(Tęsinys)
Mathuroje dar išsiskiria Didžiųjų Mogolų imperijos valdymo laikotarpiu, 1661 m., pastatyta Penktadienio mečete su 4 minaretais. Palei Džamnos upės krantus išsidėstę 25 ghatai (krantinės laiptai, svarbiausia – Višramo ghata), arkiniai vartai, šventyklos. Moderni Gita Mandiro šventykla, jos sienose išraižyta visa „Bhagavadgyta“.
Tačiau svarbiausia šventykla skirta Krišnai – Dvarkadkišo (1814 m.). Dar yra 4 šventyklos skirtos Šyvai, 17 metrų aukščio raudono smiltainio bokštas Sati Burdžas (1570 m.). Kolonijiniu laikotarpiu buvo pastatyta katalikų Švenčiausiosios Širdies bažnyčia (1870 m.), 1874 m. įkurtas archeologijos muziejus ir kt.
Sugaišę vietos įžymybių apžiūrėjimui kelias valandas, išvykome iš Mathuros į Agrą. Kelyje vėl mus pasitiko kamščiai, sunkios kelio sąlygos, netvarkingas transporto judėjimas, spūstys. Daug kur vyksta nesibaigiantis kelio remontas, statomi tiltai, viadukai, apylankos.
Maždaug 12.30 val. vietos laiku pasiekėme Agros pakraštyje įsikūrusią Sikandrą, kur apžiūrėjome imperatoriaus Akbaro mauzoliejų.
Čingischano palikuonis Akbaras (1542–1605) buvo ambicingas, išmintingas valdovas, sukūrė centralizuotą valstybę, skatino religinę toleranciją, globojo menus, didžiąją savo laiko dalį leido medžiodamas.
Mauzoliejaus statinys susideda iš dviejų dalių – nepamirštamą įspūdį palieka didžiuliai į mauzoliejų vedantys vartai. Architektūrinis kraštovaizdis, siekiantis Akbaro laikus, pasižymi persiškais ir indiškais elementais, pastebimi ir mogolų tradicijų pėdsakai. Vietinio raudonojo smiltainio bei baltojo marmuro kontrastai išsiskiria novatoriškumu, tuo tarpu keturi statinį vainikuojantys minaretai yra tipiški islamiški. Mauzoliejaus patalpos pasižymi savita akustika, atsistojus patalpos viduryje, aidas sklinda iš visų pusių.
Erdvėje tvyro ypatinga ramybė ir tik šiai vietai būdinga energija. Šventyklų ir mauzoliejaus teritorijos išpuoselėtame parke ganėsi stirnos su ilgais ragais, lakstė ordos langūrų beždžionių, po medžius šokinėjo ilgauodegiai burundukai.
Toliau mūsų kelias atvedė į Agrą, turistų traukos centrą šiaurės Indijoje. Ankstyvosios užuominos apie šį miestą aptiktos hindu epe „Mahabharata“. Jis dar vadinamas Agrabana – rojaus miestu. Apsilankę mieste, pasijutome tarsi patekę į viduramžius. Siauros, sausakimšos gatvelės ir bulvarai dvelkia senove, čia laikas tarsi sustojęs.
Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl daugelis pasaulio turistų važiuoja į Agrą, yra Tadž Mahalis. Tai devintasis pasaulio architektūros stebuklas, stovintis pietiniame Džamnos upės krante.
Šį nuostabiausią ir įspūdingiausią indų islamo meno šedevrą pastatė Mogolų imperatorius šachas Džahanas (šalį valdė 1628–1658). Jis priiminėjo svečius ir kilmingus kitų šalių atstovus puošnioje Diwan-i-Aam, arba Viešųjų priėmimų salėje, ir Dowan-i-Khas, arba Asmeninių priėmimų salėje, rubinais ir smaragdais inkrustuotame „povo soste“, ant kurio buvo užrašyta: „Jei žemėje yra rojus, jis yra čia“.
Šachas Džahanas įspūdingo grožio mauzoliejų pastatė savo mylimos žmonos Mumtaz Mahalei, kuri mirė netrukus po gimdymo, atminimui. Tai kvadratinis penkių kupolų statinys, kurį supa keturi minaretai. Jis spindi baltu marmuru, gausiai išpuoštas raižyta ornamentika, inkrustacijomis bei mozaikomis. Pagrindinis mauzoliejus su kupolu stovi dekoratyvinių sodų gale, gražiai atsispindėdamas centre įrengtame vandens kanale. Didelė puikaus marmuro vizija, tarsi plaukianti priešais atvirą dangų, esantį už jos, – apgalvotas efektas. Indų poetas Rabindranatas Tagorė rašė: „Tadž Mahalis kaip vieniša ašara ant laiko skruosto.“
Įėjimas į Tadž Mahalio mauzoliejų turistui iš užsienio kainuoja 750 rupijų, o indams – keliasdešimt kartų pigiau. Bilietai užsieniečiams parduodami atskirai, beveik be eilės. Ta pati tvarka galioja ir norint patekti į kitas šventyklas. Kiekvienas, aplankęs šį nuostabų paminklą, susidaro savo įspūdį apie Tadž Mahalį.
Kadangi Indijoje lankiausi antrą kartą (pirmąkart šioje šalyje ir Agroje buvau 2000 m. lapkričio mėnesį), tai nutariau į šį architektūros šedevrą pažvelgti iš kitos pusės, persikėlęs į priešingą Džamnos upės krantą.
Tam susiradau vietinį gidą ir, pasisamdęs tuk-tuką, per sausakimšą tiltą nuvažiavau į kitą upės pusę. Pakrantėje nebuvo nei rikšų, nei turistų, tik keletas vietinių indų, lyg panirusių į nirvaną, klaidžiojo išilgai Džamnos. Nesigailėjau, nuo šio upės kranto apžiūrėjęs, kaip iš tos vietos atrodo įžymusis mauzoliejus. Tokio Tadž Mahalio nebuvau matęs nė viename kelionių vadove, nė viename paveiksle. Išsitraukiau fotoaparatą, spragtelėjau keliolika kartų, įamžindamas šį nostalgiškai romantišką vaizdą, kuriam nėra abejingi turistai iš viso pasaulio.
Vaikštinėdamas Džamnos pakrante dar užklydau prie buvusio forto griuvėsių. Prisiminiau, kažkur skaitytą pasakojimą, kad mauzoliejaus statybai šachas Džahanas iššvaistė tiek daug valstybės lėšų, jog jo sūnus Aurangzebas tėvą nuvertė nuo sosto, surakino grandinėmis ir įkalino forte, netoli Tadž Mahalio rūmų, šioje upės pusėje. Pro tvirtovės grotas į Tadž Mahalį, šis iš meilės ir sielvarto pamišęs valdovas galėjo grožėtis iki pat savo mirties. Kalėjime šachas Džahanas praleido paskutinius aštuonerius savo gyvenimo metus, t. y. iki 1666 metų.
Vaikštinėdamas Džamnos pakrante, pastebėjau nusekusioje upėje išdidžiai vaikštinėjančius baltuosius garnius. Vaizdas buvo visai kitoks, nei įprasta matyti kelionių giduose ir atvirukuose. Ir nors nebeliko to didingumo, kuris pritrenkia turistus, tačiau Tadž Mahalio rūmai vis tiek didingai švytėjo kitame upės krante.
A. Poška, pabuvojęs Agroje, garsiajame Tadž Mahalyje, čia patyrė nepaprastą nuotykį: „Kadangi buvo 1931 metų paskutinė diena ir buvo ruošiamas sutikimas, tai aš pasilikau vienas su turistais apžiūrėti pastatą (Tadž Mahalą – J. N.). (...) Apžiūrėdamas kartą atsiskyriau nuo ekskursijos ir palipau į viršų, o iš ten įlipau į minareto vidinius suktus laiptus, norėdamas iš viršaus apžiūrėti miestą.
Buvo jau vakaras, oras kiek atvėsęs ir viskas aplinkui aptilo. Nulipęs nieko neberandu ir nežinau kaip išeiti. Baladoju, bet niekas durų neatidaro. Lipu vėl į minaretą ir ten sutinku Naujuosius 1932-uosius metus pats vienas, mylimiausios šacho žmonos Mumtaz kapo pastate. Nesigailėjau tokio nuotykio ir tos romantikos, apmąstant praleistas paskutines 1931 metų dienas... Ir 1932 metų sutikimas buvo pats įdomiausias mano gyvenime“ (Poška A. Mano gyvenimo pasaka: atsiminimai ir pergyvenimai. Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2003, p. 88).
Su manęs kantriai laukusiais tuk-tuko vairuotoju ir gidu, tuo pačiu keliu per tiltą grįžau atgal prie Tadž Mahalio. Gidas dar man parodė prie Tadž Mahalio aukštos sienos įsikūrusias akmenskaldžių dirbtuves. Čia meistrai ir jų padėjėjai, ritmingai kaukšėjo kaltais ir kirstukais, skaldė raudono smiltainio plokštes, skirtas mauzoliejaus sienų apdailai. Netoliese išvydau senovinio akveduko liekanas, kuriuo senovėje tekėjo vanduo į rūmus.
Gidas parodė šalia Tadž Mahalio sienos kairėje pusėje tarp medžių ir krūmų vos įžiūrimą taką ir pasiūlė juo keliauti. Mes nusileidome prie Džamnos upės. Iš čia esančios aikštelės atsivėrė nuostabus vaizdas į kitą upės krantą, kur neseniai pabuvojau, ir dar vienas neįprastai įdomus vaizdas iš šono į Tadž Mahalį. Nespėjau ilgiau pasidžiaugti šiuo vaizdu. Vos spėjau fotoaparatu padaryti kelis kadrus, kai netikėtai atsiradęs ginkluotas apsauginis pareikalavo kuo greičiau apleisti šią pakrantę prie Tadž Mahalio. Gidas dar bandė tartis su šiuo uniformuotu ir nesvetingu tarnautoju, tačiau jo visos pastangos buvo bevaisės. Be jokių išlygų buvome išprašyti iš šios griežtai saugomos vietos, kuri mūsiškiai tariant, priklauso draudimo „pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“ statusui. Grįžome atgal prie pagrindinio įėjimo į mauzoliejų.
Čia gidas pasiūlė tuk-tuku nuvykti į netoli Tadž Mahalio esantį Agros senamiestį. Čia manęs laukė siurprizas. Pakilus į vieno vietinio restorano ketvirtajame aukšte įrengtą terasą, atsivėrė nepakartojamas vaizdas. Prieš akis visu didingumu atsivėrė įspūdingas ir nepakartojamas Tadž Mahalis.
Tokio stulbinamai gražaus mauzoliejaus vaizdo dar niekada nebuvau matęs. Jo bokštai ir minaretai švytėjo visu gražumu ir puošnumu, buvo nušviesti akinančiai balto marmuro švytėjimo. Kerinčiai elegantiškas baltojo marmuro Tadž Mahalis didingai švytėjo Agros lygumoje. 72 m aukščio statinys atrodė nerealus, nežemiškas. Vienas didelis kupolas, kurį atkartoja septyni mažesni, primena moters tobulas kūno formas ir yra žavintis harmonijos atvaizdas. Gidas pasakojo, kad šį kerinantį mauzoliejaus vaizdą ne kartą rodė garsiausios pasaulio televizijos ir studijos. Iš čia įvairių šalių žymiausi televizijų vedėjai ir reporteriai vedė reportažus apie Agrą ir Tadž Mahalį.
Taip pakiliai baigėsi mano antrasis susitikimas su Tadž Mahaliu. Atsisveikinau su šiuo pasaulio architektūros stebuklu, fotoaparatu „sužvejojęs“ unikalių kadrų ir pilnas neišdildomų įspūdžių, sugrįžau pas savo ekspedicijos narius, tęsti viešnagės Agroje. Mūsų grupės dalyviai taip pat buvo patenkinti apsilankymu Tadž Mahalio mauzoliejuje.
Po ekskursijos mieste apsistojome ir nakvojome Agroje, jaukiame viešbutyje „Maya“. Savo neišdildomus įspūdžius su mūsų ekspedicijos nariais aptarinėjome gerdami masalos arbatą. Ji buvo kvapi ir labai gardi.
Agra-Datija-Orča-Kadžurahas
Kitos dienos ankstyvą rytą, apie 5 val., turistinei firmai priklausančiais dviem autobusais iš Agros išvykome į Kadžurahą. Pakelyje pamatėme kiemuose ir laukuose prie laužo ugnies besišildančius šiukšlynuose įsitaisiusius žmones, kurie čia ir ruošia pusryčius, kepa paplotėlius, kiaušinienę, verda arbatą. Kelias daugelyje atkarpų buvo blogas, labai duobėtas, o naujas dar neužbaigtas, apleistas. Jautėsi netvarka.
Pakelėje sustojome pavalgyti pusryčių. Valgėme kiaušinienę ir gėrėme arbatą.
Toliau vėl matėme nebaigtą tiesti kelią. Indijoje geriausia keliauti traukiniais, lėktuvais. Vietiniai vairuotojai visai nesilaiko eismo taisyklių, važiuoja priešpriešiais, ne visada praleidžia prasilenkiant ir t. t.
Maždaug 11 val. trumpam sustojome nedideliame Datijos mieste ir fotografavome įspūdingo grožio ant kalvos pastatytus maharadžos rūmus. Pakelėje trumpam stabtelėjome nedideliame miestelyje, kur triukšmingoje turgavietėje pirkome vaisių, gėrėme čia pat išspaustų sulčių. Gatvėse visur bėgiojo šunys, slankiojo tingios karvės, važiavo perpildyti keleivių tuk-tukai, rikšos, dviratininkai, motociklininkai, spalvingai išdažyti autobusai.
Atvažiavome į dar vieną įdomų Indijos (Pendžabo valstijos) viduramžių miestą – Orčą (Orcha), įkurtą Bundelos dinastijos vadovo Rudra Pratapkur. Tai – pakankamai švarus, ramus miestas, įsikūręs prie gražios upės, su įspūdingais, didingais Jehangir Mahal ir Radž Mahal rūmais, su Radža Ram induistų šventykla. Čia bendravome su originaliai išsidažiusiais atsiskyrėliais, fotografavome juos.
Po to vaikščiojome po vietinį turgų, kur nuo vaisių, daržovių, gėlių gausos raibo akys, o nuo smilkalų ir prieskonių kvapų svaigo galva. Jaukioje kavinukėje, kuri priklauso vienai indų šeimynai, valgėme puikaus skonio pyragėlius, užsigėrėme indiška arbata. Viskas buvo nepaprastai skanu, o pyragėliai tiesiog tirpo burnoje.
Nuo Orčos kelias mokamas, todėl kiek geresnis, asfaltuotas. Palei kelią tęsiasi žali laukai, pakelės apsodintos medžiais. Driekiasi Indijos kaimeliai, miesteliai, kalvotos vietos, upės, tiltai. Labai gerai įdirbti laukai. Laukuose dirba moterys, vilkinčios sarius. Neša ant galvų užsidėjusios krepšius, pintines su įvairiais vaisias, daržovėmis.
Fotografavome turgų, pirkėjus, pardavėjus, jogus, vietinius muzikantus. Pietavome pakelės restoranėlyje. Valgėme tibetietiškus koldūnus – momo, skoniu nesiskiriančius nuo mūsiškių.
Norėdami susipažinti su žemdirbių darbu ir buitimi, sustojome prie šiaudinės lūšnelės, pastatytos prie cukrašvendrių lauko. Paragavome saldžių cukrašvendrių. Jų skonis kažkiek priminė greipfrutus. Vietiniai žemdirbiai geranoriški, šypsosi. Pasisveikinus su jais namaste, noriai pozuoja fotografuojami. Tik nepavyksta susikalbėti, nes jie nekalba angliškai, tik hindi. Bendrauti padeda gestų kalba, veido mimika, gestai rankomis ir pirštais.
Indijoje žemės ūkis yra įvairus, svyruojantis nuo tradicinio ūkininkavimo kaime iki žemės įdirbimo modernesniais būdais. Indijoje vis dar vyrauja tradicinės žemdirbystės pagrindas: buivolų traukiamas arklas. Darbo jėgai dar naudojami arkliai, jaučiai, asilai. Auginami ryžiai, kviečiai, aliejiniai augalai, džiutas, arbata, bulvės ir kiti augalai.
Per beveik dvylika valandų daugiausia dėl blogų kelių nuvažiavome vos 500 kilometrų, kol pagaliau pasiekėme Kadžuraho miestą. Jis įsikūręs Madja Pradešo valstijoje Dekano plokštikalnėje. Kadžurahas labai skiriasi nuo kitų Indijos miestų. Jis nustebino švara, parkų ir skverų gražumu. Įsikūrėme viešbutyje „Surya“ (išvertus – „Saulė“).
Mus pasitiko įkyrūs vietiniai prekeiviai, kurie siūlė prekių, suvenyrų, vaisių. Vakare pro viešbučio langą buvo galima pajusti ir kalnų oro vėsų dvelksmą.
(Bus tęsinys)
Sikandra. Akbaro mauzoliejus.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Agra. Prekiautojas „kuru“.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Agra. Batų valytojas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
