Dailininkas Šiaulių universiteto profesorius Vaidotas Janulis yra atpažįstamas kaip grafikos meistras, tačiau jis dirba lakštinės grafikos, ekslibriso, akvarelės, objektų, tapybos ir instaliacijos srityse, o grafikoje naudoja šilkografijos ir mišrias technikas. Šiaulietis dailininkas V. Janulis taip pat dirba ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijos parodų kuratoriumi. Pats dailininkas teigia, jog dabar menininkai mėgsta šniukštinėti ir išbandyti vis kažką nauja, todėl dažnai menininkų kūryba pakrypsta į priešingą pusę. Išsamiau apie kūrybos pradžią, atsiminimus apie parodas bei žymius šiauliečius menininkus papasakojo pats V. Janulis.

– Nuo kada pradėjote dalyvauti parodose?
– Nuo 1982 m. Studentiškų parodų neskaičiuoju, tuo metu Šiauliuose, Inžinierių namuose, vykdavo aktyvus parodinis gyvenimas. Šie inžinierių namai buvo įsikūrę Vilniaus g. 88 (vėliau ten buvo įsikūręs Šiaulių universiteto rektoratas).

Pirmoji mano personalinė paroda buvo surengta 1986 m. O daugiau visas sunku ir atsiminti, nes personalinių iš viso esu surengęs per 40. Viską suskaičiuoti yra labai sunku, nes buvo ir bienalės, ir trienalės, ir respublikinės, ir tarptautinės parodos.

Prieš dvejus metus rengdamas katalogą, skirsčiau parodas į bendras ir personalines, tai suskaičiavau per 300, tačiau viskas keičiasi, visada kažkuo pasipildo. Kaip vaistinėje nesistengiu visko surankioti, ką pavyksta, tą surankioji. Būna, kad ir užmiršti kai kurias, po to vėl prisimeni.

– Ar prisimenate pirmąją savo parodą?
– Pati pirmoji buvo akvarelės paroda. Tuose buvusiuose Inžinierių namuose. Aš esu daugiau grafikas, todėl tos parodos daugiausia ir buvo grafikos darbų. Aišku, yra ir objektų, ir instaliacijų, ir tapybos, ir akvarelės buvę parodų, tačiau vis tiek daugiausia buvo grafikos parodų.

Dalyvauju ir tarptautiniuose pleneruose, organizuojamuose Mark Rothko meno centro Daugpilyje, Druskininkų ,,Eglės“ sanatorijos tapytojų pleneruose, Liepojos universiteto organizuojamuose pleneruose-simpoziumuose.

Taip pat ir pats organizuoju plenerus, kitais metais jau 5-ąjį kartą turėtų vykti tarptautinis grafikos pleneras „Šiauliai – saulės miestas. Visada geras oras“. Su pačiais pirmaisiais grafikos plenerais buvo iškilę ir sunkumų. Grafikos plenerams-simpoziumams buvo reikalinga bazė, spausdinimo presai ir kita įranga. Tam puikiai tiko Šiaulių universiteto Menų fakulteto K. Kizevičiaus grafikos centras.

Tuose pleneruose yra dalyvavę daug dailininkų iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos bei Lietuvos.

– Kuri paroda jums įsiminė labiausiai?
– Priklauso, kokioje erdvėje dalyvauji. Mano viena iš parodų buvo Klaipėdos Baroti galerijoje ir Marko Rothko meno centre Daugpilyje (Latvija). Tokiose senovinėse patalpose, nors yra ir restauruotos, eksponavau objektus, susijusius su koriais. Paroda vadinosi „Vidinės atminties archyvas“. Labai gerai mano darbai tuose interjeruose žiūrėjosi. Liepojos muziejuje esu turėjęs dvi parodas. Sunku visas ir išvardyti.

Sovietmečiu vykdavo Pabaltijo trienalės: grafikos Taline, tapybos Vilniuje, mažosios plastikos-skulptūros Rygoje. Sankt Peterburge (Leningrade), Maskvoje, Kijeve, Minske vykdavo reikšmingesnės parodos.

Su ekslibrisais galėdavai prasprūsti ir į užsienį. O jei užsienyje būdavo kvietimai norint dalyvauti parodose, darbus turėdavai nuvežti į Vilnių – ten būdavo atranka. Jei atrinkdavo, tada darbus veždavai į Maskvą, jei joje praeini, tada nukeliauji į tarptautinę parodą. Tada nebūdavo taip, kaip yra dabar, jog gali tiesiog siųsti savo darbus, tiesiogiai gali gauti kvietimą arba pats gali siūlyti savo darbus.

Tada dar visiškai kitokia ir komunikacija buvo. Būdavo, gaudavai laišką, per savaitę turėdavai pristatyti darbus į parodą, turėdavai CV pasidaryti, savo darbų nuotraukas. Kartais būdavo taip, kad  pats turėdavai nueiti į ateljė ir pasidaryti savo darbų nuotraukas. O galiausiai išeidavo taip, kad pavėluodavai į parodą. Visokių cirkų būdavo.

Pamenu, 1987 m. mūsų jaunų šiauliečių komanda – Saulius Kuzma, Arūnas ir Reda Uogintai, Aloyzas Rauktys, Gintaras Martinionis, Petras Rakštikas ir aš – Šiauliuose surengėme grupinę parodą. Maždaug visi buvome panašaus amžiaus, panašių minčių. Ne tik Šiauliuose buvome pristatę šią  parodą, bet ir Vilniuje, Jelgavoje, Klaipėdoje.

Man tai labai įsiminė, nes sudarėme tokią komandą, kuri visiškai užpildė parodų erdves. Vieni grafikos, tapybos darbais užpildydavo sienų plotus, kiti autoriai skulptūromis erdvę pajungdavo bendrai minčiai.

Negaliu pasakyti, kodėl nusprendėme surengti bendrą jaunųjų šiauliečių darbų parodą, tačiau manau, kad tam turėjo įtakos žymus tapytojų penketukas, kuriame buvo ir tapytojas šiaulietis Romanas Vilkauskas. Tada P. Rakštikas daugiausiai su medžiu dirbo, darė skulptūras, G. Martinionis vadinamąją akmens masę degdavo Panevėžyje, nes tada tik tokia vienintelė vieta būdavo. Tokia paroda mūsų jaunųjų šiauliečių buvo vienintelė. Tikriausiai ir tie tolimi prisiminimai malonūs.

– Ar šiauliečiai menininkai būdavo aktyvūs parodose?
– Taip, visi būdavome aktyvūs. Būdavo, kad nuveži darbus į respublikinę parodą ir dalyvauji atrankoje. Nors ir dabar taip yra. Praėjusiais metais buvo estampo paroda „Šimtmečio lakštai“. Anksčiau tai būdavo tradicinė paroda, vėliau kažkaip nutrūko ir po to vėl ją atgaivino. Su Vaiva Kovieraite-Trumpe dalyvavome tos parodos atidaryme.

Daug menininkų buvo nepatenkintų. Vieni piktinosi, jog buvo surengta atranka, kitiems nepatiko, kad iš 70 autorių išeksponavo tik 40. Menininkai norėjo, kad darbai būtų iškabinti nuo lubų iki pat apačios, tačiau taip juk niekas nedaro. Paroda turi turėti savo koncepciją, visos parodos kompoziciją.

Ir dabar autoriai siunčia savo darbus į trienales, kur taip pat būna atrankos. Komisija vertina darbus pagal meninį lygį, atitikimą tematikai ir kitus nuostatų reikalavimus.

– Kuo skiriasi užsienyje ir Lietuvoje rengiamos parodos?
– Viskas skiriasi. Pirmiausia pradėkime nuo finansavimo. Pavyzdžiui, Lenkijoje tarptautinio projekto parodoje ,,Ant popieriaus be ribų“ viskas buvo įrėminta, o pas mus atvežė neįrėmintus darbus. Žinojau, kad mums reikės įrėminti, tačiau jei būtų reikėję visus autorių darbus įrėminti, tada būtume neturėję rėmų. Gerai, jog pagelbėjo Fotografijos muziejus.

Dabar yra įsikūrę daug privačių galerijų, kurios stengėsi pritaikyti patalpas parodoms. Tačiau galima ir kitur rengti parodas, propaguoti grafiką ar tapybą, kitus menus ar pristatyti autorių grupę. Galerija gali ir patalpų neturėti, reikia žiūrėti, kokią ji veiklą vysto, kaip save pozicionuoja, kaip pristato autorius. Galerijos darbas nėra tik iškabinti autorių darbus.

Dabar ir skirtingų autorių darbų išeksponavimas yra sunkus darbas, nes reikia mokėti taip iškabinti, kad tarpusavyje nesipjautų ir neužgožtų vienas kito. Galerijos turi turėti ir savo menotyrininką, kuris ne tik pristatytų parodas, bet ir spausdintų, leistų leidinius.

Parodose ne dažnai, bet pasitaiko maloniai nustebinančių dalykų. Tokijo šilkografijos bienalėje buvo atsitikęs toks įdomus dalykas. Vienais metais iš dalyvavusių 6 lietuvių 3 iš jų buvo šiauliečiai. Dalyvavo Simona Bagdonaitė-Gubinienė, Vaiva Kovieraitė-Trumpė ir aš, tačiau tai buvo specializuota paroda, kurią organizavo Japonijos dailininkų sąjungos grafikos skyrius.

Ten ir atrankos vyksta, yra ir įvertinimai, ir prizai, ir premijos, ir žiūrovų apdovanojimai.

Vieni menininkai dirba mišria technika, kiti – oforto, juk per vieną vakarą neperšoksi į kitos technikos subtilybes. Jei man reikėtų į oforto techniką įlįsti, galėčiau padaryti, bet kol susirinkčiau visą reikiamą bazę, juk vien preso neužtenka. Dažniausiai dailininkai turi vieną techniką, kuria daugiausia dirba, gilinasi į jos technines galimybes, šlifuoja plastiką.

Galima kalbėti ir apie kitas meno šakas. Pavyzdžiui, Klaipėda anksčiau sistemingai rengdavo tarptautines ir respublikines kaligrafijos parodas. Vienu metu save buvo įvardiję kaligrafijos sostine. Kaligrafija nėra tik gražus dailyraštis. Tai emocija, ritmas, elegancija ir daug kitų komponentų. Manau, kad kaligrafija yra labiau jausminis dalykas. Atsiradus naujoms technologijoms keitėsi supratimas ir požiūris į kaligrafiją ir rašto meną.

– Ar jūsų kūryba keitėsi?
– Aišku, ji keičiasi visą laiką. Kai pradėjau, dirbau akvarele ir šilkografija, kai atėjo kompiuteris, skaitmeninė spauda, tada norėjosi ir tai išbandyti. Tada pas mane atsirado šilkografijos ir skaitmeninės spaudos miksas.

Kartais pabandai naują techniką, pažiūri, ar tau tinka, ar limpa. Tokie pažaidimai visada būna įdomūs. Kai naudoji kitus technologinius sprendimus, tada keičiasi ir tavo stilistika. Kai valdai technologinius dalykus, tada plastikos kalba gali jau laisvai šnekėti.

Dauguma dailininkų keičiasi savo kūrybiniame kelyje. Pavyzdžiui, Eduardas Juchnevičius atrado savo stilių. Nors pažiūrėjus jo jaunystės darbus gali pagalvoti, kad gal nevisai taip buvo, bet po to jis išgrynino savo plastiką ir jau net ir iš toli galėjai identifikuoti, kad tai yra E. Juchnevičius. Romaną Vilkauską galėjai atsekti pagal jo tematiką. Jis mėgdavo tremties ir egzistencijos temas, užkoduotus simbolius.

Šarūnas Sauka irgi keičiasi, bet jo tapyba yra lyg lietuviškasis Jeronimas Boschas. Vitolis Trušys taip pat keitėsi. Jo tapyba pačioje pradžioje buvo visai kitokia, tik vėliau jis darė realistinius Žiemgalos, Pakruojo, Pasvalio laukus, peizažus.

Dalininkai šniukštinėja, daugiau ar mažiau save visur išbando. Tas keitimasis gali būti ir tai, jog iš pradžių menininkas tapė peizažą, o po to perėjo prie figūrinės tapybos. Arba tapė ir tai, ir tai, tik pasikeitė plastika.

– Jūs esate ir parodų kuratorius. Kaip nusprendžiate, kuriuos menininkus reikia pristatyti?  
– Būna, kad patys pasisiūlo, bet būna, kad ir aš parenku. Bibliotekoje yra truputį viskas kitaip. Nenorime irgi bet ko rodyti, tačiau stengiamės ir fotografiją, ir grafiką, ir tapybą pristatyti. Norime pasikviesti ir užsieniečių, kad jie truputį įneštų šviežio kraujo į kūrybinį dirvoną.

Šiais metais, rugsėjo mėnesio antrojoje pusėje, savo akvarelės darbus pristatys Baiba Priedite iš Latvijos. Lapkričio mėnesį, kai bus Latvijos nepriklausomybės diena, pristatysime Rygos menininkės Agnijos Germanes parodą. Praėjusiais metais vyko Igo Rodrigo Fomino paroda. Šis žmogus iš tikrųjų yra garsus muzikantas – toks, kaip mūsų Andrius Mamontovas. Igo Rodrigo Fominas užsiiminėja grafika, eina papildomai pas kitus menininkus pasimokyti. Jis taip pat, kaip ir Ala Pugačiova ar Laima Vaikulė, važinėjo koncertuodamas po tuometinę Tarybų Sąjungą, todėl yra labai įdomu pamatyti tokio garsaus menininko darbus.

Kitais metais yra numatyta, kad bus pristatytos ir lenkų, ir latvių personalinės parodos. Daug menininkų traukia mūsų galerijos erdvės, todėl stengiamės jų nenuvilti.

– O šiauliečiai mieliau renkasi bibliotekos ar galerijų erdves?
– Šiais metais mūsų bibliotekoje buvo surengtos Ričardo Garbačiausko, Tomo Rimanto Buivydo personalinės parodos. Taip pat buvo pristatyti vaikų dailės olimpiadai skirti darbai, Šiaulių miesto mokyklų abiturientų menų egzamino kūrybinių tapybos, keramikos, fotografijos, grafikos darbų paroda „Poligonas 5“.

Metų pabaigoje turėtų būti pristatyta Petro Rakštiko fotografijos paroda. Jonas Nekrašius pristato ekslibrisų kolekciją, kuriuos sukūrė ir dedikavo jam įvairių šalių menininkai: lietuviai, japonai, kinai, ukrainiečiai, rusai ir kiti. Apie 180 darbų yra jam sukurtų, tačiau visų ir neparodysime.

Kai mūsų bibliotekoje organizuojame parodas, nesinori menininkų suspausti, ypač gaila, kai yra įdomi paroda. Įprastai yra eksponuojama 3 savaites, bet aš norėčiau 4 savaičių, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų. Nėra lengva per visus metus išdėstyti parodas, juk norisi, kad nebūtų vien tik grafika, tapyba ar fotografija.

Jaunųjų menininkų pas mus dar nebuvo, nes reikia turėti nemažą skaičių darbų ir įdirbį. Pavyzdžiui, jei dailininkas sukaupia kolekciją tam tikra tematika, gal jam nereikia tokios didelės erdvės kaip bibliotekoje, jam užteks ir mažos salytės. Dabar pats autorius žiūri, kurioje erdvėje save mato geriausiai.

– Kokią šiauliečių menininkų kūrybą įsivaizduojate ateityje?
– Menininkų daugiau neatsiras, jaunimas išvažiuos, o kas sugrįš ar ne, jau yra sunku pasakyti.

O senoji karta nueis nuo arenos. Dabar Sigitas Prancuitis dirba ganėtinai aktyviai, kūrybiškai. Girdžiu, kaip Bonaventūras Šaltis tyliai guldo lesiruotę drobių laukuose. Bronislavas Rudys dar konceptualių menų vagą aria.

Keramikė Vitalija Kurtinaitienė yra įdomi, trapi menininkė, kuri kuria trapų meną. Yra menininkų, kurie gana saikingai daro savo personalines parodas, viską apsvarstydami, apgalvodami. Kitam kūryba gal greičiau einasi, stilistika leidžia daugiau padaryti. Tada jis nori dažniau save ir savo darbus parodyti. Kokybė ne nuo skaičiaus priklauso. Viena menininkė yra pasakiusi, kad per metus užtenka ir vieno gero projekto, kad galėtum save pozicionuoti.

Grafiko V. Janulio eksponuojami darbai 3-iajame tarptautiniame grafikos plenere „Šiauliai – saulės miestas. Visada geras oras“.
A. STAPONKAUS nuotr.