facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulietis teisininkas, advokatas Jonas Nekrašius yra ir kultūrologas, kraštotyrininkas, fotografas, keliautojas. Jo publicistiniai straipsniai šiemet įvertinti Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Vytauto Gedgaudo premija, o už geriausius bei įdomiausius kelionių aprašymus įteikta Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2019“ padėka bei skirtas prizas kelionė į Sankt Peterburgą.

J. Nekrašius – kolekcininkas: jo surinkta gausi lietuvių ir užsienio dailininkų sukurtų ekslibrisų ir knygos ženklų kolekcija yra žinoma ne tik Lietuvoje, nes šis kultūros veikėjas yra ir subtilaus ekslibriso meno propaguotojas pasaulyje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikiančio Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo tarybos narys.

Apie tai ir kalbamės su dalies savo kolekcijos pristatymą visuomenei rengiančiu J. Nekrašiumi.

– Kuo ekslibrisas toks išskirtinis ir įdomus, kad ne tik Šiauliuose, Lietuvoje, bet ir pasaulyje toks populiarus?
– Ekslibrisas Lietuvoje visuomet buvo savo epochos kultūros ir meninės raiškos ženklas, suteikiantis daug informacijos apie laiką, atspindintis vieno ar kito laikotarpio meno stilius, dailės sroves ir kryptis, jų kaitą, niuansus, knygos savininko pasaulėjautą.

Mažuose grafikos lakšteliuose – ekslibrisuose yra daug simbolikos, reikšmingų ženklų, išreikšta kūrėjo individualybė. Knygos ženklai gražiai papuošia leidinį. Visa tai skatina kolekcionuoti šiuo meno kūrinius.

Atsiradus spaudai, ekslibrisai buvo raižomi medyje, varyje, kuriami litografijos, šilkografijos, linoraižinio, oforto, mecotinto, cinkografijos, kitomis technikomis. Ekslibrisas – mažytis grafikos lakštelis – pasižymi ypatinga vidine jėga ir raiška ir reikalauja didžiulio kruopštumo.

Visus ekslibrisus vienija viena bendra ypatybė – tai metaforų ir simbolių kalba išreikštas, labai lakoniškas, koncentruotas adresato asmenybės, charakterio, veiklos apibūdinimas. Ekslibrisai perteikia laiko ir meno ryšį. Šis ryšys labai prasmingas, nes jame atsiskleidžia istorija, kultūra ir žmogus.

Ekslibrisuose – meistriškos grafinės miniatiūros, filosofinės novelės, etnokultūros sakmės. Jų vaizdiniai supinti iš nuojautų, asociacijų, taiklių palyginimų. Daiktiniai simboliai ir būties ženklai įsprausti į abstrakčias struktūras ir grafines improvizacijas. Šiuolaikiniame amžiuje panaudojamos ir kompiuterio galimybės.

Knygos ženklus naudoja ne tik pavieniai asmenys, bet ir bibliotekos, muziejai, mokyklos, kitos institucijos. Nepraradęs tiesioginės paskirties ekslibrisas dabar tapo dar ir parodų, konkursų, kongresų, kolekcionavimo objektu.

Ekslibriso elementai: privalomas užrašas „ex libris“, knygos ženklo savininko ar organizacijos įrašai – išlieka. Šriftas čia ne mažiau svarbus nei vaizdas, nors kai kurių autorių ekslibrisai pasižymi daugybe detalių.

Visų tautų kalbose „ex libris“ suprantamas vienodai. Jau seniai ekslibrisas tapo ypatingu (išskirtiniu) kolekcionavimo objektu, buriančiu apie save šia grafikos sritimi besidominčių vienminčių, knygos ženklo žinovų ir kolekcininkų ratą.

Nuo seno ekslibrisus noriai renka ir kaupia kolekcininkai, meno mylėtojai. Ekslibrisų kolekcijos turi didelę pažintinę ir estetinę vertę. Jos supažindina su dailininkų darbais, atskirais jų kūrybos bruožais ir individualiu braižu, meno srovėmis.

Ekslibrisas išsivystė iš paprasčiausio užrašo ir antspaudo. Ekslibrisai daugelyje šalių tapo kultūrinio gyvenimo dalimi. Jais domisi menotyrininkai, bibliotekos ir kolekcininkai. Ekslibrisų kolekcionavimas verčia domėtis ir jų kūrėjais, stiliais, literatūra.

Ekslibrisai pradėti kolekcionuoti žymiai anksčiau negu pašto ženklai. Yra žinoma, kad jau 1750 metais buvo kolekcininkų, surinkusių šimtus knygos ženklų. Lietuvoje ekslibrisų kolekcionavimas turi senas tradicijas.     

Ekslibrisas – knygos nuosavybės ženklas, langas į grafikos pasaulį. Jis atspindi knygos savininko santykį su knyga, perteikia bibliofilijos ir vaizduojamojo meno interesus. Praeityje egzistavęs įvairiais pavidalais, pradedant heraldinėmis kompozicijomis, baigiant užkeikimais, jis turėjo konkrečią paskirtį: informuoti apie knygos savininką, sergėti knygą nuo praradimų, ilgapirščių ir pan., t. y. išsaugoti knygą jos turėtojui.

Visais laikais buvo poreikis ne tik žymėti vertingas savo bibliotekos knygas ekslibrisais, bet ir juos kolekcionuoti. Šiuolaikiniam ekslibrisui labiau priskirtina ne apsauginė, bet reprezentacinė funkcija: klijuoti į knygas ekslibrisą – prestižo reikalas.

Dabar knygos nuosavybės ženklai kuriami parodoms, konkursams, renginiams, kolekcininkams ir bibliofilams.

– Kada ir kaip jūs susidomėjote ekslibriso menu?
– Apie ekslibrisus pirmiausia išgirdau dar mokyklos suole – Šiauliuose, kur gyveno ir kūrė dailininkas, lietuviško ekslibriso pradininkas Gerardas Bagdonavičius (1901-1986). Bene prieš 50 metų apsilankęs jo sukurtų knygos ženklų parodoje susižavėjau ekslibrisu, kuris dar vadinamas grafikos aforizmu.

Ekslibrisus pradėjau kolekcionuoti prieš 45 metus. Juos rinkti ir sisteminti paskatino lietuvių dailininkai V. V. Jucys, V. Kisarauskas. Ypač daug naudingų patarimų man suteikė vienas entuziastingiausių ekslibriso „renesanso“ Lietuvoje iniciatorių ir aktyviausių šio žanro populiarintojų, tyrinėtojų ir kūrėjų Vincas Kisarauskas (1934 – 1988). Su šiuo dailininku ir talentingu knygos ženklo kūrėju susirašinėjau iki pat jo mirties, tardamasis įvairiais lietuviško ekslibriso populiarinimo ir tyrinėjimo klausimais.

Taigi maždaug nuo 1974 metų renku ekslibrisus, lituanistinius knygos ženklus. Jau nuo pat kolekcionavimo pradžios įsitraukiau į ekslibriso parodų ir konkursų organizavimą. Iš savo kolekcijos esu surengęs teminių parodų, vieno ar kelių dailininkų knygos ženklo ekspozicijų. Domėjimasis ekslibrisu, mažąja grafika paskatino plačiau domėtis menu, sekti kultūrinio gyvenimo naujienas, rašyti straipsnius, knygas apie knygos ženklus, leisti bukletus ir katalogus.

Plėtėsi interesai ir pažintys – neužmirštamų susitikimų akimirkų esu patyręs su dailininkais P. Galaune, Ž. Mikšiu, V. O. Virkau, šiauliečiu dailininku G. Bagdonavičiumi, latvių grafikos klasiku P. Upičiu ir kitais Lietuvos ir užsienio šalių kūrėjais. Pavyko užmegzti ryšius su kolekcininkais iš JAV, Italijos, Lenkijos, Japonijos, Kinijos, Ukrainos ir kitų šalių. Įsigijau šių šalių dailininkų sukurtų knygos ženklų, grafikos darbų.

Domėjimasis knygos ženklais skatino bendrauti su žymiais Lietuvos ir kitų valstybių dailininkais. Sovietų okupacijos metais Lietuvos ekslibrisas buvo mūsų šalies langas iš sovietinės izoliacijos. Grafikai, prieš kurdami estampus, savo idėjas realizuodavo per ekslibrisus, kuriuos siųsdavo į parodas užsienyje.

Tuo metu tai buvo Lietuvos kultūros ir meno propagavimas pasaulyje. Iš visų menų vien ekslibrisas paprastu pašto voku galėjo laisvai keliauti į užsienį, pasiekti tolimiausias pasaulio šalis. Tai buvo vienintelė galimybė lietuvių dailininkams, gyvenant uždaroje SSSR teritorijoje, dalyvauti ekslibrisų parodose ir konkursuose, bendrauti su pasaulio dailininkais kūryboje. Ekslibrisas tapo patikimu langu į platųjį pasaulį, štai kodėl daugelis to meto lietuvių grafikų puoselėjo šį žanrą.

Išlaikydamas knygos ženklo funkciją, ilgainiui ekslibrisas tapo ir parodiniu eksponatu, proginiu smulkiosios grafikos kūriniu. Meniniam ekslibriso vaizdui būdingas simbolių, metaforų, įvairių dekoratyvinių elementų ir ženklų panaudojimas, siekis sukurti stilistiškai vientisą kompoziciją. Kadangi knygų žymėjimo funkcija yra praradusi aktualumą, tad ekslibriso gyvavimą geriausiai užtikrina konkursai ir kolekcininkų veikla.

– O kada jūs pradėjote kolekcionuoti ir propaguoti ekslibrisus?
– Pirmąjį ekslibrisą mano asmeninei bibliotekai maždaug 1975 m. sukūrė vilnietis dailininkas Algirdas Eugenijus Steponavičius (1927–1996). Gyvendamas ir dirbdamas Pakruojyje 1982 m. kartu su bendraminčiais prie rajoninės bibliotekos įkūrėme „Akiračio“ knygos bičiulių klubą, rengėme ekslibrisų ir knygų parodas, susitikimus su dailininkais, kolekcininkais.

Įdomu tai, kad 1985-aisiais metais čia surengėme pirmąjį Šiaulių krašte respublikinį ekslibrisų konkursą, skirtą miesto įkūrimo 400-osioms metinėms. Tą rugsėjo 27-ąją Pakruojo miesto centre buvo atidengta dailininko kraštiečio Klemenso Kupriūno skulptūrinė kompozicija iš girnų „Ekslibris“. Tai pirmoji pasaulyje skulptūra, skirta knygos ženklui.

1987 m. balandžio 25 d. buvusiuose Pakruojo dvaro rūmuose įvyko pirmasis respublikinis ekslibristų seminaras, kuriame dalyvavo šio grafikos žanro kūrėjai ir kolekcininkai iš visos Lietuvos.

Dailininkas V. Kisarauskas pranešime „Ekslibrisų kolekcijų panaudojimas kultūros istorijos tyrinėjimuose“ analizavo ekslibrisų paskirtį, jų vertę kultūros istorijos tyrinėjimuose, supažindino su Lietuvos ekslibrisų istorija ir raida. Apie parodų reikšmę šiuolaikiniam ekslibrisui kalbėjo Vilniaus ekslibristų klubo pirmininkas A. Čepauskas.

Kaip tvarkyti ekslibrisų kolekcijas ir rinkinius pasakojo etnografas, istorijos mokslų daktaras V. Milius. Pasak etnografo V. Miliaus, vieni renka kurioje nors respublikoje sukurtus ekslibrisus, kiti – daugelio kraštų dailininkų kūrinėlius, dar kiti – teminius. Rinkėjai turi du malonumus: naujų ekslibrisų įsigijimą ir jų tvarkymą. Tuo pačiu susipažįstama su jų kūrėjais – dailininkais, su kitais kolekcionieriais. Yra ir tokių bibliofilų, kurie renka knygas, turinčias įvairių asmenų ekslibrisus. Pagaliau į vieną rinkinį sukaupiama tam tikra kultūrinė ir meninė vertybė (Milius V. Du malonumai. „Auksinė varpa“, 1987 balandžio 25, p. 4).

Šiame  seminare man gimė idėja įsteigti pirmąjį ekslibriso ir knygos muziejų ir toks muziejus Pakruojyje buvo įkurtas 1988 m.

1992 m. rugpjūčio 31–rugsėjo 5 dienomis pirmąkart dalyvavau XXIV tarptautiniame ekslibrisų dailininkų ir mėgėjų asociacijos FISAE (Federation internationale des societes d‘amateurs d‘ex-libris) kongrese Japonijoje, Sapore. Šiame kongrese teko atstovauti Lietuvos ekslibrisininkams, padaryti pranešimą apie Lietuvos knygos ženklo istoriją ir ekslibriso kūrėjus, supažindinti su Pakruojo visuomeninio ekslibriso muziejaus, kuriam vadovavau, veikla.

Minėtame kongrese rugsėjo 3 d. Lietuva buvo iškilmingai priimta į Tarptautinę ekslibrisų dailininkų ir mėgėjų asociaciją (FISAE). Lietuva tapo 32-ąja FISAE nare, vienintele iš buvusios Tarybų Sąjungos respublikų.

1992 m. persikėlęs gyventi į gimtuosius Šiaulius, toliau kaupiau knygų ženklų kolekciją, o Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įkūrėme Ekslibriso muziejų. Surengėme 12 tarptautinių ekslibrisų konkursų, įvairių knygos meno ir ekslibrisų parodų. Nuo 2014 m. Ekslibriso muziejus reorganizuotas į Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą.

– Kaip yra kolekcionuojami būtent ekslibrisai, juk tai ne pašto ženklai, kurie tiražuojami tūkstančiais ir pardavinėjami?
– Kolekcionavimas neturi objektinių ribų: kolekcionuojama viskas. Šiuo požiūriu ekslibrisas niekuo nesiskiria nuo kitų daiktų. Ekslibrisus renka bibliotekos, pavieniai asmenys. Jie ekslibrisus vertina visu pirma kaip meninės formos išreiškimą, jiems savininko asmuo yra pretekstas, pirmas impulsas arba inspiracija naujo kūrinio atsiradimui.

Būtinas užrašas „Ex libris“ nebūtinai reiškia knygų rinkinį, bet dažniausiai yra skiriamas asmeniui kaip tam tikra dedikacija išreikštoje kompozicijoje. Ekslibriso privalumas – galimybė juos tiražuoti, įklijuoti į knygas, žymėti įvairias sukaktis, įvykius, pagerbti knygos savininkus. Be to, jis eksponuojamas parodose, tampa kolekcionavimo objektu. Juo domisi dailininkai, menotyrininkai, kolekcininkai, dailės mylėtojai.

Retai kuri nors kolekcionavimo sričių suteikia galimybę dailininkui ir kolekcininkui taip suartėti kaip ekslibrisas. Ekslibrisas paprastai yra individualus kūrinys, atspindintis ir užsakovo asmenybę, ir dailininko įgūdžius. Ekslibrisas nuo seno yra dailininkų, kolekcininkų, menotyrininkų  domėjimosi objektas. Juo pažymimos įvairios datos, įvykiai, sukaktys ir jubiliejai.

2019 08 21 16

Japonų dailininkė Sumiko Ueki. 1996. Mišri technika.

2019 08 21 17

Japonų dailininkė Sumiko Ueki. 1996. Mišri technika.

2019 08 21 18

Japonų dailininkas Tone Morimoto. 1994. Šilkograja.

2019 08 21 15

Japonų dailininkas Hara Yoshiaki. 1994. Šilkograja.

 

Į viršų