facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliečiai dailininkai, pedagogai Reda ir Arūnas Uogintai stipriai su gimtuoju miestu suaugę. Šios menininkų poros darbai – tapyba, skulptūra, grafika, koliažas – naujai įprasmina miesto erdves. Be jų drąsių eksperimentų neįsivaizduojama Šiaulių miesto performanso meno istorija, miesto šventės, „Virus“ festivaliai, nepamirštamos scenografijos teatro spektakliams. Vaikštinėjančius pėsčiųjų bulvaru pasitinka R. Uogintienės sukurta „Laumė“, nutūpusi ant Šiaulių universiteto Dailės galerijos kampo, iš bulvaro palydi „Angelų lietus“, kuris puošia Šiaulių dailės galeriją. Pačiame bulvaro vidury – įspūdingi A. Uoginto ištapyti balkonai: atminimui tų, kas miesto kultūros istoriją kūrė – E. Juchnevičiaus, P. Piauloko, K. Gascevičiaus, R. Šatkausko-Svaro, G. Jankausko-Džerio, G. ir A. Martinionių. Lietuvos šimtmečiui skirtas Uogintų grafitis „Rūpintojėlis“ puošia  Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro fasadą.

Solidi A. Uoginto knyga „Menų fakulteto fenomenas. Šiaulių universiteto absolventai dailininkai (1972–2012)“ pasakoja turtingą miesto vizualiojo meno istoriją.         
               
R ir A. Uogintai niekada nebijojo būti kitokie, nenudailinti, laisvi, ir pilietiški. Savo kūriniais ir atviru žodžiu kalba apie mūsų laiko aktualijas.

Dialoguose plečiasi metaforos
Su Arūnu Uogintu susitikome jam ištaikius pertraukėlę tarp sudėtingų techninių planavimo darbų, ruošiantis kurti grafitį ant sienos. „Tai bus paukštis, nešantis žinią. Tolumoje matysis Paryžiaus katedra – pasaulio kultūros simbolis. Mes su Reda nemokame daryti tuščiai dekoratyvaus, nieko nereiškiančio vaizdelio. Labai ilgai tariamės, diskutuojame, kalbamės ir su kitais žmonėmis. Dviese dirbant lengviau įsiklausyti. Taip prasiplečia metaforos“, – sako  A. Uogintas.

Panašiai buvę kuriant drugelius ant Šiaulių dramos teatro sienos. 80 drugelių – tai 80 šio pastato metų. Besišnekant su teatro direktoriumi kilo naujų minčių ir atsirado dar vienas – drugelio užuomazga, ateities vizija. Šis kūrybinis darbas buvo lyg ir simboliškas Uogintų sugrįžimas į teatrą, nes jame 2000–2006 metais dirbo scenografais.

Pasak dailininko, nėra lengva surasti tinkamą dekoravimui sieną, suderinti su pastato savininku. Kad menas viešoje erdvėje atsirastų, painų kelią turi nueiti. Dirbant viešose erdvėse neretai tenka susidurti su neigiama praeivių reakcija, kylančia iš neišmanymo, nežinojimo.

Kai Vilniaus gatvėje, pėsčiųjų bulvare, namo, kuriame gyveno žymus Lietuvos grafikas ir poetas Eduardas Juchnevičius, balkonų apačias tapė, iš praeivių piktų replikų susilaukė, bet buvo ir tokių, su kuriais nuoširdžiai pasikalbėjo. Tie balkonai praeivio žvilgsnį ryškiomis spalvomis vilioja, ne liūdesį kelia, o kviečia spalvingą rebusą spręsti, intriguoja. E. Juchnevičius su savo mėgstamu personažu, pusiau kengūra, pusiau ožiu, kyla į mėlyną dangų.

Po kitu balkonu  P. Piaulokas su sceniniu kostiumu, o jo „Auksinį scenos kryžių“ žąsis iš spektaklio „Aukso veršis“ skraidina iš scenos. Tarp bajoriškos kilmės Kęstučio Gascevičiaus mušamųjų instrumentų galima įžvelgti ir V. Kernagį. Hipis, skraidantis virš aguonų – tai filosofas, menininkas Geraldas Jankauskas-Džeris. Robertas Šatkauskas-Svaras neįsivaizduojamas be mikrofono, savitai įamžinti dailininkai G. ir A. Martinioniai.

Neseniai A. Uogintas dalyvavo unikaliame Rokiškio langinių plenere, kuris jau penkioliktus metus vyksta. Ten daug privačių namelių, už projekto lėšas langinės padaromos, jas menininkai dekoruoja, paskui prie namo jos nemokamai sumontuojamos. Deja, atsiranda pykstančių, nepritariančių.

„Pas mus meno už dyką žmogus nevertina, nesupranta, kam jo reikia, – sako A. Uogintas. – Jei pavyksta rasti bendrą kalbą, tariesi, atsižvelgi, ko žmogus norėtų.“

Plenero kūriniai tiesiai iš dirbtuvių patenka ne į muziejus, galerijas, o gyvena miesto viešosiose erdvėse, yra nuolat matomi ir vertinami. Pasak dailininko, tai tampa ir meno edukacija, nes gyventojai gali lyginti jau kabėjusias langines su naujomis, pastebėti skirtingą stilių, tapybos manierą. Nejučia užsimezga diskusijos kultūrinėmis temomis.

Šiais metais A. Uogintas kūrė langines kiškučių tema. Kiškių šeima, motinos apglėbti vaikučiai reiškia meilę, šeimos ryšius. Dailininkas vizualizavo iš vaikystės atėjusius posakius ,,kiškio pyragas“, „zuikių bažnyčia“. Pasak kūrėjo, tokios langinės šeimos santarvę saugoti turėtų.

Gaisras kultūroje
Birželį R. ir A. Uogintai dalyvavo XI tarptautiniame baltų skulptorių simpoziume Juodkrantėje. Jo dalyviai sukūrė unikalią nendrinių skulptūrų ekspoziciją ant vandens. Ji Kuršių neriją puoš visą vasarą iki pat rudens lygiadienio, o rugsėjo 22 d. bus sudeginta, t. y.  virs liepsnojančiais meno kūriniais.

Ši tradicija, projekto organizatorių teigimu, reprezentuoja menininkų bei vietinių gyventojų darnų santykį su juos supančia aplinka ir pritraukia daug žiūrovų. R. Uogintienės sukurta skulptūra ,,Gintas bitininkas su Perkūno ženklu“ laimėjo pirmąją vietą. Abudu menininkai dirbo daugiau kaip savaitę.

,,Gal gražu, kai dega, bet skaudu. Nendrės – tvirta medžiaga, kaip mediena, galėtų ilgai džiuginti, – sako pašnekovas. – Ugnis apvalo, ugnis šventa, bet ne visada tinkamai panaudojama. Gal iš to, sakyčiau, kyla gaisras mūsų kultūroje. Kaip kultūros projektų vertintojui teko skaityti visai netikėtų sumanymų, pavyzdžiui, iš šieno padaryti Vytį ir sudeginti – ir su sveiku protu prasilenkiama, ir su Konstitucija.“

Apskritai, pasak A. Uoginto, mūsų kultūros lauke daugėja provincialumo. Pastaraisiais metais tokia tendencija, kad profesionalaus meno nebereikia: mokyklas steigia bet kas, dainuoti moko irgi bet kas. Užtat viskas suprastėjo. Vadovaujamasi požiūriu: aš nesuprantu, vadinasi, nereikia. Aš neskaitau knygų, taigi rašytojai gali važiuoti į Norvegiją žuvies apdoroti. Neišprusimo problema didelė. Politikai orientuojasi į rinkėją. Lėšų didesnė dalis nueina saviveiklai, o ne profesionaliam menui remti.

„Menkavertės edukacijos, užsiimančios dekupažinio kičo kūrimu, didelius pinigus gauna.

Taip vaizdinės šiukšlės užkrauna mūsų sąmonę, o mes nesuprantame, kodėl kičo daugėja, –  apgailestauja menininkas. – Šiaulių universitetas neteko Menų fakulteto, didžiulė tuštuma randasi. Dailininkų parodoje jau matėme nedaug stiprių darbų. Profesionalusis menas traukiasi. Nebėra su kuo menininkams konkuruoti. Ir žmonių skaičius menksta.“

Pašnekovo teigimu, didelė problema, kad atsakingi žmonės nedirba savo darbo, nejaučia atsakomybės. Meno vertybės nesaugomos. Miestiečių pamėgta Gintauto Lukošaičio skulptūra-fontanas „Saulės diskai“ išrauta iš skvero priešais Savivaldybę. Šiam kompleksui išleisti milijonai. Absurdiški tikinimai, jog pastatys pietiniame miesto rajone. Be galo sudėtinga bus prijungti vandentiekio sistemas ir erdvės tinkamos nėra. Geležinkelio stoty sudaužyta skulptūra. Juk yra stebėjimo kameros, kaip tai gali atsitikti? Išplėšti brangūs vitražai ne tik įrengiant lošimo namus centre, bet ir universitete. Kas prisiims atsakomybę?

Nerimą kelia, kad tautodailininkai jau nebekviečia profesionalų į savo parodas. Gal dėl to kavinėse ir miestelių aikštėse pridygsta angelų ir siaubukų be jokios estetinės vertės. Klasikinių dalykų neišmanymas pridaro žalos.

„Tarsi atsiribojame nuo Europos kultūros tradicijų. Imame skirstyti: geras menas, blogas. Skirstome, kuriuos paminklus griauti, kuriuos palikti. Ar gali būti kuri spalva bloga. Jei man nykštys nepatinka – nusipjausiu? – kalba A. Uogintas. – K. Kasperavičius, stebėdamas, kaip Šiauliuose buvo griaunamas paminklas kariui, pasvarstė: ar mes neišjudinsim tuo griovimu dar baisesnės nematomos jėgos. Bijau, kad išjudinome. Džinas paleistas. Įdiegėme griovimo kultūrą.“

Jau net medis trukdo patogiai gyventi. Lapai šiukšlina – reikia nupjauti. „Juodkrantėje, kad per atidarymą būtų švaru, tvarkinga, nupjovė du medžius, – piktinasi dailininkas. – Vaikų akivaizdoje išdraskyti lizdai. Baisūs dalykai – varnos kapojo praeiviams plikes.“ Tą patį matome Šiauliuose. Pinigus skubama įsisavinti, o gamta, ekologija – tik lozunguose.

Panašiai atsitinka su miesto erdvėmis Šiauliuose. Jaunų architektų komanda laimėjo aikštės rekonstrukcijos konkursą, bet skubant įsisavinti lėšas pasirinktas visai kitas variantas. Ar jis tinka miesto žmonėms, ar negriauna harmonijos su gamta, neatsižvelgiama.

Ar reikalinga Laisvės skulptūra?
„Juokingai organizuotas Laisvės skulptūros  konkursas. Per pusantro mėnesio visą projektą reikėjo sukurti. Gal per metus ar pusantrų tai padaryti įmanoma. Tik dar neišdiskutuota tema, kaip mes tą laisvę įsivaizduojame. Ar mums tikrai tokio paminklo reikia? – svarsto A. Uogintas. – Kiekviena šalis tokį simbolį turi, tai, galima sakyti, menininko viso gyvenimo darbas. Bet kiekviename miestelyje nestatoma. Ar mums reikia naujų leniniukų, perrengtų kita uniforma?“ Pasak jo, gali būti, kad jau valdininkai kažkokį variantą turi, pastatys laikinai… Kol kiti ateis po rinkimų ir vėl… nugriaus.

Paminklas laisvei – kaip po karo. Vakaruose tokių dalykų seniai nebėra. Žaismingos, meniškos skulptūros statomos. Pasak menininko, pas mus ir taip sunkių, grėsmingų stovylų miestuose pristatyta, o joms geriausia vieta – kapinėse. Viešose erdvėse reikia skulptūrų, kurios skatina jaukų dialogą – kaip Kasperavičių kūriniai. Skulptūros paskirtis šiais laikais yra ne tapti paminklu generolams ir skatinti karą, o kurti visuomenei vizualius galvosūkius ar interpretacijas, kad ir romantines...

Meno vadybos problemos
„Kalbu apie problemas, bet tai nereiškia, kad viskas pas mus blogai. Mūsų šalies meno lygis labai aukštas. Tiek muzikos, tiek vizualaus. Tik kalbama, rašoma apie tai per mažai, – sakė A. Uogintas. –  Tai įrodo faktas, jog Lietuvos paviljonui 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje pirmą kartą skirtas pagrindinis bienalės apdovanojimas – „Auksinis liūtas“.

Nuo 1999 metų Lietuvos menininkai Venecijos bienalėje dalyvauja, net 4 kartus tokios mažos šalies atstovai buvo apdovanoti. 2011 metais Dariaus Mikšio projekte „Už baltos užuolaidos“  dalyvavo ir šiauliečiai. Tai buvo tarsi instaliacija ir performansas, vykstantis abiejose baltos užuolaidos pusėse. Vienoje pusėje saugomi visi dešimties metų  kolekcijos kūriniai, o kitoje veikė kintanti ekspozicija, formuojama pagal lankytojų pasirinkimą. Komisija Lietuvos paviljonui suteikė Specialaus paminėjimo apdovanojimą už konceptualią eleganciją ir produktyvų daugiaprasmį nacionalinės meno istorijos pateikimą. A. Uoginto teigimu, pasauliui įdomūs tie paviljonai, kurie pristato šalies istoriją, problemas.

Šių metų „Auksinis liūtas“ už Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės šiuolaikinę operą-performansą „Saulė ir jūra“ – didelis Lietuvos šiuolaikinio meno pripažinimas.  
Smėlis, gražūs kūnai kuria pozityvią nuotaiką ir drauge kviečia mąstyti apie labai rimtas problemas: klimato kaitą, visuotinį nuovargį, globalinį atšilimą, kūniškumą.

„Tokie laimėjimai rodo, kad kalbėdami apie savo šalį meno kalba galime ją reprezentuoti, – teigia A. Uogintas. – Tačiau kad Lietuvos menininkai būtų labiau žinomi, trūksta ne tik lėšų, trūksta geros meno vadybos. Galbūt aktyviau šiauliečių kūrybą galėtų populiarinti mūsų galerijos. Juk turime labai aukšto lygio menininkų, bet jų darbų parodos tarsi atsitiktinės, per mažai išviešintos.“

Tiesiog vienetiniai reiškiniai, pašnekovo nuomone,  yra Romano Vilkausko, Eduardo Juchnevičiaus, Kazio ir Birutės Kasperavičių kūryba. Ir Gerardo Bagdonavičiaus palikimas dar per mažai žinomas platesniam ratui. Šios asmenybės nusipelnė stipresnio išryškinimo.

Geras poslinkis, kad vyksta daugybė meno projektų, festivalių, kurie finansuojami iš Europos Sąjungos ar valstybės biudžeto. Tačiau požiūris į meną, į menininką didele dalimi priklauso nuo visuomenės išprusimo, nuo politikų išmanymo. Pasak, A. Uoginto, šiuo metu menininkas vis dar prilygsta eiliniam tarnautojui. Pavyzdžiui, vyksta tarptautinis renginys, pripažintas prestižiniu, bet jame dalyvaujantys menininkai gauna tik trupinius. Liūto dalis atitenka firmoms, kurios atsakingos už apšvietimą, garsą, kitas technologijas. Jų vadybininkai išplėšia keturiskart didesnius honorarus, negu skiriama dailininkui, kurio kūrinys liks miestui.

Avangardizmo židinys
A. Uogintas sako, kad Šiauliai – daugelio dalykų pradininkai. Menų fakultetas Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau universitete, paliko stiprų įspaudą miesto kultūroje. Dizainerio V. Purono epocha prakalbino pastatų sienas, miestą padarė gyvą, jaunatvišką.

Mokydamasis institute A. Uogintas su draugu taip pat kūrė grafitį ant Katinų muziejaus sienos. Mūsų miestas išgarsėjo Vilniaus gatvės sienine tapyba. Vyresniosios kartos šiauliečiai dar pamena Sauliaus Kuzmos, Ričardo Ničajaus, Andriaus Mosiejaus ir kitų menininkų dekoruotus namus. Vasario 16-osios gatvėje dar matyti senųjų originalių „gatvės freskų“ fragmentų, kurie po nedidelio atnaujinimo galėtų atspindėti savitą sovietmečio laikotarpį.

Šiaulių universitete dirbo pažangūs dėstytojai, atvažiuodavo įdomūs filosofai. Šiauliuose atsiskleidė kūrybos laisvė, galimybės moderniai kalbėti apie tai, kas rūpi. „Virus“ ir „Enter“ festivaliai ir dabar sutraukia Lietuvos dėmesį. Ryškūs ir jauniems žmonėms tinka.

Nuo 1993 metų R. ir A. Uogintai, pasivadinę „Archeologais“, kūrė performansus, dalyvavo šiuolaikinio meno festivaliuose Lietuvoje, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje. Jų kūryba virto pilietinėmis akcijomis. Atsirado performatyvus kostiumas, mados spektakliai. Procesai, susiję su Dailės galerija, pasak A. Uoginto, keitė Šiaulius. Ne iš karto mistifikacijos, spektakliai buvo priimti. Kai kas juos laikė kiču. Tačiau, pasak A. Uoginto, performansas yra judantis meno kūrinys, keliantis problemas, kviečiantis diskutuoti, mąstyti, keistis.

Paprasti džiaugsmai
Šiauliuose gimę, užaugę, subrendę menininkai suvokia, kad pasikeitimai neišvengiami, bet juos skaudina tuštėjimas. Retėja ir žmonių mieste, ir menininkų gretos. Džiugina, kad atsiranda naujų darbų, sienų, kurias galima išdekoruoti, malonu matyti, kai prie kūrinių stabteli praeivis.

A. Uogintas sakė, kad dabar didžiausias džiaugsmas yra 9 mėnesių anūkėlė. Abu su Reda džiaugiasi tarpusavio sutarimu, ilgais metais kartu. Be abejo, džiugina, kai kartu pavyksta įgyvendinti kūrinį. Smagu, kai niekas minčių nevaržo, gali daryti, kaip nori. Puiku, kada kūrinį priima visuomenė, atsispiri ir gali toliau kurti.

Paskutiniu metu į plenerus menininkai nesiveržia. Plenerai puiki erdvė bendrauti, pailsėti, susitikti gerus pažįstamus, bet atiduoti savo darbą už pietus, pasak A. Uoginto, juokinga. Kabos paveiksliukai kokioje nors kontorėlėje – ir kas iš to?

Abudu menininkai ruošiasi  didelei parodai Kaune, ji vyks žiemą. Jubiliejinės parodos, tikėtina, sulauks ir šiauliečiai.

Trumpai apie autorius
Reda Uogintienė, g. 1963 m. rugpjūčio 5 d. Šiauliuose, – Lietuvos dailininkė, pedagogė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Šiaulių pedagoginio instituto auklėtinė, vėliau jo (arba Šiaulių universiteto) dėstytoja, docentė. Šiaulių miesto kultūros centro dailininkė. Kuria kartu su vyru dailininku A. Uogintu. Daugelio performansų, meno ir mados festivalių, kitų renginių bei parodų dalyvė. Nuo 1988 m. dalyvauja parodose užsienyje – Lenkijoje, Vengrijoje, JAV, Olandijoje, Austrijoje, Japonijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje. Kuria kostiumus, dekoracijas Šiaulių, Klaipėdos dramos teatrų spektakliams bei Šiaulių miesto renginiams. Kelerius metus kuria savo gimtajam miestui skulptūras.

2003 m. kartu su vyru A. Uogintu pripažinti Šiaulių miesto Metų dailininkais.

Lietuvos dailininkas tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Arūnas Uogintas gimė 1960 m. kovo 26 d. Šiauliuose. Baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbo Šiaulių vaikų dailės mokyklos direktoriumi, Šiaulių dramos teatro dailininku scenografu, Šiaulių universiteto Tapybos katedros docentu. Kuria kartu su žmona dailininke Reda Uogintiene.

Teminis parodų ciklas apie Mažosios Lietuvos kaimą Giliją. Parodų ir performansų ciklas „Archeologai“, parodos „Sandrija“, „Scenografika“. Nuo 1996 m. dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose meno ir mados festivaliuose: VIRUS, AR’MADA, „Dimensija“ (ŠMC), teatro plakatų bienalė Lenkijoje. Dalyvavo parodose JAV, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Rusijoje, kt.

Nominacijos: „Sidabrinės gervės kiaušinis“. Šiaulių miesto metų dailininkas 2003 ir 2010 m.

2019 08 16 10

R. Uogintienės „Gintas Bitininkas su Perkūno ženklu“ .Tarptautinis nendrinių skulptūrų simpoziumas  Juodkrantėje.
Uogintų archyvo nuotr.

2019 08 16 28

A. Uogintas. Kiškučiai. XV langinių pleneras Rokiškyje.
Uogintų archyvo nuotr.

 

Į viršų