(Tęsinys)                                                                                       
1889 m. Šiaulių miesto bendrojoje amatų valdyboje buvo užregistruota 11 cechų su 355 meistrais: batsiuvių – 80 (70 žydų ir 10 krikščionių), mėsininkų – 27 (24 žydai ir 3 krikščionys), kepurininkų – 8 (visi žydai), skardininkų – 13 (visi žydai), auksakalių ir laikrodininkų – 18 (visi žydai), stalių – 43 (27 žydai ir 16 krikščionių), kalvių, šaltkalvių – 21 (15 žydų ir 6 krikščionys), siuvėjų – 102 (visi žydai), dažytojų ir stiklių – 12 (11 žydų ir 1 krikščionis), kepėjų – 12, krosnininkų – 19. 1891 m. Šiauliai pagal amatininkų (meistrų) skaičių (381) buvo antrasis gubernijos miestas (po Kauno – J. N.) (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 97).

Amatininkai buvo skirstomi į 3 grupes: visateisiai cecho nariai meistrai, pameistriai ir mokiniai. Norint tapti meistru, kurį laiką reikėjo išbūti mokiniu ir pameistriu. Meistrai turėjo pameistrių ir amato besimokančių mokinių. Meistrams talkino pameistriai, kurie atlikdavo pagalbinius darbus ir mokėsi mato. Pameistrys tapdavo meistru ir galėdavo dirbti savarankiškai, žymėdamas gaminius savo ženklu, tik po 1-3 metus trunkančios praktikos. Šalia cechų kūrėsi ir pavieniai amatininkai pirkliai, savo dirbinius irgi žymėdavę atitinkamais ženklais (A. Rupšlaukis, B. Čereška. Istorinė lietuviškos reklamos raida. „Kultūros barai“, 2015, Nr. 9, p. 103).

Dr. Z. Kiaupa  nurodo, kad „1893 m. spalio mėnesį, vadovaujantis 1893 kovo 8 d. Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu, Šiaulių bendroji amatų valdyba buvo uždaryta, o amatininkų cechai panaikinti. Plečiantis manufaktūroms jų mažėjo ir iki Pirmojo pasaulinio karo cechai Lietuvoje išnyko. Atsivėrė galimybės laisvesnei amatininkų veiklai“ (Šiaulių istorija (iki 1940 m.), p. 97).

Nežiūrint šių sprendimų Šiauliuose nemažėjo žmonių, besiverčiančių amatais. Vis daugiau lietuvių tapo amatininkais. 1898 m. laikraštyje „Ūkininkas“ rašo: „Šiauliai. Žmonės pas mus pradeda užsiimti amatais. Jau siuvėjai drabužių po sodžius vis lietuviai, žydas jau nebepasirodys; kiti pradeda užsiimti prekiavimu (...) Iki šiol nebuvo siuvėjų moteriškių, bet dabar neseniai subruzdo mokytis sodžiaus mergaitės“ (Pasirašo: Žmogus. Šiauliai. Ūkininkas, 1898, Nr. 3, p. 46).

Darbo sąlygos amatininkams Šiauliuose buvo nelengvos, ypač sunki padėtis buvo tų amatininkų, kurie dirbo pas savininkus. 1897 m. laikraštis „Ūkininkas“ rašė: „Šią vasarą darbininkai kurpių (šiaučių) ir siuvėjų (kriaučių) susitarė pradžioje rugpjūčio ir atsisakė nuo darbo. Atsibodo darbininkams dirbti sklepuose, susmirdusiuose, dirbti kiaurą dieną už menką algą. Susiprato gerai ir nebeina prie darbo. Eisę, sako prie darbo, jei: 1) sumažins darbo dieną iki 12 valandų, t. y. ateis prie darbo 7 v. ryto, baigs 7 v. vakaro, o tarpe to laiko pertrauka: ½ v. ant poterių, ½ v. ant pusryčių ir 1 val. ant pietų: 2) jei pakels algas ir 3) jei nepriims darbininkų mokinių iš kitur, kaip tik iš Šiaulių.

Ir taip padarė pas visus kurpius ir siuvėjus. Gaspadoriai nusiminė, mato nieko neveiksę, sutiko; tuomet darbininkai brukšt, brukšt parašė prašymą gubernatoriui, idant užtvirtintų jų suderėjimą su gaspadoriais. Šie, kaip sakiau, greitai sutiko, nes daugumas turi mažai darbininkų, o jei nenorės dirbti, reikia gyventi su jais geruoju, nereikia jų erzinti ir prispausti“ (Žmogus. Iš Šiaulių. „Ūkininkas“, 1897, Nr. 11, p. 169-171).

Laikraštis „Lietuvos darbininkas“ 1898 m. rašė apie kailiadirbius Šiauliuose, pažymėdamas, kad šis jų darbas labai sunkus. Dažniausiai šiuo amatu užsiima kaimiečiai, atvykę į Šiaulius ieškoti darbo (Kailiadirbiai Lietuvoje. „Lietuvos darbininkas“. 1898, Nr. 2, p. 4-5).

1901 m. Šiauliuose buvo 1735 amatininkai, kai pramonėje dirbančiųjų buvo tik 561 darbininkas. Šiauliuose buvo daug batsiuvių ir aulininkų – 356, siuvėjų (kartu su modistėmis ir baltinių siuvėjomis) – 297, pirštininkų, skrybėlininkų, kojinių mezgėjų, korsetininkių – 76. (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 97).

Laikraštyje „Darbininkų balsas“ 1901 m. buvo rašoma, kad Šiauliuose, Gubernijos dvare, dirba šaltkalviai, tekintojai. „Dirba ten pat, kur dirba ir šaltkalviai. Iš viso jų 2 žmonės ir 2 mokiniai (...) Kalvėje yra du kalviai ir du mokiniai. Dailidės – penki žmonės. Liejikai – 12 darbininkų ir meistras“ (Iš Lietuvos: Šiauliai. Gubernija. „Darbininkų balsas“, 1901, Nr. 1, p. 21-22).   

XX a. pradžioje dauguma amatininkų ir smulkiųjų verslininkų Šiauliuose spietėsi aplink Turgaus aikštę. Jie savo dirbinius pardavinėdavo Šiaulių prekyvietėse ir turgavietėse. Parduotuves ir prekystalius turėjo kai kurių specialybių amatininkai, gaminę rinkai: odminiai, kepėjai, konditeriai, mėsininkai, skerdikai. Šiaulių turguje amatininkai pynėjai pardavinėjo krepšius ir pintines, puodžiai – puodus ir kitus keramikos dirbinius, račiai – ratus, virvių pardavėjai – virves ir pančius, grėblių dirbėjai – grėblius ir šluotas. Dar mieste prekiavo auksakaliai ir graveriai, balniai, kepurininkai, duonkepiai, mezgėjos, skardininkai ir kt. Dirbo batsiuviai, dažytojai, kailiadirbiai, kalviai, kirpėjai, kubiliai, laikrodininkai, mėsininkai, mūrininkai, siuvėjai, staliai, stikliai, stogdengiai, šaltkalviai, šikšniai, tekintojai, vežikai ir kt.

1912 m. Šiauliuose buvo 1982 amatininkai, o pramonėje dirbo 1353 darbininkai. 1914 m. Šiauliuose gyveno 23 623 gyventojai. Juos aptarnavo 1200 amatininkų (V. Misevičius. Slaptas girios takas. V., 1983, p. 267). Šiaulių apskrityje ir mieste labai  trūko amatininkų ir jų paruošimui buvo nutarta steigti amatų mokyklas.

1914 m. Kauno gubernijos mokyklų taryba priėmė projektą steigti amatų mokyklas su trimis skyriais: pamatines visai apskričiai tos rūšies mokslo įstaigas ir jos skyriais miesteliuose, šaltkalvių, žemės ūkio, siuvimo ir kt. Tų pačių metų balandžio mėnesį šis projektas buvo pateiktas svarstyti vietose kiekvienoje apskrityje.

Šiaulių apskričiai projekte buvo numatyta 1915 m. Šiaulių mieste steigti pamatinę amatų mokykla su trimis skyriais: a) šaltkalvių, kalvių ir mechanikų, b) tekintojų ir dailidžių ir c) elektros ir technikos ir tos mokyklos skyriai: 1. Šaltkalvių: Meškuičiuose (1915 m.), Pašvitinyje (1916 m.), Kruopiuose prie dviklasės mokyklos (1917 m.), Gruzdžiuose (1918 m.), Kuršėnuose (1920 m.) ir Žagarėje (1922 m.); žemės ūkio: Žagarės vlsč. Martiniškiuose (1915 m.), Luokės vlsč. Dirvonėnuose (1923 m.); moterų siuvimo: Šiauliuose prie parapijos mergaičių mokyklos (1915 m.).

Be mokyklos skyrių, dar buvo projektuojamos tų dalykų klasės prie Šiaulių apskrities liaudies mokyklų, būtent, a) pavyzdingųjų sodų mokyklėlės – prie Gardų-Pynavos mokyklos (1916 m.), Valdminų (1917 m.), Ščesnavos (Sasnavos, 1920 m.), Gadšinkų (1924 m.) ir 1-osios Akmenės mokyklos (1924 m.); b) rankų darbo mokslas prie mergaičių mokyklų: Papilės 1-osios (1915 m.), Viekšnių 2-osios (1915 m.), Šeduvos (1917 m.), Kuršėnų 1-osios (1917 m.), Žagarės (1918 m.), Baisogalos (1918 m.), Žagarės 2-osios (1919 m.), Kuršėnų 3-iosios (1920 m.), Joniškio 2-osios (1921 m.), Kriukų (1922 m.), Tryškių (1923 m.), Akmenės (1924 m.).

1914 m. balandžio 21 d. Šiaulių taryba, dalyvaujant apskričių žemiečių viršininkams, valdininkams, kai kuriems dvarininkams ir  viršaičiams, apsvarsčiusi Kauno gubernijos mokyklų tarybos projektą, nutarė, be pamatinės amatų mokyklos Šiauliuose (1915 m.), steigti Šiaulių apskrities miestuose ir miesteliuose šiuos pamatinės mokyklos skyrius ir klases: šaltkalvių – Šeduvoje, Kuršėnuose, Luokėje arba Dirvonėnuose, Viekšniuose (pridėjus dar mechanikos skyrių), Kruopiuose, Pašvitinyje, Gruzdžiuose, Žagarėje; dailidžių, medžio tekintojų:  Baisogaloje, Bazilionuose (Padubysyje), Užventyje, Tryškiuose, Viekšniuose, Papilėje, Pašvitinyje, Gruzdžiuose ir Žagarėje; batsiuvių: Šiaulėnuose, Kuršėnuose ir Žagarėje ir Tryškiuose; siuvimo darbų: Šaukote, Kuršėnuose, Luokėje, Viekšniuose, Papilėje ir Žagarėje  (Pasirašo: Gk. Amatų mokyklos Šiaulių apskrityje. „Lietuvos žinios“, 1914 gegužės 3 d., p. 2).

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė įgyvendinti šiuos planus, amatininkų ruošimas Šiaulių apskrityje buvo pradėtas tik tarpukariu, nepriklausomoje Lietuvoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai labai nukentėjo, karo veiksmai padarė didelę žalą miestui. Buvo sunaikinta 65 proc. miesto pastatų, o centrinėje dalyje jų teliko 12 proc. Buvo sugriauti, nuo karo ir gaisro nukentėjo beveik visi miesto pastatai, kuriuose buvo įsikūrę amatininkai ir meistrai. Daugelis jų pasitraukė į Rusijos gilumą.          

Tarpukario amatininkai ir amatininkų dirbtuvės         
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvai tapus Nepriklausomai valstybei, buvo atstatomi karo metu sugriauti Šiauliai. Gyvenimui grįžus į normalias vėžes, pradėjo atsigauti ūkis ir pramonė mieste.

Tarpukariu mieste Šiauliuose suklestėjo pramonė ir amatai, radosi daugiau amatininkų. Buvo statomi nauji fabrikai, steigėsi įvairios įmonės ir dirbtuvės. 1924 m. pramoniniame Gubernijos priemiestyje buvo pastatytas 3000 tonų talpos elevatorius, kuris  aptarnavo Lietuvos šiaurinę dalį. 1925 m. Šiauliuose įkurtas avalynės fabrikas „Batas“, 1932 m. – „Maisto“ fabrikas (pradėjo veikti 1938 m.), vystėsi amatai, steigėsi įvairios amatininkų dirbtuvės.

Tarpukariu mieste buvo plėtojami amatai – tradicinės profesijos, kurių atstovai paprastai vadinami amatininkais, o gaminiai buvo gaminami rankiniais įrankiais arba neautomatinėmis mašinomis. Amatininkams buvo priskiriami tradicinių profesijų atstovai – auksakaliai, juvelyrai, graveriai, laikrodininkai, statybininkai, staliai, baldų staliai, kalviai, dailidės, stikliai, kalviai, kubiliai, puodžiai, drožėjai, knygrišiai, siuvėjai, kirpėjai, batsiuviai, kailių dirbėjai, kailininkai, metalo dirbėjai, kurpiai, račiai, skardininkai, kaminkrėčiai, dažytojai, odminiai, šikšniai, šaltkalviai, tekintojai, varkaliai, dailiųjų amatų atstovai, taip pat užsiėmimų, labiau susijusių su miesto pramone (maisto, metalo, kasybos, statybinių medžiagų gamybos, chemijos ir kt. amatų atstovai).

Įmonės, kuriose dirbo 1 ar 4 darbininkai ir jose vyravo rankų darbas, buvo vadinamos amatų dirbtuvėmis, o tų įmonių savininkai – amatininkais. 1929 m. Šiauliuose buvo 1733 amatininkai, iš jų – 922 meistrai, 533 jų padėjėjai ir 278 mokiniai (dar vadinami gizeliais). 1930 m. tokių įmonių savininkų dirbtuvių Šiauliuose buvo 152. Jose daugiausia dirbo patys savininkai su savo šeimos nariais. Joms priklausė kirpyklos, siuvyklos, kepyklos, valgyklos, avalynės dirbtuvės, fotoateljė, dažytojai, statybininkai, vežikai.

Amatininkams ruošti 1926 m. gruodžio 8 d. Šiauliuose buvo įsteigta vidurinė amatų mokykla (direktorius Albinas Geležiūnas). Mokykla turėjo 2 skyrius: stalių ir odos dirbinių. Pirmąją grupę sudarė staliai, dailidės ir tekintojai, antrąją – šaltkalviai, elektrotechnikai, metalo tekintojai, kalviai ir skardininkai. Mokykla ruošė kvalifikuotus amatininkus, medžio ir odos dirbinių meistrus: baldžius, butų dekoruotojus, įvairių minkštųjų baldų apmušėjus, smulkių odos dirbinių gamintojus. 1938/1939 metais mokykloje mokėsi 304 mokiniai ir dirbo 32 mokytojai. Miesto pramonės įmones bei amatų dirbtuves papildė šią mokyklą baigusieji specialistai.

(Bus tęsinys)