facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)        
1926 m. gruodžio 8 d. Šiaulių miesto savivaldybės įsteigta amatų mokykla buvo suvalstybinta ir perėjo Švietimo ministerijos žinion. Mokykla turėjo du skyrius: stalių ir odos dirbinių. 1927 m. Šiaulių valdžios vidurinę amatų mokyklą lankė 83 jaunuoliai, suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarė 48 mokiniai, iš jų 28 staliai, 5 dailidės, 4 tekintojai, 11 mūrininkų. Antrąją grupę sudarė 35 mokiniai: 25 šaltkalviai, 4 elektrotechnikai, 4 metalo tekintojai, 1 kalvis ir 2 skardininkai.

Amatų mokykla ruošė kvalifikuotus amatininkus, medžio ir odos dirbinių meistrus: baldžius, butų dekoruotojus: įvairių minkštų baldų apmušėjus, smulkių odos dirbinių (portfelių, rankinukų, pakinktų ir kt.) gamintojus. 1933 m. Šiaulių valstybinė vidurinė amatų mokykla buvo plečiama, įsteigtas knygrišystės ir metalistų skyrius (Šiaulių valstybinė vidurinė amatų mokykla. „Lietuvos aidas“, 1933 gruodžio 2, p. 11).

Vytautas Baltrušaitis (gimė 1920-01-27), tarpukariu mokęsis Šiaulių amatų mokykloj,e savo prisiminimuose pasakojo: „Šiaulių amatų mokykloje pradėjau mokytis būdamas 14 metų – 1934-aisiais. Amatų mokyklai vadovavo Francas (vokietis), baldų gamybai – H. Šatkus (irgi vokietis). Smulkiems odos gaminiams padėjo Švelnys, kuris mokėsi to amato Čekoslovakijoje ir atėjo dirbti į amatų mokyklą. Pradėjau dirbti kartu su V. Burbuliu, kurį vėliau siuntė į Vokietiją mokytis (nes mokėjo vokiškai). Vėliau jis grįžo į mokyklą ir dirbo meistru. Mokyklos direktoriumi buvo A. Geležiūnas (buvo matematikos mokytojas).

Tada 1934-1938 metais amatų mokykloje buvo naujos siuvimo mašinos, o kiti įrengimai senesni. Amatų mokykloje gamindavome matracų minkštąją dalį, kurie būdavo kimšti jūros žole ir šeriais.

Odininkai per keturis metus kiekvienas mokinys turėjo mokėti pagaminti ir stambius, ir smulkius odos išdirbinius. (…) Gaminome viską tik pagal užsakymą, kurį gaudavome pagal pagamintus pavyzdžius. Turėjome ir katalogų visokiausių odų pavyzdžiams. Viską darydavome rankomis. Ant odos tušu išbraižydavome, siūdavome. Gamindavome moteriškus rankinukus, portfelius, įdėklus, kariškas plančetes lakūnams, kabūrus šautuvams, fotoaparatams, diržus kariškiams, medžiotojams. Sunkiausia būdavo gaminti balnus ir pakinktus. Balnelius prie pakinktų nebūdavo taip sunku pagaminti, kaip patį balną. Jis būdavo gaminamas iš kiaulių odos, specialiai išdirbtos. Šią odą reikėdavo dažyti, juodinti siūlus, kurie būdavo vaškuojami. Dar siūdavome šerių prikimštus kamuolius, bokso kriaušes, iš krokodilo odos brangius portfelius. Kiekvienas odininkų klasės mokinys turėjo mokėti visus tuos gaminius pasiūti rankomis pats.

Po praktikos mokydavomės kitų mokslų Tilžės gatvėje ir V. Kudirkos mokykloje. Pamokos ir praktika vykdavo nuo 8 val. ryto iki 12 val. dienos. Niekas ten neskubindavo – ypač atkreipdavo dėmesį į kokybę. Kokybė buvo svarbiausia (Pasakojo V. Baltrušaitis. Atsiminimai. Iš: Prisiminimai apie amatų mokyklą. Rankraštis. Surinko I. Rudzinskienė, 1995, p. 3-4).

1935 m. Šiaulių vidurinė amatų mokykla turėjo 3 skyrius: odos puošmenininkų, minkštųjų baldų ir stalių.  Praktikos metu sukurti Šiaulių valstybinė amatų mokyklos mokinių darbai dažnai buvo eksponuojami parodose. Apie vieną iš tokių parodų Šiauliuose 1935 m. žurnalas „Amatininkas“ rašo: „Odos puošmenininkų skyriuje pridirbta  įvairių praktiškų odos dirbinių, pradedant nuo paprastų piniginių ir baigiant stambiais arklių pakinktais. Minkštų baldų skyriuje išstatyti foteliai, sofos savo gražia išvaizda ne vieną verčia klausti kainos ir sukelia noro įsigyti. Stalių skyriuje buvo rodoma bitininkystės reikmenų, avilių, koriams valyti aparatai ir kt. (…) Gražiai atrodė ir inkrustuoti paveikslai bei pritaikyti vartoti darbeliai“ (A. Kenstavičius. Amatų mokyklos parodoje. „Amatininkas“, 1935, Nr. 33, p. 33).

1936 m. žurnalas „Amatininkas“ apie Šiaulių valdžios vidurinę amatų mokyklą rašė: „Šiaulių amatų mokykloje veikia du skyriai: būtent: 1) stalių amato skyrius, kuriame pagrindine specialybe skaitoma baldai, šalutine – statybinė dailidystė (langai, durys, grindys, laiptai ir pan. ir 2) minkštų baldų – odos ir odos puošmenų skyrius. Odos puošmenų skyrių nuo ateinančio rudens žadama palaipsniui likviduoti ir perkelti į Kauną. Taip pat nuo ateinančio rudens, jei bus lėšų, Šiauliuose manoma atidaryti metalistų skyrių.

Stalių skyriuje, prisilaikant amato mokslo programos, dirbama beveik išimtinai užsakymai, kurių mokykla gauna tiek daug, kad nesuspėja visų patenkinti. (…)

Minkštų baldų ir odos dirbinių skyriuje pagal užsakymus dirbama mažiau. Na bent dar baldai ir stambesni odos dirbiniai, kaip balnai, plėškės, sporto įrankiai ir kt. Smulkūs dirbinėliai, kaip piniginės, portfeliai, rankinukai, medžiokliniai krepšiai, kuprinės, diržai ir kt., gaminami šiaip sau ir paskui atiduodami prekybininkams komisan arba už grynus pinigus. Daugiausia odos dirbinių parduodama Šiauliuose, Kaune ir kt. (…)

Šiais metais (1936 m. – J. N.) mokykloje mokėsi 87 mokiniai. Stalių skyriuje 44 ir minkštų baldų-odos skyriuje – 43. Šiais metais mokyklą baigia apie 13 absolventų, kurie beveik visi jau turi susiradę ir vietas.

Stalių skyriuje dirbtuvių vedėju yra J. Rimša, baigęs Alenšteino amatų rūmų aukštesniuosius amatų kursus. Jis dėsto amato praktiką ir teoriją. Toliau braižybą, amato teoriją ir praktiką dėsto Vytautas Bergas, baigęs vid. amatų mokyklą Čekoslovakijoje, Pryšmantas, baigęs Klaipėdos amatų rūmų vidurinę amato mokyklą, Maziliauskas, baigęs Marijampolės valdžios vidurinę amato mokyklą.

Odos skyriaus dirbtuvėse užsiėmimus veda H. Šatkus, baigęs Gumbinės amatų rūmų vid. amato mokyklą. Dėsto taip pat amato praktiką, teoriją ir braižybą. Šiame skyriuje dirba dar A. Francas, baigęs odos dirbinių specialybę pas žinomą Klaipėdos balnininką Grigolaitį, Švelnys ir kt.

Paišybą dėsto menininkas G. Bagdonavičius. Bendro lavinimo dalykus Gvildienė (istoriją, visuomenės mokslą, buhalteriją, korespondenciją ir geografiją), dr. Jasaitis higieną ir Kašinskaitė lietuvių kalbą ir gamtą. Mokyklos vedėjas yra Albinas Geležiūnas.

Neseniai įvykusi mokyklos mokinių darbų paroda davė progos pamatyti ir įsitikinti, kad mokykloje dirbama atsidėjus ir mokytojai, supratę savo pareigas, ruošia jaunuolius atsakingam ir kvalifikuotam amatininkų luomui“ (Pasirašo: J. V. Valdžios vidurinė amatų mokykla Šiauliuose. „Amatininkas“, 1936 Nr. 26, p. 2).

Šiaulių amatų mokykloje dirbo ir piešimą dėstė dailininkas G. Bagdonavičius. Jis mokė amatų mokyklos mokinius fotografuoti, piešti, organizuodavo darbų parodėles, skiepijo mokiniams meilę menui. G. Bagdonavičius, nagrinėdamas amato ir meno ryšį, 1937 m. rašė: „Giliai mąstančiam amatininkui, norinčiam iš pilkos aplinkos nors kiek pakilti iš supančios rutinos – vidutiniškumo, reikalinga nuolat tobulintis, sekti specialią (būtinai ir užsienio) spaudą, spec. žurnalus ir knygas, vadovėlius, albumus, lankyti parodas, fotografuoti vertingesnius eksponatus, eskizuoti pastebėtus dalykus, rinkti iškarpų albumus, saugoti parduotų dalykų brėžinius kartotekoje, daug labai daug stebėti, mąstyti matytų dalykų proga, rasti būdą tobulinti, kaitalioti, įvairinti savo gaminius. O svarbiausia reikia nuoširdžiai savo darbą, profesiją pamilti, atsiduoti jam visiškai, tuomet bus įdomu, reikalinga ir, žinoma, naudinga viską stebėti – skaityti, kas tik liečia savo verslą ir gretimas sritis (…).

Meno amato uždavinys yra suteikti aplinkai menišką pobūdį, neslopinant jos naudingumo reikšmės. Būdinga yra čia bendras veikimas amatininkiško ir meninio prado, darnus veikimas, kūrimas. Visi mūsų bendro būvio pagerinimai privalo persunkti visa žmogaus būdą – charakterį, o dailusis menas ir amatai yra geriausios tam priemonės. Grožis amatininką daro prakilnesniu, tobulesniu žmogumi, inteligentiškesniu, idealesniu, Todėl kiekvieno amatininko – menininko norai turėtų pakrypti ta linkme – idealo link“ (G. Bagdonavičius. Amatai ir menas. Jų santykiavimas. „Amatininkas“. 1937, Nr. 15-16, p. 216-217).

1938-1939 metais Šiaulių vidurinėje amatų mokykloje mokėsi 304 mokiniai ir dirbo 32 mokytojai, tarp jų Jonas Rimša (nuo 1937 m. stalių skyriaus vedėjas), Henrikas Šatkus (nuo 1937 m. odos darbų ir minkštų baldų skyriaus vedėjas), A. Šurna, K. Reisonas  ir kt. Miesto pramonės bei amatų dirbtuves papildė mokyklą baigusieji specialistai (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai: „Momentas“ 1991, p. 178).

Amatininkų ir jų dirbtuvių Šiauliuose nuolatos augo. 1938 m. buvo išduoti verslo liudijimai 1868 amatininkams. Pagal verslo liudijimus Lietuvoje ir Šiauliuose amatininkai pagal amatus ir jų rūšis buvo pasiskirstę sekančiai:

Žemės ir akmens apdirbimo įmonėse: kalkių degikai, plytininkai, koklininkai, betono dirbinių gamintojai, puodininkai (puodžiai), stiklininkai (stiklo pūtėjai), veidrodininkai, įvairių stiklinių dirbinių gamintojai, gintaro apdirbėjai, akmenų tašytojai (akmenskaldžiai), paminklų dirbėjai ir pan.

Metalo ir mašinų įmonėse: metalo liejikai, varpų liejikai, brūžuoklių (dildžių) dirbėjai, metalo tekintojai, mašinistai, metalo dirbinių gamintojai, skardininkai, stogdengiai skarda, kalviai, arklių kaustytojai, šaltkalviai, mechanikai, elektrotechnikai, elektromonteriai, elektroinstaliatoriai; radiotechnikai, perkūnsargių įrengėjai, kino technikai, auksakaliai, sidabrakaliai (juvelyrai), dantų technikai, laikrodininkai, optikai, graveriai, galvanotechnikai, nikeliuotojai, antspaudų dirbėjai, emaliuotojai ir kt.

Chemijos gaminių įmonėse: dažų, lakų, rašalo gamintojai; kosmetikos, muilo gamintojai; vaško, žvakių, tepalų gamintojai, kitų chemijos produktų gamintojai.

Odos ir kailių apdirbimo įmonėse: batsiuviai, rimoriai (balniai), odų ir kailių išdirbėjai, kailiadirbiai, kurpiai, auladirbiai, ortopedininkai, puošmenininkai (odinių dirbinių gamintojai), čemodanų dirbėjai, šerių, ašutų išdirbėjai.

Tekstilės įmonėse: linų, vilnų, medvilnės verpėjai ir audėjai(-os); virvių gamintojai; vilnų karšėjai, milo velėjai, audinių dažytojai.

Medžio apdirbimo įmonėse: staliai (baldžiai), drožinėtojai-raižytojai, dievdirbiai, medžio tekintojai (vindininkai), dailidės, stogdengiai lentomis ir gontomis, račiai, kubiliai (bendoriai), pynėjai iš karklų, nendrių ir kt., matracininkai, minkštų baldų dirbėjai, žaislų dirbėjai ir kt.

Popieriaus ir poligrafijos įmonėse: kartonažininkai, knygrišiai, fotografai, retušuotojai, litografai, cinkografai.

Maisto produktų gaminimo įmonėse: malūnininkai, kepėjai, pyragaičių gamintojai, medaus perdirbinėtojai, marmelado, saldainių, šokolado, valgomų ledų gamintojai, mėsininkai, dešrų dirbėjai, žarnų perdirbinėtojai,  mėsos ir žuvų produktų gamintojai, aliejaus gamintojai, vaisių produktų ir vaisvynių gamintojai, krakmolo gamintojai, kakavos ir kavos surogatų gamintojai, salyklos gamintojai, prieskonių gamintojai, mineralinių  vandenų gamintojai.

Statybos pobūdžio įmonėse: dailidės-statytojai, dažytojai-dekoratoriai, iškabų dirbėjai, mūrininkai, krosnininkai, tinkuotojia, stogdengiai čerpėmis, gatvių grindėjai, kaminkrėčiai, stikliai (įstiklintojai) ir kt.

Rūbų ruošimo įmonėse: siuvėjai, kepurininkai, skrybėlininkai, modistės, kailiasiuviai, mezgėjai, nėrėjai (trikotažininkai), audėjai-os, juostų, kilimų dirbėjai,  išsiuvinėtojos, pliusuotojos, veltinių ir milo velėjai, vilnų karšėjai, gorsetininkės, pirštinių, petnešų, baltinių, kaklaraiščių ir kt. gamintojai.

Higienos ir kosmetikos verslo įmonėse: vyrų kirpėjai (skutėjai), moterų kirpėjos, skalbėjai, valytojai, perukų dirbėjai, grimuotojojai, kosmetininkės, masažistės, manikiūrininkės, pedikiūrininkės ir kt.

Taip pat dar amatininkams priklausė įvairių kitų amatų atstovai: lietsargių, šepečių, teptukų, lazdų gamintojai, vulkanizatoriai, asenizatoriai, muzikos instrumentų (fortepijonų) taisytojai ir derintojai ir kt. (Pagal J. Tautvaišą. Ką vadinti amatininku? Įvairios amatininkų rūšys. „Amatininkas“, 1937, Nr. 9, p. 130-131).

(Bus tęsinys)

Į viršų