Mitų ir didvyrių keliais
Šįkart kelionė nusidriekė Elados keliais ir aplankėme senuosius antikos miestus: Atėnus, Epidaurą, Nafpliją, Mikėnus, Olimpiją, Patrą, Delfus, Termopilus ir kitas šios šalies vietoves. Kruiziniu laivu nuplaukėme į Sarono įlankos salas – Eginą, Hidrą ir Porą, dar Kretą, Santoriną ir Spinalongą, susipažinome su šių ir kitų salų istorijos ir kultūros paminklais, pakrantėmis, gamta, vietinių gyventojų tradicijomis ir amatais. Turėjome gerą galimybę aplankyti antikos paminklus, Olimpo ir Parnaso kalnus, kiparisų, kėnių ir alyvmedžių giraites, vynuogynus, pistacijų ir medvilnės laukus, skaidrios ir įspūdingo mėlynumo Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūras, garsiuosius paplūdimius.

Šioje kelionėje susipažinome su senovės Elados mitais, rūsčiu ir neretai dramatišku, bet visuomet spalvingu ir patraukliu Graikijos pasauliu, ta derlinga žeme, kurioje giliai įaugusios Europos, taigi ir Lietuvos, kultūros medžio šaknys. Išvykus iš Lietuvos autobusu teko pravažiuoti daugiau kaip 6500 kilometrų Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Serbijos, Makedonijos keliais, kol pasiekėme Graikiją.

Graikijos sostinėje
Graikijos sostinė Atėnai – vienas iš seniausių pasaulio miestų. Jis pavadintas greičiausiai deivės Atėnės vardu. Pasivaikščiojome po senąją miesto dalį – Plaką.

Pasigrožėjome vakarinių Atėnų panorama ir palydėjome saulę nuo Aeropago kalvos. Čia po atviru dangumi posėdžiaudavo seniausioji Atėnų taryba; ji trumpai areopagu ir vadinta. Jis susidėjo iš buvusių aukščiausių pareigūnų bei įkūnijo valstybės tradiciją. Vėliau aeropago valdžia sumažėjo, bet jis tapo gerbiamais teismo rūmais, kuriems atiteko svarbiausioji kriminalinio teismingumo dalis. Čia pamokslavo Paulius. Nakvynė Atėnuose.

Kitos dienos ryte aplankėme žymiausią Atėnų antikos paminklą – Akropolį. Akropolyje tikrai buvo gyvenama jau II tūkstantmetyje pr. Kr., jo papėdėje driekėsi gyvenvietė. Miestas ypač praturtėjo iš keramikos pramonės ir atikos aliejaus eksporto. Šis miestas nuo senų laikų darė ir tebedaro įtaką visam pasauliui. Šis miestas garsėjo menais, filosofijos mokyklomis.

Viduramžiais Bizantijos provincijos miestas. 1456–1833 m. užkariautas turkų. 1834 m. Atėnai įgijo tokią svarbą, kokios neturėjo per visą senovės istoriją; jie tapo visos tautiniu pagrindu suvienytos Graikijos sostine. Nuo to laiko miestas labai plėtėsi; šiandien Atėnai maždaug 2 mln. gyventojų didmiestis. Po šiuolaikiniu miestu glūdi antikos griuvėsiai, kuriuos kasinėja archeologai.

Vingiuotais marmuro laiptais praėjome garsiuosius Propilėjų vartus. Senovėje šiuos įėjimo į Akropolį vartus saugojo sargybiniai, kurie „rūpinosi“, kad į šventąją teritoriją neįžengtų „nešvarūs žmonės“, pvz., pabėgę vergai. Vartų restauravimo darbai pradėti 1984 m., o baigti 2009 m.

Apžiūrėjome ant Akropolio kalvos viršūnės stūksančias šventyklas Partenoną, Erechtėjoną ir Nikės šventyklą.

Didžiausiai miesto sergėtojai deivei Atėnei skirta šventykla Partenonas buvo statomas 447-438 m. pr. Kr. Jame buvo didelė auksinė šios deivės Atėnės statula išpuošta brangakmeniais.

Senovės Graikijos gyventojams pastatyti Partenoną ant Akropolio kalvos Atėnuose prireikė vos devynerių metų, o dabar gyvenantys jų palikuonys daugiau kaip 30 metų restauruoja ir tvarko šią didingą marmurinę šventyklą.

Kai 1983 m. pirmąkart lankiausi Atėnuose, tada tik prasidėjo šios šventyklos restauravimas ir palyginti su tuo laikotarpiu daug kas pasikeitė.

Akropolio kalva Atėnuose paversta dūzgiančia statybviete, pastoliai ir kranai juosia Partenoną, jame pluša daugybė architektų, inžinierių, menininkų ir restauratorių.

Antikos laikais šventykla buvo išdažyta ryškiomis spalvomis, tačiau dabar ji bus visiškai balta. Partenono restauracija tęsis iki 2020 metų.

 Erechtėjonas šiaurinėje Akropolio dalyje buvo statomas 421-406 m. pr. Kr. Jis įkurtas ant senos Atėnės šventyklos pamato sienų. Šventykloje buvo kelios patalpos ir šventenybės: Atėnės ir Poseidono šventyklėlės, vieta, kurioje šis dievas trišakiu suskaldęs uolą, atikiečių protėvio Erechtėjo aukuras ir mitinio karaliaus Kekropo kapas. Šventykloje gyveno šventa gyvatė, jos gerovė lėmė miesto saugumą. Vienas didžiausių šventyklos išskirtinumų – į šiaurę atsuktas portikas, kurio stogą laiko šešios mergaičių statulos, vadinamos kariatidėmis arba koromis. Korų skulptūros šiuo metu yra Akropolio muziejuje, o šventykloje jų kopijos.

Nedidelė Atėnės Nikės šventykla, esanti į dešinę nuo laiptų, dar prieš Propilėjus, buvo pastatyta maždaug 430 pr. Ją vėliau sugriovė turkai. 1835-1836 m. Nikės šventyklą atstatė vokiečiai Rossas ir Schaubertas bei danas Hansenas. 2010-aisiais baigti šios šventyklos restauravimo darbai ir nuimti pastoliai. Dabar ši šventykla džiugina akį savo formos tobulumu ir kolonų grakštumu.

Nuo Akropolio gerai matyti, koks didelis miestas Atėnai. Viena kryptimi miesto kvartalai eina jūros link, susijungdami prie mėlyno kranto su Pirėjumi. Kita – tarsi kopia į tolimus žalius kalnų šlaitus. Tolumoje matyti Likavito kalnas. Žemai atkalnėje parodė mums po atviru dangumi Dioniso teatro griuvėsius, o netoliese po lengvu stogu – Odeono teatrą.

Nusileidę nuo Akropolio, pro gatvės prekeivius patraukėme Agoros link, kuris senovėje buvo miesto prekybos ir civilinio gyvenimo centru. Kažkada čia vaikštinėjo ir filosofavo didieji antikos mąstytojai Platonas ir Sokratas.

Užsukome į Atalos stoją – pailgą stačiakampio formos senovinį graikų statinį (kolonadą). Apžiūrėjome Kerameikas (gr. kerameikos – puodžius), puodų prekyvietę, antikos laikų Atėnų miesto dalį prie Dipilo (gr. Dipylon – dvigubieji vartai). Čia buvo pagrindiniai senųjų Atėnų vartai su dviem praėjimais; išlikę tik jų griuvėsiai.

Tai buvusi svarbi miesto gyvenimo vieta; kadaise čia stovėjo didingi pastatai, išpuošti skulptūromis Harmodijo, Aristogeitono ir kt. veikėjų. Priešais Dipilą buvo didelės miesto kapinės. Jose rasta labai archajiškų vazų, išmargintų geometriniais ornamentais ir žmonių figūromis.

(Bus tęsinys)

Atėnų panorama.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Atėnai. Miesto fragmentas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.