facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

– Kokie mokytojai pasėjo jums ekspresionistinę sėklą ir atvėrė naujus tiltus?
– „Mūsų Nepriklausomybė sugebėjo susidoroti su autoritetais. Jų nebėra“, – sakė Saulius Sondeckis 2015-07-17. Su šiais gerbiamo Maestro žodžiais sutinku.

Man pasisekė – jaunystės autoritetai atvėrė būties vartus. Tapybos dėstytojas Donatas Valatka slapta traukė Kauno muziejaus fonduose slepiamus A. Galdiko ekspresionistinius tapybos eksperimentus ir rodė mums. Į paskaitas atsinešdavo storiausią armėno tapytojo M. Sariano katalogą ir mokė mus koloristinės tapybos. Paveikslų originalus, kerinčias spalvas tais pačiais metais regėjau Jerevane, jo vardo muziejuje.

Fotografijos dėstytojo Mindaugo Dapkaus autoritetas Vydūno dėka atskleidė indiškojo humanizmo lobynus. Su žmona Skaidre 2001 m. turėjome trijų mėnesių tapybinę stažuotę Indijoje pas profesorių Kamal Kapurą, o 2011 m.  su savo tapybos paroda „Gyvenimas kartu“ vėl sugrįžę į Delį su savo moraliniais autoritetais susitikome dar kartą.

Indija, Armėnija, Vokietija – tai šalys, kuriose jaučiuosi tikrai gerai. Pagrindiniai ir tikrai išskirtiniai per 25 metus mūsų tapybos tiltas  sujungė mus su šiomis šalimis. Indijoje surengėme net kelis plenerus (2011 ir 2012) ir net trys rimtas Nidos tapybos kolekcijos parodas Delyje. Nuo 2011m. apie 70 tapybos kūrinių iki šiol eksponuojama Lietuvos ambasadoje Delyje. Užsimezgusi draugystė atveria vis naujus horizontus, į Nidą kasmet atvyksta dailininkai iš Indijos.

2016 m. prasidėjusi draugystė su Kathmandu dailės akademijos dailininkais atskleidė mums ir Nepalą. Dailininkas katedros vedėjas Dhanu Bahadur nutiesė Nidos ir Nepalo tapybos plenerų ir parodų tiltą, kasmet organizuoja tarptautinius plenerus ir parodas, kuriose jau dalyvauja lietuvių dailininkai ir net skulptoriai. 2018 m. skulptūros seminare pasiūliau dalyvauti Kristinai ir Albertui Danilevičiams iš Juodkrantės.

Kitas mūsų nutiestas tiltas iki Armėnijos kalnų. Šis renginys buvo ruošiamas net trejus metus, o jo idėja priklauso armėnų dailininkui Gagik Parsamian po apsilankymo Nidos tapybos plenere. 2013 m. išvažiuodamas iš Nidos jis pasižadėjo padaryti viską, kad panašus tapybos pleneras įvyktų jo tėvynėje Armėnijoje.

2013 m.  plenero menotyrininkas šiaulietis profesorius Vytenis Rimkus, stebėdamas šį kūrybinį procesą Kuršių nerijoje, uždarymo parodoje prasitarė: „Aš neabejoju, kad ateityje toks pat pleneras bus surengtas ir Armėnijoje.“

Jerevano pedagoginis universitetas buvo renginio organizatorius, suteikęs geras sąlygas savo mokslo ir poilsio bazėje Aghavnadzore. Plenero pabaigoje duris mums atvėrė Armėnijos nacionalinė galerija, skyrusi keturias erdves sales, kuriose buvo eksponuojami mūsų plenero paveikslai.

Kalbėdamas vis noriu akcentuoti tuos autoritetus, kurie paskui save vesdami kitus, juos įkvepia, atverdami naujas vertybes suteikia aukštesnę prasmę. Lietuvoje šiandien moraliniai autoritetai kažkodėl nutildomi, jie naujosios konjunktūros nustumti į šešėlį ar paribius. Gaila, kad šiandien daugelis profesionalių menininkų jaučiasi vieniši ir nereikalingi.

Tarptautiniai TILTAI – tai tapybos parodos. Kūrybos vaisius reprezentuojančiose „Nidos ekspresija“ parodose dominuoja lietuvių autoriai, tačiau išvysime ir įvairiausių pasaulio kampelių atstovų kūrinius, maloniai stebinančius plenero tarptautinių ryšių įvairove. Latvijos, Karaliaučiaus krašto, Gudijos, Ukrainos, Lenkijos, Nepalo, Indijos, Šri Lankos, Jemeno, Jungtinių Arabų Emyratų, Indonezijos, Nigerijos, Jungtinės Karalystės, Gruzijos, Armėnijos, Prancūzijos, Olandijos, Italijos, Austrijos, Norvegijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Švedijos, Suomijos dailininkai savo teptukais tiesė tiltus tarp gimtųjų šalių ir Lietuvos, paveiksluose išgaudami netikėtas, įdomias lietuviško pajūrio interpretacijas, turinčias ir jų gimtųjų kampelių specifikos ir Lietuvos gamtai būdingųjų bruožų.

Penkios naujausios parodos skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, todėl simboliškai eksponuojami apie 100 dailininkų kūriniai iš Nidos tapybos plenerų kolekcijos. Šiomis parodomis pirmiausia siekta pristatyti estetinių požiūrių į pajūrio peizažą, pleneruose dalyvaujančių asmenybių įvairovę. Į ekspozicijas buvo atrinkti tiek garsiausi vardai ir aukščiausiai kokybės kartelę užkėlę kūriniai, „tiek neįprasčiausiai, individualiausi žvilgsniai, tiek ir jaunųjų autorių eksperimentinė drąsa, tolesnės dailės raidos pranašysčių lėmėjai, tiek, žinoma, ir intuityviai jautriausiai pajūrio dvasią, aurą, atmosferą pajutę ir užfiksavę (Austėja Mikuckytė)“.

–  Nuo 1995 metų jūs išleidote nemažai katalogų, knygų ir kitų leidinių apie „Nidos ekspresijos“ plenerą.
– „NIDA BRÜCKE – Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija – Iliustruota istorija“ leidinys tapo daugeliui plenero biblija.

Anatolijus Lapinskas leidinio recenzijoje rašo: „Tai kapitalinė 600 puslapių knyga su trimis tūkstančiais iliustracijų: ekspresionizmo klasikų ir Nidos plenerų dalyvių kūrinių reprodukcijomis, ikonografine medžiaga, archyviniais XX amžiaus pradžios atvirukais, visų plenerų fotodokumentika. Knyga susideda iš įvado ir penkių dalių: „Pasivaikščiojimas po istoriją. Ilga kelionė į Nidą“, „Brücke“, „Nidos simboliai dailėje“, „Tapybos plenerų „Nidos ekspresija“ metraštis“, „Nidos plenero kronikos. Tapybos parodos“. Kiekviena dalis – tai išsamus pasirinktos temos gausiai iliustruotas ir dokumentuotas nagrinėjimas, galima sakyti, meilingas žvilgsnis į Nidą – jos istoriją, gamtą, žmones. Knygos sudarytojas  S. Kruopis akcentuoja Nidą, kuri yra ypatingas traukos centras, kuris būrė ir buria įvairios pasaulėjautos bei stilistikos tapytojus.

Suvažiuodami į Nidą... mes norime tęsti gražias kūrėjų tradicijas ir prisidėti prie jų pasiekimų savo darbais“.

Sveikinimo žodyje pastebima, kad „unikalus Nidos grožis, jospeizažo paslaptis jau seniai traukė menininkus, žadino jų vaizduotę, skatino kūrybinius impulsus.“

Menotyros daktarės Nijolės Tumėnienės straipsnį „Nida – ekspresionizmo lopšys“ vėlgi galima laikyti pagiriamuoju žodžiu Nidai: „Svarbiausias pajūrio traukos magnetas buvo ypatinga pajūrio erdvės atmosfera, apšvietimas ir ypatingas spalvos pojūtis. Šiaurės Europos pajūriui būdingas apšvietimas ne vien uždega spalvas, bet ir sustiprina erdvės jausmą – jos beribiškumą, gylį, pasaulio erdvės pojūtį.“

Menotyros daktaras Vidas Poškus akcentuoja mus, kaip „baltiškojo ekspresionizmo“ tradicijų tęsėjus.

2013 m. buvo išleistas antrasis „NIDA ART“ albumas (katalogas). 2020 m. pasirodys ir trečioji dalis. Leidiniuose išsamiai atskleistas Nidos tapybos plenerų metraštis. Jame vėlgi paveikslais, jų autorių pasisakymais, gausia spaudos ir fotodokumentika atkuriami visi praėję 25 tarptautinių plenerai galerijose.

Baigdamas ir reziumuodamas ilgalaikį jau mūsų laikų, mūsų dailininkų įnašą tęsiant gražiąją tradiciją Nidoje, sau pačiam pacituosiu gerbiamo  prof. Vytenio Rimkaus palinkėjimą:

„Linkėčiau dailininkui Sauliui to dėlionių dvelksmo tolesnei sėkmingai kūrybinei veiklai. O svarbiausias ir nuoširdžiausias palinkėjimas – tęsti Nidos epopėją, per ją skleisti Lietuvos vardą pasaulyje.“       
                                                
1. ir 2. iš  N. Tumėnienės teksto leidinyje „Jonas Buračas. Reprodukcijos“ (red. L. Patriubavičienė), Vilnius: Vaga, 1977, p. 5.

„Kažkada čia, Nidoje buvo sukurti paveikslai, kurie šiandien įeina į pasaulio lobyną su M. Peksteino, K.Smidt-Rotluffo vardais – jie tikrai priklauso pagrindiniam Vakarų Europos žvaigždžių ratui... Kad būtent Nida taptų tuo įkvėpimo šaltiniu, reikėjo ir tam tikros palankios dirvos menui tarp žmonių; ne tik nepaprastai įkvepiančios gamtos, bet ir įkvėpėjo – visada koks nors žmogus imasi iniciatyvos kuri nulemia, kad tai VYKSTA! O jį palaiko daugybė kitų žmonių. Taip mes kažkada turėjom H. Blodės iniciatyvą, dabar matome tapytojo Sauliaus Kruopio iniciatyvą ir galime viltis, kad tai, kas sukuriama šiandien, kada nors įgis didelę vertę, kaip ir tai, kas buvo daroma praėjusio amžiaus pradžioje“, – teigė menotyros dr. prof. Raminta Jurėnaitė.

2019 10 18 19

Kalba šiaulietis tapytojas S. Prancuitis.
S. Kruopio archyvo nuotr.

2019 10 18 15

Plenero premijų skyrimo komisija lankosi pas dailininką A. Kasputį.
S. Kruopio archyvo nuotr.

Į viršų