Pokalbiai, pokalbiai, pokalbiai… Prie puodelio kavos su mielais bičiuliais, seniai sutiktais pažįstamais lengvų, spalvingų meno kūrinių apsuptyje. Tokia buvo „Laiptų galerijoje“ pristatyto projekto „Prie kavos“ idėja. Ir ji išsipildė. Čia buvo galima pasmaguriauti puikia kava ir pasigėrėti Šiaulių, Vilniaus ir Kauno dailininkų kūriniais.

Kodėl „Prie kavos“?
Pasak projekto organizatorių, kavos aromatas prikelia naujam gyvenimui. Prie jos pasirašomi ir nutraukiami milijoniniai kontraktai, su ja gimsta literatūros šedevrai ir amžių šlovę pelniusi muzika, prie jos pykstasi, taikosi, skiriasi, įsimyli, dėl jos nutyla ir gimsta aistros, todėl kilo sumanymas surengti parodą tokia tema.

Projekto kuratorius Ričardas Jakutis pusiau juokais prisipažino, kad baiminosi būti tiesmukai suprastas – sulaukti paveikslų su kavos puodeliais. Laimė, parodos eksponatai – įvairaus stiliaus ir žanrų žaismingos nuotaikų interpretacijos.

Parodos ekspozicijos pradžia – laiptai. Užburia nuotaikų kaita paveiksluose, stabteli ir nusišypsai prie ironiškų intriguojančių S. Prancuičio objektų. Kiekvieną galerijos svečią pasitinka žavios baltomis prijuostėmis pasipuošusios „padavėjos“, kurios maloniai  vaišina kava. Prancūziškos melodijos ir kavos aromatas tvyro ore, žadina romantišką nuotaiką. Dienos rūpesčiai užmiršti. Poromis ir grupelėmis projekto dalyviai šnekučiuojasi, aptarinėja eksponuojamus kūrinius ar dalijasi įspūdžiais. Netikėtumai laukia ir salėje: scenoje improvizuotoje kavinėje prie staliukų kavą siurbčioja tarpukario ponai ir ponios. O žiūrovų kėdės nukreiptos ne į sceną, o priešingai – į tai, dėl ko čia susirinkome, į paveikslus, sukabintus ant sienų.

Koks ryšys tarp meno ir kavos?
Parodoje eksponuojama po kelis dailininkų Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės, Svajūno Armono, Ričardo Bartkevičiaus, Rimo Zigmo Bičiūno, Jono Daniliausko, Ričardo Garbačiausko, Gintaro Palemono Janonio, Ilonos Daujotaitės-Janulienės, Sauliaus Kruopio, Henriko Natalevičiaus, Vygando Paukštės, Juozo Pranckevičiaus, Sigito Prancuičio, Marytės Ruzgytės, Ričardo Povilo Vaitiekūno darbus.

Parodą savitai pristatė filosofas, poetas, rašytojas, eseistas Liutauras Degėsys. Jis filosofiškai ir su gera humoro doze apžvelgė meno ir kavos sąsajas, klausytojų žvilgsnį kreipė į mūsų pačių  savitumą, silpnybes, nuotaikas. Pasak filosofo,  žmonės išsiduoda ką nors veikdami. Kačių šeimininkai, L. Degėsio teigimu, mėgsta visiems  pasakoti,  kaip jų katės iškapsto žemes, nudrasko užuolaidas todėl, kad  patys norėtų šitaip draskyti arba pabėgti iš namų trims dienoms. Šunų šeimininkai norėtų tarnauti, iškrėsti kartais kokią šunybę, o paukščių šeimininkai norėtų be rūpesčių nuo šakos ant šakos šokinėti, nei arti, nei sėti.

Pasak rašytojo, menotyrininkai analizuodami kūrinį prigalvoja sudėtingų frazių, kad priblokštų savo kalbos įmantrybėmis kitus menotyrininkus, taip jie atrodo svarbūs ne tiek pasauliui, kiek sau. Nevaidindamas menotyrininko, filosofas žaismingai aptarinėjo parodos nuotaikas. Dailininkai, jo teigimu, natiurmortuose piešia gražias gėles, kurių neturi, bet svajoja nuolat priešais save matyti. Polinkis tapyti aktus, pasak L. Degėsio, taip pat kalba apie neišsipildžiusias svajones. Portretistai  irgi įsipaišo savo bruožų svetimame veide.

Rašytojo teigimu, meno kūrėjus galima lyginti su kava: romantikai geria kapučino, ekspresyvūs menininkai yra espreso gėrėjai ir pan. „Geras meno kūrinys man sukelia spaudimą, kartais apsisuka galva. Panašiai veikia kava. Menas ir kava susijungia mumyse ir sukelia svajones ką nors savyje keisti“, – apibendrino L. Degėsys.

Žaismingų asociacijų tradiciją pratęsė vilnietis dailininkas Ričardas Bartkevičius: „Gerti kavą yra malonumas. Galima gerti su gražia moterimi, tada malonumas kvadratu. Šiandien kavą gėriau gražiausių Lietuvos moterų apsuptyje. O dar šalia puikūs paveikslai, prancūziška muzika... Taigi kava, moterys, paveikslai, muzika... – mano matematikos žinios taip toli „neneša“.

Malonumų grandinę pratęsė nuo scenos nusileidę „prieškario kavinės svečiai“ – galerijos ansamblis „Salduvė“ dovanojo klausytojams keletą  romansų. Parodos atidaryme dalyvavusiems dailininkams  organizatoriai dovanojo po suvenyrą – kavos puodelį.

Tapyboje noriu būti optimistas
Tapytojas Ričardas Bartkevičius – nuo 1990 m. Vilniaus Edukologijos universiteto profesorius.

1993–2003 m. dalyvavo grupės „Individualistai“ veikloje. 1997 m. laimėjęs Speyr miesto stipendiją gyveno Vokietijoje. Apdovanotas aukščiausio laipsnio valstybės stipendija (1999, 2004).

Surengta  personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, kūrinių įsigijo Lietuvos ir užsienio dailės muziejai bei privačios kolekcijos. Nemažai darbų sudėta į solidžius Lietuvoje ir Lenkijoje išleistus dailės albumus.

Kaip pedagogas skaitė paskaitas Portugalijoje, Turkijoje, Suomijoje. Buvo Studijų kokybės vertinimo centro, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro ekspertas. Išleido keletą pedagoginių darbų.

Projektui „Prie kavos“ tapytojas pateikė du 2017 m. sukurtus darbus: „Flowers“ ir „Playing flowers“. Abiejuose – žaismingos gėlės. R. Bartkevičius girtis nelinkęs: „Esu vizualistas.  Esu žmogus, kalbantis vaizdiniais. Gėles tapė daugybė žmonių. Bet savaip darau, kitaip.“

Menotyrininkai įžvelgia  R. Bartkevičiaus tapyboje potėpio ekspresyvumą, plastiką, kai kurių motyvų kartojimą. Tapytojas to neneigia, bet pokalbis labiau krypsta į nuotaikos raišką. „Kūrybos impulsai gali būti įvairūs – muzika, kažkur nugirsta ar perskaityta frazė, netikėtas spalvinis derinys, jausmas. Racionalumas man netinka. Negaliu apskaičiuoti: dirbsiu nuo – iki, padarysiu tiek, –  aiškina  dailininkas. – Tiesiog dirbi, kol pajunti ribą – daugiau nebegali.“

Nors tapytojo žmona muzikė, abiejų interesai, pomėgiai didele dalimi sutampa, R. Bartkevičius sako, kad grojant muzikai tapyti negali: „Muzika man patinka, bet tapyti nepadeda. Esu bandęs muzikos klausydamas tapyti. Jausmas ne tas. Turi savo ritmą susikurti, iš savęs, o muzika kitą ritmą primeta. Turi būti savimi.  Darbui, kūrybai reikia vienumos, susikaupimo savo vidinėje erdvėje.“ Paveikslo pavadinimas dažniausiai atsiranda vėliau. Neretai darbai abstraktūs, tad įvardindamas autorius tarsi daro reveransą žiūrovui, nurodo kryptį, ko paveiksle ieškoti.

Šiauliečiams R. Bartkevičiaus kūryba jau pažįstama. 2016 buvo „Laiptų galerijoje“ didelė personalinė paroda. Dalyvauja „Šiaulių Monmartro respublikos“ festivaliuose. „Pleneras menininkui kaip mokslininkams konferencija – susitikimai, bendravimas, dalijimasis patirtimi, įspūdžiais. Esame socialūs, – sako tapytojas, – todėl susitikimų reikia. O kūrybai susirandi nuošalų kampelį, kaip sportininkas savyje susikoncentruoji ir padarai šį ir tą.“

Su Šiauliais R. Bartkevičių sieja ir universitetas. Dalyvaudavo kaip ekspertas, komisijos pirmininkas absolventų darbų vertinimo komisijoje. Apgailestauja, kad pertvarkos dalgis atėmė miesto gyvybę. Studentų mažėjimas, Dailės fakulteto praradimas miestui pražūtingas. Ne tik jaunystės šurmulys, bet ir spalvingi jaunų žmonių piešiniai gatvėse įnešdavo žavaus patrauklumo. Pagavęs savo balse minorinę gaidą tapytojas grįžta prie mielesnių dalykų. Sako esąs labai laimingas, kad tiek daug žmonių prisidėjo prie to, kad jis taptų tuo, kas dabar yra. Pradedant eilėraščius iki pat mirties rašiusiu tėvu, dėde, kurio rankos tiesėsi prie medžio darbų, bet reikalingesnės buvo ūkyje, baigiant didžiais menininkais, kuriuos sutiko vėliau. Vardinti visų neišdrįso, kad ko nors neįžeistų praleidęs.

Užsiminė neseniai buvęs vienos merginos diplominio darbo gynime. „Su 90 proc. Lietuvos dailės šviesulių, tame darbe paminėtų, aš buvau susidūręs – kokia tai didelė gyvenimo dovana, – kalbėjo dailininkas. – Ne visi jie buvo mano mokytojai tiesiogiai, bet skyrė man dėmesio dieną ar valandą. Tai buvo labai svarbu.“

Tačiau vėl kalba nukrypsta į tai, ką būtina taisyti nedelsiant: Lietuvoje trūksta nuoseklaus vertybių puoselėjimo, daug atsitiktinumo. Gaila mirusių mokytojų, puikių dailininkų, kurių paveldas visiškai užmirštas. Apie išeivius daugiau žinoma, nors jų likimas nebuvo rožėmis klotas, o čia visokias pervartas iškentusiems dėmesio nebeliko. Tarsi visoje Lietuvoje tik M. K. Čiurlionis gyveno. Visa kita chaose.

Tapytojas pripažįsta, kad gyvenimo patirtys šiek tiek jo paties  asmenybę keičia. Atsiranda daugiau dėkingumo, galėjimo džiaugtis paprastais dalykais, naujai atsirandančiomis galimybėmis, optimizmo. „Siekiu, kad bent tapyboje būčiau optimistas, – sako R. Bartkevičius, – spalvų sąskambiais, žaismingomis situacijomis. Gyvenime pavyksta ne visada.“  Ir dar išdavė paslaptį, kad  planuoja naują parodą Šiauliuose – laisvą, ekspresyvią, nevaržomą jokių temų.

Vilioja atsipalaiduoti
Šiaulietė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė – Lietuvos dailininkė, tapytoja, monumentalistė, Šiaulių universiteto docentė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1978 m. nuolat dalyvauja grupinėse parodose bei projektuose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietija, Čekija, Belgija, Maskva). Pagrindinė kūrybos sritis – monumentalioji tapyba. Reikšmingesni darbai: freskos „Šiaulių žemė“ (Šiaulių miesto savivaldybės administracinis pastatas, 1982 m.), „Pieva“ (Šiaulių pieno kombinatas, 1984 m.), „Šventė“ (Gubernijos alaus darykla, 1988 m.), „Šventasis avinėlis“ (Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 1997 m.), Šiaulių katedros fundatoriaus J. Valavičiaus portretas (Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra), sieninė tapyba „Floros ir faunos globėja“ (privatus interjeras Šiauliuose, 1990 m.), freskos Šiaulių senųjų kapinių vartuose, 2008 m., 4 dalių freska „Credo“ (Šiaulių pastoraciniame centre 2014 m.) ir kt. Išleistos knygos „Al. fresco. Freskos technika ir technologija“, „Sgrafitto. Sgrafito technika ir technologija“.

2008 m. dailininkei skirta Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.

G. Arlauskaitė-Vingrienė projektui pristatė du darbus – „Vakaras“ ir „Baltas peizažas“. Pasak autorės, tingiai „išsidrėbęs“ didžiulis katinas asocijuojasi su vakaro atsipalaidavimu. „Katinas nėra tiesmukiškas kavos gėrimo partneris, bet šis mielas žvėris su užuomina į ateities viziją dar ne visai išvargęs. ,,Baltas vakaras“ taip pat yra susitikimo nuotaikos vizija“, – komentavo dailininkė.  

Dailininkės teigimu, netradicinis projekto pavadinimas „Prie kavos“  asocijuojasi su būsena be įtampos: rytinis ritualas, lengvumas, darbų apmąstymas. „O jeigu dviese kavą geri, atsiranda bendravimas, – sakė tapytoja. – Sąvoka „prie kavos“ apima labai daug: vieniems – ritualas, kitiems – pokalbis su draugu, seniai nematytu, tretiems – nusiraminimas po darbo. Vakaro, lengvesnių nuotaikų asociacijas matome parodoje: spalvingi vaizdai, moterys, flirtas, erotika, svajonės...  Projektas pakylėjo mus į lengvesnį mąstymą, kiekvieno skirtingai suvokiamą malonią būseną.“

G. Arlauskaitė-Vingrienė šiuo metu monumentalių freskų užsakymų neturi, kaip pati sako, miklina teptuką studijoje, kuria lengvesnius žaismingus molbertinės tapybos darbus. Gal kada išsirutulios į kokį parodinį ciklą. Žada dalyvauti „Šiaulių Monmartro respublikos“ plenere: „Pernai dalyvavau ir šiemet užsirašiau. Tam tikras laikas maloniai pabendrauti su savais žmonėmis – tokia viliojanti pagunda...“

Magiška kavos galia
Projekto „Prie kavos“ rengėjai tvirtina, kad kavos medis atrastas IX amžiuje, o kavamedžiai gyvena panašiai tiek, kiek žmogus. Pirmoji kavinė atidaryta Venecijoje 1654-aisiais. Yra žinių, kad kava Lietuvoje buvo geriama jau XVII šimtmetyje, o prieškariu atsiradusios kavinės gyvavo daugiau nei šimtą metų – juoda kava čia mėgaudavosi įvairių pažiūrų ir skirtingų kartų rašytojai, dailininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai, karštai aptarinėdami dienos naujienas, gaivališkai gindami savo nuomones, kritikuodami kai kuriuos valdžios poelgius.

Apsilankę parodoje „Prie kavos“ pajusite nepakartojamą būseną: gal šypseną sukels sovietmetį primenantis šaržuotas S. Prancuičio asambliažas, gal sustabdys įkaitę moterų kūnai, gal atsiskleis jūsų slaptos vizijos, o gal…

2019 06 14 1

G. Arlauskaitė-Vingrienė: „Vakaras prie kavos“ asocijuojasi su būsena be įtampos.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2019 06 14 5

L. Degėsys: „Menas ir kava sukelia svajones.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2019 06 14 7

Improvizuota kavinė.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2019 06 14 2

R. Bartkevičius: „Bent tapyboje siekiu būti optimistas.“
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

2019 06 14 8

„Salduvė“ dovanojo kelis romansus.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Į viršų