facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Port Blere    
9 val. ryto iš  Kolkatos oro uosto „India Air“ avialinijų lėktuvu išskridome į Andamanų salas. Lėktuve, be mūsų ekspedicijos dalyvių, vieni indai, nes norint patekti į šias salas užsieniečiams reikalingi išankstiniai leidimai. Skrisdami pro lėktuvo iliuminatorius pamatėme jūrą, pilną mažų salelių, apaugusių kokoso palmėmis, ir baltų bangų putomis pasipuošusią pakrantę.

Prieš išvykdami iš Lietuvos į Indiją buvome skaitę, kad Andamanai – tai šimtai salų, apaugusių nepraeinamais lietaus miškais ir džiunglėmis. Jos išsidėsčiusios Indijos vandenyne tarp Bengalijos įlankos ir Andamanų jūros.

Andamanų salos priklauso Indijai, įeina į Andamanų ir Nikobarų salų sąjunginės teritorijos sudėtį. Plotas apie 6000 kv. m. Apie Andamanų salas vanduo labai seklus ir atoslūgio metu keliolika kilometrų nusitiesia, o Nikobarų salos aukštos, ir aplink jūra gili. Salas sudarantieji kalnai iškyla aukštai virš jūros.

Andamanų salos nusidriekusios iš šiaurės į pietus. Paviršius kalnuotas (iki 732 m Sadlo kalnas), apaugęs drėgnaisiais tropiniais miškais. Yra povandeninio vulkaninio kalnagūbrio viršūnės (Arakano kalnų tęsinys), kai kur apsuptos koralinių rifų. Yra veikiančių vulkanų.

Iš viso salyną sudaro 550 salų, iš kurių didžiausios: Vidurinis Andamanas (1536 kv. m), Šiaurės Andamanas (1376 kv. m), Pietų Andamanas (1348 kv. m), Mažasis Andamanas (734 kv. m). Klimatas subekvatorinis, karštas ir drėgnas (ypač musonų metu), kritulių – 3300 mm per metus.

Auga drėgnieji visžaliai tropiniai miškai. Andamanų salos yra žinomos unikalia jūros gyvūnija, flora ir fauna. Saloje yra Andamanų raudonmedžio, tiko, raudonmedžio, riešutmedžio, ąžuolo ir kt. medžių. Auginami žemės augalai, javai, ryžiai, daržovės, kokoso palmės, kaučiukmedžiai, kavamedžiai, išvežama mediena, kopra kt.

Aplink Andamanų salas vanduo labai seklus, ir atoslūgio metu keliolika kilometrų nusitiesia sausumos ruožai. Potvyniai kartojasi kas pusę paros. Andamanų ir Nikobarų salose vyrauja visžaliai atogrąžų miškai (juose daugiausia augalų rūšių). Salose gausu endeminių gyvūnų, ypač paukščių (pvz. Narkondamo ragasnapis, andamaninis drongas ir kt.) rūšių.

Dabar salose gyvena daugiau kaip 350 tūkst. gyventojų. Dauguma salos gyventojų yra atvykėliai iš žemyninės Indijos – bengalai, tamilai, hindai. Iki salų kolonizavimo jos buvo apgyvendintos vietinių Andamanų genčių (negroidų rasės žmonės).

Yra išlikę nedaug, apie 1000 čiabuvių andamaniečių, kurių dauguma išnaikinta britams kolonizuojant salas. Šiaurės Sentinelų sala pasižymi nekontaktuojančiais su aplinka gyventojais. Nikobarų salose gyvena šompenai, tačiau daugumą sudaro nikobariečiai – palikuonys ateivių iš Birmos ir Malaizijos. Čiabuviai užsiiminėja žemdirbyste, augina kiaules ir karves.

Andamanai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 672 m. IX a. juos aprašė arabai, 1286 čia apsilankė keliautojas Marco Polo. Per Andamanus ėjo svarbus kelias iš Indijos į Birmą.

1789 m. Andamanus užėmė D. Britanija ir pavertė kalinių kolonija, bet dėl sunkaus klimato 1796 metais buvo priversti išvykti. 1858 m. jie vėl sugrįžo ir okupavo Andamanus, o 1872 m. – ir abu salynus. Dar ilgai čia buvo vežami nuteistieji ir politiniai kaliniai iš Indijos (1858–1921). Vienintelė gyvenvietė, įkurta anglų, buvo Port Bleras.

1942–1945 metais salose šeimininkavo japonai. 1947 m. salos atiteko Indijai.

Andamanų ir Nikobarų salų sostinė pavadinta anglų leitenanto, jūrų topografo Arčibaldo Blero vardu. Jo vadovaujamas burlaivis šias salas pirmąkart pasiekė 1789 m. 1796 m. leitenantas Bleras dėl blogo klimato buvo priverstas iš salų iškeliauti, liko jo vardu pavadintas uostas. Port Blero pusiasalis ir švyturys pavaizduoti ant Indijos dešimties rupijų bonknoto.

Maždaug po dviejų valandų nedidelis mūsų lėktuvas, padaręs viražą, lengvai nusileido Port Blero oro uoste. Lauke karštis dar pakenčiamas – apie 30 laipsnių Celsijaus, bet drėgmė sunkiai pakeliama.

Port Bleiras palyginti žalias, gatvėse vidutinio intensyvumo eismas. Mieste iš vietos įžymybių veikia Samudrika jūrų muziejus ir 1999 m. įkurtas Antropologijos muziejus, kuris bendradarbiauja su šveicarų mokslininkais. Dar yra išlikęs 1896 m. britų pastatytas kalėjimas. Čia 1911–1937 m. buvo kalinami ir kankinami Indijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo vadovai ir kovotojai. 1979 m. šis kalėjimas paskelbtas nacionaliniu paminklu.

1935 m. vadovaujant Australijos mokslininkui dr. M. E. Smithui Poška kartu su jaunaisiais Indijos muziejaus Kolkatoje mokslininkais išvyko į trijų mėnesių ekspediciją po Andamanų ir Nikobarų salas. Jie keliavo po įvairias regiono vietas ir tyrinėjo tada mokslui dar nežinomas vietines gentis.

A. Poška ir jo bendrakeleiviai ne tik atliko somatometrinius matavimus, bet ir užmezgė artimą ryšį su vietiniais čiabuviais bei surinko vertingos etnografinės informacijos apie jų gyvenimo būdą, įpročius, elgseną bei papročius. Grįžęs į Kolkatą jis vietos universitete pristatė šios ekspedicijos metu surinktą tyrimo medžiagą.

Tam, kad būtų galima patekti į šias salas, reikia specialaus leidimo užsieniečiui 30 dienų viešėti salose. Šiame leidime nurodyta, kurias salas leidžiama aplankyti. Nikobarų salose (viso jų 19) užsieniečiams draudžiama lankytis, o iš maždaug 200 Andamanų salų ir salelių turistams atviros gal 15. Jos surašytos leidime, tačiau sąrašas kasmet koreguojamas.

Užpildėme prašymą leisti viešėti Andamanuose dvi savaites ir kadangi turėjome galiojančias Indijos vizas, gavome leidimą apsistoti salose. Iš oro uosto atvykome į Port Blere ant kalvos įsikūrusį viešbutį, labai keistu ir ilgu pavadinimu „Aashiaanaa Rest home“. Apsistoję viešbutyje, surengėme ekskursiją po miestą.

Pirmiausia nuvykome į Antropologijos muziejų, kuris pasakoja apie vietinių genčių papročius, tradicijas, buitį. Mūsų ekspedicijos nariai vykdė misiją. Mes susitikome su muziejaus vadovais ir papasakojome apie ekspedicijos tikslus, lietuvių keliautoją ir antropologą Antaną Pošką, apie tai, kad jis 1935 metais lankėsi šioje saloje ir tyrinėjo vietines čiabuvių gentis.

Paaiškėjo, kad šio, palyginti neseniai įsikūrusio, muziejaus vadovai nieko nežinojo apie A. Pošką ir jo ekspediciją. Muziejui padovanojome Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento A. Jucevičiaus atsiųstą medalį ir atminimo lentelę, A. Poškos portretą, nuotraukų, žemėlapį, ekspedicijos marškinėlius. Antropologijos muziejaus vadovų nuomone, medžiaga apie A. Pošką ir jo 1935 m. ekspediciją po Andamanus ir Nikobarus gali būti saugoma Kolkatos universitete.  

1935 m. A. Poška dalyvavo dr. A. Smito vadovaujamoje jungtinėje anglų, amerikiečių ir indoneziečių antropologinėje ekspedicijoje į Andamanų ir Nikobarų salas. Pirmutinis šios ekspedicijos tikslas buvo ištirti džiunglių tankumynuose gyvenančių laukinių genčių žmones, jų buitį, papročius, gyvenseną.

Ekspedicijos nariai tris mėnesius keliavo po įvairias Andamanų ir Nikobarų salų vietas ir tyrinėjo tada mokslui dar nežinomas vietines gentis. A. Poška ir jo bendrakeleiviai Andamanų ir Nikobarų salose ne tik atliko somatometrinius matavimus, bet ir užmezgė artimą ryšį su vietiniais čiabuviais, surinko vertingos etnografinės informacijos apie jų gyvenimo būdą, įpročius bei papročius.

A. Poška  apie  šias salas rašė: „Kadangi Andamanų ir Nikobarų salos buvo Britanijos imperijos valdžioje, anglai ten siųsdavo iki gyvos galvos nuteistus nusikaltėlius. Daugiausia tai būdavo indai. Kaliniai ten lauždavo spalvotą marmurą puikių pastatų sienoms, paminklams ir antkapiams statyti.

Salos pakraščiai apaugę kokoso palmėmis, o toliau, kur nesiekdavo potvynio vanduo, augo labai tankūs dygliuoti krūmai ir įsibrauti į džiungles nebuvo įmanoma be ilgakočio, plačiaašmenio kirvio. Kiekvieną metrą, kiekvieną žemės pėdą reikėjo užkariauti, iškirsti kabančių vijoklių, šaknų ir kitokių susivijusių brūzgynų užtvaras. Tik pačiuose jūros pakraščiuose, tarp blizgančių stiklinių lavos skeveldrų, pasirodydavo nuogas dugnas, apkerpėjęs labai aštriomis briaunomis, įvairių formų kriauklelėmis, koralų nuotrupomis, o paviršiuje suposi bangų mėtomi palmių stiebai ir lapai.
Mūsų ekspedicijos tikslas – patikrinti žmogaus migraciją tuo tarpkontinentiniu tiltu, apie kurio buvimą etnografai jau seniai spėliojo.

Ir tikrai Andamanuose, Nikobaruose ir Maldyvų salose beveik visai paskendusių žemynų liekanose jau ne kartą buvo rasta net milijono metų senumo žmogaus veiklos pėdsakų“ (Poška A. Himalajų ledynuose. Tarp laukinių džiunglėse ir salose. VII. t.  Klaipėda: „Vilko takas“, 2010, p. 147-148).

Palikome Antropologijos muziejuje mūsų ekspedicijos suvenyrus ir specialią medžiagą apie Antaną Pošką ir susipažinome su muziejaus ekspozicija. Atsisveikinome su muziejaus vadovais, vildamiesi, kad nuo šiol čia bus tinkamai įamžintas lietuvio keliautojo Antano Poškos atminimas ir jo nuveikti darbai, tyrinėjant Andamanų ir Nikobarų salas.

Vakare apsilankėme Port Blero kalėjime, kuriame vyko garso ir šviesos vaizdo spektaklis, pasakojantis apie salos istoriją.

Sutemus nuėjome prie jūros. Vaikščiojome žiburiais apšviesta pakrante. Lauke buvo šilta. Dalis mūsų ekspedicijos narių susigundė maudytis. Tad nieko nelaukę, pūkštelėjome į šiltą vandenį. Plaukiojome, kol prie mūsų pribėgo rankomis mosikuojantys vietiniai.

Supratome, kad kažkas atsitiko. Sunerimę skubiai išlipome iš vandens. Paaiškėjo, kad šioje jūros įlankoje pasitaiko krokodilų. Netekome žado. Pasirodo, nedaug trūko, ir netoliese esantys krokodilai galėjo mus užpulti ir sudraskyti. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai.

Jau vėliau, apsilankę toje pačioje vietoje, pamatėme perspėjančius ženklus, kuriuose pavaizduoti krokodilai. Vietiniai mums paaiškino, kad toje vietoje, kur per miestą tekanti upė įteka į jūrą, yra upinių krokodilų, kurie neretai užpuola ir žmones, besimaudančius jūroje. Sako, pasitaikė atvejų, kai jie buvo užpuolę ir neatsargius turistus.

(Bus tęsinys)

2019 08 09 7

Ekspedicijos dalyvių susitikimas su Antropologijos muziejaus darbuotojais.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 08 09 6

Lietuvių ekspedicijos į Andamanus artefaktai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 08 09 4

Saulėlydis Andamanuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų