facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Užgrobimas“
Biologinei stočiai 2,5 ha skirtos žemės buvo tik dešinėje kelio pusėje. Toks plotas manęs netenkino. Gundė, akis badė kitoje kelio pusėje toks pat nuogas, niekam nepriklausantis laukas.

1961 m. kuriasi kolektyviniai sodai. Mokytojų kolektyviniam sodui „Šviesa“ įkurti reikia žemės. Tarp būsimųjų sodininkų esu ir aš įrašytas. Žinau, ateis komisija ieškoti sodui žemės.

Nieko nelaukęs, be derinimo su instituto vadovybe, kairėje pusėje iki pat tolumoje esančio griovio įkaliau baslius. Ženklas – plotas jau užimtas.

Kitą dieną atėjusiai mokytojų delegacijai paaiškinau, kad šis plotas paskirtas Pedagoginiam institutui. Tą patvirtina ir šitie įkalti basliai.

Tuo pačiu įkaitimu padidinau žemės plotą ir dešinėje iki ten esančio griovio. Žemės plotas padvigubėjo. Tolesnį „grobstymą“ pristabdė grioviai ir to meto ribotos galimybės įsisavinti žemę.

Kolektyvinis sodas „Šviesa“ prie R. Čarno gatvės išsidėstęs dar nepriėjus Biologijos stoties. Man skirtas sklypas pačiame sodo kampe, Biologijos stoties pusėje.

Esu tiek užimtas, kad savo sode būnu retai. Rytą į darbą ateinu, pavakary išeinu. Vakare skubu – laukia bendravardis sūnus, Juliaus Janonio vidurinės mokyklos moksleivis. Darbo dienomis tvarkosi, šeimininkauja paliktas vienas.

Sodą pavedu E. Račiaus globai, bet ir jis neturi laiko. Netrukdomai mano sode apsigyveno, poilsiauja, džiaugiasi kiškiai.

Sodininkai stebisi – jų medeliai žiemai aprišti, aptepti, bet tie skeltalūpiai vis tiek ima ir apgriaužia. Gi, S. Gliaudžio nei tepti, nei rišti – sveiki sveikutėliai.

Kaip paaiškinti? Klausdavo, gal žinau, kokius burtus ar užkeikimus.

Aiškindavau, kad sodininkai, o ypač pensininkai, nuolat triūsdami savo sklypuose, iš jų išbaido kiškelius. Mano sode jaučiasi saugūs ir ima jį savintis. Kam griaužti savus medelius, kai yra pakankamai svetimų.

Be to, kiškiams dar būdingas ir keršto jausmas. Juk užėmėme jų plotus, apsodinome sodais ir varome lauk.

Mokyklinio bandomojo daržo kūrimas
Šalia pagrindinio sodo 1962 metų pavasarį pradėta rengti ir pati pati svarbiausioji Biologijos stoties dalis. Pradinių klasių mokomasis bandomasis mokyklinis sklypas-daržas su visais to meto reikalavimais: mokyklinis sodas (kelios obelys, kriaušė, vyšnia ir slyva, keli agrastų, serbentų krūmai), 1–4 klasių bandomieji laukeliai, daigynas, skiepynas, gėlynas, kolekcinis ir kiti.

Vėliau visas mokyklinis sklypas apsodinamas kelių rūšių gyvatvorėmis. Įrengiama lauko auditorija, mokyklinis daržas jau sukurtas. Šalia pūpso S. Gliaudžio supiltas piliakalnis.

Gaunu pasiūlymą parašyti į spaudą („Tarybinę mokyklą“) straipsnį apie mokyklinį daržą. Parašau. Katedros aptarime kilo klausimas: „Ar spausdins?“ Autorius be mokslinio laipsnio – ne autoritetas. Sustiprino A. Jacikevičienė, sutikusi prirašyti savo pavardę. Jau turėjo mokslinį laipsnį (žurnalą palikau Botanikos sode).

Sodiname apsaugines juostas
1963 metais, Biologijos stoties riboms nusistovėjus, pradėjome visą stoties teritoriją rėminti apsauginėmis medžių ir krūmų juostomis. Bus aiškiai matomos stoties ribos, suteiks jaukumo, kurs uždarumo regimybę.

Iš vakarų pusės – liepomis ir eglaitėmis, iš šiaurės nuo miesto pusės, kur braunasi pašaliniai žmonės, – liepos ir gudobelės, iš pietryčių ir pietų – Kaukazo slyvaitės. O pačiame gale palei griovį – sedulos. Gudobeles pirkome iš Radviliškio medelyno.

Tačiau svarbiausia apsauginių juostų dalis – liepos. Liepų reikia daug, bet jos brangios, mums neįperkamos.

Šiaulių miškų ūkio direktorius A. Stonis pasiūlė liepų išsikasti Švendrės miške. Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas S. Jakutis liepoms kasti paskyrė kelis studentus.

Miškas užmirkęs, arti privažiuoti negalima. Iškastas liepas iki sunkvežimio teko tolokai nešti. Dydis įvairus. Dauguma išstypusios. Juk ne iš daigyno! Iškasus šaknų likdavo nedaug, prigijimas neaiškus. Per du kartus parsivežėme kelis šimtus.

Tuo su liepomis vargai nesibaigė. Pasitaikė sausa vasara. Teko daug kartų pavakariais po darbo laistyti.

Dabar stebiuosi, kaip sugebėjau apeiti tokį plotą ir palaistyti kibirais.

Įprastinės liepos (mažalapės) pasižymi gyvybingumu ir ilgaamžiškumu.

Gaila, miesto želdintojai sodina labai brangias, retų lapų trumpaamžes importines liepas.

Gundymai
Tuo metu Pedagoginis institutas gauna porą pasiūlymų. Šiaulių miesto vykdomasis komitetas siūlo iš užsidarančio Šiaulių agrozootechnikumo perimti 750 ha mokomąjį ūkį, nespėtą įsisavinti ir be pastatų. Žemė link Kuršėnų. Šalia Toločių gyvenvietės. Kitoje kelio pusėje.

Komunistų partija ir vyriausybė ragina visas aukštąsias mokyklas padėti kolūkiečiams atsistoti ant kojų. Kooperuotis gamyboje ir valdyme. Į tą partijos raginimą atsiliepė tik Vilniaus pedagoginis institutas, sovietų okupacijos metu labiausiai paraudonavusi aukštoji mokykla. Jame dirbo tokios okupaciją palaikančios „žvaigždės“ kaip Jarmalavičius, Burokevičius, Jonienė, Kučerovas, dar keli.

Mūsų pedagoginis institutas buvo panašus į ridikėlį (daržovę). Viršus, kaip ir turėjo būti, – raudonas, bet vidus buvo baltas. Tad gerokai atsilikome nuo Vilniaus pedagoginio instituto.

Rektoriui K. Žukauskui – galvosūkis. Ką pasirinkti? Užkibti ant „meškerės“ ar ne?

Esu siunčiamas į Vilnių sužinoti, kaip sekasi aukštosios mokyklos ir kolūkio hibridui.

Vaizdas liūdnas. Atstumas iki kolūkio 9 km. Daug laiko sugaištama kelionėje. Neretas atvejis, pasak vieno dėstytojo, kai atvažiavę randa visą būrį kolūkiečių, paskendusių pypkių dūmuose, po stalu mėtosi ką tik išgertas puslitris.

Kolūkiečiai ir kolūkio valdžia laukia, kada atvažiuos studentai ir nudirbs darbus. Nesulaukę skundžiasi, skambina į Pedagoginį institutą, partijos komitetą. Sunkiai suderinamas darbų laikas. Vargsta dėstytojai ir studentai.

Ir vieno, ir kito pasiūlymo pas mus buvo atsisakyta.

Tiesiame kelią
Vėliau tokiu pat būdu susitariame ir dėl kelio tiesimo. Į Biologiinę stotį kelio nuo R. Čarno gatvės iki geležinkelio nebuvo. E. Račius kiek pravažiuodavo ratais iki savo sodybėlės. Ir viskas! Vieta žema. Pavasarį, rudenį ir po stiproko lietaus ilgai nepradžiūsta. Trukdė statybininkams atvežti medžiagų, valdžiai atvažiuoti pasižvalgyti.

Atmatavau 8 m pločio juostą. Viename ir kitame gale pastačiau gaires. Atvažiavo kelininkai, iškasė griovius, žemę suvertė, kelią paaukštino, suprofiliavo ir išvažiavo.

Po lietaus nesusigulėjęs, nežvyruotas kelias virsdavo purvynu. Kurį laiką teko plumpinti pagriovio žolynais. Žvyruoti institutas neturėjo lėšų. Kasmet užveždavo šlako, remontuojamų stogų, čerpių nuolaužų, dar ką nors kieto.

Tekdavo tartis, kad mūsų keliu pravažiuotų greideris, kad išlygintų, kad įrašytų į miesto kelių tinklą. Vargo būta, bet energijos ir kūrybinės ugnelės – kur kas daugiau.

Želdinimo vajus
Blaškymasis dėl vietos Biologijos stočiai baigtas. Reikia užpildyti plyną, tuščią lauką.

Daržovėms ir bandymams su mikroelementais skiriu 1–1,5 ha. Likusį plotą užims sodai, pradinių klasių skyrius, gėlynai, rožynas, augalų kolekcijos, įvairovės skyrius, visokių tipų gyvatvorės. Numatytos vietos tvenkiniui, šiltnamiui, parkui ir kita.

„Pinigų esame neturtingi, – sakydavo rektorius K. Žukauskas. – Verskitės, kaip išmanote ir sugebate.“

Liepos nekainavo. Eglaičių, pušaičių išsikasdavome miške, pakelėse.

Palaikėme ryšį su Kauno botanikos sodu, Lietuvos žemdirbystės institutu (mokslų tyrimo) Dotnuvoje. Iš jų gavome pašarinių ir grūdinių kultūrų sėklų kolekciniams laukeliams.

Vilniaus universitete su prof. dr. J. Dagiu aptarėme bandymus su mikroelementais. Užsukau į Vilniaus šiltnamių kombinatą. Gaunu dovanų – kardelių (flioksų) rinkinį.

Grįžtu iš Rygos botanikos sodo nupirkęs jurginų gumbų ir aštuonių veislių rožių. Rožes pasodinsime kieme, priešais sodą.

Rožės sužydės, kvepės – bus rožynas!

Su vyr. buhalteriu santykiai geri, žadėjo kaip nors pinigėlius grąžinti.

Nueinu į turgų, nuperku vieną, kitą gėlytę. Užsimezgė pažintys su gėlių mėgėjais. Prie to daug prisidėjo dėstytoja M. Vosylienė. Tad po trumpo laiko mažajame sklype sulapojo sužydėjo 120-ies rūšių ir veislių augalų.

Šiaulių miškų ūkio direktoriaus A. Stonio dėka iš Toločių medelyno kaip paramą arba už simbolinę kainą gauta klevų, topolių, uosių, Kaukazo slyvaičių. Ir dar daug dekoratyvinių krūmų. Iš jų suformuotos net 9 tipų gyvatvorės. Trys iš lanksvų. Kitos – iš triskiautės arba putinlapės lanksvos, bilardinės ir bumaldo, ligustro, žvilgančiojo kaulenio, sedulos, paprastosios karaganos (mėgsta amarai), žemaūgio svarainio, raukšlėtalapio erškėčio.

Pirmieji į Šiaulius atsigabenome svarainį. Iš vaisių darėme kvapų vitaminizuotą sirupą.

Išpopuliarinome spaudoje straipsniu „Šiaurės citrina“.

Rožynas didžiajame sklype išsilaikė tik porą parų – išvogė. Jo vietą užėmė raukšlėtalapio erškėčio nekarpoma gyvatvorė. Ir neapsirikome.

Iš vitaminais turtingų vaisių virėme uogienes. Džiovinome vaisius. Pasodindami erškėčius piliakalnyje, atbaidėme mėgėjus čiuožti, laipioti, ardyti šlaitus.

Pasiteisino putinlapė (triskiautė) lanksva. Dirvai nereikli. Žydi baltomis kekėmis, rudeniop nusispalvina. Nekarpoma (1,5–1,7 m) gyvatvorė iš dviejų pusių supo pradinį skyrių ir centrinį kelią.

Centrinis kelias ėjo per stoties vidurį, dalijo žemę į dvi dalis. E. Račius iš abiejų pusių suarė sumetimus. Viduryje susidarė kupra. Apsėjome žolės mišiniu, padailinome. Turėjome žalią, švarų po lietaus greitai pradžiūstantį kelią.

2019 06 26 2

2019 06 26 3

Autoriaus archyvo nuotr.

Į viršų