facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                     
Antanas Poška apie šį įvykį ir susitikimą su M. Gandhi rašė: „Mums besikalbant, priėjo Bombėjaus universiteto dekanas profesorius H. N. Vahilis ir atnešė man taip pat nupirkęs šio mitingo atminimui staltiesėlę ir „gandikep“. Kai priėjo mano eilė prie aukų dėžės, aš įmečiau rupiją. Vahilis padavė Gandžiui kepurę ir patiesė staltiesėlę. Gandis užsidėjo kepurę ant galvos ir padavė nuo stalo staltiesėlę. Imdamas kepurę, pažvelgiau iš arti į Gandį. Sudžiūvęs, surambėjęs, tamsios kavinės spalvos oda, du rudi išsikišę dantys ir pavargusios akys. Jis atidavė man į rankas kepurę. Tuo tarpu profesorius Vahilis supažindino:
– Tai mūsų studentas iš Lietuvos, didelis Indijos draugas.

Aš nusilenkiau ir pasisveikinau indiškai, sudėdamas rankas, ir paprašiau į albumėlį pasirašyti. Gandis pasirašė – „Mohand Karamčand Gandhi“ (Poška A. Nuo Baltijos iki Bengalijos. Per pietinę Indiją, Nuo Kabulo iki Stambulo (Ir į Lietuvą) D. 8. Klaipėda: „Vilko takas“, 2012, p. 35).

Vilniuje gyvenanti A. Poškos dukra Laima Kiselienė išsaugojo M. Gandhi dovanotą jos tėvui staltiesėlę, tapusią šeimos relikvija, ir paskolino ją parodai, kurią surengė Lietuvos ambasada Indijoje.

Prieš parodą Lietuvos ambasados Indijoje ministrė patarėja Diana Mickevičienė ir vienos iš lietuvių ekspedicijos dalyviai pristatė šią relikviją M. Gandhi memorialo darbuotojams ir senelio palikimu besirūpinančiai jo anūkei Tarai Gandhi Bhatačardži, kuri nuoširdžiai padėkojo lietuviams už Mahatmo Gandhi atminimo išsaugojimą.

Taip pat parodoje buvo rodoma M. Gandhi 1930 m. balandžio 5 d. nuotrauka su jo autografu bei dar kita fotografija, kuri irgi atkeliavo iš A. Poškos archyvo.

Mane sudomino parodoje esanti dar viena nedidelė M. Gandhi 1931 m. fotografija su jo autografu ir įrašu anglų kalba: „I wish independent Lithuania all prosperity“. M. Šalčius savo kelionės po Indiją aprašyme apie susitikimą su M. Gandhi ir jo įrašo fotografijoje istoriją, rašo: „Gandis tuo tarpu paėmė popieriaus lakštą ir parašė angliškai: „I wish independent Lithuania all prosperity“ – Linkiu nepriklausomai Lietuvai gerovės, – ir pasirašė: „M. K. Gandhi“ (Matas Šalčius. Svečiuose pas 40 tautų. Vilnius: „Vaga“, 1989, p. 390).

Lietuva ir Indija
Tarptautinėje konferencijoje Delyje buvo prisiminti ir Lietuvos ryšiai su Indija. Įvairiu laiku Indijoje dirbo katalikų bei protestantų misionieriai, kilę iš Lietuvos.

Pirmasis mums žinomas lietuvis į Indiją nukeliavo dar XVII a. Tai jėzuitų misionierius Andrius Rudamina (1596–1631). Jis gimė 1596 m. Daugėliškyje (dabar – Ignalinos r.), seniūno šeimoje. Šiek tiek pasimokęs namuose, įstojo į jėzuitų kolegiją prie Vilniaus universiteto. Patyręs mistinį regėjimą, pajuto norą vykti į Indiją. Studijavo teologiją Vilniaus universitete. Vėliau tęsė studijas Vokietijoje, Italijoje. Per 1623 m. Sekmines gavo kunigystės įšventinimus, po to dar metus studijavo teologiją Romoje.

1624 m. rudenį išvyko į Lisaboną, iš kur 1625 m. išplaukė į Indiją. Po beveik 6 mėnesius trukusios kelionės atvykęs į Goa miestą vakarų Indijoje. Čia jėzuitas A. Rudamina dirbo portugalų misijose, ligoninėse, kalėjimuose, laivuose, tačiau netrukus susirgo maliarija. Vyresnieji jėzuitų vadovai, tikėdamiesi, jog žemyninis klimatas bus palankesnis Rudamino sveikatai, 1626 m. išsiuntė jį į Makao uostą, esantį netoli Kinijos, o vėliau dar toliau į šiaurę – į Handžou.  A. Rudamina paliko įdomių pastebėjimų apie Indijos gamtą, žmones, papročius ir tradicijas.

Kunigas Antanas Sabaliauskas (1905–1987) 1933-1934 m. dirbo misionieriumi Indijoje. Parašė ir išleido knygas apie Indiją: „1000 paslapčių šaly“ (1939) ir „Nuo Imsrės iki Orinoko: per fakirų žemę. Lietuvos misijonieriaus atsiminimai, įspūdžiai, pergyvenimai Europoje, paslaptingoje Indijoje ir Pietų Amerikoje“ (1957).

Kunigas Juozas Gustas (1906–1958), nuo 1927 m. salezietis, 1933 m. baigė Grigaliaus universitetą ir įšventintas kunigu. Nuo 1934 m. buvo misionierius ir Dvasinės seminarijos dėstytojas Indijoje. 1937 m. grįžo į Lietuvą.

Kunigas Jonas Svirnelis (1913–1973), baigęs mokslus Lietuvoje, lavinosi Italijoje. Perozoje baigė licėjų, buvo priimtas į noviciatą. Siekdamas tapti misionieriumi, nuo 1934 m. mokėsi Indijoje, kur baigė filosofijos ir teologijos studijas. 1945 m. buvo įšventintas kunigu. Pirmoji misionieriaus darbo praktika – Lakhimpuro saleziečių mokykloje netoli Kolkatos, vėliau buvo išsiųstas savarankiškai dirbti į Asamo provinciją, netoli dabartinio Bangladešo. Kad galėtų geriau susikalbėti su vietiniais, J. Svirnelis išmoko net šešias indų kalbas. Pablogėjus sveikatai, 1965 m. jis grįžo į Italiją. Nenutraukęs ryšių su Indija, rūpinosi misijų šalpa. Po sunkios ligos mirė 1973 m., palaidotas Fraskačio kapinėse, greta kitų saleziečių.

Tėvas Donatas Slapšys, SJ (1921–2010) gimė 1921 m. kovo 13 d. Šiauliuose. Augo Kaune. Čia susipažino su jėzuitais, o iš „Misijų“ žurnalo – su misijomis. 1937 m. įstojo į Jėzaus draugiją Pagryžuvyje, nuo 1941 m. studijavo filosofiją netoli Miuncheno. 1947 m. liepos 27 d. Miunchene įšventintas kunigu. Tapęs kunigu dvejiems metams išvyko studijuoti į Niujorką, Fordhamo jėzuitų universitetą.

Po studijų, 1950 m. spalio 26 d., atvyko į Indiją, Maharaštros valstiją, kur dirbo įvairiose vietose bei išmoko vietinę maratų (marathi) kalbą. Beveik 60 metų dirbo įvairiuose Indijos žemės ūkio kaimuose Ahmednagar, Kopargaon, Ghodegaon, Maharashtra apylinkėse: Samgamner, Shevgaon, Kurduvadi, Songaon misijų stotyse.

Tėvas Donatas Slapšys misionieriavio Indijos maharaštrų tarpe, pastatydino bažnyčių ir mokyklų su bendrabučiais. Keliaudavo senutėliu džipuku, motociklu, drambliais, steigė mokyklas ir kitas įstaigas. Indai jėzuitai jį vadindavo „senoviniu misionieriumi“ ne dėl amžiaus, bet dėl jo uolumo kviesti žmones prie krikščionių tikėjimo.

Tėvas Donatas Slapšys SJ tik kartą lankėsi Lietuvoje, Kaune susitiko su broliu, vietos jėzuitais. Jis pasakojo, kad Indijoje, turinčioje milijardą gyventojų, yra apie 8 milijonai katalikų. Tai misionierių triūso vaisius ir jų gyvenimo prasmė. Tėvas Donatas Slapšys mirė 2010 m. rugpjūčio 19 d. Nitya Seva ligoninėje, Shevgaon, Ahmednagar, Indijoje.
Ignotas Žiogelis (1826–1891) gimė 1826 m. vasario 1 d., pagal naująjį kalendorių tai būtų vasario 13-oji. Mokėsi Ukmergės pijorų mokykloje, medicinos studijas baigė 1850 m. Kijevo universitete. Padirbėjęs Odesoje gydytoju, išvyko tobulintis į Vakarų Europą. Studijavo Paryžiuje, lankėsi Berlyne, Drezdene, Prahoje, Vienoje. 1856 m. Paryžiuje įgijo daktaro laipsnį. 1859–1860 m. tarnavo gydytoju britų armijoje Madrase. Vėliau tobulinosi Sorbonoje ir Oksforde.

Gyvendamas Indijoje, daug keliavo po šalį, domėjosi jos kultūra, tradicijomis ir papročiais. Nuo 1860 m. gyveno Egipte. 1863–1869 keliavo po Abisiniją, Turkiją, Viduržemio jūros salas, lankėsi Ceilone, Javoje, Sumatroje. 1876 m. I. Žiogelis sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Mirė 1891 m. birželio 21 d.

Lietuvoje domėtis senąja indų istorija, kultūra ir literatūra pradėta XIX a. pradžioje. Tam davė akstiną kalbotyra, atskleidusi lietuvių kalbos ir sanskrito giminystę. Lietuvoje Indijos istorija pirmasis plačiau susidomėjo Joachimas Lelevelis (1786–1861), studijavęs Vilniaus universitete, o vėliau čia skaitęs istorijos kursą (1815–1817, 1822–1824). Jis 1820 m. Varšuvoje išleido studiją „Senovės Indijos istorija“, kurioje pateikta daug vertingos informacijos apie šią šalį, jos istoriją ir kultūrą (Romualdas Neimantas. Rytai ir Lietuva: nuo Nemuno iki Gango. Vilnius: „Mintis“, 1988, p. 212).  

Indija žavėjosi Lietuvos šviesuolis ir istorikas Simonas Daukantas (1793–1864). Jis „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), paveiktas lietuvių kalbos ryšio su sanskritu, neabejojo, kad lietuvių protėvių ištakos – Indijoje. S. Daukantas rašė: „Indija – Rytų aušrinė. (…) Gi senovės raštai skelbia, jog lietuvių, kalnėnų ir žemaičių giminės lopšiu yra buvusi Indų žemė; taipogi mūsų amžiuje rasti tenai jos kunigų raštai rodo mus su indijonimis brolių vaikais prosenovėj buvusius“ (Vytautas Narvilas. Himalajų šviesa. Eseistika.  Kaunas: „Spindulys“, 1996, p. 21).
Visuomenės ir kultūros veikėjas dr. Jonas Šliūpas (1861–1944) parašė veikalą „Lietuvių pratėviai Mažojoje Azijoje“ (1899), kuriame kartu su J. Basanavičiumi, S. Daukantu vystė hipotezę apie lietuvių kilmę iš Indijos.

Mokslininkas, kultūrologas Albinas Rimka (1886–1944) parengė ir 1924 m. Kaune išleido bene pirmąją Lietuvoje monografiją apie R. Tagorę „Rabindranath Tagorė: rašytojas ir žmogus“.

Dėl indų filosofijos poveikio gimė kai kurie lietuvių menininkų M. K. Čiurlionio (1875–1911), J. Mikėno (1901–1964), P. Rimšos (1881–1961), K. Šimonio (1887–1978), A. Varno (1879–1979) kūriniai. Indijos motyvų ir siužetų gausu dailininkės Filomenos Vaitiekūnienės kūryboje.

Simbolistas poetas J. Baltrušaitis domėjosi R. Tagorės kūryba, parengė spaudai jo garsųjį kūrinį „Gitandžali“ (1914). K. Jaunius (1849–1908), K. Būga (1879–1924), R. Mironas (1908–1979) skleidė sanskritiško žodžio galią.

Mūsų tautos poetas R. Maironis išvertė XI a. indų poeto Bilhanos poemos „Čaura Pančašika“ fragmentą (1927) ir „Rigvedos“ himnus (1927), kurių dalį kiek vėliau atskira knygele išleido sanskrito žinovas prof. Ričardas Mironas. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, kuris ėmėsi mokslinio darbo – lyginti lietuvių ir sanskrito kalbas, versti indų raštijos paminklus. 1939 m. knygynas „Studija“ Kaune pradėjo leisti seriją „Bibliotehca sanscritica“. Pirmoji knygelė ir buvo R. Mirono „Dvylika Rig-Vėdo himnų“ (Vytautas Narvilas. Himalajų šviesa. Eseistika, 1996, p. 30).

V. Krėvė taip pat sėmėsi peno kūrybai iš Indijos mitologijos. Jo grožinėje literatūroje gausu orientalistinių motyvų, ypač išsiskiria filosofinė apysaka „Šventųjų Gango bangų pasaka“ – filosofinės apysakos „Pratjekabuddha“ dalis, kuri buvo išspausdinta 1913 m. Vilniuje.

Senosios indų literatūros paveiktas A. Vydūnas (1868–1953) parašė filosofinius veikalus „Žmonijos kelias“ (1907), „Likimo kilmė“ (1908), trilogiją „Amžina ugnis“ (1913), misteriją „Probočių šešėliai“, tragediją „Pasaulio gaisras“ (1928) ir kt. Išvertė R. Tagorės kūrinių, filosofinę poemą „Bhagavadgita“ iš indų epo „Mahabharata“ ir kt. Vydūnas pirmasis atkreipė dėmesį, kad ikikrikščioniškų laikų lietuvių dvasinės kultūros pagrindai buvę artimi induizmui. Jis studijavo Vedas, Upanišadas, „Mahabharatą“, kurio vieną knygą išvertė į lietuvių kalbą. 1947 m. Detmolde (Vokietija) buvo išleista Vydūno išversta iš sanskrito „Bhagavad Gita“.

(Bus tęsinys)

2019 06 14 11

Agra. Tadž Mahalis nuo kairiojo Jamunos upės kranto.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 14 12

Laivai Gange.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 14 9

Susimąstymas prie Gango.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 14 10

Indų berniukas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų