1 dalis
Viekšnių apylinkėse beveik nėra likę gyvų prisiminimų apie garsiuosius profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, bet apie jų tėvą, paprastą gydytoją, dar apstu žmonėse pasakojimų, leidžiančių mums pažinti iš arčiau šią neeilinę asmenybę, gyvenusią ir dirbusią Viekšniuose ir atgulusią amžinam poilsiui jos žemėje.
Kyla klausimas, kuo gi buvo ypatingas šis žmogus, kad apie jį norisi rašyti ir kad jo garbei sūnus Mykolas pastatė Viekšnių apylinkės žmonėms ligoninę? Iškaba „Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai“ ant ambulatorijos pastato (taip Viekšnių gyventojų trumpai vadinamo) sienos tiek svečią, tiek mus, vietinius, verčia apie tai mąstyti.
Savo tėvą labai taikliai ir trumpai yra apibūdinęs jo sūnus Viktoras Biržiška: „Mūsų tėvas Antanas Biržiška buvo žemaičių miestelyje, Viekšniuose, kuriame mes, visi trys broliai, esame gimę, apie 40 metų laisvai praktikuojančiu gydytoju, laikydamas savo gydytojo visuomeninę tarnybą darbu tautai. Jis pasižymėjo kaip akušeris, vidaus ir vaikų ligų gydytojas, įgijęs „didžiojo daktaro“ garsą, nuo Viekšnių praktikuodamas spinduliu iki 100 km į visas šalis. Pats žemaitis, jis gydė Viekšnių apylinkių ūkininkų šeimas, imdamas tokį mažą honorarą, kad per visą savo gyvenimą sutaupė tiek pinigų, kad mirus jam 1922.X.31. Viekšniuose, jų neužteko laidotuvių išlaidoms apmokėti. Tad suprantama, kodėl brolis Mykolas Viekšniuose pastatė „D-ro Antano Biržiškos Vardo“ sveikatos namus.“
Iš tiesų M. Biržiška, kaip Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, delsė pasinaudoti įstatymu, suteikiančiu galimybę gauti žemės ir miško, nelaikydamas to jokiu savo nuopelnu lietuvių tautos atžvilgiu, bet kitų signatarų raginamas ir žmonos Bronislavos patartas: „|Tauta tau duoda, tautai ir grąžink..., visus gautus tuo būdu pinigus išnaudok kokiam nors naudingam Lietuvos reikalui!“, pasinaudojo gautąja teise ir apsisprendė tokiu būdu įamžinti tėvo atminimą.
Dar išsamiau daktarą A. Biržišką apibūdina (savo knygoje „Mykolas Biržiška“) profesorius, habilituotas daktaras Vygintas Bronius Pšibilskis, jis rašo: „Dar studijuodamas universitete A. Biržiška atsidėjęs rengėsi praktiniam gydytojo darbui, kiek įmanydamas sėmėsi žinių iš žymių to meto Rusijos medikų: terapeuto prof. Grigorijaus Zacharjino, chirurgo V. Basovo, neuropotologo A. Koževnikovo, anatomo D. Zernovo ir kitų. Sekdamas G. Zacharjinu ypač domėjosi vidaus ir vaikų ligomis, ginekologija ir akušerija. Imlus ir sumanus studentas buvo kviečiamas likti universitete ir rengtis profesūrai. Tačiau laikėsi pasižadėjimo, kurį davė kurso draugai, – niekada nesiekti medicinos daktaro laipsnio, nes jis neduoda naujų žinių, o tik tuščią titulą ir tarnybines privilegijas. Veikiamas tarp tuometinių studentų išpopuliarėjusiu narodovolcų (ėjimo į liaudį) idėjų, visas įgytas žinias buvo pasiryžęs skirti saviems Lietuvos žmonėms.“
Mažakalbis, santūrus, nemokėjęs viešai rodyti šilumos kupinos širdies, A. Biržiška, anot Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, stojiškai ėjo savo moralės užbrėžtu tikslu. Į gydytojo pareigas žiūrėjo kaip į kilnų pašaukimą. Jo idealas buvo medicinos savaitraščio „Vrač“ redaktorius prof. Viačeslavas Manasseinas, šio gydytojo nuotrauka kabojo darbo kambaryje. Prenumeravo ir skaitė Varšuvoje leidžiamą laikraštį „Medycyna“, iki pat gyvenimo pabaigos sekė medicinos mokslo ir praktikos naujienas. Savo bibliotekoje sukaupė daug medicinos knygų, didelę jų dalį paskyrė besikuriančiam Lietuvos universiteto Medicinos fakultetui ir Kauno medicinos draugijai. Priklausė Šiaulių gydytojo Savelijaus (Zundelio) Vaintraubo, kuris atvažiuodavo į Viekšnius ligonių konsultuoti,1900 m. įsteigtai Šiaulių gydytojų draugijai.
Viekšniai gydytojui A. Biržiškai buvo vienintelė darbo vieta. Čia praleido visą savo gyvenimą, išskyrus 1915–1918 m., kai dėl karo buvo priverstas pasitraukti į Rusijos gilumą. Neatsisakydavo vykti pas ligonį nei dieną, nei naktį. Plačioje apylinkėje – nuo Telšių ligi Kruopių, nuo Kuršo sienos iki Gruzdžių, Kuršėnų ir Luokės – buvo gerbiamas ir pripažintas „didysis daktaras“. Ypač garsėjo kaip geras akušeris. Jo užrašų knygelėje – pavardės ir paprastų kaimiečių iš Tirkšlių, Dargių, Purvių, Pievėnų, Ašvienų, Stumbrių, Mitkaičių ir kitų Žemaitijos vietų, ir lenkų dvarininkų , rusų valdininkų, žydų ir vokiečių kilmės amatininkų, pirklių. Visiems buvo vienodai dėmesingas, o vargšus gydė be atlygio, rėmė nepasiturinčiuosius. Mirus jo gydytam iš Rygos į Viekšnius atsikėlusiam vokiečių kilmės amatininkui Hintendorfui, ne tik neėmęs atlyginimo, bet dar įspaudęs jo žmonai pinigų sakydamas, jog prireiks, kol užaugs vaikai.
Istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė profesorių M. V. V. Biržiškų tėvą savo prisiminimuose taip aprašo: „Tai buvo gydytojo idealas. Jis griežtai laikėsi savo profesijos etikos ir dirbo viena mintimi – padėti žmonėms. Apie pusę šimtmečio jis rūpinosi plačios apylinkės ligoniais. Ar žvarbus šaltis, ar lietus lijo, daktarą dažnai veždavosi menkais rateliais vienu suvargusiu arkliuku. Kartais iš vargšų visai atlyginimo neimdavo, net palikdavo savo vaistus. Kartu su žmona Elzbieta Radzevičiūte-Biržiškiene gyveno kukliai, bet jų namai buvo žinomi kaip šviesuomenės susibūrimo centras. Turėjo didelę biblioteką, kuria naudojosi studentai ir apylinkių inteligentija. Spaudos draudimo metu jų namuose buvo slapstoma ir platinama persekiojamoji literatūra, kaip „Aušra“, „Varpas“ ir kt.“
Daktaro A. Biržiškos begalinį pasiaukojimą savo profesijai, jo humaniškumą savo atsiminimuose pažymi ir buvusi ilgametė Viekšnių pradinių klasių mokytoja S. Vosylienė: „Su dr. Biržiška man teko susidurti apie 1919 metus. Aš tada mokiausi Viekšnių progimnazijoje, gyvenau privačiame name. Vėlų vakarą, grįždama iš pasiruošimo vakarėliui, ant slidaus kelio susilaužiau koją.
Šeimininkai pakvietė gydytoją. Įėjo lieknas, smulkus vyriškis. Tai buvo daktaras Biržiška. Jis ilgai apžiūrinėjo, paskui, skaudžiai tįstelėjęs, apramino mane, sakydamas, kad atstatė sąnarį į vietą, nes koja buvo tik išnirusi. Paskui patepė vaistais, apibintavo ir išeidamas liepė duoti mano namiškiams žinią, kad mane paimtų į namus, nes kurį laiką negalėsiu su ta koja remti žemės. Išėjo nepareikalavęs užmokesčio... Daktaras šio vizito metu man padarė tokį įspūdį, kad iki šių dienų aš jo neužmiršau: kaip švelniai ir atidžiai jis tvarstė mano koją. Jis buvo rūpestingas ir be galo savo profesijai atsidavęs žmogus. Savo pareigas ėjo negailėdamas savęs. Grįžta iš vieno paciento, o jau laukia eilutė kitų vežimų. Daktaras, nė į namus neužėjęs, sėsdavo į kitus ratus ir važiuodavo pas kitą ligonį. Ir taip kasdien... Kartą sunkiai susirgo mano mama, gulėjo užmerktomis akimis, kaimynės net žvakę uždegė, manydamos, kad mirs. Buvo parvežtas daktaras Biržiška jai gydyti. Apžiūrėjęs ligonę, parašė receptus ir išvažiuodamas išbarė tėvą už tai, kad taip ilgai delsė, nedavė žinios.“
Apie gydytojo Antano Biržiškos profesionalumo lygį ir ištikimybę Hipokrato priesaikai galime spręsti ir iš viekšniškės Bronislavos Grabienės prisiminimų: „Nuo 1920 metų mano tėveliai susituokę apsigyveno Pievenų miestelyje. 1922 m. mama laukėsi pirmo naujagimio. Artėjo Šv. Velykos. Lyg ir būtų buvęs laikas gimdyti, bet Velykų naktį negimęs vaikas baisiai suplustėjo, kaip niekada, ir nurimo. Motinai prasidėjo baisūs skausmai... Tėvelis, matydamas baisiai kenčiančią mamą, ...pasikvietė „bobutę“. Ši pasakė, kad nieko padėti nebegalinti, reikia kreiptis daktaro. Nei Pievenuose, nei aplinkiniuose miesteliuose daktarų nebuvo. Buvo tik Viekšniuose pagarsėjęs daktaras Antanas Biržiška.
Mamos brolis Stanislovas Beišinas pasikinkė arkliuką ir išvažiavo į Viekšnius (apie 15 km). Kol nuvažiavo, išaušo Velykų rytas, jau po prisikėlimo pamaldų buvo. Sužinojęs iš tarnaitės, kad daktaras pakviestas į kleboniją velykinėms vaišėms, ten nuėjęs per patarnaujančius žmones prašęs, kad pakviestų daktarą vežtis į Pievenus pas sunkiai kenčiantį ligonį. Bet daktaras dar delsė, nes ten buvo daug kunigų, miestelio aukštuomenės bei inteligentijos, norėjo dar pabūti, nes buvo tik ką prisėdęs, ...bet vėliau, supratęs ligonio pavojų, atsiprašė kilmingų svečių, stojos ir išėjo namo pasiimti savo lagaminėlio su reikiamais įrankiais... Iki Pievenų buvo 2 valandos kelio.
Nuodugniai apžiūrėjęs ligonę, nustatė, kad yra negyvas kūdikis... atsiklaupęs ant kelių daugiau kaip valandą darbavosi nušilęs ir kūdikis buvo išimtas ir mamai gyvybė išgelbėta.
Grįžo daktaras į namus jau pavakarėjant. Velykinė šventė buvo sugadinta, bet nuotaika jo buvo gera, nes pasisekė išgelbėti motinai gyvybę. Dėka minėto Antano Biržiškos daktariškos ir nuoširdžios pagalbos, a. a. mano mama pasveiko ir dar susilaukė 3 vaikų, kur už 5 metų tik gimiau aš.“
Apie savo tėvo profesinį išmanymą pasakoja ir pats Mykolas Biržiška. Kai 1898 m. Viekšniuose kilo choleros epidemija, buvo skubiai sudaryta tam tikra sanitarinė komisija, kuriai priklausė ir gydytojas. Ji „apžiūrėjusi namus, butus, kiemus, ypačiai kreipė dėmesio į išviečių sutvarkymą ir davė atitinkamų nurodymų. Mums buvo uždrausta gerti nevirinto vandens, ir taip buvome tėvo įtikinti bei įgrasinti, jog nuo to laiko apie 40 metų niekur nesu išgėręs nė gurkšnio nevirinto vandens... Kolera pas mus apsirgo apie 50 žmonių, kurių betgi tik bene 6 temirė... tai buvo daugiausia mano tėvo nuopelnas; ne tik jo visiško pasiaukojimo koleros ligoniams (tuo laiku jis net bemaž visai atsisakė nuo kitų ligonių), bet ir jo tikslingų sanitarinių nurodymų ir parėdymų, kurie visuomenės buvo vykdomi ne tik dėl pavojaus baimės, bet ir dėl tvirto pasitikėjimo tėvo, kaip gydytojo, ir žmogaus, autoritetu“.
Mokytojas J. Elekšis taip pat yra buvęs spaudoje pasidalinęs savo žiniomis apie šį nepaprastą žemaitį: „A. Biržiškai (ne taip, kaip dabartiniams gydytojams) reikėjo gydyti visas ligas, reikėjo prisitaikyti prie to meto pažiūrų. Matyt, jam puikiai buvo žinomi psichologiniai momentai liaudies medicinoje, todėl jis taip pat neretai naudojo ne vien tik vaistų poveikį.
Štai kokių esu girdėjęs prisiminimų apie jo bendravimo su žmonėmis ypatumus. Gyvenimo pabaigoje gydytojo sveikata šlubavo. Jis puikiai suprato, kad ligų susuktas daktaras blogiau gydo, todėl stengėsi to neparodyti ligoniams. Kartą lietui pliaupiant, grįžęs nuo Tirkšlių sušlapęs, pavargęs ir sirguliuojantis. Pusiaukelėje jį sustabdę, kad užvažiuotų pas ligonį. Prieš sodybą jis išsikosėjęs, išsišnirpštęs, pasitempęs ir į trobą įėjęs lyg visai sveikas, o pas ligonį įžengęs toks, kad, rodos, anot žemaičių, „pagatavas sienas versti“. O kai išvažiavo iš sodybos, palydovas pamatęs, kaip jam sunku buvo susikaupti susitikimui su ligoniu.
Įdomiausią pasakojimą išgirdau iš Lėlaičiuose gyvenančio J. Čiapo. Jaunystėje jį persekiojęs Slėgis (senovės lietuviai turėjo tokią duobėje gyvenančią dievybę, bet mūsų seneliai to nebežinojo, tik vienas kitam pasakodavo, kaip miegant jis slegia krūtinę ir net esą galima girdėti, kaip jis „šlept, šlept“ ateina). Vos pasakotojas atsiguldavęs ant nugaros, tuoj kažkas imdavo slėgti krūtinę ir trūkdavo oro. Jokios priemonės nedavusios rezultato, todėl susirūpinęs kreipęsis į A. Biržišką. Šis įdėmiai išklausęs ir pasakęs, kad vaistas labai paprastas – atsigulus ant nugaros („slėgis“ tik taip gulintį žmogų galėjo įveikti), reikia sukryžiuoti kojas. „Iki šiol taip darau, senatvės sulaukiau, ir nė karto miegant manęs nebespaudžia slėgis“, – baigė pasakojimą kaimynas. Lieka tik stebėtis tokiu efektyviu gydymo būdu. Daktaras, matyt puikiai žinojo, kad bet kokie įrodinėjimai būtų neturėję efekto, nes „slėgis“ daugelį kaimo senelių, taip pat ir mano, buvo palietęs savo mirtimi alsuojančiu slėgimu. Svarbiausias daktaro būdas buvo kur kas geresnis už liaudyje žinomus (sušukti: „Vyrai, Slėgis“ (kažkodėl jis persekiodavo vyrus), pakelti aukštyn kojas, pasisukti ant šono), nes juos galima buvo taikyti tik prasidėjus grumtynėms ir nebuvai garantuotas, ar bespėsi ką padaryti. Daktaro būdu ramiai galėjai miegoti bet kurioje padėtyje. Tokio apsisaugojimo būdo nebuvo man papasakojęs nė vienas senelis.“
Apie tai, kad A. Biržiška buvo geras fiziologijos žinovas, kalba toks atvejis. Paskutinį kartą grįžęs iš ligonių, besijaučiąs labai pavargęs, paprašė savo padėjėją Anusę numauti jam kojines ir pažiūrėti, ar nėra pamėlę nagai. Kai ši patvirtino, kad taip ir yra, Biržiška pats sau konstatavo diagnozę, kad nebeilgai begyvensiąs. Ir tai gana greitai pasitvirtino.
Savo prisiminimuose apie šį neeilinį žmogų rašo ir Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius:„Daug darbo turintis gydytojas dažnai pavakariais pas toliau gyvenančius ligonius išvažiuodavo, o grįžęs naktį, atvežusį jį žmogų su receptais į vaistinę pasiųsdavo. Laimei, kad jo receptai labai nesudėtingi būdavo, ir greit vaistus pagaminęs iki ryto dar išsimiegoti spėdavau, jei kitas skambutis nepažadindavo.“
„Kartą gyd. Biržiška, pas kraujuojančią moterį pakviestas, visą kelią ant vežusio jį ūkininko, kad greičiau vežtų, rėkė, o kai šis savo kumelės gailėdamas lėčiau važiavo, pačiam vežėjui lazda pagrasindavo. Grįždamas leido pamažu važiuoti, sakydamas, kad dabar jau gali neskubėti.“
„Tas darbštusis medikas jau seniai stenokardija sirgo ir žinodamas, kad nuovargis jam kenkia, iš brolio 40 ha Džiugenėnų palivarką gavęs, ketino ten persikelti. Savo namiškiams nesiskųsdavo ir mirties dieną didelį būrį ligonių apžiūrėjęs, dar tris kartus pas netolimus kaimiečius važiavo.
Papietavęs atsigulė ir priepuolį gavęs dusti pradėjo. Dar šiek tiek jėgų sukaupęs, kamparo su migdolų aliejumi injekcijoms tirpinį išrašęs, tarnaitę į vaistinę nusiuntė. Laukdamas, kol vaistus atneš, ramybės nerado. Vis į krūtinę rodė. Jį gelbėdama žmona ir marti Bronislava į kojinę karštų pelenų pripylė ir prie skaudančios krūtinės pridėjo. Iškviestas gyd. Rakuzinas tą kojinę numetė, bet, dėl didelio susijaudinimo, atnešto kamparo į švirkštą pritraukti nepajėgė. Tuo tarpu ligonis paskutinį atodūsį iškvėpė. Laidojimo vietą nuliūdusi našlė tarp didžiausių valsčiaus ponų Paulavičių ir Daugirdų parinko.“
Straipsnį norėtųsi užbaigti neseniai vienoje knygoje perskaitytomis mintimis: „Priešingai nei įprasta pasauliui, kuris skatina pirmiausiai galvoti apie savo laimę, turinčiam pašaukimą žmogui labiausiai rūpi Šaukiančiojo, o ne jo paties poreikiai, ir jis pasiruošęs paaukoti savo dabartinę laimę bei patogumą dėl pašaukimo. Jis turi misiją, pranokstančią jį patį, ir yra pasiruošęs padaryti viską, ko reikės, kad ją įvykdytų“ (Casey Cole. „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“).
Dr. Antanas Biržiška po universiteto baigimo 1880 m.
Lentelė, kabojusi ant gydytojo kabineto durų.
Gydytojo A. Biržiškos stalas ir krėslas.
