facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kviečiame skaityti rubrikos „Kultūros kirtis“ autoriaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus straipsnį apie šiuolaikinės tapybos kūrėją Zitą Virginiją Jusevičiūtę-Tarasevičienę, kuri gyvena ir kuria Kaune, bet savo kūrybą demonstruoja įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Nuo rugsėjo 26 d. iki lapkričio 5 d. menininkės kūryba demonstruojama Lietuvos Respublikos ambasadoje Latvijoje (Rūpniecības iela 24, Ryga). Paroda vadinasi „Gyvenimas pilnas chaoso“. Ją kuruoja menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.

Esminiai dailininkės biografijos faktai
Dailininkė Zita Virginija Tarasevičienė (g. 1960), gyvenanti Kaune, tapybos keliu pradėjo žengti prieš 20 metų. Nuo 2001 metų autorė surengė per 40 parodų Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Jurbarke), Airijoje (Dubline), Vokietijoje, (Berlyne), Latvijoje (Rygoje), Italijoje, etc. (žr. http://www.gabrielegallery.eu). 2017 m. menininkė dalyvavo 2-ojoje tarptautinėje Alytaus vizualaus meno bienalėje. Ji nemažai kūrė ir kūrybos rezultatus demonstravo pleneruose, grupinėse parodose Lietuvoje (Druskininkuose, Kaune, Veisėjuose), Vokietijoje (Berlyne) ir Italijoje.

Dailininkės kūrybos analizė
Tapytojos Z. V. Tarasevičienės kūryba įdomi dėl savo formos ir siužeto nevienalytiškumo. Vienose drobėse formuojamas atpažįstamas tikrovės objektų / subjektų pasakojimas / dialogas („Kaukė“, 100 x 70 cm), o kituose – pirmenybė teikiam potėpiams, spalvos žaismui, dažo atsitiktiniam nutekėjimui („Talija“, 150 x 180 cm).

Z. V. Tarasevičienės tapyba žengia už tikrovės plotmės, kuri natūraliai įforminama kaip autorės kūrybos savitumas. Šiuo atveju dera prisiminti lietuvių filosofės ir filosofijos tyrinėtojos Audronės Žukauskaitės pastebėtą reikšmingą faktą apie tikrovę: „[…] pati tikrovė žymi tai, ko negali reprezentuoti nei įsivaizduojama, nei simbolinė plotmės – tai tam tikras branduolys, kuris priešinasi simbolizcijai. Nors tikrovė nėra reprezentuojama, vis dėlto ji pasirodo simptomų ir traumos pavidalais“ (Žukauskaitė, A. 2005).

Taigi Z. V. Tarasevičienės tapybos atveju tikrovė taip pat yra menama, ji numanoma, nors ir sunkiai paaiškinama rašytine arba sakytine kalba („Kalijų slėnis“, 200 x 180 cm). Vis dėlto taip (per meno kūrinius) „tikrovė pamažu tampa regimybe, kuri, […] prarasdama ryšį su imituojama tikrove, virsta grynąja simuliacija“ (Žukauskaitė, A. 2005).  

Tikėtina, kad tikrovės ir simuliacijos dialektikoje dailininkė Z. V. Tarasevičienė sąmoningai glumina žiūrovą. Viena vertus, gali susidaryti įspūdis, kad ji (menininkė) vis dar ieško savo kūrybinio kelio („Atgimimas“, 120 x 80 cm), antra vertus, vengia suformuoti aiškiai atpažįstamą stilių („Toks tamsus abstraktas“, 120 x 100 cm; „Tiltas“, 120 x 100 cm; „Lietuje“, 130 x 150 cm), trečia vertus, ryžtingai demonstruoja savąsias kūrėjos galimybes, nuolatinį laisvės troškimą, bandymą atsiriboti nuo kultūrinių reprezentantų. Esu labiausiai linkęs manyti, kad menininkės kūrybinė strategija kaip tik ir yra mano minima trečioji – atsiribojimas nuo kultūrinių reprezentantų ir savosios abstrakcijos kūrimas.

Šiuo atveju tikėtina, kad atsižvelgdamas į abstrakcijos specifinę prigimtų vokiečių mąstytojas Benjamin’as Walter’is (1892–1940) konstatuotų jog „palyginti su tapyba, nufilmuotas veiksmas (o tuo pačiu ir nufotografuotas bei šiuolaikinėmis medijomis perduodamas / reprodukuojamas / retransliuodamas – R. V. pastaba) lengviau pasiduoda analizei todėl, kad jis nepalyginti tiksliau perteikia situaciją“ (Benjamin, W. 2005). Vis dėlto abstrakti tapyba reikalauja labiau asmeniškesnės ir intymesnės žiūrovo prieigos (pasiruošimo, nusiteikimo, neskubėjimo ir įsižiūrėjimo, etc.). Tapyba tampa gyvuoju menu (Gyvojo meno epitetas tiktų naujausiai dailininkė kūrinių kolekcijai Gyvenimas pilnas chaoso, kolekcija šiais metais buvo demonstruota Berlyne Vokietijoje); kaip pasakytų prancūzų poststruktūralistas Jacques Derrida (1930–2004) ji (tapyba) yra ekspresyvi, nes vaizduoja jausmus (Derrida, J. 2006)!

Žiūrovo asmeniškumo ir intymumo reikalaujantis Z. V. Tarasevičienės tapybos gestas gali būti laikomas savotišku privalomumu. Žvelgiant iš istorinių tapybos evoliucijos perspektyvų ir remiantis W. Benjamin’u galima teigti, kad fotografija, o vėliau ir kinas „išprusino“ tapybą (ten pat, 248); tai vertė ieškoti ne tik naujų temų, bet ir veržtis anapus akivaizdžios tikrovės, ieškoti neįtikėtinų naujų pasaulių ir taip priversti tapybos medžiagą paklusti niekada neišreikštiems pasakojimams ir vaizduotės atvaizdus talpinti tikroje realybėje, apie kuriuos anksčiau niekas nedrįso net svajoti. Taigi „[…] tapyba atranda naujų sričių, į kurias fotografija tuo tarpu patekti negali“ (ten pat, 249).

Visgi mus savotiškai suvedžiojanti Z. V. Tarasevičienės kūrybos strategija leidžia konstatuoti, kad tapyba, būdama daile, rodo, jog kiekvienas paveikslas yra rankų darbo originalas, vis kitoks kompozicijos ir technologijos virtuoziškumas.

Priešingai nei realistinėje kūryboje Z. V. Tarasevičienės paveikslai yra dialektiniai, jie nesilaiko atstumo nuo ginčų apie tai kas yra tapyba, grožis, taisyklės ir jų išderinimas. Remiantis Susan Sontag (1933–2004) galima teikti, kad taip šimtmečius skelbta riba tarp meno ir gyvenimo, tarp grožio ir negrožio, „[…] tarp daiktų ir įvykių, tarp sąmoningo ir netyčinio, […] tarp kilnaus ir menko, tarp meistrystės ir laimingų klaidų“ (Sontag, S. 2000) yra visiškai nutrinama.

Kita vertus, šis Z. V. Tarasevičienės nepaliaujamai puoselėjamas kūrybos gestas yra ir sąmoningas. Jis mums byloja, kaip pasakytų S. Sontag, apie labai slaptą tapybos akiplėšišką norą įrodyti, kad pasaulis tikrai yra gražus (žr. ten pat, 97)… Tikriausiai dėl slaptojo geismo abstrakcija tampa realybe!

Kaip pastebi Martin’as Warnke (g. 1937) tapybos funkcija buityje jau yra pasikeitusi, nes ją perėmė naujosios informacijos kūrimo bei transliavimo priemonės (Warnke, M. 2002). Tad Z. V. Tarasevičienės tapybai tik ir belieka įrodinėti grožį! Dailininkė įrodinėdama grožį dar kartą mums konstatuoja, kad pats grožis yra visuotinai reikšmingas ir, kaip pasakytų Arno Anzenbacher (g. 1940), „taip jis pakyla virš skonio arbitralumo (Arno Anzenbacher 1992); jis (grožis) tampa būtinuoju mūsų gyvenimo palydovu!

Vis dėlto man yra įdomu, kaip Z. V. Tarasevičienė puoselėja savo strategiją ir išvysto savo meninę kalbą, kurdama atpažįstamų ir beveik neidentifikuojamų struktūrų žaismę („Venecijos karnavalas“, 130 x 150 cm). Paskutiniu metu Z. V. Tarasevičienės tapyba yra ypač abstrakti (žr. naujausią dailininkės kūrinių kolekciją „Gyvenimas pilnas chaoso“).

Formose negalima atpažinti objektų ar subjektų, jų sąryšių ir sąveikų („Lietuje“, 130 x150 cm). Menininkė kviečia grožėtis abstrakčiąja forma, ieškoti grynosios kompozicijos grožio ir jį giliai apmąstyti („Talija“, 150 x 180 cm). Tikėtina, kad tokiu būdu kūrėja kėsinasi į mūsų estetinio skonio ribas, kviečia prisijaukinti kitokią tapybą, nei esame anksčiau regėję. Ji negaili net ryškios ir kontrastingos spalvos, o vietoj potėpio leidžia dažams užtikšti, tekėti paveikslo paviršiuje ir taip sukurti nebesuvaldomus atsitiktinumus.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad menininkė kuria tapybinį chaosą, tačiau net šiuo atveju jos chaosas yra žavingai sistemingas ir sulaikantis žvilgsnį. Tokiu būdu Z. V. Tarasevičienė veržiasi į postmoderniąją tapybą!

Remiantis Wolfgang’u Welsch’u (g. 1944), galima reziumuoti teigiant, kad postmoderniajai tapybai galima priskirti hibridizacijos gestą (gluminančios kompozicijos ir netikėtumų sąskambis lemia bendrą vaizdą; žr. Welsch, W. 2004).

Galiausiai Z. V. Tarasevičienės tapyba dar kartą konstatuoja, kad XX a. pradėjusi ir XXI a. tęsdama savo nevienalytę evoliuciją paveikslų kultūra vis dar žengia radikalų žingsnį inovacijų link – t. y. tapyba nuo vaizdavimo tebeina prie abstrakcijos (žr. ten pat, 164). Šiuo atveju Welsh’as primena, o Z. V. Tarasevičienė pavaizduoja Max’o Emst’o (1891–1976) ištartą skambiąją frazę apie tai, kad naujoji tapyba yra anapus tapybos (žr. ten pat, 310).

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m. galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu. Šio straipsnio autorius tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

2019 10 14 24

2019 10 14 23

Į viršų