Šiaulių dailės galerijoje gausiai susirinkusių meno gerbėjų laukė malonus siurprizas –  vienu metu atidarytos trys personalinės parodos: Antano Šerono tapybos „Rakandai“, Dalios Gasienės grafikos „Kai atsiveria durys į niekur“, Jono Vaicekausko skulptūrų „Šlėga“.
 
Modernioji A. Šerono klasika
Tapytojas Antanas Šeronas nuolat eksperimentuoja, išbando įvairias išraiškos priemones, daug fotografuoja, yra aktyvus parodų ir renginių dalyvis. Galerijos antrajame aukšte karaliauja jo tapybos darbų paroda „Rakandai“.

Akis patraukia mieli kaimo buities vaizdai: įspūdinga senelės spinta, staltiese užtiestas pietų stalas, senovinis „pečius“, paslaptingų šešėlių apgaubta palėpė, vaikystės paslaptis sauganti daržinė… Seni, nebenaudojami daiktai iš praeities A. Šerono paveiksluose atrodo  mieli, pažadina  prisiminimus, stebina spalvų, pustonių, faktūrų žaisme. Jo  pavaizduotų „rakandų“ savitas grožis – šiandienos pasaulio kontrastas. Kas neblizga ir nešaukia, kas atėję iš pilkos kasdienybės, sukelia žodžiais nenusakomas emocines interpretacijas.

„Kiekviena paroda – galimybė pamatyti savo darbus iš šono, – sakė A. Šeronas prie  turtingos ekspozicijos. – Čia eksponuojama labai koncentruota trejų metų kūrybos nedidelė dalis. Rodau tai, kas man pačiam malonu, atitinka temą, tarpusavyje dera. Smagu, kad galerijoje tie patys darbai kitaip nei studijoje atsiskleidžia.“

Autorius pabrėžė, kad grynos autentikos savo drobėse nesiekia: „Aš ne fotografas – vien fiksuoti tikrovę nebūtų įdomu.“

A. Šeronas daugžodžiauti nemėgsta, yra labai savikritiškas. Jo darbų  dažnai galima socialiniuose tinkluose pamatyti. Jis pripažįsta, kad tai gera reklama, kai kas savo nuomonę parašo, gaila, retai pamatysi kritišką vertinimą. Menininkas niekada sau neleistų nebaigto darbo internete demonstruoti. Jam tai neatsakingai atrodo – „kažkoks nesusipratimas“.

Menotyrininkas V. Kinčinaitis parodos atidaryme pastebėjo, kad tapytojas puikiai derina abstrakčios ir figūrinės tapybos galimybes didelio formato drobėse, žavi atsidavimu klasikinei-modernistinei tapybai, sugrąžina mus prie ištakų, atgaivina klasikinės tapybos bruožus.

„A. Šeronas it koks kaimo metraštininkas į drobes suguldo kaimiškos buities darbus, rūpesčius ir džiaugsmus. Jo kūriniuose įprasti, kasdieniai daiktai meistriškai transformuojami į nerealaus pasaulio nuojautas“, – sakė menotyrininkas. Anot jo, kiekvienoje šuns būdoje, šulinyje ar krosnyje A. Šeronas randa tą kosmosą, apie kurį taip visi svajoja.

„Stoju prie molberto be jokios įžangos ir dirbu, – sako mažakalbis dailininkas. – Kaimiškas gyvenimo būdas, paprasta kasdienybė savaime įsirašė manyje kaip tapatumas. Šiandieniniame  gyvenime daug nenatūralumo, negatyvumo, skubėjimo dėl skubėjimo. Tai labai vargina. Tapyba man yra atgaiva ir galimybė save tobulinti. Nieko atsitiktinio gyvenime nebūna, viską reikia užsidirbti.“  

Darbštus tapytojas sugeba per vienus metus sudalyvauti keliose parodose. Retas jo bendraamžis dailininkas gali pasigirti personalinėmis parodomis, surengtomis Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose. Grupinių parodų ir plenerų skaičių vargu ar pats beatsimena. Jo darbai neseniai pabuvojo Ukrainoje, Karaliaučiuje.

Tapytojas A. Šeronas yra pripažįstamas ekspresionistinės krypties atstovu. Jo darbų ryškus, niuansuotas koloritas ir ypatingas spalvos pajautimas stebina Lietuvos dailės kritikus. Kompozicinis kontrastas išjudina pasakojimą, jo nutapyta lesyklėklė, kėdė ar šiaudų ritinys tarsi nušvinta ir spalvomis kuria istoriją.

Raiškos žaismingumas pritraukia ir jaunus žmones, ir pagyvenusius, tradicinė tapyba visai neatrodo nuobodi ar pasenusi. Priešingai, žavi A. Šerono darbuose užkoduotas jo asmeninis santykis su tautos išmintimi, emocinis stabilumas ir optimizmas. Savo tapyboje A. Šeronas  gimtojo kaimo motyvams suteikia lengvumo, mėgaujasi ir žaidžia spalva, šviesos ir tamsos deriniais, tačiau, pasak autoriaus,  niekur savo ryškiais dažo potėpiais neperlenkia lazdos.

D. Gasienės sukurto kosmoso pilnatvė
Mažojoje salėje įsikūrusi savita neprofesionalios, bet labai įdomios dailininkės Dalios Gasienės grafikos paroda „Kai atsiveria durys į niekur“. Šalia mistine simbolika kalbančių raižinių pateikti šiauliečio grafikos meistro ir rašytojo Petro Rakštikio tekstinės interpretacijos pratęsia, sukonkretina užkoduotas istorijas.

Autorė nuo 2018 metų pradėjo lankyti Petro Rakštikio suaugusiųjų dailės studiją Kuršėnų meno mokykloje, anksčiau nieko bendro su menu ir kūryba neturėjo. Atidarymo metu D. Gasienė pasakojo  apie netikėtai atsiradusį kūrybinį įkvėpimą, dvasios  išlaisvinimą: „Visada pasižymėjau išvystytu loginiu mąstymu. Labiausiai prie širdies jaunystėje buvo tikslieji mokslai, tokie kaip matematika, fizika bei chemija. Baigusi mokyklą pasirinkau inžinerinės chemijos technologės specialybę, dirbau buhalterijos srityje. Piešimas niekada nebuvo man artimas.“

Draugystę su skaičių pasauliu nutraukė užklupusi sunki liga. Išgyvenusią komą moterį pradėjo lankyti keistos vizijos, užplūdo begalinė meilė ir nepažįstama energija. ,,Supratau, kad turiu save išbandyti naujoje srityje. Taip mano kelyje atsirado dailės studija. Neslėpsiu, jau pirmas grafikos technika atliktas kūrinys mane pačią sužavėjo. Pajutau šiam menui didelę  aistrą“, – atviravo D. Gasienė.

Grafikė dirba sausos adatos technika, kompozicijas išraižo ant organinio stiklo. Kiekvieną savaitę į užsiėmimą atsineša spaudai paruoštą grafikos darbo klišę. Jokiais paruošiamaisiais piešiniais, eskizais nesinaudoja. Visus siužetus laiko galvoje.  Ji mato savo pasaulį  ir  regėjimus pateikia juodu ant balto.

Pasak V. Kinčinaičio, jos piešinys mėgėjiškas, bet kompozicijos labai turtingos, nepakartojamos, originalios. Ritmiškai organizuotų linijų dariniai muzikalūs.

D. Gasienė sakėsi nejaučianti savo mokytojo P. Rakštikio spaudimo. Ji kuria visiškai savarankiškai, o patyręs menininkas tik kartais pataria, kokią liniją paryškinti, kad darbas labiau skambėtų. Mokytojo tekstinės interpretacijos parodose suveikia kaip tiltas tarp žiūrovo ir autorės, padeda jos darbus giliau suprasti.

D. Gasienė kalbėjo, kad komponavimo nesimokė, mitologija niekada nesidomėjo. Simbolika atsiranda intuityviai. Ji atkuria naktį patirtus regėjimus. Kartais aplanko tik žodis, pavadinimas, kartais visas vaizdinys. Būna, kad kelios idėjos užplūsta, ne visas vienodai pavyksta įgyvendinti. Kitas matymas atsiveria ir gamtoje, kuri taip pat ją įkvepia kūrybai. Mintyse atgyja prie Platelių praleistos vaikystės prisiminimai, gyvūnai, paukščiai. Dabar širdis vis labiau traukia į sodybą Ignalinos rajone.  

„Kūryba  mane išlaisvino iš logikos bei protinių galių reikalaujančios veiklos. Kiekvienas raižinys kaip dovana, kažkieno ranka išvedžiotas. Manau, kad juose atsiskleidžia  žmogaus ryšys su žmogumi ir su gamta, – pasakoja D. Gasienė. – Nuo tų pojūčių, regėjimų kartais oda pašiurpsta: tai kelionė amžinybės labirintais, pasąmonės tuneliais, plaukimas pomirtinėmis upėmis ir maudymasis kitų planetų šaltiniuose. Idėjos, vizijos regėjimai, pojūčiai, tarsi žinia iš Visatos, ateina naktį kartais net po kelis iš karto. Atsikeli, užsirašai arba nusipieši, ką matei, nes atsibudusi ryte neprisimenu, lyg kas ištrynęs būtų. O kai raižau, idėja po truputį lipdosi spontaniškai: susiderini, susilieji su gamtos, žemės, dangaus, stichijų vibracijomis. Pajuntu tos vietovės dvasią, energiją, susipina laikmečiai, kiekviena linija ateina iš skirtingo paralelinio pasaulio. Dėl to kiekviena kompozicija skirtingai rutuliojasi, kartais kūrinys gimsta labai greitai, tiesiog per vieną dieną, o kitas pareikalauja poros savaičių.“

Per pusantrų metų moteris spėjo sukurti daugiau kaip 100 grafikos darbų, jau surengė, keturias personalines parodas įvairiose Lietuvos vietose.

„Sunku būtų atrasti antrą tokį grafikos kūrėją mūsų šalyje, kuris per tokį trumpą laiką būtų šitiek pasiekęs, – parodoje eksponuojamų grafikos darbų autorės ypatumus pabrėžė V. Kinčinaitis. – D. Gasienės grafikos darbų pasaulis atitrūkęs nuo realybės, daugiasluoksnis. Įstabu, kaip  ypatingo talento menininkė atveria kosmoso gelmes. Tai jau kažkas daugiau negu menas.“

J. Vaicekausko ironiški būties atšvaitai
Pirmajame galerijos aukšte eksponuojama skulptoriaus rašytojo Jono Vaicekausko, stiprios rankos, stipraus žodžio, stipraus būdo asmenybės, skulptūrų paroda „Šlėga”. Pasak autoriaus, jo gimtinėje taip buvo vadinamas paprastas ūkio padargas – didelė tvoklė  kuolams sukalti. Panašiu daiktu raugiamus kopūstus kaime sumušdavo. Paprastas rąstigalis su paliktu storgaliu ir nutašytu kotu galėjo ir kitiems tikslams būti panaudotas – kuokomis narsūs vyrai savo turtą gynė ar svetimo gviešėsi. Šis žodis kai kur gaisravietę reiškė. Vienaip ar kitaip sakysi – susijęs su sunkaus smūgio vaizdiniu arba  su naikinimu.  

„Esu tokio amžiaus, kad optimistu būti nebegaliu, į „šviesų komunizmo rytojų“ vedami ne kažin kur nuėjome. Dabar peršamas „globalizmo rytojus“ manęs taip pat nežavi. Tai reikštų mūsų vertybių sunaikinimą“, – parodos atidaryme sakė J. Vaicekauskas.

Beveik visi objektai per 5 metus jau matyti  parodose, bet jų visuma šįkart  akmens sunkumo, geležies rūdžių, medžio ir kaulo trunėsių kalba šaiposi iš mūsų netikros didybės, o kad neprabėgtume skubriai pro šalį – nugludintų filosofijos trupinių pabarstyta – talpūs prasmingi haiku susimąstyti kviečia: ,,Sūruoja šaka / Pilnaties blyškų diską / Ne po lygiai dalina“.

2019 08 23 6

J. Vaicekauskas: „Mano amžiuje optimistu būti nebeišeina.“
Ernestos ŠIMKIENĖS nuotr.

2019 08 23 1

A. Šeronas: „Nėra ko girtis – tapau, kaip man atrodo.“
Ernestos ŠIMKIENĖS nuotr.

2019 08 23 3

A. Šerono darbai.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

 

2019 08 23 7

Parodos atidarymas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

 

Į viršų