facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Taip, sako, būna per viktorinas. Pamenu viktorinos klausimą apie tai, kuriame mieste nėra buvęs Adomas Mickevičius ir keturis atsakymus: Gardinas, Vilnius, Kaunas ir Krokuva. Atsakinėtojai spaudė, jog Kaune. O iš tikrųjų didysis poetas nėra buvęs Krokuvoje. Keista – visad sakęs, kad tai jo mėgstamiausias miestas, prašęs, kad jį ten palaidotų, kas ir įvyko, tačiau pirmojoje Lenkijos sostinėje, nuostabaus grožio mieste, nėra lankęsis. Tiesa, Kaunas atsakyme buvo įrašytas trečiuoju, tai yra C, žodžiu, jį pažymėję teisingo atsakymo liko neatspėję.

Prie ko suku. Kai rašydamas tekstus išsisemi ir nebeturi apie ką rašyti, sako, rašyk apie orus ir pataikysi. Visko gali būti. Čia kaip su tuo C. Nors, manau, orai – amžina tema.

Dabar visus labiausiai domina, kokios bus paskutinės rudens dienos, ar šalta bus žiema, ar tikrai, kaip kai kurie pranašauja, sulauksime didelių šalčių. Atsakymas vienintelis – reikia stebėti gamtą: jei spalį ima snigti ir šalta – sausis bus gražus, jei spalis miglotas – žiemą gausiai snigs, jei daug riešutų, bet mažai grybų – bus rūsti žiema. Be to, apie šalčius mums praneš varnos: jei prašvitusį rytą pamatei tupinčias varnas ant aukščiausio kamino, žinok, kad ateina šalčiai.

Senoliai sako, jog geriausiai orus spėti Šv. Martyno dieną – lapkričio 11-ąją. Kokia bus ši diena, tokios bus ir Kalėdos. Jei per Martyną lietus, tai per Kalėdas – ledas, o jei per Martyną ledukas, tai per Kalėdas – lietus ir jokios žiemiškos nuotaikos.

Kai orai mainosi (tai lietus, tai vėjas, ar net pasninga, o vėliau saulutė išlenda), sinoptikai aiškina, jog susiduria šalto ir šilto oro srovės, ar kažkaip panašiai (vietomis – lietus, vietomis – vėjas).

Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“ Orų kaita veikia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir apetitą. Šalnos tuoj verčia prisiminti šildymo sąskaitas. Yra daug šalių, kur už šildymą mokama visus metus kiekvieną mėnesį. Suma pasidalija ir mažiau tenka mokėti viduržiemį. Net neturiu nuomonės, ar šitaip geriau.

Tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Neskubėjimas – štai kas svarbiausia greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Man atrodo, nebus tiksliai prognozuoti orai ir kas čia tokio. Bet, pasirodo, yra dalykų, kur reikalingos labai tikslios prognozės. Štai baigus gręžti naftos gręžinį iš dviejų kilometrų gylio jūros dugno reikia iškelti grąžtą. Tokiai operacijai naftos gręžimo platformoje reikia itin ramios jūros. Jeigu bangos bus per didelės, grąžtas ims siūbuoti, o tonas sverianti konstrukcija gali sugriūti ir sukelti pavojų žmonių gyvybei. Todėl labai svarbu žinoti tikslią prognozę, koks bus oras artimiausias keliolika ar net daugiau dienų. Naujos technologijos padeda naftininkams, dirbantiems atviroje jūroje.

Platonas „Valstybėje“ teigė, jog į žmogaus sielą gali būti įmaišyta aukso, sidabro arba geležies ir vario mišinio. Metalo priemaiša lemia, kokia bus žmogaus padėtis visuomenėje: filosofas, kareivis ar darbininkas. Panašiai ir su orais. Kažkas juose primaišyta ir tas kažkas iššaukia vienokius ar kitokius orus.

Gaila, kad net orai, o ypač jų prognozės šiandien neatneša optimizmo. Sako, Lietuvoje sunku būti optimistu vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė.

Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei žinai, kad orų ir klimato nepakeisi? Kodėl žmonėms sukelia tiek daug emocijų, atrodo, visiškai natūralūs dalykai? Man atrodo, reikėtų tik džiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia įsijausti į lietaus ritmą – mąstyti, svajoti, jei saulėta diena – džiaugtis, linksmintis ir t. t. Juk kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Juk didelis malonumas išeiti pasivaikščioti lietui lyjant.

Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Lietuvos sinoptikai aiškinasi, jog ilgalaikių orų jų tarnyba neprognozuoja. Tai daro Europos centras, iš kurio paimtus duomenis lietuviai pateikia šalies gyventojams. Girdėjau sinoptikus, besiskundžiančius, jog būna tokių situacijų, kai iš dviejų skirtingų modulių gaunama visiškai skirtinga informacija, pavyzdžiui, vienas rodo, kad rytoj bus 20–25 laipsniai šilumos, o kitas – 25–30.

Pasirodo, tokiu atveju sinoptikas pats turi nuspręsti, kuris, jo manymu, modelis apskaičiavo oro prognozę tiksliausiai. Ir galiausiai numatydamas, kaip ciklonai ar anticiklonai gali judėti, sinoptikas savo galvoje turi įvertinti ir pats padėti tašką, kad bus „taip“. Todėl šiais laikais orus atsargiai prognozuoja ir Naglis Šulija, ir Palmira, ir orų berniukai arba mergaitės ar dar kas nors kitas. Kalba aptakiai, teigdami, kad orai svyruos (tai šals, tai vėl atšils), neleis pamiršti skėčio.
„Galima manyti, kad stebuklų nebūna, galima manyti, kad viskas yra stebuklas“, – pasakė kažkuris iš didžiųjų. Panašiai galvoju ir apie Aukščiausiojo buvimą. Kartais atrodo, kad jo nėra, bet kai pagalvoju, kaip viskas gamtoje surėdyta, teturiu vienintelį atsakymą – kaip Jo gali nebūti.

Garsus skulptorius Mindaugas Šnipas prieš keletą metų parodoje „Laiptų galerijoje“ vieną iš savo darbų pavadino „Kaip berankis bandė primušti vėją“. Pavadinimas tarsi apibūdinantis pastarojo meto orus, nes apie juos kalbėti tenka dažnai ir, regis, teks kalbėti visą likusį rudenį. Teisingai sakoma, jog klimatas veikia ir tarpuvartėje tirtantį girtuoklį, ir savo pilyje kiurksantį naująjį lietuvį. O visus normaliuosius – juo labiau.

Rudens vakarai jau ankstyvesni ir ilgesni. Atsiguli vakarėjant ant kanapos, apsikloji vilnoniu languotu apklotu ir skaitai arba tiesiog mąstai ir pirštu rašai ant lubų. Sako, tokiu metu vis mažiau norisi ką veikti. O būtent šiuo metų laiku reikėtų pasinerti į aktyvią veiklą. Galima perstatyti baldus. Dar padeda susitikimai su draugais, teatrų, parodų, muziejų lankymas. Tiesa, sakoma, kad tokiam laikui būdingesnė klasikinė muzika. Tyrimai byloja, kad restoranai, kuriuose grojama klasikinė muzika, geriau išsilaiko. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti, būti geresnį ir dosnesnį.

Kaip leidžiame laisvalaikį? Žiūrime televizorių? Neseniai radau žinutę, kad Lietuvos žiūrovų itin mėgstami rusiški televizijos kanalai. Jei Lietuvos televizijos kanalus žiūri apie 15 proc. žiūrovų, tai rusiškus – 4,4 proc. Mažiau, bet skaičiai (veik trečdalis) nėra džiuginantys. Gal tai todėl, kad Europoje vis labiau populiarėja atminties turizmas – žmonės lanko mūšių vietas, memorialus, kapines, muziejus.

Draugas, mėgstantis detektyvus, sako, žiūrintis „Mentus“ („Sudužusių žibintų gatvės“). Na, kodėl tu negali žiūrėti „Midsomerio žmogžudysčių“ ar bent „Senio“? „Neskaitykite prieš pietus sovietinių laikraščių“, – sakė jau M. Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus.  

Ką išsitraukti iš knygų lentynos? Jei Rusijos televizijų laidas žiūrime, jų literatūrą šiek tiek primiršome.

Nors baigiasi antrasis dešimtmetis, Rusijoje dar ne taip seniai išrinkta pirmojo XXI a. dešimtmečio knyga. Ja tapo jauno rusų rašytojo Zacharo Prilepino novelių romanas „Nuodėmė“. Pagrindinis romano herojus – Čečėnijoje kariavęs jaunuolis, kuris sugrįžęs dirba tai apsauginiu naktiniame klube, tai duobkasiu, tačiau netampa ciniku.

Patys rusai šį autorių jau vadina šiuolaikiniu Remarku. Nesinori ginčytis, nes knyga patraukliai pateikia tai, kas dedasi dalies šiuolaikinės Rusijos trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių galvose. Jaunąjį autorių reikia sveikinti ir todėl, kad jis nugalėjo į dešimtmečio geriausios knygos vardą pretendavusius Rusijos stipriuosius, t. y. Viktorą Peleviną su romanu „DPP (NN)“ ir Dmitrijų Bykovą, parašiusį poeto Boriso Pasternako biografiją.

Ne vienas dabar tvirtina, jog kažkas žmonėms atsitiko. Jokio sąžiningumo, barniai, neapykanta, pavydas... Pajuodęs pasaulis. Štai ugniagesiai, gamtininkai, rašto ir žodžio žmonės vis aiškina, prašo, o prasidedant pavasariui išvažiuoji už miesto – žolė dega ir tas jos deginimas yra tarsi juodas simbolis žmonių nesusiklausymo. Darbovietėje, parduotuvėje, autobuse, netgi šeimoje į tau tartą skaudų žodį gali rasti dešimt panašių. Ar liksi teisesnis? Ar tapsi laimingesnis? O juk stebint auksu pasidabinusius medžius norisi visai kitko.

Tūlas pasakys, jog kalbėti apie optimizmą rudenį yra kvaila. Nesutiksiu. Kodėl į mūsų gyvenimus taip sunkiai kelią randa geri žodžiai, bent truputėlis meilės, paprasčiausias optimizmas? Juk optimizmas yra esminis emocinės gerovės elementas ir jį reikia gretinti su žodžiais „laimingas, teigiamas, įsitikinęs, linksmas, klestintis, idealistinis, žydintis, žvelgiantis į šviesiąją gyvenimo pusę, kupinas vilties, perspektyvus, šviesus, rožinis, prognozuojantis, kad ekonomika atsigaus ir gyvenimas jei ne iki metų pabaigos, tai kitais metais tikrai pagerės“.

Su pesimizmu gretinami žodžiai „nusiminęs, nusivylęs, liūdnas, ciniškas, beviltiškas“. Bet pastebėjau, kad visi dabar labiau gerbiame pesimistus. Literatūra užkėlė pesimistą ant pjedestalo ir pavertė jį romantišku herojumi. Pesimizmas netgi tapo neatskiriamu rafinuoto intelektualo bruožu. Optimizmas, girdi, sunaikina emocinį turtingumą.

Pasibaigus vasarai ir prasidedant rudeniui būdinga duoti kokius nors pažadus. Sako, jog jei davei tokius pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, vadinasi, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti.

Statistika byloja, jog daugiausiai pažadų susieta su svorio metimu. Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug nei dėl valgančiųjų per mažai. Iki 1990-ųjų nepakankamas maitinimasis buvo pagrindinė ligų priežastis, matuojant pagal prarastus sveiko gyvenimo metus, kuriuos vidutinis asmuo galėtų prarasti dėl ligos ar ankstyvos mirties. Skaičiau, kad tada aukštas kūno masės indeksas (KMI) buvo dešimtojoje vietoje. Dabar nepakankamas maitinimasis nukrito į aštuntąją, tuo tarpu per aukštas KMI pakilo į šeštąją ligų naštos vietą.

Tarsi viskas aišku, bet norisi paklausti – kodėl, nors daugiau mūsų nutukę, gyvename ilgiau? Japonija lyderiauja senėjimo srityje. 82,6 metų tikėtina gyvenimo trukmė ne tik ilgiausia pasaulyje, bet ir sveiko gyvenimo trukmė – metai, praleisti esant geros sveikatos – taip pat ilgiausia. Pavyzdžiui, japonų vyrai gali tikėtis 79,3 metų geros sveikatos. Tai 10,5 metų ilgiau nei pasaulinis vidurkis. Tad kokia jų paslaptis?

Nesena analizė, atlikta Nayu Ikeda ir kolegų iš Tokijo universiteto, pateikė keletą užuominų. Japonų dieta yra sveika, o sveikata tikrinama reguliariai. Kasmet maždaug 3 milijonai žmonių atlieka išsamią medicininę apžiūrą, kai klinikoje pasiliekama pernakt. Aukštas kraujospūdis tapo svarbiausia sveikatos netekimo priežastimi pasaulyje, bet Japonijoje kraujospūdis mažėjo. Panašu, antihipertenzinių vaistų prieinamumas ir druskos vartojimo sumažinimas suvaidino savo vaidmenį. Joshas Salomonas, profesorius, tiriantis pasaulinę sveikatą Harvardo universitete, mano, kad jeigu japonai gali pasiekti sveiką senėjimą, galime ir mes visi. „Tai optimistiška žinia, kad sveikas senėjimas yra įmanomas“, – sako jis.

Kodėl zoologijos soduose dažnai suserga gyvūnai? Todėl, kad juos maitina lankytojai ir ypač nepagaili saldumynų. Ankstyvas rytas bet kuriame pasaulio zoologijos sode pirmiausia prasideda nuo maisto normų svėrimo, jų dėliojimo į dėžutes konkretiems gyvūnams ir gyvūnų sveikatos patikros. Kiekvienas gyvūnas maisto gauna pakankamai, jų racionas yra įvairus, visavertis ir kokybiškas. Zoologijos sodo specialistai atidžiai paskiria maistą, nustato jo normas, atsižvelgdami į gyvūno rūšį, aktyvumą bei sveikatą. Ir štai jie gauna dar papildomo maisto, o dar tokio, kurio laukinių gyvūnų organizmas nėra prisitaikęs įsisavinti, nes gamtoje tokio nėra.

Tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 procentai. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti keleto tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę. Kai žmonės, prieš eidami valgyti iš anksto nusprendžia, ką rinksis, jų pasirinkimas būna geresnis nei nulemtas impulsyvaus sprendimo, ką ir kiek jie valgys. Verta turėti bičiulį, kuriam galėtumėte „atsiskaityti“ apie savo pasiektą pažangą.

Štai į kokias temas nuveda pradėti pokalbiai apie orą. Bet grįžkime prie viktorinų klausimų, nes rudenį, o ypač suprastėjus orams jos tampa itin populiarios. Ir gerai, kad ne tuščiai leidžiamas laikas ilgais rudens vakarais.

Žinau, kad šį klausimą viktorinų rengėjai gan aukštai įvertino. Kai nukryžiavo Jėzų, šalia jo nukryžiavo ir du plėšikus. Vienas jų šaipėsi iš Jėzaus, o kitas jį sudraudė, pasakęs, jog jiems su juo nėra ko lygintis, nes jų kaltė aiški, o Jėzus kenčiąs be kaltės. Jėzus jam pasakęs, jog dar rytoj jis bus su juo rojuje. Koks to plėšiko vardas? Girdėjau atsakinėjant, kad tai Barabas. Ne. Barabas buvo suimtas, bet jis buvo ir paleistas. O to plėšiko vardas – Dizmas.

Tiesa, šiame tekste nė vieno žodžio apie politiką ir politikus, o juk po orų apie juos dažniausiai kalbame, o dar po metų – Seimo rinkimai. Juk tarp orų ir politikos daug bendro. Bet ką apie juos bepasakysi po S. Parulskio pastebėjimo, jog politikai tai pabėgę iš psichiatrinės ligoninės pacientai, apsimenantys daktarais.
 

Į viršų