Šiaulių „Laiptų galerija“ visą rugsėjį džiugina miestiečius ir miesto svečius unikalia litvakų kultūros dienų programa. Tai ir dailė – trijų litvakų dailininkų Neemijos Arbit Blato, Adomo Jacovskio, Solomono Teitelbaumo kūrybos paroda, ir literatūra – pirmadienį vykęs Icchoko Mero kūrybos vakaras, ir muzika – šiandien vyksiantis vyrų ansamblio „Quorum“ koncertas „Žydų dainos“.

Ši menų sintezė daugeliui tapo atradimu – ypatingos kultūros, kuri jau bent septynis šimtmečius daro įtaką Lietuvai.
Kol kas dar yra galimybė šiauliečiams tai pamatyti apsilankius parodoje, kur Arbit Blato bronzos bareljefai pasakoja apie XX amžių, kur Adomo Jacovskio užsimerkusios „galvos“ garsiai tyli, kur Solomono Teitelbaumo peizažai švyti spalvomis.

Arbit Blatas – ypatingas litvakų menininkas
Pasaulyje žinomas litvakas dailininkas Neemija Arbitblatas (1908–1999), vadinęsis kūrybiniu vardu Arbit Blatas, gimė Kaune, kūrė Kaune, Paryžiuje, Londone, Venecijoje, Niujorke. Dabar jo darbų galima pamatyti Europos muziejuose.

Dailėtyrininkas, mokslų daktaras Viktoras Liutkus parodos, kurioje eksponuojami Arbit Blato tapybos darbai ir sumažinti bareljefai iš Viliaus Kavaliausko kolekcijos, atidarymo metu taip apibūdino šį menininką: „Mano rankose atsivežta knyga išsaugota nuo 1975 m. Arbit Blato kūrybos albumas su jo. Tos knygos istorija savotiškas įvadas į tai, ką jūs matote, dalelė didžiulio palikimo, kurį Arbit Blatas yra vienaip ar kitaip palikęs, dovanojęs ar atidavęs Lietuvos muziejams, o kita dalis yra kolekcijose.

Mes – aš ir Arbit Blatas – pradėjome susirašinėti apie 1994 m. ar 1995 m., kai tuo metu dirbau Kultūros ministerijoje, Dailės skyriuje. O pretekstas buvo tas, kad jis ir jo žmona, garsi solistė, spektaklių režisierė, scenos dizainerė, pradėjo rašyti Kultūros ministerijai, ieškodami galimybių Arbit Blato palikimą parvežti į Lietuvą iš Venecijos, kur vienoje saloje turėjo vilą, o joje ir buvo saugomas tas palikimas (kita dalis buvo Niujorke). Išspręsti šio klausimo tada nepavyko, bet Arbit Blatas rado progą kažkaip perduoti tą knygą su palinkėjimu.

Čia yra sudėti labai puikūs Arbit Blato nutapyti darbai. Paryžiaus mokyklos žymiausių dailininkų absoliuti dauguma buvo užsieniečiai, atvykę iš Rytų ir Vidurio Europos. Ši knyga – savotiškas įvadas jums pasakyti, kad Arbit Blato ryšys su Lietuva yra ne tik tas, kad jis gimė Kaune, bet kad yra ir kultūrinis ryšys, nes faktiškai jo didžiulė palikimo dalis  saugoma Lietuvos muziejuose. Lietuvoje vyko jo stiprios, didelės,  geros ir įsimintinos parodos.

Prisimenu 2013 m. parodą, kai buvo ką tik atsiųstas siuntinys iš Venecijos, užtrukus daugiau nei 12 m. Ir man patiko tai, kad muziejus iš karto pasistengė, nubraukęs visus savo planus, parodyti tą Arbit Blato palikimą, parodyti, kokio jis yra lygio. O vėliau į Lietuvą grįžo ir ta dalis, kuri buvo likusi Niujorke. Tai Lietuvos dailės muziejus dabar turi unikalią kolekciją: be tapybos yra ir grafika, ir mažoji skulptūra, ir asmeniniai daiktai. Didžiulis archyvas. Dailėtyrininkams darbo tikriausiai užteks dar keliems dešimtmečiams.

Dabar apie pačią asmenybę. Arbit Blatas yra turbūt tikrąja to žodžio prasme litvakas: mokslo kažkiek gavo Lietuvoje, piešti pradėjo Ukrainoje, bet keliai nuvedė į Vokietiją. Vokietijoje keletą metų pabuvęs, 1926 m. atvyko į Paryžių. Šioje knygelėje yra jo nutapytas kambarys, kuriame ir apsigyveno. Žinoma, jis nėra iškilmingai gražus, puošnus, yra paprastas butelis, kuriame jis praleido nemažai laiko.

Kalbėti apie litvakus Paryžiuje nepradėsiu, tai yra didžiulės istorijos, didžiulės tų istorijų peripetijos, likimai, posūkiai, netektys: vieni anksčiau mirė, kiti išvyko, kitiems šeimų gyvenimas susiklostė labai tragiškai, taip pat ir mūsų Arbit Blato.

Pasistengė „Laiptų galerija“ gauti unikalią jo kolekciją, skirtą Venecijos geto aukoms. 1943 m. gruodžio mėnesį buvo pradėta Venecijos geto evakuacija – iš jos pradėta vežti žydus į Aušvico stovyklą. Bet istorija susiklostė taip, kad žydų bendruomenės pirmininkas sudegino žydų adresus ir vokiečiai negalėjo surasti visų tada gete gyvenusių žydų ir vietoj 1200 išvežė 243.

Ta istorija sudomino ir labai įkvėpė Arbit Blatą tą įvykį pažymėti. 1980 m. jis sukūrė 7 bronzinius bareljefus-plokštes, kurios prisegtos prie geto sienos. Po to jų replikos keliavo po pasaulį ir atsirado Paryžiuje, Niujorke, o 2003 m. – Kauno IX forte. Taigi, ši istorija irgi yra susijusi su Lietuva ir su jos kultūra. Arbit Blato meninis gyvenimas buvo tarp Paryžiaus, Niujorko ir Venecijos, o tarpukariu, aišku, tarp Paryžiaus ir Kauno.

Kaip ir minėjau, Arbit Blatas gimė Kaune, ten buvo rengiamos jo parodos. Kaune jis atidarė ir pirmąjį dailės saloną Lietuvoje, o šiandien yra taip pat iškilminga diena, kurią reikia pažymėti. Savo archyve radau išrašą iš „Naujosios Romuvos“, kad Arbit Blatas atidarė savo galeriją 1932 m. rugsėjo 4 d. 16 val. Ten vykusioje pirmojoje parodoje pasirodė Lietuvos ir užsienio dailininkai: Maksas Bandas, Jokūbas Kazlauskas, Šolomas Levinzonas, J. Lipšicas, Emmanuel Mane-Katz, Černė Percikovičiūtė ir kiti. Didžiulė ir graži kompanija: Arbit Blatas tais laikais buvo jau žinomas, daug kas su juo bendravo ir kvietė į parodas.

Yra istorija, susijusi ir su Šiauliais. 1926 m. Arbit Blatas pirmą kartą dalyvavo grupinėje lietuvių dailininkų draugijos parodoje – rodė du paveikslus. Įstojo į tą draugiją, nes norėjo save pristatyti, būti tarp kūrėjų kartu su lietuvių dailininkais ir išeiti į viešumą. 1926 m. vasarą ta paroda atkeliavo į Šiaulius ir buvo eksponuojam šalia „Birutės“ saldainių fabriko. Tuo ir įdomu, kad Arbit Blato kūryba sklido per visą Lietuvą, ne tik kauniečių aplinkoje.

Arbit Blato kolekcija įspūdinga: ir peizažai, ir portretai. Beje, jis kūrė ne tik tapybos darbus, bet ir Paryžiaus mokyklos atstovų bronzines skulptūras.“

A. Jacovskis – tapytojas, scenografas, lietuvių teatro dailininkas
Dailėtyrininkas dr. V. Liutkus taip parodoje pristatė A. Jacovskį ir unikalią jo tapybą: „Noriu pradėti nuo litvakų, kurie kažkada iškeliavo į Paryžių, tapo žymiais dailininkais, yra įrašyti į mūsų dailės istoriją. Nuo Makso Bando, labai gero ir stipraus portretisto, 8 metais vyresnio už Arbit Blatą, kuris ir anksčiau išvažiavo į Paryžių. Vieną M. Bando parodą kartą recenzavo Antanas Gudaitis taip: labai melancholiškas, jo kūriniai pasižymi stipria melancholija, intravertiškumu, kas yra protingų žydų dailė.

Dabar žiūriu į Adomo Jacovskio darbus ir galvoju, ar yra koks ryšys tarp jau į amžinybę nukeliavusio Makso Bando portretų, kurie yra labai gražūs, o ypač jo artimųjų, jo vaikų portretai, ir tarp Adomo Jacovskio, kuris pas jus pasirodo jau antrą kartą. Aš manau, kad yra, bet „melancholijos“ nereikia suprasti pažodžiui kaip juodoji tulžis, savidestrukcija, savigriova. Tai yra liūdnumas. Tai yra intravertiškas noras užsimerkti – ir nė vienas čia išeksponuotų Adomo Jacovskio personažų nėra atsimerkęs. Kažkieno yra geniali mintis: užsimerkus gali daugiau matyti – kai užsimerki, pradedi daugiau matyti, jausti, įsivaizduoti, priimti aplinką jutimais.“

Adomas Jacovskis – tapytojas, scenografas, vienas žymiausių lietuvių teatro dailininkų. Menininkas yra sukūręs per 80 scenovaizdžių su garsiausiais mūsų režisieriais (Gyčiu Padegimu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Rimu Tuminu ir kt.) visuose svarbiausiuose Vilniaus ir Kauno teatruose bei yra kūręs Reikjaviko, Rygos, Maskvos, Pekino, Geteborgo ir kitų šalių teatruose.

Surengė individualių tapybos, scenografijos parodų, dalyvavo tarptautinėse parodose Baltijos šalyse, Rusijoje, Italijoje, Japonijoje, pelnė apdovanojimų tarptautiniuose teatro festivaliuose. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Tretjakovo galerija ir Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.

Per parodos atidarymą A. Jacovskis teigė tokia proga nusprendęs dalyvauti „Laiptų galerijos“ organizuotoje parodoje, nors neturėjęs naujų darbų – juk daugiau dirbantis teatre: „Dabar, deja, tapyba yra antrame plane, reikėtų tai pakeisti ir, tikiuosi, tai kada nors pavyks padaryti.“

Šiaip personalinių parodų šis menininkas sako niekada per daug nenorėjęs – buvusios kokios 5 jam reikšmingos autorinės parodos ir daug grupinių. O kaip scenografas anksčiau rengdavęs parodas, dabar – ne: „Scenografijos parodos man nebelabai įdomios pasidarė. Dabar man įdomu, kas realiai teatre vyksta. Nėra vidinio potraukio.“

O į tradicinį „Šiaulių naujienų“ klausimą, ar namuose kabo jo paveikslai, A. Jacovskis atsakė: „Kabo, bet nedaug – kabo gal trys darbai. Tai yra mano pasirinkimas, kad žmonai nebūtų depresijos dėl mano darbų.“

S. Teitelbaumas  – vienas ryškiausių Lietuvos jaunųjų dailininkų
Solomonas Teitelbaumas gimė 1972 m. liepos 10 d. Kaune, mokėsi J. Naujalio vidurinėje menų mokykloje, studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo menų magistro laipsnį. 1996 m. tobulinosi Vasaros menų akademijoje Zalcburge. 2004–2007 m. VDA doktorantas, meno licenciatas. Jo kūriniai eksponuoti parodose Austrijoje, JAV, Švedijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje.  

Dailėtyrininkas dr. V. Liutkus sakė prieš maždaug 10 metų buvęs S. Teitelbaumo licenciato darbo recenzentu, o kitas recenzentas buvęs Antanas Andrijauskas, kuris parašė labai daug įdomių straipsnių apie litvakų tapybą.

„Tai paskaitysiu keletą recenzijos ištraukų, – sakė dr. V. Liutkus: – „Jeigu reikėtų tapyboje ieškoti pavyzdžio, kuris vizualiai galėtų geriausiai paaiškinti žodį „tepti“, neabejoju, kad tai geriausiai pasirodytų Solomono Teitelbaumo tapyboje. Šio dailininko tapyboje sukaupti beveik visi paveikslui sukurti reikalingi tepimo judesiai: tirštėti, klimpti, krešėti, šiauštis, slysti. Solomonas Teitelbaumas yra materialus, juslus, čiupinėjantis teptuku viską kas jam svarbu, ką jis mąsto kaip istorinė žydų etninė būtinybė ir ką jis suvokia aplink save neišvengiamą dabartį. Dėlioja savo vaizdų pasaulį į nesudėtingą aranžuotę.“

Jau antrąją autorinę parodą „Laiptų galerijoje“ surengęs ir kartą grupinėje parodoje čia dalyvavęs S. Teitelbaumas teigė apsidžiaugęs, kad buvo pakviestas – tai jam esanti garbė.

O paklaustas, kodėl jo, miesto vaiko, kūryboje dominuoja gamtos vaizdai, atsakė: „Miestas žmogų traumuoja, ypač šiuolaikinis miestas, su mūsų civilizacijos tempais, informacijos gausa, žmonių susvetimėjimu, agresyvumu. Net studijų metu žiemą sąmoningai bėgdavau į Trakus pasivažinėti, kad atsigaučiau, morališkai susikaupčiau. O Kuršių nerija – dieviškas kampelis turbūt ir pasaulio masteliais. Gamtą atradau ir be jos vien mieste būtų per sunku.“

Arbit Blato kūryba.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.