Universitetas – aukštoji mokykla, rengianti aukštos kvalifikacijos specialistus ir vykdanti mokslinį tiriamąjį darbą. Universiteto pavadinimas, kaip rašoma enciklopedijoje, kilo nuo lotyniško žodžio „universitas“, kuris reiškia visumą, bendriją.

Europoje vystantis valstybėms, augant miestams, plečiantis prekybai, reikėjo mokytų žmonių, todėl kūrėsi aukštesnio tipo mokyklos, kur buvo mokoma ne tik rašto, bet ir kitų visuomenei reikalingų dalykų. XI amžiuje Italijoje pradėjusios kurtis aukštesniosios mokyklos buvo vadinamos bendrosiomis studijomis. Jose mokėsi ne tik vietiniai, bet ir svetimšaliai. Jose buvo dėstoma lotynų kalba. Paskaitos būdavo skaitomos privačiuose namuose arba bažnyčiose iš sakyklų, todėl žodis „katedra“, vartojamas iki šiol, reiškė profesoriaus dėstomą dalyką. Dėstytojai ir studentai, mokiniai jungėsi į bendrijas, kurios buvo vadinamos universitetais. Pirmieji universitetai buvo įkurti XI-XIII a. Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje.

Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) taip pat buvo reikalingi mokyti žmonės. Didžiojo kunigaikščio dvarui, kitoms valdžios institucijoms, reikėjo raštingų žmonių, išmanančių ūkio, politikos, teisės, pasaulėžiūros dalykus, mokančių lotynų kalbą, nes ši kalba buvo paplitusi raštijoje visoje Europoje. Didikai, norėdami, kad jų vaikai užimtų valstybines tarnybas, siųsdavo juos mokytis į užsienį, nes Lietuvoje tokių mokyklų nebuvo. Tačiau mokytis užsienyje buvo brangu, o mokslo vis labiau reikėjo ne tik didikams, bet ir bajorams bei miestiečiams.

Paprotinę teisę keitė rašytinė feodalinė teisė. Buvo reikalaujama pirkimo-pardavimo aktus, dovanojimo, skolinimosi, įkeitimo sutartis sudaryti raštu, prie liudininkų. Nuo XVI amžiaus pradžios pradedami šaukti bajorų seimai ir pavietų seimeliai, kuriuose bajorams reikėjo kalbėti, parodyti, kaip jie žino įstatymus, papročius, politinės santvarkos dalykus. Be to, vystėsi prekyba su užsieniu ir sunku buvo išsiversti be lotynų ir kitų kalbų.

Todėl bajorai Lietuvoje norėjo turėti kolegiją (taip buvo vadinama aukštesnioji mokykla) ar panašią mokyklą. 1568 metais susirinkę Vilniuje į seimą jie valdovo reikalavo steigti kolegiją Vilniuje arba Kaune. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas pažadėjo kolegiją įsteigti artimiausiu metu.

Europoje Liuterio pradėta reformacija plito ir Lietuvoje. Ją rėmė įtakingi Lietuvos didikai, reformatams simpatizavo ir karalius Žygimantas Augustas, nes protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą. Be to, reformacijai įsigalėjus, bažnytinės žemės atitektų valstybei, padidėtų iždo pajamos, visiems viena religija vienytų gyventojus. Evangelikai reformatoriai steigė mokykla, lenkų ir lotynų kalbomis leido knygas. Lietuvoje uoliausias protestantizmo skleidėjas buvo Žygimanto Augusto patarėjas Mikalojus Radvila Juodasis. Jis Vilniuje pastatė kalvinų  bažnyčią ir traukė į ją vilniečius. O mirdamas paliko testamentu lėšų, skirtų protestantiškam universitetui įsteigti.

Tai kėlė didelį rūpestį Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui. Europoje 1534 metais kovai su reformacija ispanų bajoras Ignacas Lojola įkūrė jėzuitų ordiną. 1540 metais jį patvirtino popiežius Paulius III. Ordinas garsėjo savo įkurtomis mokyklomis ir pamokslais. Jo veikimas prieš reformatus buvo veiksmingas.

Vyskupas Valerijonas Protasevičius nutarė kovai su Lietuvoje plintančiu protestantizmu parsikviesti į Lietuvą jėzuitus ir pavesti jiems įsteigti kolegiją, kurios bajorai reikalavo iš karaliaus. 1569 metais jis kreipėsi į Braunsbergo kolegijos jėzuitus, kad jie atvyktų į Lietuvą vadovauti Vilniuje steigiamai kolegijai.

Vyskupas pasirūpino kolegijos patalpomis. Jis iš didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Mikalojaus Jasinskio nupirko didelius dviejų aukštų namus prie Šventojo Jono bažnyčios, netoli nuo vyskupijos kurijos. Tame pastate vyskupas įrengė klases ir koplyčią. Be to, nupirko dar kelis namus kaimynystėje, iš vyskupystės turtų paskyrė jėzuitams didelę sumą pinigų ir atidavė jiems Dvariškių, Kameny Logo, Maišiagalos ir Širvintų valdas su dvarais ir valstiečiais bei visomis pajamomis. Jėzuitų ordino generolas (ordinas tvarkėsi pagal kariuomenės tvarką) P. Bordža pavedė Austrijos provinciolui L. Madžui vykti į Vilnių ir pradėti darbą steigiamoje kolegijoje. 1570 m. spalio mėnesį kolegija buvo iškilmingai atidaryta. Kolegijos kieme buvo lotyniškai suvaidinta „Comoedia Hercules“, vyko disputai. Pirmadienį, 1570 m. spalio 23 d., prasidėjo pamokos. Į kolegiją įstojo 160 jaunuolių. Kolegijos rektoriumi buvo paskirtas jėzuitas lenkas Stanislovas Varševickis.

Į kolegiją buvo priimami mokantys skaityti ir rašyti – baigę pradinę mokyklą. Drauge su katalikais buvo priimami didikų reformatų ir pravoslavų vaikai. 1573 metais kolegijoje mokėsi būsimasis didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius, vėliau – Mikalojus Pacas, Jonas Sapiega, Jurgis Tiškevičius ir kiti būsimi politiniai bei kariniai Lietuvos veikėjai.

Pagal užsienio mokyklų pavyzdį, didikų ir kunigaikščių vaikai atvykdavo mokytis su savo palydovais, kurie kolegijoje buvo vadinami eksternais ir dažnai moksle pirmavo. Už mokslą mokėti nereikėjo. Vėliau, kai kolegijoje buvo įsteigtos filosofijos ir teologijos klasės, turtingieji buvo skatinami prisidėti pagal išgales savanoriškai. Išlaikymą kolegijoje gaudavo tik tie mokiniai, kurie įstodavo į Jėzuitų ordiną. Neturtingiems studentams buvo įsteigtas bendrabutis - bursa.

Vilniaus kolegijoje buvo penkios klasės: trys gramatikos, po vieną poetikos ir retorikos. Kiekviena klasė išeinama per metus. Buvo dėstoma lotynų kalba. Svarbiausias kolegijos tikslas buvo tobulai išmokyti lotynų kalbos. Be to, buvo dėstoma ir graikų kalba, o aukštesnėse klasėse – net ir hebrajų. Poetikos klasėje mokiniai išmokdavo lotyniškai rašyti odes, eiles, dialogus, mokydavosi lotynų ir graikų literatūros. Retorikos klasėje išmokdavo oratorijos meno.

Gabesni mokiniai, kurie įstodavo į kolegiją, jau mokėdavo lotyniškai, antraisiais mokslo metais baigdavo ir retoriką, todėl siekdavo aukštesnio mokslo – filosofijos. Jos mokytis studentai vykdavo į užsienio universitetus, dažniausiai – į protestantiškus Vokietijoje. Todėl jėzuitai nusprendė Vilniaus kolegijoje įsteigti filosofijos klasę ir šią kolegiją paversti universitetu. 1571 metais filosofijos klasė buvo įsteigta, joje buvo mokoma matematikos ir gamtos mokslų, logikos. Filosofijos kursui buvo skiriama treji metai. 1574 metais kolegijoje buvo atidaryta ir teologijos klasė, nes jėzuitams rūpėjo paruošti ir išsimokslinusių kunigų.

Kolegijos mokinių skaičius sparčiai didėjo ir pasiekė 700. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai. Taip pat buvo ir patyrusių profesorių bei jėzuitai turėjo ir įtakingų globėjų. Kolegijai įsteigti pakako Vilniaus vyskupo noro, bet universitetui įsteigti reikėjo karaliaus, kuriuo tuomet buvo Steponas Batoras, leidimo. Jėzuitai stengėsi įtikinti karalių, kad jie auklėja jaunimą atsidavimo monarchijai dvasia, o Vilniuje reikia įkurti universitetą, kad bajorai nebesiųstų vaikų į Vokietijos universitetus, kur jie tampa protestantais.

Karalius Steponas Batoras 1579 m. balandžio 1 d. pasirašė Vilniaus universiteto atidarymo privilegiją, bet ją turėjo patvirtinti LDK kancleris M. Radvila. Šis buvo protestantas ir priešinosi katalikiško universiteto įsteigimui, todėl tvirtinti privilegiją atsisakė. Rudenį, karalius grįždamas iš sėkmingo žygio prie Polocko apsistojo Vilniuje. Čia jis pareikalavo iš vicekanclerio E. Valavičiaus patvirtinti privilegiją uždėdamas LDK antspaudą. E. Valavičius pabijojo, kad karalius iš jo neatimtų kanclerio urėdo, ir privilegiją patvirtino. Bet katalikiškam universitetui steigti reikėjo ir popiežiaus Grigaliaus XIII leidimo. 1579 m. spalio 29 d. popiežius išleido bulę, pakeliančią Vilniaus kolegiją į universitetą. Šios Vilniaus mokslo įstaigos pavadinimas dabar buvo: „Alma academia et universitas Vilnensis societatis Iesu“.

Karaliaus Stepono Batoro privilegijoje buvo skelbiama: „Kadangi didžiai gerbiamas Kristuje tėvas ponas Valerijonas, Vilniaus vyskupas, mūsų senatorius /.../ Vilniaus mieste įkurdino šv. Jėzaus draugijos profesorius dėstyti šventajai teologijai ir humanitariniams mokslams, kaip filosofija ir laisvieji menai, jiems pastatė kolegiją ir suteikė visa kita, kas atrodė svarbu tam, kad galėtų patogiai įsikurti, jaunuolius tinkamai pamaldumo ir rašto mokyti ir dėstyti visokios rūšies mokslus, išskyrus jurisprudenciją ir mediciną, iš jo tokių pastangų ir tokio karšto užsimojimo mes gavome didelį džiaugsmą /.../. Todėl nutarėme pasirūpinti duoti, leisti ir suteikti, kiek nuo mūsų priklauso, šiai Vilniaus mokyklai /.../, kad šv. Jėzaus draugijos tėvai imtų dėstyti visus dalykus, turėdami akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir padėtį, kokią turi kitos kolegijos mūsų karalystėje...“

Į viršų