Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje atidaryta tautodailininkės Marijanos Aldonos Mikulskienės piešinių paroda „Paukščiai“. Tai jau ketvirtoji tautodailininkės autorinė paroda, kurioje galima išvysti jos naujausius darbus, šį kartą susijusius ne su gėlėmis, bet su paukščiais. Ne visuose darbuose yra paukščiai, keli piešiniai skirti Žemaitijos metams. Autorė pasakojo, jog parodai reikėjo pristatyti 30 darbų, tačiau suskaičiavusi pastebėjo, kad jų tik 28, todėl juokaudama sako, kad kiti du paukščiai tikriausiai išskrido pro langą. Tautodailininkė pasakojo, jog visada labai norėjo piešti, bet vis nedrįsdavo. Tačiau svarbiausia yra pradėti. Išsamiau apie tai, kas autorę paskatino surengti šią parodą, joje eksponuojamus paukščius bei apie svajonę išmokti piešti jūrą.

– Kaip nusprendėte surengti šią parodą?
– Buvau daug piešinių nupiešusi su gėlėmis ar su kitais vaizdeliais, bet tai pradėjo po truputį pabosti. Labai norėjosi kažką pakeisti ir namuose netyčia suradome fazano iškamšą. Sakau, kad reikia nupiešti fazaną, o kai jį nupiešiau, tada pagalvojau, o kodėl man nepiešus paukščių. Būdavo, kad kiti sutrukdydavo juos piešti, tekdavo nupiešti ką nors kita, bet vis tiek sugrįždavau prie jų. Turėdavau, kur pasižiūrėti į paukščius. Vyras rasdavo jų laikraščiuose ar žurnaluose.

Buvo suradęs labai mažytį paukštelį žalvarnį. Lietuvoje jų belikę tik šešios poros. Šis paukštis yra įtrauktas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Taip pat suradau grifą, man jis labai patiko, todėl ir jį nupiešiau. Atrodo, jog grifas buvo antrasis paukštis, kurį nupiešiau.

Vėliau prisiminiau, jog turiu Tado Ivanausko knygą „Pasaulio paukščiai“. Ne tiek tada pats procesas pasidarė įdomus, bet ir tai, jog susipažinau su paukščiais, sužinojau, kur jie veisiasi, kokio dydžio yra. Taip ir užsikabinau už tų paukščių.

Pats mieliausias paukštis, kurį nupiešiau, man yra šis povas. Kai anūkė mokėsi dailės mokykloje, ji buvo pradėjusi piešti povą, tačiau taip ir neužbaigė. O kai baigė Dailės akademiją, atvažiavusi pas mane prašė, kad pabaigčiau piešti. Tada galvojau, kad nesugebėsiu, nes su pastelėmis piešti nemoku. Tačiau vis tiek pabaigiau, todėl ant šio darbo yra ir dvigubi inicialai. Man šis piešinys labai vertingas ir mielas. O anūkė dar jo nematė, tačiau sužinojusi, kad nupiešiau, džiaugėsi.

– Vietoj paukščių buvote žadėjusi piešti žvėris. Kodėl apsigalvojote?
– Buvau galvojusi, bet apsigalvojau. Net nepradėjau, nors anūkas buvo labai gražų katiną nupiešęs. Nusprendžiau piešti paukščius. Taip viskas ir prasidėjo nuo fazano.

– Visus paukščiaus piešėte iš knygų ir žurnalų. O piešėte kurį nors iš atminties?
– Negalėčiau piešti, pavyzdžiui, tokio kaip andinio kondoro, gal gulbę ir nupieščiau, bet ir tai abejoju. Būna, surandu kokį nors paukštelį ir jam foną priderinu. Pasiskaitau, kur jie gyvena: ar pušyne, ar pelkėse. Pavyzdžiui, kragai gyvena išdžiūvusiose pelkėse, tarp išdžiūvusių žolynų, kur ir peri. Tai tokį ir piešiu.

Viskas įdomu, kas nepatirta, bet ne viskas pavyksta. Kai nupiešiau rojaus paukštį, iš pradžių galvojau, kad jis yra pasakų paukštis. Grįžusi brolio žmona iš Briuselio pamatė mano šį piešinį ir iš karto pasakė, kad nupiešiau rojaus paukštį, kuris Briuselio parkuose laisvai vaikšto ir plasnoja. O manydama, kad tai yra pasakų paukštis, maniau, kad jį galiu nupiešti bet kaip. Tik, žinoma, kai piešiu, reikia tą paukštį padidinti, neišeina rasti reikiamo dydžio.

Džiaugiuosi, jog anūkai atvažiuoja, pasidomi mano piešiniais. Pridovanoju jiems paveiksliukų, kurie jiems patinka. Nupieštą paukštį dovanojau tik vienai draugei, kitiems dar ne.

– Kaip nusprendėte piešti būtent šiuos paukščius?
– Labai sunku pasirinkti, kuriuos nupiešti, nes jų yra tiek daug. Galvojau nupiešiu varną, ji graži, bet juk vis tiek tai varna. Norėjau piešti tokius paukščius, kurie nėra dažnai matomi. Pavyzdžiui, andinis kondoras, pelikanas, flamingas, tačiau piešiau ir tokius, kurių yra Lietuvoje. Pavyzdžiui, šelmeninė kregždė nesuka lizdo, bet įsikuria po stogais.
Iš lietuviškų paukščių šioje parodoje yra kukutis, genys, apuokas, meleta. Nupiešiau kurtinį, bet per mažą, nes realybėje jo ilgis siekia 92 cm. Man reikėjo per visą lapą jį nupiešti. Parodoje nupieštos ir karolininės antys, Mosėdžio gulbės, didysis baltasis garnys.

– O kodėl nenupiešėte mūsų lietuviškojo gandro?
– Buvau atsivertusi ne kartą jo nuotrauką, bet galvoju, gal geriau piešiu flamingą. Taip visada tenka rinktis iš dviejų. Gandrą juk visi žino, todėl flamingą ir nupiešiau pirmiausia. Paskui gandrą užmiršau ir piešiu kitus paukščius. Dar tikiuosi jį nupiešti.

– Kokia technika piešti šie jūsų paukščiai?
– Viskas piešta akvarele, gal kažkur yra ir guašas panaudotas. Pati technikos nesirinkau, tiesiog po ranka buvo. Kai anūkė mokėsi dailės mokykloje Šiauliuose, liko jos dažų, pabandžiau ir žiūriu –visai neblogai išeina. Anūkė piešė ir aliejumi, bet man labai kvapas nepatikdavo, o dabar sakė, kad yra ir bekvapių dažų.

O akvarelė visada yra gerai: kai išdžiūsta, sudrėkini ir toliau pieši. Esu piešusi ir akrilu gėles, bet vis tiek sugrįžtu prie akvarelės. Ja gali išgauti šviesesnį ir tamsesnį atspalvį. Man lengviausia yra piešti akvarele. Mano stilius yra fotografinis, pasiskaitau, kaip reikia tapyti iš likusių anūkės knygų. Ką čia nuveiksi tokių metų. Tačiau džiaugiuosi, kad šioks toks užimtumas yra.

– Kas buvo sunkiausia?
– Norėjau, kad būtų natūraliau, mano nupieštas andinis kondoras atrodo kaip apsirengęs, nors jis visas yra iš plunksnų. Jį buvo labai sunku piešti. Nepasakyčiau, kad buvo sunkiausia, bet tuo metu, kai piešiau, buvo sunku. Man šis paukštis buvo nematytas, maniau, kad neįveiksiu jo. Knygoje jis buvo pavaizduotas nespalvotas, tokį ir piešiau, nežinau kaip atrodytų spalvotas, bet ir nebandžiau, nes gali juk ir ne tą vietą nuspalvinti. Pavyzdžiui, paveikslėlyje buvo parašyta rožinis pelikanas, bet kuri dalis jo rožinė, aš nežinau, tai piešiu juodai baltą, kaip yra pavaizduota. Sunku buvo ir grifą nupiešti, reikėjo proporcijas sužiūrėti, kartais ir plunksnas teko skaičiuoti.

Mano nupieštus didžiuosius einius buvo išjuokę, sakė, jog atrodo lyg vištos. Sakiau, palaukit – tos vištos turi savo ilgį, kuris siekia daugiau kaip metrą. Tai Lietuvos paukščiai, jų yra nedaug, daugiau jų galima rasti pušynuose, smėlynuose. Liepsnotosios pelėdos kitiems pasirodė kaip vienuolės. Šie paukščiai mėgsta akmeningas vietas.

– O ar buvo sunku priderinti spalvas?
– Jei turi tas spalvas, tai jokio sunkumo. Pavyzdžiui, turiu povą, pasidedu jo atvaizdą ant stalo ir jokio sunkumo. Matau, kokia spalva yra, tokią turiu ir pasidaryti. Sumaišai dažus ir išgauni tokią spalvą, kurios tau reikia, nes konkrečių spalvų tai nėra, turi išgauti jas.

Prieš tai pasidarau labai švelniai eskizą su pieštuku. O paskui tik spalvinu, nes iš karto piešiant su akvarele reikia lieti spalvas, kad išeitų kokia nors fantazija. Kai piešiu paukštį, jo uodegą turiu išnagrinėti ir nupiešti.

– Ar buvo taip, kad kažkuris darbas nepavyko iš pirmo karto?
– Nebuvo taip. Nesakau, kad pavyko: kaip pavyko – taip. Tačiau nieko nedraskiau ir negadinau. Žinau, kad yra nepavykusių. Galvoju, taip tegu ir būna.

Su gėlėmis yra smagiau. Dabar vėl gėles piešiau, esu labai patenkinta. Jos nušviečia viską aplinkui, tačiau kai tik vien jas pieši, norisi kažko kito. Nupiešusi gėles gali jas pasikabinti ant sienos, o paukštį, nemanau, ar pasikabinsi – nei džiaugtis, nei liūdėti.

– Kiek laiko užtrunkate nupiešti vieną paukštį?
– Nesvarbu, kad pieši, bet lieka visa buitis: maisto ruošimas, skalbimas, sirgimai. Tačiau per dvi ar tris dienas nupiešiu, tačiau būna, kad vienam tenka ir visą savaitę paskirti. Žiūrint, kiek turi laiko ir gali prisėsti padirbėti. Aš įkvėpimu nesinaudoju, nes jo neturiu. Kai turiu laiko, tada ir piešiu be įkvėpimo. Tik reikia susirasti eksponatą, kurio noriu.

– Kur dažniausiai piešiate?
– Piešiu namuose, pirmąjį paukštį nupiešiau balkone. Ten ir pasideginti, ir papiešti galėjau. Po to persikėliau į anūkės kambarį, nes kai ji išvyko mokytis, man liko jos kambarys. Gamtoje nieko nesu piešusi, tik buvau ėjusi į parką eskizo pasidaryti – piešiau tris medžius. Tada piešiau žiemą ir taip nejauku buvo: žmonės žiūrėjo, turbūt galvojo, ką čia ta senutė išsidirbinėja.

Kai Lietuvos šimtmečiui piešiau mūsų Šiaulių katedrą, ėjau pasižiūrėti, kokios yra tikros jos spalvos, bet piešti atsisėdusi ant suoliuko nedrįstu ir nenoriu. Geriausia piešti namuose.

– Ar papildėte savo žinias apie paukščius?
– Papildžiau, nežinojau, kad tikras yra rojaus paukštis, kuris gyvena šioje žemėje. Nežinojau, kad yra toks kondoras. Kitus paukščius pažinojau, bet realybėje ne visus esu mačiusi. Kas įdomiausia, aš iš viso paukščių nežinojau, neskirdavau sniegenos nuo zylės. O dabar pasiskaičiau, pasidarė ir įdomu.

– Ką dar norėtumėte nupiešti?  
– Norėčiau dabar nupiešti jūrą, esu pabandžiusi kelis kartus, bet išėjo ne taip, kaip norėjau. Piešiau ir saulėlydį, ir saulėtekį, reikia pasimokyti piešti jų atspalvius ant bangų.

Taip pat norėčiau piešti ir žmones. Buvau nupiešusi vyro portretą iš nuotraukos, bet anūkas sakė, kad nepanašus. Nuotraukoje mano vyras buvo 19 m., tai ką tas anūkas žino, ar jis toks buvo, ar ne. Tiesiog kai piešiu, labai gerai praleidžiu laiką, yra nenuobodu ir neliūdna.

Autorei piešinių parodoje „Paukščiai“ mieliausias ir vertingiausias paukštis – povas, kuris yra jos ir anūkės bendras darbas.
Autorės nuotr.

Parodoje „Paukščiai“ eksponuojami darbai.
Autorės nuotr.