tegul dirba kiti, atseit – kvailesni.

Darbe geriau išryškėja žmogiškos savybės. Kaip čia praleisi pro ausis gerą progą padiskutuoti, kad ir darbo sąskaita, susipažinti su studentų nuotaikomis. Tekdavo aiškinti, kad žemės darbai, susieti su maisto gamyba, turi didžiulės globalinės reikšmės.

Milijonai žmonių eina miegoti alkani, badauja. Socialiniai neramumai, revoliucijos dažnai prasideda tuščiame pilve ir tik po to išsilieja į gatves.

Teko pasitelkti nuo seno žinomą tiesą, kad kunigas gydo žmogaus dvasią, gydytojas – kūną, mokytojas – moko, o žemdirbys visus juos maitina. Atlieka šventą pareigą. Visos profesijos svarbios, žemdirbio – svarbiausia.

Prisiminta dar ir Krylovo pasakėčia „Kiaulė po ąžuolu“. Kiaulė, priėdusi gilių ir neturėdama ką veikti, ėmė knisti jo šaknis. Į pastabą, kad ąžuolas gali nudžiūti, atrėžė, kad ąžuolas jai nereikalingas, tik gilės. Išvada – mūsų mąstymas turi būti protingesnis negu tos kiaulės, pagarbiai reikia žiūrėti į tuos, kurie aria, sėja, ravi daržus, augina duoną, veisia, prižiūri gyvulius.

Mėgdavau su studentais dirbti. Būdavo taip įsijaučiu į darbą, kad lieku vienas dirbantis. Keli studentai dar krapštosi, kiti stoviniuoja ir žiūri,  kaip tas vedėjas dirba. Lėtokas, žemaitiškas dūnininko būdas ir įgimtas humoro jausmas tokiais momentais padėdavo lengvai sureguliuoti iškilusius nesklandumus.

Laikini autoriteto praradimai
Agrobiologijos stotyje darbų netrūko. Trūkdavo tik dirbančiųjų. Tad ir vedėjui tekdavo nemažai laiko skirti paprastiems darbams: sėja, sodinimas, ravėjimas, įvairūs bandymai ir kiti. Visi geri darbai svarbūs!

Studentai, atvykstantys pirmą kartą, stoties vedėją įsivaizduodavo kostiumuotą, su kaklaraiščiu, oriai atrodantį. O čia dažnai užklupdavo su darbiniais rūbais ir dargi dirbantį. Visai nepanašų į vedėją. Todėl kurį laiką sušlubuodavo mano kaip vedėjo autoritetas, nes pirmas žmogaus įvertinimas būna pagal išorę. Sakoma: „Pagal išorę priima, pagal protą išlydi.“

Nuo vaikystės buvau įpratęs vaikščioti basas. Net ir Lietuvos prezidentą 1934 metais Graužikų dvare pasitikau basas. Žiemą sunkios, mediniais padais kurpės įgrisdavo iki gyvo kaulo. Pavasarį, kiek sušilus, kurpes į šalį ir į Graužikų pradžios mokyklėlę ėjom basi. Todėl ir Agrobiologijos stotyje, kai nebūdavo studentų ir, jei oras palankus, dirbdavau basas.

Žinojau, kad basos kojos ir paprastas darbas gali pakenkti vedėjo įvaizdžiui, bet būdavo, kad nepavykdavo išvengti. Štai pavyzdys. Ir ne vienintelis. Šiandien studentams užsiėmimai nenumatyti. Diena šilta, tad rankoves atsiraitęs, basas, parkritęs tarp lysvių ant žemės, šalia pasidėjęs kauptuką, raviu daržą. Girdžiu, lyg kažkas klega. Atsikeliu – kieme būrys studenčių. Pamačiusios mane ateina.

– Ieškome stoties vedėjo, liepė jam prisistatyti.

– Aš būsiu stoties vedėjas.

Per būrį nuvilnijo lengvas juokas.

– Nejuokaukit, mums rimtai reikia vedėjo.

Kaip aš įrodysiu esąs vedėjas? Stoviu basas, treninginės kelnės iki pusblauzdžių, žemėtos, rankovės atraitytos, rankoje kauptukas.

– Vedėjo nėra, merginos, grįžtame, – pasigirdo energingas balsas.

Gerai, kad tuo metu pro šalį ėjo geležinkeliečių šeima, kuri patvirtino, kad aš ir esu tas ieškomas vedėjas.
Stengiausi studentus pasitikti įsispyręs į apavą, be darbo įrankio, pagal galimybę pasitempęs, šviesios nuotaikos ir geranoriškai nusiteikęs.

Būdavo darbų, kuomet studentai prašydavo: „Nurodykite, iki kiek. Mes padarome ir išeiname!“

Kodėl ne – „prašau“!

Svarbu rasti bendrą kalbą.

Į viršų