Trumpa kino istorija Lietuvoje
Pirmieji kino filmai į Lietuvą pateko iš Maskvos XIX a. pabaigoje. Pirmasis kino seansas įvyko 1897 m. liepos 3 d. Vilniuje, Botanikos sode, vasaros koncertų salėje. Buvo demonstruoti Paryžiuje pagaminti trumpametražiai filmai bei Rusijoje sukurta kino kronika. 1900 m. laikraštis „Severo zapadnoje slovo“ pranešė, kad Vilniaus amatininkų pobūvyje geležinkelininkų būrelio salėje 1900 m. sausio 30 d. bus rodomas fotografo A. Daukšos kinematografas.

Lietuvoje pirmieji kino teatrai atsirado maždaug 1906 m. Vilniuje –  elektroteatras „Iliuzija“ (1906), „Čary“ (1907), „Paradis“ (1907), „The Biophon theatre“ (1907), „The Phenomen“ (1908), „Fantazija“ (1908), „Eden“ (1908), Štremerio teatras (1909) ir kt. XX a. pirmajame dešimtmetyje kino teatrai įsisteigė Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Druskininkuose, vėliau –Jurbarke, Radviliškyje, Rokiškyje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Žagarėje ir kt.

Pirmasis kino teatras tarpukario Lietuvoje duris atvėrė 1919 m. Anot istoriko A. Surblio, tai buvo Kauno Laisvės alėjoje įsteigtas kino teatras „Palas“, veikęs iki 1931 m. Netrukus kino teatrai atsirado ir kituose Lietuvos miestuose ir didesniuose miesteliuose. Kino teatrai buvo lankomi gausiai, tačiau juose buvo demonstruojami daugiausia rusiški ir vakarietiški filmai. 1929 m. Kaune demonstruotas pirmas garsinis kino filmas „Sparnai“.

1925 m. vasario 14 d. Kaune įkurta Lietuvos kinematografininkų sąjunga. 1931 m. ši sąjunga turėjo 50 narių, tarp kurių buvo ir visi stambieji Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir kitų miesto kinematografininkai. Apie filmų naujoves Lietuvoje rašė savaitraštis „Kino naujienos“, ėjęs 1931-1932 m. Jame apie kino teatrus Šiauliuose ir filmų apžvalgą rašė rašytojas J. A. Šaltenis.

1909 m. Kauno fotografas Vladislovas Starevičius sukūrė filmą „Prie  Nemuno“. Tais pačiais metais jis sukūrė du entomologinius filmus „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Skarabėjai“. 1910 m. Kaune jis sukūrė pirmąjį pasaulyje eksperimentinį lėlių filmuką, davusį pradžią lėlių animaciniams filmams. Nors lietuviai iki to laiko buvo spėję susukti įvairių dokumentinių filmų ir vaizdelių – pirmosios „judančių fotografijų“ kronikos nufilmuotos dar 1909 metais – vaidybiniai lietuviški filmai pasirodė tik trečiajame dešimtmetyje. Pirmąsias kronikas „Laiškus iš tėvynės“ 1909 m. Lietuvoje filmavo JAV lietuvis Antanas Račiūnas. Vėliau šią veiklą tęsė kiti JAV lietuviai – R. Kručas, J. K. Milius, K. Lukšys, A. Kazlauskas, J. Januškevičius ir kt.

Dailininkas G. Bagdonavičius, 1914 m. pasitraukęs į Rusiją, Jaroslavlyje įsijungė į populiarios Grigorijaus Libkeno „Libken“ kino studijos veiklą ir iki 1918 m. suvaidino apie 50 vaidmenų melodramose, istoriniuose ir nuotykių filmuose. Jis suvaidino antraplanius vaidmenis filmuose „Katia Murina“, „Trys kryžiai“, „Daktaro Galinovo nusikaltimas“, „Nešlamėk, rugy, subrendusia varpa“, „Ir šėtonas kėlė puotą“ ir kitose juostose (S. Sabaliauskas. Gerardo Bagdonavičiaus aktorystę įrodė nuotraukos. „Šiaulių kraštas“, 2008 balandžio 24).

Rimtesni vietinės kino kronikos filmai pasirodė 1922 m. Juos sukūrė F. Dunajevas. 1926-1928 m. lietuvišką kino kroniką pradėjo kurti I. Goršeinas ir I. Kacas. 1927 m. Lietuvoje pasirodė pirmieji dokumentiniai filmai „Prezidentas Suvalkijoje“ ir „Nemunu į Klaipėdos uostą“ (G. Jankauskas. Kaip kauniečiai kiną kūrė. „Nemunas“, 2013 gruodžio 19 – 2014 sausio 8, Nr. 44-45, p. 15-17).

1928 m. sukurta pulkininko leitenanto V. Braziulevičiaus inicijuota lietuviška kino juostą „Lietuvos kareivis“. 1931 m. spalio 9 d. Kauno kino teatre „Forum“ įvyko pirmoji pilnametražio filmo „Onytė ir Jonelis, arba Nelįsk, kur nereikia“ premjera. Filmą sukūrė kino bendrovė „Akis“ (scenarijus J. Linarto ir V. Sipaičio, režisierius ir operatorius F. Dunajevas). Onytę vaidino  Vanda Lietuvaitytė, Jonelį – Vladas Sipaitis, motiną – Potencija Pinkauskaitė, vėliau Šiaulių dramos teatro aktorė.

Pirmasis garsinis filmas buvo H. Kačinsko režisuotas „Storulio sapnas“ (lėles pagamino dailininkas S. Ušinskas, kilęs iš Pakruojo). Šio marioniečių filmo premjera įvyko 1938 lapkričio 24 d. Kaune, „Metropolitan“ kino salėje.
    
Pirmieji kino teatrai Šiaulių krašte
Kinas Šiaulių krašte turi daugiau kaip šimto dešimties metų istoriją, kurią verta prisiminti. Iki 1909 m. į Šiaulius ir aplinkinius miestelius atvykdavo klajojamasis kinas, tais laikais dar vadinamas iliuzonu. Tik 1909 m. rugsėjo 20 d. Šiaulių centre, Goco namuose, Didžiojoje kalėjimo (dabar – Vilniaus) gatvėje, Levitas ir Sliozkinas atidarė pirmąjį ne tik mieste, bet ir Šiaulių apskrityje 180 vietų iliuzioną ilgu pavadinimu – „Elektro-Biografas Modern iš Paryžiaus“, kurį aptarnavo specialiai įrengta elektros stotelė. Šiauliečiai šį kino teatrą vadino sutrumpintai – „elektriniu teatru“. 1909 m. rugsėjo 25 d. šio kino teatro patikrinimo akte nurodoma, kad patalpos pritaikytos kinematografui, yra du aparatai, žibalu varomas variklis, dinamo mašina (Šiaulių apskrities policijos valdybos byla apie kino teatrų steigimą. 1909 m. KAA. F. I-27, ap. 1, b. 45, l. 9, 59).

„Moderne“ miestiečiams buvo parodyti pirmieji filmai: „Paryžiaus studentų išdaigos“, „Stebuklingoji fleita“, „Senojo jūrininko pasakojimas“, „Sinematografas demaskuoja“, „Paslaptingoji spinta“, „Mesina“, „Toska“, „Vienos meilės istorija“, „Ištisus metus laimingas bus tas, kuris per Naujuosius metus pabučiuos kareivį“ ir kt. (Mikalauskas V. „Pirmieji kino teatrai Šiauliuose. „Šiaulių naujienos“, 1995 liepos 19 d.)

Kino seansų metu skambėdavo muzika, kuri iliustruodavo ir filmų vaizdus. Muzika užpildydavo slogią nebylių filmų tylą ir užtušuodavo įkyrų projektoriaus zirzimą. 1909 m. „Moderne“ garsėjo muzikos improvizatorius Volfbergas, „kurio nuostabus skambinimas sudarydavo tokį didelį įspūdį, kad jis ilgam išlikdavo žmonių sąmonėje“ (Коссоковский Б. Шавли. „Сине-фоно“, 1909, lapkričio 15). Šiame kino teatre žiūrovus užburdavo iš Maskvos atvykusio pianisto improvizuotojo G. A. Nevtonovo atliekama muzika. „Jo atliekami kūriniai pasižymėjo puikia technika, švelniu tonu“  (Шавли. Киножурнал, 1910, Nr. 10).

Atidarius pirmąjį kino teatrą Šiauliuose, gimnazistams kino seansai buvo rengiami mažesnėmis kainomis. To meto spaudoje rašoma, kad 1909 m. lapkričio 14 d. Šiaulių „Moderno“ savininkas surengė nemokamą seansą neturtingiems žydų moksleiviams, švenčiantiems Talmud-tori. Kitą dieną nemokamai filmus žiūrėjo Šiaulių miesto ir parapijos mokiniai. „Seanso metu gatvėje stovėjo milžiniška minia tėvų, laukiančių savo vaikų“ (Коссоковский Б.  В.  Шавли.  „Сине-фонo“, 1909, gruodžio 7).

Antrasis kino teatras Šiauliuose – „Fantazija“ – buvo atidarytas apie 1912 m. 400 vietų kino teatras, priklausantis šiauliečiui fotografui S. Š. Šmuilovui ir Ko, įsikūrė Bolšaja (dabar – Vilniaus) gatvėje, priešais „Moderną“. S. Š. Šmuilovas „Fantazijos“ kino teatre įrengė elektrinį apšvietimą. Elektrinėje veikė 25 arklio galių žibalinis variklis ir generatorius. Prie „Fantazijos“ buvo įrengtas žiemos sodas. Seansų ir pertraukų metu grodavo styginis orkestras. Šiaulių „Fantazija“ buvo pripažinta geriausiu ano meto provincijos kino teatru Kauno gubernijoje (Mikalauskas V. Pirmieji kino teatrai Šiauliuose. „Šiaulių naujienos“, 1995 liepos 19 d.).

Tarpukario rašytojas, vertėjas ir žurnalistas Leonas Vitkauskas (slap. Arėjas) atsiminimuose „Apie mano didįjį nebylį“ apie filmų demonstravimą XX a. antrajame dešimtmetyje Šiauliuose 1931 m. rašė: „Taip vadinamas šių laikų žymus dalykas – kinematografas. Tai išradimas, stebėtinai išsiplėtojęs ir labi daug galį. Per jį galima greičiau kaip per knygas išplatinti įvairias mintis ir vaizdų kalba tai lengviau atsimenama (...)

Mama prekiavo su skobneliu netoli turgavietės ir ten pat  priešais buvo „didysis nebylys“. Kažin koks dėdė, nedaug tesuprantąs apie kinematografus, bet turįs didelį rodymo prietaisą, rodė paprastiems turgaus žmoneliams paveikslus, kurie turėjo ne tiek tenkinti žiūrovų norą pasigrožėti, kiek jų bendrą norą pasižiūrėti to nuostabaus dalyko. Į tokią regyklą ir man teko pirmoji laimė patekti, ir aš prisipažįstu, kad mano įspūdžiai buvo kuo geriausi. Tiesa, gerai atsimenu, kad rodomasis  paveikslas visą laiką labai drebėjo ant drobės, kuri labai keistai  atrodė tuomet, kai paveikslo rodymas būdavo pertraukiamas ir žmogus, sėdėjusis kažin kame virš mano galvos ties durimis ant kažin kokios  keistos lentynos, su nukarusiomis kojomis, sušukdavo:
– Kontrakt piat minut!...
Mat, kaip vėliau sužinojau, tokiame atvejy reikėjo tam žmogui pasakyti:
– Antrakt piat minut!
„Antrakt“ – tai svetimžodis su prasme „pertrauka“, o „kontrakt“ svetimžodis, reiškiąs „sutartį“.

„Piat minut“ – reiškė „penkios minutės“ rusiškai, nes tas buvo rusų laikais. Vėliau, žinoma, pamačiau, kad bendrai žmogus balsu tokio ženklo nedaro, yra skambutis, bet mano pirmame kinematografe žmogus virš mano galvos tiek kartų suriko „kontrakt piat minut“, kiek buvo pertraukų. O pertraukų teko jam daryti ir dėl to, kad jo prietaisai dažnai sustodavo ar užkliūdavo...

Tas žmogus tikrai keistai sėdėjo. Mat, patalpa buvo visai maža ir tamsi, be langų. Rodymams tas buvo gerai, bet pertraukų metu reikėdavo uždegti lempą, kuri rodant buvo uždengta storu popieriu. Kai tik žmogus pasakydavo „kontrakt piat minut“, tuojau ir kažin kaip „gudriai“ pritaisytą patraukdavo į viršų storą popierių nuo lempos ir žiūrovų kambaryje pasidarydavo šviesu. O pats žmogus labai nepatogiai sėdėjo ant padarytos lentynos, kuri buvo tiesiai ant galvų prie durų, ir jo kojos siekė  užpakalinėse eilėse sėdinčių žiūrovų sprandus. Man mama taip pat nedaug tebuvo davusi tam reikalui išlaidoms, tai ir aš sėdėjau užpakalyje, nors šiaip kinematografuose užpakalinės vietos skaitomos  geresnėmis, nes iš jų geriau matyti. Šiame kinematografe, matomai, užpakalinės vietos todėl ir buvo paskaitytos blogesnėmis, kad ten kliuvo to prietaisininko žmogus kojos...

Po drobę braidžiojo kupranugariai. Tai pirmi dalykai, kuriuos mačiau kinematografe, o ilgainiui ir gyvą kupranugarį tuose pačiuose Šiauliuose, kai buvo atvykęs cirkas ir kupranugarį vedžiojo gatvėse norėdami cirką išgarsinti. Taip pat įsidėmėjau palmes. Jos kaip gamtoje svyravo ant tos drobės. Ėjo dar kažin kokie žmonės su kupranugariais. Paskui gerai atsimenu, kaip sėlina Amerikos indėnai. Jie darė savo slaptingą užpuolimą. Šliaužte šliuždami, jie vertė sulaikyti kvėpavimą bežiūrint...

Išėjęs iš regyklos nustebau, kad lauke tokia keista šviesa ir nežinojau, koks dienos laikas. Mat, viduje nuo tamsos pasikeitė nuomonė apie tikrą šviesą. Be to, drobėje rodoma šviesa diena taip pat kitaip buvo šviesi, tuo labiau kad tai buvo niekam netikęs prietaisas rodymui...

Kitą kartą jau į geresnį kinematografą nuėjau. Tai buvo vienas iš dviejų mieste esančių gerųjų kinematografų „Fantazija“ („Įsivaizduotas dalykas“). Čia jau ir tikrą bilietą gavau, kurio pirmame mano kinematografe nedavė. Ten tiesiai „iš akies“  įleido į vidų ir viskas. Čia buvo tikras bilietas, su valdišku mokesčio ženkliuku, su pažymėjimu kokia vieta. Ji buvo bene trečia, tai yra ta, kuri arčiausia prie drobės. Kitose regyklose tokia vieta yra blogiausia, nes paveikslai geriausiai matosi iš toliau. Aš tos paslapties iš karto nežinojau ir dar pasigyriau paskiau žinovams, kad „geroj vietoj“, prie pačios drobės sėdėjau...

Laukiau, kol kinematografas bus atidarytas, bene visą pusdienį. Pradėjau dieną, o rodymas prasidėjo vakare...

Mačiau ir vadinamą garsinį paveikslą, kokie dabar skaitomi naujausiu išradimu. Buvo karo pradžia ir visur buvo stengiamasi įdėti kariško ūpo. Ir paveikslas buvo iš rusų karo su vokiečiais (...). Turbūt už drobės buvo pastatytas gramofonas ar kalbėjo žmonės, bet įspūdis buvo labai tikras.“

(Arėjas Vitkauskas. Apie mano didįjį nebylį. „Kino naujienos“, 1931 spalio 31, p. 6-7).

Į viršų