Kur tas miestelis?
Tokių miestelių Lietuvoje gali būti daug. Turiu galvoje Skapiškį (vietos tarme – Skopiškį). Kur jo ieškoti? Į klausimą ne kiekvienas šiaulietis iš karto atsakytų. Jis 15 km į šiaurės rytus nuo Kupiškio. 1861–1950 Skapiškis buvo valsčiaus centras. Dabar –  miestelis, seniūnijos ir parapijos centras.

1775 m. parapijoje (ją sudarė 1 miestelis, 37 kaimai ir 16 vienkiemių) buvo 3000 gyventojų. Istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės duomenimis, 1860 m. Skapiškio parapijoje buvo 4104, 1874 m. – 5021, 1904 m. – 6853, 1906 m. – 7853, 1921 m. – 6400 tikinčiųjų. O dabar kiek? Suskaičiuoti juos – didelė problema. 2017 m. klebonas Albertas Kasperavičius aplankė 781 parapijietį. Bet parapija – ne vien miestelio gyventojai. Jų, 2011 metų duomenimis, – šiek tiek daugiau negu 400.

Gyvenvietė kūrėsi XVI a. prie Skopų dvaro. Remiantis archyviniais dokumentais, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras apie 1492–1506 metus leido Skapams rengti turgus savo valdomame miestelyje. Šiandien gana juokingai skamba, kai turgus įvardijamas privilegija, gaunama iš kunigaikščio malonės. 1633 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos potvarkiu dvaro savininkas Felicijonas Stanislovas Skopas-Ožakas galėjo ne tik išimtine teise rengti turgus, bet ir kurti miestelį, kuris imtas vadinti įtakingiausio dvarininko – tarmiškai Skopo – vardu.

Kuo nepaprasta istorija?
Daug kuo. Kiekvieni metai vis į kitą praeities puslapį dėmesį nukreipia. Šiemet visų akys įbestos į skaičius – 500 ir 200. Ką jie byloja skapiškėnams?

1519 metų istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta pirmoji Skapiškio bažnyčia. Tasai dokumentas, pasak mokslininkų, leidžia daryti prielaidą, kad bažnyčia galėjo būti pastatyta XV–XVI a. sandūroje. Tai buvo mūro statinių plitimo pradžia. Mūrines bažnyčias Lietuvos provincijoje tada buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Skapiškio Šv. Lauryno kankinio bažnyčia – viena pirmųjų iš jų. Unikali. Šiaurės Lietuvoje tokių gotikinės architektūros paminklų nėra. Mūrinės bažnyčios atsiradimas Skopiškyje liudija neeilines Skopų giminės ambicijas ir jų ekonominę galią.

Praėjus maždaug 260 metų (1782), dokumentuose rašoma, kad bažnyčia sena, stogas kiauras. Daug remonto reikalavusius maldos namus Pirmojo pasaulinio karo metais nugriovė vokiečiai. Reikėjo plytų, akmenų, rąstų keliams tvarkyti. Iš pirmosios bažnyčios teliko varpinė.

Vizualios informacijos apie šią bažnyčią teikia Juozapo Žiogo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios nuotraukos ir keli Alfredo Riomerio piešiniai.

Nuo 1819 metų miestelio centre stovi Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia. Jos statytojai – vienuoliai dominikonai, pamokslininkais dar vadinami. Lietuvoje dominikonai pradėjo kurtis Mindaugo laikais. Pirmiausia į mūsų šalį (1232 m.) atvyko dominikonas  šv. Jackus, o jau 1251 m. šio ordino nariai dalyvavo Mindaugo krikšto apeigose.

Skapiškyje buvo įkurtas priešpaskutinis ordino vienuolynas Lietuvoje Jo atsiradimas susijęs su 1720–1740 metais čia klebonavusiu ir lietuviškai pamokslus sakiusiu Juozapu Dominyku Puzina – nuo 1740 m. Livonijos vyskupu. Kunigaikštis J. D. Puzina kartu su broliu Mikalojumi Skapiškyje apie 1750-uosius įsteigė vienuolyną, dovanodami 137 valakus  (valakas – apie 20 ha) žemės.  1755 m. minimi keturi kunigai ir brolis vienuolis. 1773 m. jau buvo 6 kunigai ir vienas brolis, o 1829–1830 m. – 9 broliai. Nuo 1775 m. vienuolyne veikė parapinė mokykla.

Klausimas: „Kas tokius žemės plotus apdirbo, kas miškus ir vienuolyno aplinką prižiūrėjo?” Baudžiauninkai! Jų kiemai atiteko dominikonams kartu su dovanotomis žemėmis.

Skapiškyje įkurdinti vienuoliai  XVIII a. viduryje pastatė medinę bažnyčią, jai sudegus – 1819 m. mūrinę Šv. Hiacinto (Jackaus). Tad šįmet minimas ir antrosios bažnyčios jubiliejus – 200 metų. Didelėje bažnyčioje daug visokių detalių, bylojančių apie pirmuosius Skapiškio maldos namus, o vienuolyną (uždarytas caro įsakymu po nepavykusio 1831 m. sukilimo) šiandien beprimena akmenų krūva šventoriaus gale.

Kaip paminėtas dvigubas jubiliejus?
Dvigubam jubiliejui pasirinktas šv. Lauryno atlaidų Skapiškyje laikas – rugpjūčio 10–11 dienos, kurių programoje pirmiausia įrašytos šv. Mišios bažnyčioje. Jas aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) bažnyčios kunigas dr. brolis Slavomir Brzozecki OP ir  parapijos klebonas teol. lic. kun.  Albertas Kasperavičius; giedojo Kupiškio kultūros centro kamerinis choras „Cantus Vita“ (vadovas Marijonas Remeikis) ir  Dainos mylėtojų klubo mišrus choras „Alumni Vilnensis“ (meno vadovas Algimantas Kriūnas, chormeisterė Simona Vitkauskienė). Tarp gausybės svečių iš artimų ir tolimų Lietuvos vietovių buvo ir Skopų palikuonių n-tosios kartos atstovų...

Jubiliejui skirto Angelo paminklo (tautodailininkas Vytautas Jasinskas) šventinimas prasidėjo  Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios varpo dūžiais ir Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio režisierės Vitos Vadoklytės deklamuojamos Maironio baladės žodžiais: „Liūdesy Skapiškio gaudžia varpai, / Švento Lauryno dienoj; / Gailisi draugo, jo ilgis labai...“  

Nelauktai baladės posmų fonu tapo liūdna varpų dejonė, sklindanti iš pirmosios bažnyčios varpinės miestelio vidury... Atrodė, kad girdi jų rūdijančio draugo, gulinčio ežero dugne, maldavimą: „ai, broliai, / Bent atsiminkit mane! / Broliai, broliai, kaip pavydžiu, / Kuomet jūsų aidą lydžiu! Ar dėl dangiškos garbės / Mano balsas nebskambės?“

Akį traukė tautiniais rūbais pasipuošusios tremtinės Onos Leknickienės atidengiamą Angelo paminklą supantis didžiulis gyvų gėlių „kilimas“, miestelio moterų ir vyrų sudėliotas iš kelių spalvų žiedų ir reikalingų atspalvių lapų. Mačiau, kaip rūpestingai jie net kelias dienas iki atlaidų pradžios tarėsi ir modeliavo tą šventinę puošmeną.

Kas dar papildė šventę?
„Šiai šventei buvo skirta ir pirmąją dieną vykusi mokslinė konferencija. Norinčiųjų pasiklausyti jos pranešimų buvo sausakimša salė“, – informuoja „Rokiškio sirenos“ korespondentė Lina Dūdaitė-Kralikienė straipsnyje „Skapiškio bažnyčios jubiliejams skirtoje konferencijoje – apie šio krašto unikalumą“ (2019-08-16).   

Apie seniausią bažnyčią Kupiškio krašte kalbėjo Dailės akademijos mokslo darbuotojas Vidmantas Jankauskas. Su vienuolių dominikonų veikla Skapiškyje supažindino jau minėtas svečias iš Vilniaus – kunigas brolis Slavomir Brzozecki OP.

Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje dirbusių dvasininkų svarbiausius darbus, keliant parapijiečių dvasingumą, puošiant bei gražinant bažnyčią prieškaryje, sunkiu sovietmečiu bei atkūrus nepriklausomybę, apžvelgė bažnyčių istorijos specialistė dr. Aldona Vasiliauskienė.

Apie Skapiškio parapiją (nūdieną ir ateitį)  pranešimą pristatė Pandėlio parapijos klebonas, kartu aptarnaujantis Panemunio Švč. Trejybės ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijas, Prancūzijoje mokslus baigęs kun. teol. lic. Albertas Kasperavičius.

Skapiškį garsina žmonės – liaudies meno kūrėjai, istoriniai meno paminklai, organizuojami liaudies teatrų festivaliai, o pastarąjį dešimtmetį privačioje sodyboje atidaryta paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“. Ukrainistikos žinių plėtros svarba ir aktualumas nedideliam Skapiškio miesteliui atskleistas Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebono ir Duokiškio Šv. Onos bei Salų Šv. Kryžiaus parapijų administratoriaus, gilinusio žinias Austrijoje, Italijoje ir JAV, kun. teol. lic. Andriaus Šukio parengtomis skaidrėmis ir jų komentarais.

Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje saugomi relikvijoriai – sakralinio meno paminklai. Jų tyrinėjimų rezultatus apžvelgė Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus kilnojamųjų objektų poskyrio menotyrininkė dr. Eglė Bagušinskaitė.

Kaip jau minėta, konferencijos salė buvo sausakimša. Tvyrojo ypatinga nuotaika – jautei, kad klausytojai susirinko ne dėl kažkokio pliusiuko, kaip dažnai būna tokio tipo renginiuose. Jie norėjo atnaujinti, papildyti savo žinias apie Skapiškį ir jo apylinkes. Jie troško gėrėtis ir didžiuotis savo krašto istorija.

Pranešėjai jų lūkesčių nenuvylė. Salę gaubė protu nesuvokiama artumo ir bendrumo  aura, ko paprastai mokslinėse konferencijose netenka patirti. Gal ji atsirado ir dėl to, kad keturi pranešėjai iš šešių vienaip ar kitaip susiję su pačiu Skapiškiu ar Kupiškio rajonu?

Kita mokslinės konferencijos dalis – monografijos „Skapiškis. Senovė ir dabartis“ iš serijos „Lietuvos valsčiai“ pristatymas („Versmės“ leidyklos direktorius Petras Jonušas). Septynerius metus rengtą 37-ąją serijos knygą charakterizuoja šie statistiniai duomenys: 1088 puslapiai, 33 straipsniai, dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnis su priedais (270 p.) – didžiausias apimtimi, 482 nuotraukos (tarp jų – keletas įdomių, retų, istorinių) ir iliustracijos, kurias pateikė  vyriausioji redaktorė ir sudarytoja istorikė Aušra Jonušytė.

Vaizduotei suaktyvinti pateikiu dar kelis faktus: knygos išmatavimai 27x17x6 cm, svoris 2,5 kg (P. Jonušo žodžiais tariant, lovoje atsigulęs jos nepaskaitysi), spausdinta Vokietijoje pagamintais poligrafijos dažais, popierius gamintas Švedijoje, priešlapių popierius iš Suomijos, kartonas viršeliams iš Nyderlandų, o siūlai iš Italijos...  

Šiauliai minimi 52 knygos puslapiuose.

Šventės nuotaiką pagyvino bažnyčioje eksponuota Skapiškio pagrindinės mokyklos vaikų piešinių paroda „Nuo žemės lig dangaus“ ir keturiuose Rool-up stenduose publikuota senų nuotraukų ekspozicija, „pasakojanti“ senąją Šv. Lauryno kankinio bažnyčią, taip pat šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčią, Skapiškio istorinius paminklus ir pluoštą istorinių nuotraukų iš gyvosios Bažnyčios gyvenimo Skapiškyje. Šventės dalyviai džiaugėsi galėdami įsigyti šventei skirtus atvirukus.

Kaip įamžintas Antanas Strazdas?
Sekmadienio pagrindinės šv. Mišios visada ir visur  pradedamos poeto Antano Strazdo himnu-giesme „Pulkim ant kelių visi krikščionys, / didžiai ištroškę Jėzaus malonės“ (Pirmąkart giedota 1814 m. Obeliuose ir Rokiškyje). Kita A. Strazdo giesmė –  „Linksma diena mums nušvito, / Visi laukėm džiaugsmo šito: / Kėlės Kristus, / Mirtis krito“ skamba per  šv. Velykų Prisikėlimo apeigas. Abi harmonizuotos Juozo Naujalio.

Neturėdamas nuolatinės gyvenamosios vietos, 1801 m. ir vėliau Skapiškyje trumpam apsistodavo skurdo persekiojamas Antanas Strazdas (1756–1789–1833), talkindavo kunigams. Globojo tą „laisvą paukštį giesmininką be sparnų“ vienuoliai dominikonai.

Poeto, giesmių kūrėjo atminimas kultūros namų režisierės Vitos Vadoklytės iniciatyva 2001 m. įamžintas bažnyčioje pakabintu bareljefu (skulptorius Leonas Žuklys) ir ant bažnyčios sienos prie įėjimo kabančia memorialine lenta, kurioje iškaltas toks tekstas: „1832 metais Skapiškio Dominikonų vienuolyne gyveno ir šioje bažnyčioje šventas Mišias aukojo poetas, giesmės „Pulkim ant kelių“ autorius kunigas Antanas Strazdas.“

Uždarius vienuolyną, poetas ir kunigas A. Strazdas prisiglaudė Kamajuose.

Kokie Motiejaus Valančiaus pėdsakai Skapiškyje?
XIX a. Skapiškis priklausė Žemaičių vyskupijai, t. y.  buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus parapija. Nepavydėtina! Taip sakyti įgalina aukščiau minėtoje monografijoje dr. A. Vasiliauskienės pateikto tyrimo dalis „Skapiškio gyvenimo atspindžiai XX amžiaus pradžios periodikoje (p. 209–211). Keletas citatų: „Skapiškiečiai be degtinės neapsieina jokiam pasilinksminime, maukia tą „pilkonėlę“ ne tiktai vyrai, bet ir moterys, ne labai apsileidžia tame dalyke ir mergaitės. Neseniai man teko būti vienose vestuvėse, kame prie vidutinės „kumpanijos“, neskaitant naminio alaus, išgerta iki 10 gorčių (gorčius 3 litrai – I. R.)  degtinės“.

Ne tik čia degtinė vartojama per pasilinksminimus, bet jos rankoje laikomi ir rinkimai...“ („Viltis“, 1913); „Per šių Sekminių šventes man teko būti Skapiškyje. Žiūrint į suplaukusius pagarbinti Dievą atlaidininkus, daro labai nemalonų įspūdį skapiškiečių didelis girtuokliavimas. Po Sumos per visas tris dienas (ypač 2)  3 aludės ir didelis traktierius kimšte prisikimšo žmonių, kurie tuštino alkoholio butelius“ („Viltis“, 1913); „Dėl daugybės sniego šią žiemą pas mus tikras vargas, žmonėms gal teks ir be malkų palikti. Šią nepaprastą žiemą ilgai neužmirš ir alkoholio mėgėjai, kurių čia gana netrūksta. Štai dėl blogų kelių Skapiškin nebespėja privežti degtinės; šit sekmadienį, sausio 5 d. ir Trijų Karalių šventėje miestely nebebuvo degtinės monopoly, nė pas žydus. Žmonės nusiminę būriais vaikščiojo nuo vieno žydelio į kitą ir niekur negalėjo rasti rojaus skystimėlio nė slaptose smuklėse, nė viešame traktieriuje“ („Viltis“, 1914).

Girtavimas carizmo laikais buvo ne vien Skapiškio nelaimė. Tai visos Lietuvos baudžiauninkų ir kitų žmonių tragedija. Kunigas Povilas Paukštė (kilęs iš Ignalinos rajono) „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje“ (T.18, 2001) rašė: „Visas Lietuvos gyvenimas buvo taip sutvarkytas, kad žmonės nuolatos buvo gundomi gerti, tiesiog stumiami į girtavimą. Dvarininkams kur kas geriau ir lengviau, o gal ir pelningiau buvo rugius paversti degtine, nei juos parduoti. Todėl visuose dvaruose buvo naminės degtinės daryklos, vadinamieji bravorai. Iš bravorų kiekviena gryčia turėdavo nupirkti apie dešimt gorčių degtinės per metus. Prisisteigė daugybė smuklių, vadinamųjų karčemų. Jos buvo visuose kiek didesniuose sodžiuose, pakelėse, kiekvienoje kryžkelėje. Vietomis smuklių būdavo kas kilometras. Baudžiavos varginami žmonės neturėjo pinigų, bet degtinė buvo labai pigi. Todėl žmonės ją gerdavo visur, kur pripuldami.

Važiuodami beveik prie kiekvienos smuklės sustodavo išgerti. Be saiko gerdavo per krikštynas, per šermenis. Gerdavo iš džiaugsmo, gerdavo iš nusiminimo. Gerdavo, kad baudžiavos vargus užmirštų. Gerdavo net vietoj valgio, gerdavo ne tik karčemose, bet ir parsivežę namo. Gerdavo ne iš taurelių, kaip dabar įprasta, bet šaukštais srėbdavo degtinę iš dubenių, vadinamųjų bliūdų, kaip sriubą... Gerdavo ne tik vyrai, bet ir moterys... Tos karčemos suvargusiems baudžiauninkams buvo nelaimių šaltiniai“.

Nieko nuostabaus, kad Skapiškis laikomas Motiejaus Valančiaus, blaivybės sąjūdžio puoselėtojo, veiklos pradžių pradžia. 1858 m. birželio 7 d. vyskupas atvyko šventinti dominikonų vienuolyno bažnyčios, kuri iki tol buvo 25 metus uždaryta.

M. Valančius rašė: „Liaudis mane pasitiko už poros varstų nuo miestelio. Triumfo vartai, vėliavos plevėsavo pakeliui.“. Tokio visuotinio džiaugsmo valandą jis paragino žmones užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti. Skapiškėnai noriai davė vyskupui įžadus negirtauti. 1862 m. pastatė miestelyje Blaivybės paminklą – vieną įspūdingiausių Lietuvoje. Po jo karnizu įmūryti buteliai – po 7 iš kiekvienos pusės, sakantys, kad per visas 7 savaitės dienas reikia laikytis blaivybės priesaikos. Blaivybės sąjūdis greit išplito po Aukštaitiją.

1944 m. vasaros mūšių metu paminklą apdaužė artilerija. Vokiečių karius viliojo iš mūro kišantys  buteliai – norėjo rusiškos degtinės paragauti, bet nesiryžo kėsintis į paminklą. Jo griuvėsiai pašalinti tik 1961 m.

Blaivybės paminklas  atstatytas (ir jame butelių įmūryta) vietos mokytojų siūlymu. Iniciatoriai – tremtinys tautodailininkas Bronius Bickus (1934–2018) ir mokytoja Stanislava Mažeikytė (1927–2019). 1991-aisiais per Sekmines paminklas iškilmingai atidengtas. Dalyvavo apie 5000 žmonių.

Į Skapiškio parapiją vyskupas M. Valančius  atvedė ir savo knygos „Palangos Juzė“ herojų: „Nutraukiau į Skapiškio parapiją ir ką siūti radau pas Svilą Kreipšių ūlyčios gaspadorių. Atvykau čia pačiame įkaitime Užgavėnių panedėlyj. Tą dieną niekas nekliudė darbuotis, bet uternyke vos ne nuo ryto pradėjom voliotis. Graži Svilienė iškepė blincius, valgėm, paskiaus davė šiupinį, ir tą perėmėm. Pavalgius aš džiržginau su skripyčiomis, Petronėlė ir Marijonė, dukterys Svilos, tujaus pradėjo tūpčioti ir šokti, pristojo sūnus Karolius. Beregint, tarsi užuodusi, ūlyčios jaunūmenė padaugino krūvą šokančių. Pirma šoko blusą, paskiaus svirplį, dar paskiaus valcių ir apvalcių“ (Devintasis leidimas, p. 60–61).

Ką Maironis veikė Skapiškyje?
Ne, jis čia nei dirbo, nei gyveno. Atvažiuodavo pasisvečiuoti pas kleboną Mykolą Andriejų Prijalgauską (1866–1889–1925), linksmo būdo, nuoširdų, smuikininką ir pianistą, neeilinių gabumų rašytoją, dramaturgą, poetą, pasirašinėjusį Stasio Žemaičio slapyvardžiu.

Pasakojama, kad Maironis, vasarodamas Skapiškyje, nusiirdavęs į Mituvos ežero vidurį  ir dainuodavęs „Plaukia sau laivelis...“ Matyt, tų plaukiojimų metu nesyk prisimindavo skapiškėnų pasakojimą apie ežere nuskendusį varpą.

Pasakojimas susijęs su senosios bažnyčios varpine. 1841 m. klebono rūpesčiu sumūrytoje dviejų aukštų parapijos bažnyčios varpinėje buvę penki, vienas už kitą didesni, balsingi varpai. Kiekvienas skambėdavęs skirtingais balsais. Visi kartu jie prabildavę tik didžiųjų švenčių dienomis, per atlaidus ir sekmadieniais. Garsas būdavęs toks galingas, kad girdėdavosi net kaimyninėse parapijose. Jais skambindavo apmokyti parapijos vyrai –  stiprūs, kad nestigtų jėgų  ir pačiam sunkiausiam varpui išjudinti.

Iš lūpų į lūpas sklidusi legenda, kad šiai bažnyčiai buvęs nulietas ir šeštasis varpas. Labai didelis, daug didesnis už buvusį didįjį. Deja, vežant jį per ežerą, ledas įlūžo. Varpas su visomis rogėmis nugarmėjo į dugną. Pasakota, kad, skambant likusiems keturiems bažnyčios varpams, skenduolis dar ilgai graudendavęsis ir atsiliepdavęs iš ežero – ūūūūū... Tačiau per ilgus dešimtmečius pamažu ėmęs tilti, kol visai nutilo. Nesyk bandyta jį ištraukti. Nesisekdavo, nes, pasak legendos, šis buvęs užkeiktas pinigų už darbą negavusio meistro.

Maironio dėmesį patraukė kitas padavimas, kuris byloja, kad, vežant varpus per ežerą, vienas jų gyrėsi – skambėsiąs taip, kad  iki pat Biržų būsią girdėti ir... visi bambizai pavydėsią. Dievas pagyrūną nugramzdinęs į ežero gelmes. Varpas iškilsiąs į paviršių, kai baigsis bausmė. Tai nutiksią šv. Lauryno dieną. Pasak legendos, šio šventojo atlaidų metu, per šv. Mišias, tiksliau sakant, per  patį pakylėjimą, girdisi, kaip ežere sudejuoja seniai seniai nuskendęs varpas. Tokios Maironio baladės „Užkeiktas Skapiškio varpas“ ištakos.

Vadinasi, visai natūralu, kad šįmet dviejų bažnyčių jubiliejų šventėje, atidengiant Angelo paminklą,  skenduolis ilgai vaitojo ir aimanavo...

1915 m. prieš užeinant vokiečiams, rusai pasitraukdami varpus išsivežė į Rusiją. Po karo pavyko atgauti tiktai vieną – trečiąjį savo didumu, kuris ir dabar tarnauja bažnyčiai

2012 m. gegužės 26–27 dienomis Skapiškyje vykusiame tarptautiniame liaudies teatrų festivalyje „Pienių vynas“  buvo paminėtas 150-asis Maironio gimtadienis. Šventė pradėta Skapiškio tautodailininko, Sibiro tremtinio Broniaus Bickaus sukurto ir miesteliui padovanoto koplytstulpio Maironiui ir jo baladei apie nuskendusį Skapiškio varpą atidengimu.

Sekminių šv. Mišiose dedikaciją Maironiui „Ant aukuro širdį nešiau“ atliko aktoriai Virginija Kochanskytė, Petras Venslovas, dainininkė R. Preikšaitė, pianistė Rūta Blaškytė. Atlikta ir choreografinė kompozicija „Skapiškio gaudžia varpai“ (režisierė Vita Vadoklytė), kurios pabaigoje buvo ištiesta ilga panevėžiečių išausta juosta su „Lietuva brangi“ eilėmis.

Kas dar?
Skapiškyje yra paminklas pirmosioms katalikų misijoms atminti (pastatytas 1787 m., atstatytas 1990 m.). Tai susiję su viena iš vienuolių dominikonų veiklos krypčių – skelbti Evangeliją, skleisti / stiprinti krikščionių tikėjimą. Per beveik 80 veiklos metų dominikonai Skapiškyje organizavo net tris misijas.

Skapiškio miestelio aikštėje puikuojasi pirmosios Nepriklausomybės ąžuolas.

Klebono teigimu, kaip diena nuo nakties skiriasi parapijos ekonominis gyvenimas. Jei tarpukariu parapija išgalėjo statyti senelių prieglaudas, tai dabar ir vieno kunigo išlaikyti nepajėgi.

2012 m. Skapiškio bažnyčioje sutuokta paskutinė pora.

Pabaigai belieka pritarti „Rokiškio sirenos“ (2019-08-16) korespondentės Linos minčiai: „Dažnai miestelių istorijos laikomos „parapijinėmis“: mažomis, menkomis, tik iš to krašto kilusiems žmonėms teįdomiomis. Tačiau pažvelgus įdėmiau, jose galima rasti unikalių, visos valstybės raidą liudijančių dalykų“.

2019 08 23 41

Dr. A. Vasiliauskienė ir O. Leknickienė, sukūrusi didžiulį gyvų gėlių „kilimą“ paminklui.
Linos NARBUTIENĖS nuotr.

2019 08 23 43

Durys į bažnyčią.
Linos NARBUTIENĖS nuotr.

2019 08 23 11

Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia. Agnė Matusevičiūtė. 7 klasė. Skapiškio pagrindinė mokykla.
Aušros JONUŠYTĖS nuotr.

2019 08 23 12

Senosios bažnyčios varpinė. Deimantė Rudokaitė. 7 klasė. Skapiškio pagrindinė mokykla.
Aušros JONUŠYTĖS nuotr.

Į viršų