Šiaulių apygardos teismo Pelikso Bugailiškio vardo teismo posėdžių salėje veikia paroda „Tarpukario Lietuvos 1923–1936 m. įgaliojimai byloms vesti teismuose“. Šios parodos autorius, buvęs teisėjas Alfredas Vilbikas pasidžiaugė, jog tokia jo surengta paroda yra pirmoji šalyje, kurioje originalūs įgaliojimai siejasi būtent su teise. Labiausiai šia paroda susidomėję advokatai, notarai, teisėjai, įvairių teisėtvarkos ir teisėsaugos sričių atstovai.

„Surinktus įgaliojimus norėjau parodyti visuomenei“
Parodos „Tarpukario Lietuvos 1923–1936 m. įgaliojimai byloms vesti teismuose“ autorius A. Vilbikas pasakojo, jog jau  seniai domisi įvairiais istoriniais aspektais, susijusiais su teismais bei teisėjais, todėl neatsitiktinai ir ši paroda surengta.

„Kai mano kolekcija prisirinko nemažai tarpukario Lietuvos įgaliojimų, tada ir nusprendžiau, kad reikėtų juos ne tik laikyti savo archyve, bet ir parodyti visuomenei, teisėjams, advokatams, kadangi įgaliojimai yra išduoti ir advokatams. Taip pat notarams, nes įgaliojimus tvirtina notarai.

Kai palaipsniui renki, tada ir susirenka. Kai pamačiau, kad yra didesnis kiekis įgaliojimų, tada pradėjau jais ir domėtis. Man padėjo juos surinkti pažįstami, draugai, kaimynai, kurie neatsisakydavo padėti. Vieni atiduodavo, kiti paskolindavo, dar kiti parduodavo. Kada domiesi kažkokia istorija ir nori kažko turėti daugiau, tai šiek tiek ir kainuoja. Tikrai neskaičiavau, per kiek laiko surinkau šiuos įgaliojimus, manyčiau – per 15 metų. Palaipsniui jie pildėsi, pildėsi ir susirinko. O tarpukario laikotarpį pasirinkau todėl, kad mūsų valstybė buvo atskira, patys turėjome savo teisinę sistemą, galbūt dėl to ir akcentuojami tie dalykai. Be abejo, po Kovo 11-osios dabartiniu laikotarpiu teisiniais klausimais, teisiniais dokumentais irgi domiuosi, irgi renku po truputį, gal kažkada tai kai kam bus įdomu, tai  ir pristatysiu visuomenei“, – pasakojo A. Vilbikas.

Turtingos moterys turėjo išskirtines teises    
Nėra parašytos tokios istorijos, kada tiksliai atsirado įgaliojimai. Parodos autorius teigė, jog kai atsirado pirmieji teisynai, statutai, tada ir įgaliojimai turėjo atsirasti. Kai žmogus neturėjo tinkamo išsilavinimo, atstovavimui teisme reikėdavo samdyti specialistą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo rašomi įgaliojimai, kurie atliko dvigubas funkcijas. Įgaliojimai buvo kaip to asmens liudijimas, kas jis yra. Tai buvo lyg paso prototipas.

„Pavyzdžiui, bajorai, kai siųsdavo savo vaikus mokytis į užsienio šalis, taip pat rašydavo įgaliojimą.

Taip parodydavo, kas yra tas žmogus, koks jo tikslas, ir kodėl būtent ten važiuoja. Tokio tipo įgaliojimai jau būdavo ir tais laikais. Po to, kai atsirado teismai, poreikis atstovauti teismuose, įgaliojimai būdavo išduodami tam asmeniui, kuris padėdavo žmogui atstovauti teisme. Ne visais atvejais ir reikėdavo tų įgaliojimų. Pavyzdžiui, viduramžiais moterys neturėjo teisės pačios eiti į teismą, būtinai turėjo eiti vyras. Pastarasis būdavo kaip įgaliotinis ir kartu su žmona eidavo į teismą. Moterys teises įgavo tik 1918 m., o iki tol neturėjo nė balsavimo teisės. Tačiau daug kas priklausė ir nuo turto. Jei mirdavo vyras, o našlė likdavo turtinga, nors moterys neturėjo teisių, bet realiai gyvenime jos atstovaudavo teismuose, rašydavo skundus, prašymus teismams, bet, žinoma, tai buvo ne eilinės moterys, o turtingos“, – sakė A. Vilbikas.

Tarpukario Lietuvos įgaliojimai skiriasi nuo dabartinių
Tarpukario Lietuvos teismuose kiekvienas asmuo savo bylas galėjo pats vesti ir rūpintis savo reikalais byloje arba pasamdyti kitą asmenį – įgaliotinį. Kiekviename įgaliojime turėjo būti nurodyta, kad įgaliotojas tiki įgaliotiniu ir ką įgaliotinis, veikdamas įgaliojimo ribose, darys, tam įgaliotojas neprieštaraus. Įgaliojime turėjo būti nurodyta, ar leidžiama įgaliotiniui perduoti įgaliojimą kitam asmeniui, nes jei tokia teisė nebuvo suteikta, tai įgaliotinis negalėjo perįgalioti įgaliojimo. Įgaliojimas sudaromas tik tokiems veiksmams atlikti, kur atstovavimas įmanomas ar įstatymų leidžiamas.

Paprastai įgaliojimai buvo sudaromi pas notarus raštu. Advokatams įgaliojimai galėjo būti ir valsčiaus viršaičio, miesto savivaldybės burmistro, policijos nuovados viršininko, Lietuvos pasiuntinybės atstovo patvirtinti.

Bylos teismuose įgaliotojas galėjo įgalioti jį atstovauti prisiekusius advokatus, privačius gynėjus, savo tėvus, vaikus, vyrą ar žmoną, brolius ar seseris, asmenis, kurie toje pačioje byloje buvo ieškovai ar atsakovai. Galima buvo įgalioti ir žodžiu teismo posėdžio metu, sumokant 5 litus žyminio mokesčio.

O įgaliotiniais teismuose negali būti teismų pirmininkai, teisėjai savo apygardoje, taip pat tos pačios apygardos valstybės gynėjo padėjėjai, nepilnamečiai, vienuoliai, dvasininkai, globojamieji, tebesimokantieji studentai, moksleiviai, auklėtiniai, klausytojai iki mokslo baigimo, nemokūs skolininkai, pašalintieji iš tarnybos teismo sprendimu, netekusieji pilietinių teisių ir kiti asmenys, kuriems teismo sprendimu atimta teisė būti įgaliotiniais.

„Tarpukario Lietuvos įgaliojimai, be abejo, skiriasi nuo dabartinių. Skiriasi pats išdėstymas, specialiai nebespausdinami blankai įgaliojimams. Tais laikais būdavo jau topografiniu būdu atspausdintas įgaliojimas, užrašoma pavardė, apačioje pasirašydavo notaras. Dabar kiekvienas rašo savaip, kiekvienas suranda savo kažkokią formą. O esmė tokia pati: yra kas įgalioja, yra ką įgalioja, ką gali atlikti ir ko negali atlikti. Dabartiniu metu daugiausiai akcentuojama ne tai, kas tokie negali būti įgaliotiniais, o kalbama daugiau apie veiksnumą“, – teigė A. Vilbikas.
 
Tarpukario Lietuvos įgaliojimai – labai įvairūs
Parodoje „Tarpukario Lietuvos 1923–1936 m. įgaliojimai byloms vesti teismuose“ yra pristatoma net 20 įgaliojimų, kurie yra skirti būtent teismams. Dauguma originalūs, tačiau kai kurių padaryti nuorašai. Anot parodos autoriaus, buvo pasirinkti tie įgaliojimai, kurie buvo įdomesni, nes dauguma jų kartojasi. Taip pat A. Vilbikas pasakojo, jog įgaliojimai gali būti skirti ne tik teismams, bet ir kitiems sandoriams ar kitiems klausimams išspręsti. Daugumoje įgaliojimų  minimas Šiaulių regionas, tačiau yra įgaliojimų ir nesusijusių su Šiauliais.

Pavyzdžiui, pirmasis įgaliojimas yra 1923 m. kovo 8 d. skuodiečio Helelro Gamzos, kai įgaliojimą liudijo IV policijos nuovados viršininkas. Įdomus trečiasis įgaliojimas, nors yra lietuviškas tekstas, įgaliojimą tvirtino Breslau (Vroclavo) notaras Louis Lewy. Ketvirtasis įgaliojimas įgalioja vyrui atstovauti byloms vesti teisme.

Įgaliojime gali būti numatyta data, iki kada tas įgaliojimas galioja. Pavyzdžiui, penktasis įgaliojimas yra to pavyzdys, kai konkrečiai yra nurodomas terminas – 1925 m. gruodžio 31 d. Ne visuose įgaliojimuose tai būdavo nurodoma. Daugumoje įgaliojimų yra parašyta, kad jie galioja visuose teismuose.

Už įgaliojimus turėjo būti mokamas žyminis mokestis. Jei žyminis mokestis sumokamas teisme, tai ant to ženklo dedamas antspaudas. Pavyzdžiui, šeštasis įgaliojimas yra skirtas konkrečiai bylai vesti. Šiame įgaliojime yra rašoma, jog Jokūbas Šapyra 1925 m. įgaliojo Zoiku Mote Šmijackomą bylai vesti teismuose apie turto pasisavinimą ir paėmimą.
Dvyliktas įgaliojimas yra įdomus tuo, kad įgaliojimas yra patvirtintas Lietuvos pasiuntinybės Vokietijai kanclerio Harold Rahmen, nors įgaliojimas yra lietuviškas. Tryliktasis įgaliojimas įdomus tuo, kad galėjo atstovauti ne tik advokatai, bet ir prisiekusiojo advokato padėjėjai.

Penkioliktame įgaliojime minimas Klaipėdos kraštas. Šiame įgaliojime rašoma, jog Klaipėdos krašto vinių fabriko įgaliojimą liudijo notaras Klaipėdos kraštui Ernst Borchert. Parodos autorius visiems priminė, jog nuo 1923–1939 m. Klaipėdos krašte teisėjai buvo vokiečiai. Ne tik teisėjai vokiečiai, bet ir notarai.

Šešioliktas įgaliojimas buvo išduodamas  abiem kartu ir kiekvienam atskirai byloms vesti teismuose. Tai reiškia, kad jie gali vienoje byloje būti abu arba po vieną skirtingose bylose. Septynioliktame šiauliečio Kazio Pociaus 1936 m. liepos 7 d. įgaliojime Šiaulių prisiekusiam advokatui Kaziui Šalkauskiui byloms vesti teismuose žyminis ženklas antspauduotas Šiaulių nuovados taikos teisėjo antspaudu. O devynioliktąjį įgaliojimą liudijo Žagarės miesto savivaldybės burmistras N. Baniulis. Parodos autorius A. Vilbikas teigė, jog tokie  skirtingi įgaliojimai buvo tarpukario Lietuvoje.

Labiausiai šia paroda buvo susidomėję advokatai, notarai, teisėjai, įvairių teisėtvarkos ir teisėsaugos sričių atstovai.
Autorės nuotr.