Šiaulių universiteto Botanikos sode vyko pirmasis Šiauliuose diskusijų festivalis, žaismingai pavadintas „Ką tu, Šiauliai?“, kurį surengė Šiaulių universiteto Alumnų asociacija. Diskusijose dalyvavo žinomi Šiaulių miesto verslo, kultūros, mokslo, politikos, sporto ir kt. sričių atstovai, besidalinę su festivalio lankytojais savo požiūriu į Šiaulius ir miesto ateitį.

Jau buvo publikuotos diskusijos apie mokslą ir verslą Šiauliuose, o šį kartą pateikiame kultūros atstovų diskusijos „Koks šių dienų kūrėjo tikslas?“ metu išsakytas mintis.

Diskusijoje dalyvavo Remigijus Ruokis, dainininkas, dainų autorius, režisierius, TV laidų prodiuseris, Lina Jankauskaitė, aktorė, režisierė, Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriaus vedėja, Gintautas Gascevičius, audiovizualinių performansų kūrėjas ir atlikėjas, BIX grupės narys, Živilė Žvėrūna, aktyvi menininkė, dizaino namų „Wāpsva“ grupinių parodų ir kitų kultūrinių projektų kuratorė. Diskusijos kuratorė – Ernesta Šimkienė, Šiaulių dailės galerijos kultūrinių renginių ir parodų kuratorė.

Kodėl žmogui reikalinga kūryba?
Diskusijos dalyviai savaip pažvelgė į šį klausimą. Pasak dainų autoriaus ir režisieriaus bei kultūros projektų iniciatoriaus Remigijaus Ruokio, gali kilti klausimas, kodėl mes visa tai darome. „Aš manau, kad visas kūrybos tikslas – nustebinti žmones, kad kažkas pasiliktų žiūrovų galvoje, kad iš galvos išstumtų ėdimo, miegojimo, sekso ir kitus dalykus. Tuomet „harde“ (galvoje – aut.) prasideda menas. Jeigu jis užgeria kokiame nors blogame bare, tai jam tas menas tam tikrą laiką dingsta. Jeigu sugalvoji kokį nors nerealų dalyką, tai jį būtinai turi daryti. Fantaziją nuolat reikia vystyti, nesustoti akumuliuoti įvairias idėjas“, – kalbėjo R. Ruokis.

Muzikantas ir įvairių performancų kūrėjas Gintas Gascevičius mano, kad kūryboje yra labai svarbi kūrėjo vidinė pusė. G. Gascevičius: „Realizacija kūrybinių užuomazgų žmogaus viduje turi realizuotis į kažkokią meninę išraišką. Tai yra privaloma, jeigu to nėra, tai yra menininko žlugimas, pelėsiai ir kerpės“.

Į diskusiją įsijungusi aktorė ir režisierė Lina Jankauskaitė taip pat patvirtino, kad kūryba yra sudėtingas procesas. „Niekuomet nesistengiu savo kūryboje kažką nustebinti, padaryti kažką sprogstamo, kad visi aikčiotų. Pirmiausia turi viduje kažkas kirbėti ir turi atsirasti noras kažką kalbėti“, – sakė Lina.

Dailininkės Živilės Žvėrūnos nuomone, per vizualią patirtį mes priimame daugiau informacijos. Pasak dailininkės, ši informacija dažniausiai nusėda į pasąmonę ir turi visai kitą poveikį. Ž. Žvėrūna: „Yra svarbu išreikšti save, tik man atrodo, kad menininkas nuo amatininko skiriasi tuo, kad menininkui svarbu ne tik monologas, bet dialogas su visuomene. Tai yra kertinis šių dienų menininko misijos akmuo. Menininkas be žiūrovo gali užsiimti tik saviraiška. Neseniai vienoje paskaitoje išgirdome, kad kūrybiškumo galima mokytis ir iš pirmuonių. Menas yra tam, kad padėtų reflektuoti visas mokslo sritis, socialines problemas ir visa kita. Menas nėra atsiejamas nuo mokslo, nuo visatos, nuo bendražmogiškų ryšių.“

Kūrėjams turi rūpėti savo auditorijos paieškos
Pirmiausia buvo pastebėta, kad ne visi siūlomi kultūros renginiai būna kokybiški. R. Ruokis klausė, ar gali kas nors garantuoti, kad siūlomas kultūros produktas yra kokybiškas? Jis kėlė klausimą, kaip išvengti tam tikro koncertų, įvairių kultūros projektų organizatorių apgaudinėjimo renginio kokybės prasme.

Buvo pateikta keletą pavyzdžių, kai Lietuvoje buvo reklamuojamos pasaulinės užsienio kompozitorių kūrinių premjeros, o iš tikrųjų tų kūrinių lygis nebuvo tokio aukšto lygio, kokio tikėtasi. Anot jo, žmonės tokiais atvejais turėtų turėti tam tikrą kritinį mąstymą ir balsuoti savo pinigais, tai yra, nepirkti bilietų į tokius renginius. Tuomet koncertų organizatoriams neapsimokėtų čia vežti ir siūlyti prastų atlikėjų.

Kokios strategijos turi imtis kūrėjas, kad atsirastų daugiau komunikacijos su žiūrovu? Kaip atvesti žmogų į renginį, kuris niekada jokių kultūros renginių nelanko? R. Ruokis: „Mano akimis žiūrint, išeitis – interaktyvumas. Naujoji jaunimo karta jau yra „suaugusi“ su interaktyviomis technologijomis, todėl kultūros lauke tai padėtų juos priartinti prie meno ir kultūrinės raidos pažinimo. Kūrėjui susirasti savo auditoriją šiuo metu nėra labai sunku. Tam yra socialiniai tinklai, kurie įgalina susirasti auditoriją, kuriai tavo kūryba yra įdomi. Pastebėjau, kad tik 2 proc. žmonių, socialiniuose tinkluose ties kvietimu į kultūrinį renginį paspaudę „Patinka“, jame dalyvauja. Vis dėlto, tokia sklaida vis tiek patraukia žmonių dėmesį.“

Aktorės ir režisierės L. Jankauskaitės nuomone, kad žiūrovas ateitų, labai svarbus faktorius yra pati kūrinio idėja, tema. „Štai O. Koršunovo spektaklis, kuris pastatytas prieš dešimt metų, iki šiol taip traukia žiūrovus, kad net prieš pusę metų nebeįmanoma nusipirkti bilietų! Žmonės iš lūpų į lūpas skleidžia žinią, perduoda savo patirtas emocijas ir taip viešina šį nuostabų spektaklį bei patį režisierių“, – teigė Lina.

Diskusijos dalyviai taip pat pastebėjo, kad menininkas negali užsidaręs kurti ir neturėti šalia savęs komandos, kuri rūpintųsi jo sukurtu produktu, jo tinkamu pristatymu, viešinimu. Be to menininkui išsiversti yra labai sunku.

Reikalinga kultūros ir verslo sinergija
Diskusijos dalyviai mano, jog Lietuvoje verslas dar nelabai padeda menams ateiti iki žmonių. Buvo iškeltas retorinis klausimas, ar įmanoma atrasti kokią nors sinergiją tarp verslo ir kultūros. Daugelio nuomone, menininkas neturi būti prašytojas, tačiau turi būti kažkas pasiūloma ir verslui.

G. Gascevičiaus nuomone, verslas gali finansuoti kultūrą tik tada, kai yra lėšų perteklius. Kiti diskusijos dalyviai galvoja, kad verslo ir kultūros sektoriuje augti galima kartu.

R. Ruokio manymu, verslas turi lavintis, turi pradėti galvoti kitaip. R. Ruokis: „Vilniuje verslininkai jau puikiai supranta, kas yra kultūra ir tarsi yra natūralus dalykas nuo pelno 10 proc. skirti kultūrai. Čia, Šiauliuose, dar toli iki to.“

Kaip galima verslo žmones edukuoti, kad jie pradėtų kitaip vertinti meną? Pasak diskusijos dalyvių, neužtenka pas verslininkus atėjus pasakoti apie savo kūrybinius sumanymus. Reikia sudaryti sąlygas, kad jie pasijustų tuose renginiuose labai svarbūs ir reikšmingi. Pastebėta, kad jau atsiranda verslininkų supratimas, jog menas, kultūra – neatsiejama gyvenimo dalis. Nemažai verslo žmonių jau yra prisirišę prie vieno ar kito renginio, kiekvienais metais jį remią. Menininkų, prievolė yra taip pat galvoti, ką mes verslui galime duoti. Menininkams yra labai svarbu iš pradžių kurti savo prekės ženklą, auginti savo svorį ir tik tada eiti pas verslininką ir su abipusia pagarba kalbėtis apie bendradarbiavimą.

Apie kultūros situaciją Šiauliuose
Diskusijos dalyviai pažymėjo, kad Šiauliuose žmonės turi savo pamėgtas vietas ir į jas eina – vieni į parodų rūmus, kiti į Rėkyvą, treti pasirenka kitas vietas. Pastebėta, kad „Miesto dienos“ pakėlė renginių kokybės kartelę į aukštesnį lygį. Vis dėlto žmonės norėtų, kad būtų galimybė lankyti šiuolaikiškai ir estetiškai įrengtas koncertų, parodų sales, kurių pas mus praktiškai nėra. Žmogus pasigenda gražios aplinkos. Galima daryti puikius renginius, bet į apleistas sales ir pastatus jau nebenorima eiti.

Didelę įtaką turi ir nepakankamos žmonių finansinės galimybės lankytis kultūros renginiuose. „Negali žmogus, uždirbdamas 600 eurų, eiti į aukštos kokybės kultūros renginius ir pirkti bilietą. Nebent tas renginys būtų finansuojamas iš tam tikros programos ir būtų nemokamas“, – sakė R. Ruokis.

Jam prieštaravo G. Gascevičius, teigdamas, kad ne vien žmonių finansinis pajėgumas lemia tai, kad jie neina į kultūros renginius. G. Gascevičius: „Valstybinio Šiaulių dramos teatro mažoji salė talpina mažiau negu šimtą žiūrovų ir bilietai į ten vykstančius spektaklius yra juokingai pigūs, tačiau ir jie neišparduodami. Kyla retorinis klausimas: kodėl mieste, turinčiame šimtą tūkstančių gyventojų, neišparduodama net šimtas bilietų?“

Diskusijos dalyviai mano, kad kiekviena karta formuoja tikrą kultūros poreikį. Vaizduojamojo meno parodų atidarymai sutraukia tam tikrą lankytojų, dailininkų, meno srities atstovų būrį, tačiau jis nėra didelis. Pasak Ž. Žvėrūnos, vienintelis būdas padidinti besidominčių menu žmonių skaičių – edukacija. „Bandome atsivesti vaikus, su jais dirbti, su jais kalbėtis. Kultūros pasas, miesto kultūros krepšelis – tai yra tai, kas padidina galimybes auginti jauną kultūros vartotoją“, – sako menininkė ir parodų kuratorė.

„Lietuvos kultūros tarybos skirti pinigai regionams panaudojami ne visa apimtimi. Dabar regionams atsirado galimybė rengti projektus ir pretenduoti į finansavimą. Iki tol didžiąją dalį lėšų laimėdavo sostinė, kuri įsigudrino rengti savo renginius ir regionuose. Turiu galvoje „Kino pavasarį“ ir kitus“, – teigė R. Ruokis.

Kiti diskusijos dalyviai prieštaravo šiam požiūriui. Jie mano, kad reikia tik džiaugtis, kad mūsų mieste tokie renginiai vyksta ir turime galimybę juos apsilankyti. Vis dėlto pastebėta, kad kartais projektų vykdytojai iš sostinės laimi daug projektų ir prisiplanuoja daug renginių periferijoje, tačiau nebepajėgia jų kokybiškai padaryti.

Apibendrindama diskusijos dalyvių mintis jos vedėja, Šiaulių dailės galerijos kultūrinių renginių ir parodų kuratorė Ernesta Šimkienė teigė, kad menas, kultūra žmogui duoda atvirumą, norą keisti visuomenę, daryti poveikį, ugdyti kritinį mąstymą, toleranciją kitam menininkui, kitam stiliui, kitai muzikai. „Kuo daugiau pas mus bus visų šių elementų, tuo mes visi gyvensime geriau. Miestas be įvairovės – pilkas miestas. Menas žmogų išvaduoja iš mentalinių varžtų ir labai praplečia vidinį pasaulį, – sakė diskusijos vedėja E. Šimkienė.

Diskusijos dalyviai sulaukė nemažai auditorijos klausimų į kuriuos nebuvo lengva atsakyti: kas Lietuvoje vadinama Mega žvaigždė, kokie kultūriniai objektai Šiauliuose galėtų pritraukti daugiau žmonių dėmesio, kas yra Geležinė lapė, kaip atpažinti „feik“ menininką ir kt.

Į viršų