Kas buvo Stalinas?
Jis – Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953), gruzinas. Augo skurde. Jo tėvas nuolat gerdavo ir mušdavo savo sūnus. Mirė, kai Josifui buvo vienuolika metų. Vaikystėje berniukas lankė bažnyčios mokyklą. Paauglystėje buvo įstojęs į kunigų seminariją. Pašalintas už šventvagiškų idėjų propagavimą.

Įsitraukė į pogrindinį marksistinį judėjimą. Tapo bolševiku. Iki 1917 m. šešis kartus areštuotas. Nusprendė vadintis „Stalinu“ – plieniniu žmogumi (rus.: сталь – plienas). Noras būti valdžioje jį užvaldė 1922 metais. Stalinas – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius (1924–1953), GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius, Lietuvos okupacijos iniciatorius, įtraukęs galingąją SSRS į šaltąjį karą.

Stalinas kūrė pozityvų savo, kaip vadovo, įvaizdį. Daugybė miestų buvo pavadinti jo vardu. Mielai priėmė epitetus – „Tautų tėvas“, „Nuostabus žmonijos genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t. t. Jo garbei buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi portretai, kuriami spektakliai ir kino filmai, aukštinantys Stalino geruosius darbus. Dažnai paveiksluose generalinis sekretorius būdavo vaizduojamas žaidžiantis su laime švytinčiais vaikais.

Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją, skirdamas sau svarbiausią vaidmenį. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę, būdavo persekiojami, kankinami, ištremiami, įkalinami, nuteisiami mirčiai. Išžudydavo net ištisas šeimas, jei bent vienas jos narys būdavo prasitaręs ką nors prieš Staliną.

 Mįslinga „Tautų vado“ mirtis
Stalino oficialioji mirties versija – insultas. Istoriniai faktai suteikia peno įvairioms spėlionėms. Viena – numirti padėjo bendražygiai Nikita Chruščiovas, Lavrentijus Berija, Georgijus Malenkovas ir Nikolajus Bulganinas.

Didžiosios Britanijos istorikas Simonas Sebagas Montefiore‘as savo knygoje „Stalin: The Court of the Red Tsar“ („Stalinas: raudonojo caro dvaras“) atkūrė Stalino mirties kroniką.

Išvakarėse Stalinas su minėtais bendražygiais iki paryčių šventė tradicinį vakarėlį. Matyt, buvo susirinkę žiūrėti kurio nors amerikiečių sukurto vesterno, detektyvo ar komedijos. Vadas prieš filmų peržiūrą atrodęs guvus, geros nuotaikos. Po sočios vakarienės, kurioje netrūko gruziniško vyno, prasidėjusi aukštų valstybės vadovų diskusija vadinamojo gydytojų sąmokslo klausimu.

Išvada: „Kadangi jie daugiausia buvo žydai, tai ir pasiuntė juos amerikiečių žvalgyba.“

Prieš vidurnaktį Stalino kalba pakrypusi į naująjį Valstybės saugumo ministerijos vadovą – Sergejų Ignatjevą. „Tautų tėvas“ pagrasė susidorosiąs, jei šis neišgaus iš sąmokslininkų parodymų.

Stalinui paryčiais grįžus, prie jo durų stovinčiam sargybiniui liepta eiti miegoti.

To niekada nebūdavo! Sargybos viršininko pareigas ėjo L. Berijos patikėtinis. Iki vėlaus vakaro niekas nedrįso įžengti į Stalino kambarį. Žinojo – „vien sutrikdžius ramybę gali būti išsiųstas į gulagą ar net sušaudytas“.

Kai dešimtą vakaro apsauga įėjo į vado kambarį, jį rado be sąmonės ir apsišlapinusį, gulintį ant kilimo. Saugumiečiai nuo šalčio drebantį Staliną paguldė ant sofos didžiojoje svetainėje. Apie tai informavo S. Ignatjevą, atsakingą už valstybės vadovo saugumą. Pastarasis pareiškė esantis nepasiekiamas. Liepė kreiptis į G. Malenkovą ir L. Beriją, bet pastarasis neatsiliepė į skambutį, greičiausiai buvo pas vieną iš daugelio savo meilužių.

Pradžioje „Nuostabųjį žmonijos genijų“ gydė saugumo (Berijos) gydytojas.

Stalinas mirė po 4 dienų. Tyrimai rodė, kad Stalino infarktą galėjo sukelti žiurknuodžiai, kuriais jis galėjo būti apnuodytas.

Kur ir kaip aš šią žinią išgirdau?
Kiek giliai žmonių sąmonėje buvo įaugęs Stalino kultas, atsiskleidė paskelbus žinią apie jo mirtį. Pasipylė graudūs kolektyviniai verksmai, virkavimai.

Minios žmonių partijos nurodymu, įmonių, organizacijų vadovų vedami, plaukė prie Stalino biustų, kad išreikštų pagarbą didžiajam vadui.

Važiavau traukiniu iš Kauno į Šiaulius. Buvau jau diplomantas. Vagonas pilnas žmonių – įvairaus amžiaus ir tautybių. Nemažai rusų, kariškių, keli su šeimomis. Priešais mane sėdi kariškių šeima su judria kokių trejų metų mergyte.

Keleiviai vieni šnekučiuojasi, kiti kortomis lošia ar snūduriuoja prie savo mantos prilipę. Iš „gavarilkos“ (radijo taško) sklinda vienoda liūdnoka migdanti melodija.

Staiga melodija nutrūksta. Diktorius Jurijus Levitanas (1914–1987), per radiją paskelbęs visus svarbiausius tarptautinius 1940–1960 metų įvykius, išraiškingu balsu praneša: „Kovo 5 dieną 9 val. 50 min. vakaro po sunkios ligos mirė TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas ir Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Josifas Visarionovičius Stalinas.“

Keleiviai nutyla, veidai išsitempia, akys ištįsta. Vieniems ši žinia daug metų laukta, kitiems – liūdna ir netikėta. Mirė „visų tautų vadas, tėvas ir mokytojas“! Pasigirsta šniurkščiojimų, atodūsių, stenėjimų. Kažkas neišlaikęs, pravirksta balsu.

– Kaip dabar gyvensime? – kažkas klausia bendrakeleivio.
– Negali būti! – sudejavo dvi jaunos rusaitės.

Stalino vardas sudievintas ir šventas. Vietoj Dievo joms buvo įkalta nuo pat mažumės, kad „Stalinas – jaunystė amžina“. Tai kaipgi jis gali mirti?

Šluostosi ašaras ir karininko moteris su maža mergaite. Mažoji, pamačiusi ašarojančią mamą, judina už rankos ir vis klausia:
– Kodėl verki?

Toji pasilenkusi šnabžda mergytei į ausį, kad mirė mūsų brangusis tėvelis Stalinas. Dukrytė žodžio „Stalinas“ dar nesupranta. Rodo piršteliu į greta sėdintį vyriškį ir garsiai sako:
– Neverk, va kur mūsų tėvelis. Žiūrėk! – ir rankute stumia mamytės veidą tėvelio link.

Mano pirmoji reakcija buvo – „Ačiū Dievui!“ Pagaliau šis tironas, sujaukęs dalį pasaulio, milijonus žmonių be laiko nuvaręs į kapus, priėjo liepto galą. Ir apėmė toks piktdžiugiškas juokas – net pats išsigandau, kad nesukelčiau keleivių reakcijos. Prisidengiau šalia kabėjusiu paltu. Reikia atvėsti, šaltai įvertinti šį istorinį įvykį ir ramiu veidu sugrįžti į keleivių tarpą.

Tarybų Lietuvos komunistų partijos ir vyriausybės vadai Justas Peleckis, Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas pagerbė Staliną kovo 8 dieną Sąjungos Kolonų salėje.

Lietuvoje pagal partijos nurodymu gedulo mitingai kovo 9 d. buvo organizuoti tose vietose, kur stovėjo Stalino skulptūros. Įmonių vadovai privalėjo atvesti dirbančiuosius.

Tarybinių rašytojų virkavimas
Rypavo ir dalis to meto mūsų tarybinių rašytojų. Ypač jautrumu pasižymėjo poetai.

„Ašara, ko tu riedi per skruostus? Tu tik lašas skausmo nemune… Koks beribis skausmas, Vilniau, tavo širdyje – tu tėvo netekai…“ – virkavo Eduardas Mieželaitis. Pravirko ir Vladas Grybas: „Mirtis užmerkė Stalino akis… Ir vėl tu tėvo neturi“.

Abu po Lenino mirties neteko ir antrojo tėvo. Tokių „našlaičių“ spėta išugdyti gana daug. Visoje SSSR vaitojo milijonai žmonių. Net Žemė planeta ir ta poetų eilėse raudojo. Anot tų ašarotojų, jei ne Stalino idėjų tęstinumas ir jo išpuoselėta Komunistų partija, o ypač jos CK (Centro komitetas), tai neginčijamai nebebūtų prasmės toliau gyventi. „Stiprėk, mūsų partija, miela“, – taip tuos našlaičius ėmė guosti, stiprinti poetai Antanas Jonynas ir Jonas Šimkus.

„Jis nemirė, nes jo karštas kraujas. Liaudies gyslomis amžinai srovens. Mūs vaikų vaikaičių kartos naujos. Jo idėjomis, jo darbais gyvens.“ (A. Jonynas)

„Jo nebėra gyvųjų tarpe. Bet mirti jis negali ir niekuomet nemirs… Bus gyvas amžinai, nes jie abu (su Leninu, aut.) nutiesė kelią į laimę.“ (J. Šimkus)

Ir Lietuvoje netrūko žmonių, kuriems Dievo vietą buvo užsėdęs Stalinas. Bronius Pušinis danguje vietoje Kristaus danguje patupdė Staliną. Stalinas – kelrodė žvaigždė. Vytautui Radaičiui Stalino portretas, kabantis ant sienos, buvo tapęs šventa ikona, su kuria kasdien dalydavosi savo jausmais, išgyvenimais ir rūpesčiais. „Kai savo darbuose pavykdavo pasiekti laimėjimą, turėjau teisę ir džiaugsmą atvirai pažvelgti į savo Vado ir Mokytojo, Didžiojo Komunisto akis. Gi, kada suklupdavau ir pajusdavau savo klaidų svorį, sunku būdavo žiūrėti į klausiančias, reikalaujančias Vado akis.“ (Visos citatos paimtos iš „Jaunimo gretų“, 1953, Nr. 3)

Sunku apibūdinti šiuos aklus pataikavimus ir ašaras, tikras ar netikras. Jie kaip laikrodžiai-„gegutės“. Partija prisuko, iškiši galvą ir, kaip partijos nurodyta, iškukuoji. Taip buvo visiems įkalta į smegenis.

Virkautojai netrukus buvo įtikinti, kad ir be Stalino sovietinis laivas nuo kurso nenukryps. Komunistų partija, Lenino ir Stalino idėjų prisodrinta, nuplukdys mus į laimės švyturį – komunizmą. Išaiškėjus visai virtinei Stalino nusikaltimų, vieni praregėjo daugiau, kiti – mažiau. Treti taip ir liko Stalino saulės apakinti.

B. Pušinis, buvęs LKP CK narys, po Stalino mirties prisipažino, kad .jį ir dar kelis komunistus nuo garsaus 1936–1937 metų Stalino kadrų valymo ir sušaudymo išgelbėjo smetoninis kalėjimas.

Vadų aukštinimas, pataikavimas, matant jų trūkumus ir nesugebėjimus, gajus net žalingos veiklos atveju ir šiais laikais Lietuvos partijose.

Kokias padaryti išvadas ir ko palinkėti studentams, jaunimui?
Atradau Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus prof. Vinco Čepinsko kalbą, pasakytą 1931-ųjų mokslo metų pradžios studentų šventėje. Ji aktuali ir šių dienų studentijai: „Reikia gerbti autoritetus, bet nepasitikėti jais aklai, neimti jokių pareiškimų ir obalsių, kurie skelbia galutinę tiesą. Jaunimas ieško į visus klausimus aiškaus galutinio atsakymo, nes nori veikti. Bet tokio galutinio atsakymo nei mokslo, nei kitose žmogaus dvasinio gyvenimo srityse nėra.

Abejonė kaip tiktai buvo priežastis didžiausių įvykių ir išradimų mokslo srityje.

Noriu, kad išmoktumėte Universitete savarankiškai galvoti ir apgalvoję atsakingai veikti.

Ne tik mūsų kraštas, bet ir galingesni bei kultūringesni kraštai nemažai kenčia dėl stokos atsakingų žmonių.“