facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Paskutinėmis vasaros ir pirmosiomis rudens dienomis vyksta tarptautiniai tapybos plenerai „Nidos ekspresija“, kuriuos organizuoja šiaulietis Saulius Kruopis. O ir idėja surengti tokius plenerus yra jo – plataus profilio menininko ir nenuilstančio organizatoriaus, Lietuvos ir lietuviškos tapybos mokyklos propaguotojo-„ambasadoriaus“ pasaulyje.
Nors S. Kruopis organizuoja ne vien tik šį plenerą, dabar kalbamės tik apie „Nidos ekspresiją“:

– Kasmetinis pleneras „Nidos ekspresija“ šiemet švenčia savo jubiliejų: jau 25 metus kasmet tęsiame seniausią dailininkų susibūrimo, kai būrelis jaunų tapytojų, paskatinti tuometinio Neringos mero Stasio Mikelio, atgaivinome kasmetinius dailininkų plenerus Nidoje. Vėliau buvo įkurta menininkų asociacija „Tiltas“, savo pavadinimu tiksliai nurodanti plenerų atspirties tašką istorinėje perspektyvoje.  

Mus vienija Vokietijos novatoriškiausios ir moderniškiausios  grupės „Brücke“ („Tiltas“) manifesto, parašyto 1906 m., dvasia: „Tikėdami pažanga... kviečiame visą jaunimą susitelkti... Prie mūsų gali prisidėti kiekvienas, kuris laisvai ir betarpiškai vaizduoja tai, kas jį skatina kurti.“

Kasmet po Nidos tapybos plenero vyksta tarptautinės kilnojamosios parodos Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse. Jau organizuotos 192 parodos Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje, Indijoje, Italijoje, Suomijoje, Estijoje, Danijoje, Čekijoje, Gudijoje. Paskutinės tokios parodos užsienyje buvo organizuota 2018 m. Nepale, Katmandu mieste, ir 2019 m. gegužę Ukrainoje, Nacionalinėje dailės akademijoje, Kijeve, ir rugsėjyje Odesos miesto galerijoje, padedant LR ambasadai.

„Tarptautinis tapybos pleneras tęsia ekspresionistinės grupės „Brücke“ manifesto programos idėjas  burtis ir kurti kartu, tiesiant kūrybinius tiltus tarp šalių, miestų, kurortų, jungiant skirtingus įvykius ir pasaulio valstybes po įkvepiančiu Nidos dangumi“, – kasmet taip pristatau tarptautinio renginio idėją sukviesdamas Lietuvos ir kaimyninių šalių dailininkus bei kūrėjus iš tolimųjų šalių – Indijos, Nepalo, Pietų Korėjos.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet Kuršių nerijoje jau 25-ąjį kartą tarptautinis tapybos pleneras „Nidos ekspresija“ prasidėjo dalyvių parodos atidarymu. Jau kitą dieną pasklido tapytojai po įvairias Neringos vietoves, tapė gamtoje, rengė susitikimus, diskusijas, tautinių kultūrų ir meno tradicijų pristatymus. Kasmet tradiciškai pirmosios dažais kvepiančios plenero metu nutapytos drobės rugsėjį eksponuojamos Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centro galerijoje.

Tapyboje stengiamės išlaikyti modernios „Brücke“ ekspresionistinės grupės motyvus. Plenero dailininkų darbuose atpažinsite prieplauką, žvejų namelius, Nidos kopas, jūrą, marių peizažą, laivą kurėną, švyturį, miško pušis, moterį paplūdimyje ir kitus esminius paveikslų motyvus.

– Kaip ir kodėl dailininkai būtent Nidoje rado įkvėpimą?
– „Brücke“– dailininkų grupė, 1905–1913 m. veikusi Vokietijoje. Tai vokiečių ekspresionizmo pradininkai. Anuomet vokiečių dailininkai susibūrė paskelbę istorinį manifestą, kurio esminė idėja – bendra laisvos dvasios žmonių kūryba, neribojama valstybių ir sienų.

Ekspresionizmas – revoliucinis, nekomercinis, maištautojų menas. Daugiausia tuo metu Vokietijoje dailininkų buvo akademikai, ieškojo pabėgimo nuo įprastos miesto aplinkos, todėl atradę Nidą, jie kasmet čia sugrįždavo. „Brücke“ grupę įkūrę dailininkai pagimdė naują ekspresionizmo kryptį ir tapo priešprieša sausai akademinei ir saloninei tapybai, pataikūniškai buržuazinei visuomenei. Savo ekspresija, ritmu, spalva, gyvastimi išsiskirianti tapyba – emocionali, spontaniška, kurioje nėra vietos racionaliam mąstymui.

Ekspresionistinės grupės „Brücke“ nariai lankėsi ir po tris vasaros mėnesius tapė Nidoje 1909, 1911, 1913, 1919, 1920, 1939 metais.

Vienas ekspresionizmo pradininkų Karl Schmidt-Rottluff Nidoje apsilankė 1913 m. Būtent čia jis pirmąkart ėmė tapyti nuogas moteris laukinėje gamtoje. Per tris Nidoje praleistus mėnesius vokiečių dailininkas nutapė 30 paveikslų, kurių kiekvieno vertė aukcionuose šiandien siekia 3-5 mln. svarų sterlingų.

Europos galerijose eksponuojama per 100 Nidoje nutapytų Max Pechstein darbų, kurių epicentre – kurėnai.

Naujam gyvenimui prikelto plenero sąryšis su savo „protėviu“ nėra tik formalus. Tenka gilintis į grupės „Brücke“ dokumentus, istoriją, tuometės dailės kontekstus. Neįsprausdamas dabartinių dailininkų į referavimo rėmus, stengiuosi žaismingai suaktualinti praeities plenerus, dedikuodamas toms temoms, kurios buvo skelbiamos istorinės dailininkų grupės pleneruose.

Menotyros daktarės Nijolės Tumėnienės straipsnį „Nida – ekspresionizmo lopšys“ galima laikyti pagiriamuoju žodžiu Nidai: „Svarbiausias pajūrio traukos magnetas buvo ypatinga pajūrio erdvės atmosfera, apšvietimas ir ypatingas spalvos pojūtis. Šiaurės Europos pajūriui būdingas apšvietimas ne vien uždega spalvas, bet ir sustiprina erdvės jausmą – jos beribiškumą, gylį, pasaulio erdvės pojūtį“.

Kas yra lankęsis Nidoje rengiamuose tarptautiniuose pleneruose, gali paliudyti, kad toks įspūdis ten iš tiesų susidaro, nes nežinia kur geriau eiti, ką pasirinkti. Kasdien dvi dešimtys plenero dalyvių ieško savo veikimo lauko: kas rytą maudosi jūroje, kas piešia eskizus miške, o kas iki pietų iš savo kambario dar vis nebuvo iškišęs nosies. Kūrybinės energijos semtis gamtoje dailininkams niekas netrukdo, tačiau palaimingai atsipalaiduoti nuo menų Nidoje sunku.

„Nidos ekspresijos“ plenerų kolekcijoje jau susikaupė apie 1000 tapybos bei grafikos meno kūrinių. Aš, kaip šių plenerų organizatorius, išreiškiu norą, viltį, svajonę, jog visi Nidoje, Preiloje ir Juodkrantėje sukurti tapybos ir grafikos kūriniai kada nors bus nuolat eksponuojami Neringoje. Todėl kasmet plenero dailininkai raginami dalį sukurtų kūrinių palikti jų įkvėpėjai – Nidai. Kartu su Lietuvos ir kaimyninių šalių dailininkais bei kūrėjais iš tolimųjų šalių Neringoje kasmet jau vis solidžiau įsibėgėja šis tradicinis renginys.

– Kaip Kuršių nerijos peizažą mato dailininkai?
– Kasmetiniuose „Nidos ekspresija“ tapybos pleneruose lankosi dalis žmonių, kurie niekada ankščiau čia nėra buvę. Matau jų nuostabą, net kelių dienų pasimetimą. Užsieniečiai čia ypač daug tapo – jiems ši aplinka nežinoma, nauja, pradžioje dar vis nepažini (terra incognita) erdvė. Plenero pabaigoje paaiškėja, kad daugeliui Kuršių nerija  – atradimų žemė, naujas pažinimo ir veiklos laukas, kūrybinės laboratorijos erdvė.

Plenerinė tapyba šiandien asocijuojasi su klasikine samprata, o menotyrininkė N. Tumėnienė mums primena: „Kai dailininkas, impresionizmo įspūdžių pagautas, paveikslus tapo gamtoje, kasdien ir tuo pačiu laiku ateidamas į tą pačią vietą, stebėdamas gamtą, esant panašiam apšvietimui. Geriausiai jam pavyksta pajūrio uosto vaizdai, kur didingas rūstokas gamtovaizdis bei sudėtingas apšvietimas padeda sukurti rimtus, kupinus vidinio susikaupimo peizažus“.

Jau daug metų mūsų, plenero dalyvių, uostas yra Nidos prieplauka su išskirtiniais laivais ir jachtomis, žvejais ir žuvėdromis. Mūsų plenero kolekcijoje išsiskiria R. Kuncos, R. Čeponio, R. Balinsko, A. Šerono, J. Lenkučio, D. Udrio, G. Černiutės, L. J. Jankaus, A. Kaspučio, R. Eidukaitytės ir kitų lietuviško peizažo tapytojų drobės.

Mes su menotyrininke N. Tumėniene sutinkame, kad „dailininko potėpis priklauso nuo vaizduojamųjų objektų – kopų, debesų, žemės, medžių, vandens – materialumo, ir kad tapybos išraiškingumas glūdi pačios gamtos egzistavime – jos materialumo, vidinio gyvenimo ritmo pajutime. Meistro nutapyti peizažai atskleidžia natūralų, ramų, didingą, plačiai išsiskleidusį, ypač vasaros metu, gamtos gyvenimą, jos stichinę galią.“

Mūsų plenerinė tapyba – pirmiausia tai kiekvieno dailininko „treniruotė“, bandymas kiek įmanoma labiau absorbuoti gamtą ir tai, kas joje vyksta. Gamtoje spalvos, jų kitimas ir santykiai tarpusavyje yra unikalūs, patys svarbiausi dalykai tapytojui. Netradiciniuose ir nekomerciniuose tapybos pleneruose visuomet įdomu atitrūkti nuo sau patogaus darbo būdo dirbtuvėse ir išmėginti jėgas neįprastomis, o kartais ir ekstremaliomis sąlygomis.

Tapant kartu su ukrainiečiais  Jaroslavu ir Nina Bondarenko iš Kijevo mus tris užklupo lietus, o stiprus vėjas akimirksniu nuvertė sunkius molbertus su jau baigtomis drobėmis. Kartais, kai nebegalioja įprastos metodinės taisyklės, nežinai, ko gali susilaukti. Tai žaidimas, kurio rezultatas nenuspėjamas. Tuo jis ir įdomus.

Vilniaus dailės aukciono vadovė filosofijos mokslų daktarė Simona Makselienė yra teisi, sakydama: „Šiandien niekas taip, kaip impresionistai, ar lietuvių tapytojai tarpukariu (kaip Jonas Buračas ar Jonas Šileika) nebetapo. Kaip ir niekas nebevaikšto pėstute po savo šalį, ieškodamas ir fiksuodamas įdomius ar istoriškai vertingus objektus.“

Šiuose pleneruose, deja, dar daugelis pabuvome klasikais, ėjome pėstute (o kartais ir važiavome, ir plaukėme) į tas išgarsintas vietas, kurias poetai ir dainiai gražiai įvardija – Dievo sukurtais gamtos šedevrais. Pasibaigus kasmetiniams plenerams vykstančiose parodose, sunešus dailininkams savo drobes, pamatome, kaip tą pačią aplinką vertina skirtinga dailininko akis.

„Pirmas plenero rytas irgi buvo nepamirštamas – ankstyvas rudens šerkšnas ir rūkuose paskendusios marios, pakrantės sodai, pievos, apšarmojusios gėlės, žolės, lapai... Viskas taip netikėtai, paslaptingai kartu su pirmais saulės spinduliais niro iš nakties tamsos. Visi dailininkai pakilo anksti ir kas su molbertu, kas su fotoaparatu, o kas su eskizų sąsiuviniu skubėjo tos paslapties „gaudyti“. Viduje ilgai dar reikėjo mąstyti, kokios tai vietos, kas turi drobėje transformuotis...“ – atvirauja vilnietė dailininkė, pedagogė Skaidrė Butnoriutė.

Gamtinė detalė dažname darbe virsta simboliu, apibendrinančiu gamtos refleksiją, susiejančiu ją su autorės matymo trajektorija, jos mintimi, idėja ar tiesiog skaidria šviesa, kurios S. Butnoriutės peizažų cikle tikrai daug.

– Paminėjote tik kelis „Nidos ekspresijos“ plenerų dalyvius. O kiek jų čia tapė?
– Peizažas, nutapytas tradiciniu stiliumi, tačiau ekspresionistine maniera, dar vis gali nustebinti ir nudžiuginti. Daugelis tapytojų tai atlieka itin meistriškai, profesionaliai. Paminėsiu A. Savicką, V. Marcinkevičių, A. Vaitkūną, V. Ciplijauską, A. Stasiulevičių, A. Kliaugą, V. Dubauską, A. Žalpį, A. Obcarską, G. Bagdoną, A. Barzdukaitę, M. Skudutį, H. Čerapą, M. Jankų, A. Kašauską, V. Gilių, A. Pakalką, J. Maldžiūną ir dar kitus. G. P. Janonis  nuolat stebina savo minimalistine, tačiau įtaigia ir spalviškai ekspresyvia tapyba. Jo koloritas šventiškas ir įtaigus ... Magija ir laisve sklidinos D. Kasčiūnaitės drobės. Dailininkas L. Liandsbergis dar 1995 m. Nidoje sukūrė ekspresionistinės abstrakcijos kompoziciją.

Į Nidos plenerą kviečiau ir savo dėstytojus A. Šaltenį, V. Antanavičių, J. Daniliauską, R. Trušį, E. Juchnevičių. Visi šie mokytojai paliko Nidos plenerų kolekcijai savitų, ambicingų, provokuojančių ir neįkainuojamai vertingų savo kūrinių.

Išskirtine meistryste išsiskiria visas būrys akvarelistų: J. Sidabrienė, V. Barakauskas, R. Vaitkus, V. Tarabildienė, K. Šiaulytis, E. Nalevaika, I. Daukšaitė-Guobienė, A. Puipa, A. Visockas ir net B. Zokaitytė.

B. Prapuolenio akvarelė pavergia neužkankintu dažo liejimu. Jis sąmoningai renkasi akvarelės technikos kategorijoje ryškias spalvas. Spalvos – pagrindinis autoriaus objektas kūrinyje. Grafikos grandas A. Každailis, kaip visuomet, pasižymi nepriekaištinga technika ir lakia fantazija.

Jau tris plenerus kartu dalyvauja ir B. Leonavičius, 2013 m. sukūręs akvarele ir kita mišria technika savo „Nidos legendą“. Pastaruosius dvejus metus Nidoje jis tęsia savo ciklą su nesibaigiančiu horizontu, kuriame atsiveria dangus, išskirtiniai debesys, erdvės ir toliai. Tarp kopų ir marių vyksta visas dienos ir nakties gyvenimas. Vienas jau baigtas jo piešinys nuo molo buvo vėjo nuneštas į marias kaip auka...

Savo meistryste ir kruopštumu išsiskiria R. Dichavičiaus kūriniai. Savo universalumu stebino A. Ramūnaitė. Grafikai E. Mikalaukis ir Ž. Šlajus į Nidą atsivežė visas chemijos laboratorijas ir presus, raišė linoleumą, medį, ėsdino varį ir spaudė monotipijas.

Per daug metų yra sukurta ir keistų, netradicinių dailės objektų, prie kurių priskirčiau S. Vaitiekūno kūrinį. Taip pat išskirčiau visą būrį dailininkų, kurių negali tiesmukiškai priskirti prie kokios nors grupės. Visi jie turėjo kažkokias individualias saviraiškos technikas. Tai K. Grigaliūnas, P. Arlauskas, J. Lago, R.Vėliuvienė, V. Tamoliūnas, G. Šveikauskas, R. Grikevičius, S. Eidrigevičius, R. Inčirauskas, A. Kalinauskas, P. Jurkšaitytė, A. Tornau, A. Šatas, E. Birgėla, S. Gutauskas, G. Beržinis, A. Miežis, ar D. Rusys.

Kurdami peizažą gamtoje vyresnieji tapytojai, kaip R. Kunca, V. Antanavičius, S. Prancuitis, A. Baltrūnas, A. Petrašiūnaitė, A. Bulaka, ar A. Šaltenis dažnai eina gamtos detalių apibendrinimo, suabstraktinimo keliu, o vienas iš skiriamųjų bruožų yra gamtos gyvybingumo adoracija, gyvybės ekspresijos aktualizavimas, suteikiantis peizažams suasmeninto subjektyvumo, nuotaikos momentiškumo.

Eskiziško realizmo žavesį plenere akivaizdžiai pademonstravo R. Dagys, A. Biguzas, A. Juškevičiutė, P. Gilytė, G. Vaičys, A. Gražys, I. Leščinskaitė.  Dailininkas J. Lenkutis prisipažįsta, kad „tapyba gamtoje visada yra kažkas naujo, atpalaiduojančio, įdomaus ir netikėto. Pleneruose, mano darbuose nėra sudėtingų, įmantrių kompozicijų ir siužetų, visi motyvai ateina iš gamtos ir supančio peizažo. Plenere nereikėjo ieškoti išskirtinės aplinkos, viskas buvo šalia ir čia pat. Pasitaikius puikiam rudeniškam orui kraštovaizdis dar labiau suspindėjo, reikėjo tik jį pagauti drobėje. Tapant ekspresionistine maniera man rezultatas visada gaunasi netikėtas, kartais esu labai nustebęs, o kartais jis man kažkoks nepageidautinas, todėl mano įsivaizdavimai ir tikrovė dažnai prasilenkia.“

„Tapyba man – kaip prisiminimas, kaip tolstant valtimi miglojantį kontūrą įgaunanti sala. Nesu objektyvus stebėtojas, besistengiantis fiksuoti tikrovę pedanto akimis...“ – sako J. Daniliauskas. A. Bagdonas tapyboje atskleidė gintaro paslaptį: „Man buvo įdomu perteikti  šioje drobėje tam tikrą vaizdą, šio krašto simbolį. Drobėje perteikiau saulės spalvas, gintaro trapumą, bet jei atidžiau įsižiūrėtume į paveikslą, galima išvysti žmogiškus atsispindinčių medžių siluetus, išmintingus ir amžinus. Nes iš tiesų, kaip kitaip perteikti savo menkumo jausmą tarp galingos prigimties? Ar jaustis atstumtu ir svetimu toje gamtoje, ar visiškai saugiu ir harmonijoje, priklauso tik nuo paties žmogaus“.

Ukrainietė N. Bondarenko stebino tapybos kūrinių gausa: „Kad suprastume, kokia nuostabi yra Lietuva, būtina apsilankyti Kuršių nerijoje. Mums pavyko pamatyti tapybiškiausią kraštą, aplankyti keletą įsimintinų vietų ir gyvai panirti į menininkų kolonijos istoriją. Pirmasis įspūdis, kad Vilkyškiai yra nedidelis jaukus, gražus ir labai švarus miestelis. Jis įsiminė gerais ir paslaugiais vietiniais gyventojais, kurie rūpinasi savo miestu, išlaikydami vietinį koloritą ir tradicijas. Visa tai pievų kaimynystėje, kurie mums atsivėrė įvairiaspalve spalvų ir atspalviu palete. Švarus oras, gamtos ramumas ir žavesys padėjo kurti paveikslus. Motyvais tapo ir upių vingiai miškingose pievose, ir vietinė bažnyčia, kuri ypač graži tekančios saulės spinduliuose. Mūsų dailininkų grupei labai pasisekė su oru – buvo saulėtos giedros dienos. O šilti draugiški kūrybiniai vakarai sukūrė svetingą atmosferą. Vilkyškių pleneras buvo įdomus ir informatyvus, norėtųsi sugrįžti ten vėl.“

Kita labai jautrios tapybos autorė ukrainietė koloristinės tapybos meistrė iš Kijevo K. Rudakova vaizdžiai akcentuoja savo išgyvenimus: „ Aš atradau nuostabaus Lietuvos krašto naują pasaulį. Audringa gamta ir jautrus lietuvių rūpestis tai yra ta aplinka, kuri įkvėpė sukurti naujų paveikslų. Buvo įdomu susipažinti su šio išskirtinio regiono kultūra. Nidos plenere sukūriau net devynias drobes. Man buvo įdomu perteikti savo paveiksluose tam tikrą vaizdą ir atskleisti šio krašto simbolius. Vieną drobę tapiau Preiloje, kurioje perteikiau marių krantą, žvejų namelius ir dangų, pilną paukščių. Linkiu klestėti šiam kraštui!“ Dailininkės tapyba išsiskiria estetiškumu – jie ryškūs arba kiek priblėsusių spalvų, bet ekspresyvūs, dažnai sukuriantys ypatingą šviesą ar sakralią nuotaiką.

(Bus tęsinys)

2019 10 05 6

Parodoje kartu su Odesos modernaus meno muziejaus direktoriumi  Kantoru Semenu.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

2019 10 05 11

S. Kruopis apsikeičia darbais su seniausios Vokietijoje Vilingshauseno menininku kolonijos dailininku Jorg Haafke.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

2019 10 05 9

Nidos pajūryje tapo R. Dagys.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

2019 10 05 7

Šiaulietis menininkas S. Prancuitis Nidos plenere.
Sauliaus Kruopio archyvo nuotr.

Į viršų