facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ūkinė veikla arba daržininkystės sužydėjimas
Praėjo pora metų nuo sodo įsodinimo. Sėdžiu rektoriaus K. Žukausko kabinete, aptariame tolesnę Biologinės stoties veiklą.

Žemės plotas jau nemažas, perkopęs 5 hektarus. Turime sodininko-daržininko ir arklininko etatus, skirs dar ir sargo. Stoties veiklą reikia taip organizuoti, kad ne tik patenkintume mokymo-studijų poreikius, bet pasidengtų ir gamybinės išlaidos, išskyrus etatus.

Gamybos išlaidoms priklauso trąšos, sėklos, įvairios cheminės medžiagos kovai su ligomis, kenkėjais, smulkus gamybinis inventorius, atlyginimas sezoniniams darbininkams ir kt.

Kur tie pinigėliai? Pinigėlių uždirbti galima tik išplėtus daržininkystę. Daržai bus vienoje ir kitoje kelio pusėje, už pradinių mokomojo sklypo. Užims ir sodo tarpueilius, kol dar vaismedžiai nesuaugę. Bendras plotas apimtų 1–1,5 ha.

Sodinsime bulves, sėsime morkas, petražoles, ridikėlius, salotas, špinatus, krapus, auginsime kopūstus, svogūnus laiškams.

Daržovių užauginsime, bet pats sunkiausias klausimas – kur parduosime, kas jas pirks. Parduotuvėms, valgykloms valdžios duotas nurodymas daržoves priimti tik iš kolūkių ir tarybinių ūkių. Iš kitų, tokių, kaip mes, tik kraštutiniu atveju, pritrūkus.

Norint rasti tą „kraštutinį atvejį“, reikia ieškoti, vaikščioti po parduotuves, valgyklas. Telefoninio ryšio nebuvo. Dirba dažniausiai moterys, su jomis reikia tartis. Nepasiųsi gerokai senstelėjusių E. Račiaus ar P. Petrausko. Daržovių „piršlys“ turi būti patrauklus, jaunas, dailus. Ieškoti rinkos einu aš, nors ir nelabai dailus, bet užtat buvau jaunas.

Dažnai tenka grįžti nosį nukabinus. Daržovių turi pakankamai arba tuoj atveš iš kolūkio ar tarybinio ūkio. Daržovės nelaukia: auga, perauga.

Pagaliau surandu, kam tų daržovių reikia. Prikraunam dėžes, sukraunam į E. Račiaus suklypusį vežimą ir laimingi vežam.

Taip ir norisi deklamuoti: „Gulbės – kelią, gervės – kelią. Vieškeliu dangaus plačiuoju aš važiuoju!“ (K. Binkis). Vietoje paukščių mūsų galvose mašinos. E. Račiaus arkliukas mašinų nemėgsta, baidosi. Tenka dažnai išlipti ir prilaikyti. Po ilgų rinkų paieškų aptikau Šiaulių medicinos mokyklos valgyklą, kurios vedėja A. Trinkaitė mielai priimdavo mūsų daržoves. Po kurio laiko ji tapo mano žmona. Pasitvirtino posakis, kad „nėra to blogo, kuris neišeitų į gera“.

Kodėl ne į studentų valgyklą?

Studentų valgykla veikė sezoniškai, judrioje mašinų aplinkoje. Privežti sudėtinga, reikia dviejų žmonių. Retkarčiais pasiųsdavo sunkvežimį daržovėms atvežti.

O Medicinos mokyklos aplinka saugesnė. Nuveždavo vienas E. Račius. Valgykla veikė ištisus metus, vasarą maitino turistus. Daugiau laiko galėjau skirti kūrybiniam darbui.

Kasmet sudarydavome stoties metinį gamybinį planą. Jame nurodomi darbai ir išlaidos. Metinės pajamos siekdavo iki 2000–3000 rublių.

Ne tik padengdavo išlaidas, bet dar ir likdavo. Į piniginius reikalus nesikišau. Visi atsiskaitymai ir pravedimai – į instituto kasą. Tik vieną kartą už daržoves (morkas) paėmiau pinigėlius ir vos „neišlėkiau“ iš darbo. Apie tai rašoma skyrelyje „Obuolių vynas“.

Dvigubai padidėjus žemės plotui ir suaktyvėjus ūkinei veiklai, Biologinė stotis tapo Agrobiologine stotimi.

Atropa – „graži moteris“
Dirbdamas Agrobiologijos stotyje, turėjau ilgalaikį tikslą – stotį paversti žaliu žydinčiu sodu, kad augalijos įvairovė priartėtų prie botanikos sodams keliamų reikalavimų. Suradęs įdomesnį, mažiau žinomą augalą atsigabendavau ir įkurdindavau. Taip stotyje surado vietą atropa, barštis ir kiti.

Toji atropa vos nenunuodijo Šiaulių miesto vyriausiojo architekto P. Uoginto. Ne dėl priekabiavimo, kaip dabar madinga.

Atropa – ne moteris. Tai bulvinių šeimos augalas. Jos mokslinis pavadinimas – Atropa bella-donna. Išvertus reiškia „atropa graži moteris“. Lietuviškas pavadinimas – vaistinė šunvyšnė.

Architektas pasikėsino į jos vaisius-uogas ir buvo nubaustas.

Vaistinę šunvyšnę parsivežiau iš Kauno botanikos sodo. Šis augalas geromis sąlygomis gali išaugti daugiau negu metro aukščio. Augalai prigijo, po kurio laiko pražydo ir pasipuošė keliais vaisiais, kurie priminė nunokusias raudonas vyšnių uogas.

Vasarą, sužydus stoties gėlynams, apsilankydavo nemažai žmonių. Atvažiavo ir dėstytoja V. Uogintienė su vyru architektu. Pavaikščiojo, apžiūrėjo pradinių klasių daržą ir pasuko prie kolekcinio skyriaus.

Ten pamatė neregėtą augalą raudonomis uogomis. Kaip ir visuomet, pažintis prasideda klausimu: valgomi ar nevalgomi.

Kaip čia iškęsi neparagavus, kai tarsi ir pati atropa gundo, siūlo. P. Uogintas, berods, suvalgė dvi uogas ir dar siekė, bet žmona sulaikė: „Užteks, nežinai, koks tai augalas.“

Netrukus P. Uogintas pasijuto taip blogai, kad teko skubiai vežti į ligoninę. Gerai, kad dukra – gydytoja.

Išvada tokia: dar viena uoga – ir kelias į Amžinybę būtų atviras.

Šis augalas turi nuodingo alkaloido atropino, kurį akių gydytojai naudoja vyzdžiams išplėsti.

Šią augalo savybę gerai žinojo senovės graikės ir romėnės. Eidamos į pasimatymą, kad atrodytų gražios, į akis įsilašindavo truputį šio augalo vaisių sulčių. Vyzdžiai išsiplėsdavo, akys patamsėdavo, tapdavo gražesnės – taip manė pačios moterys. Tiesa, regėjimas kurį laiką pablogėja, tačiau meilės jausmas – priešingai: neprimatant dar labiau suliepsnoja. Ne veltui sakoma, kad meilė akla.

Atsidėkojant už moterų gražinimą šiam augalui ir buvo suteiktas toks rūšies pavadinimas.

Po šio perspėjančio įvykio išgaravo visi meilės jausmai atropai. Vaisiai gundantys. O jeigu paragaus vaikai? Kas atsakys? Aišku, Agrobiologijos stoties vedėjas.

Teko su šia vaistine šunvyšne, kad ir turinčią gražų mokslinį pavadinimą, nors ir gaila, mandagiai kalbant, atsisveikinti.
Turėjome vargo į gėlyną įsileidę karpažoles, pakrūminį katilėlį, susižavėję paprastosios linažolės geltonais žiedais, kurios plito ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviškai.

Sužavėti Sosnovskio barščio
1974 m. lankėmės Kauno botanikos sode. Pamatėme plotelį augalų, kurių aukštis gerokai pranoko mūsų ūgį. Dar nematyti, neregėti!

Botanikos sodo darbuotojai paaiškino, kad tai (skėtinių) salierinių šeimos augalas – Sosnovskio barštis iš tolimojo Kaukazo. Žiedynai skėčio formos ir, jei paliksi vieną viršūninį, išaugs tokio pat dydžio kaip mūsų skėčiai nuo lietaus.

Kaip tokį gražuolį neįkurdinsi Agrobiologijos stotyje lankytojų nuostabai! Vėliau dar pasiskaitėme apie puikią šio augalo ateitį Lietuvoje. Duoda daug žalios masės, gaminsime iš jo silosą, šersime karvutes, karvutės duos daug balto pienelio.

Barščiams suvešėjus, skubėjau įrašyti į bitėms naudingų augalų sąrašą. Puoliau tirti, koks šio augalo žiedadulkių derlius, o vėliau nustatysiu ir nektaro kiekį.

Žiedo derlingumas – 0,35 mg, viso augalo – beveik 200 g. Žiedadulkės palyginti stambios, pailgos, apvalėjančiais galais, tarp savęs sulipusios. Prie dulkinių laikosi taip stipriai, kad nei vėjas, nei sukrėtimai nenupurto. Bet užtenka kam nors prisiliesti – visos prikimba.

Ore neskraido. Tai ne pušų žiedadulkės, kurios turi po du oro „balionėlius“ ir vėjų toliausiai nunešamos.

Vaikystė prabėgo kaime, įvairių žolinių augalų, krūmų ir medžių apsuptyje. Tai padėjo įgyti atsparumą alergijoms.

Atliekant tyrimus, teko įkvėpti ir paliesti per šimtą augalų rūšių žiedadulkių –  ir jokios alergijos – šienligės.

Iš barščių jokio priešiškumo, alergiško poveikio nejaučiau. Susidraugavome, leidau jam išbarstyti sėklas. Nuo čia ir prasidėjo nesantaika. Ėmė dygti ten, kur nereikia: gėlyne, tarp gyvatvorės, ne visur gali prieiti. Išplito. Nupjautas atžėlė, teko iškasioti.

Pageluvyje tuo pat metu barščių įsiveisė bitininkas V. Kalinas. Pasėjo už tvoros šalia dilgėlyno. Išaugo barščio miškas ir nustelbė, išstūmė dilgėles.

Tokia man žinoma šio augalo paplitimo pradžia Šiaulių rajone ir Botanikos sodo aplinkoje.

Sosnovskio barštis įrašytas į nuodingų augalų sąrašą.

2019 10 23 5

2019 10 23 6

Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Į viršų