facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)

Raudonasis fortas (arba Lai Oila), pastatytas mogolų imperatoriaus Šaho Džahano valdymo metais, yra aštuoniakampio formos islamiškas pastatas. Šiaurėje fortas pastoliais sujungtas su mažesniu Salimgaro fortu.

Raudonojo forto architektūriniai duomenys įspūdingi: 900 x 550 m. 2,41 kilometrai aukštų forto sienų su bokštais priglaudė įvairiausius pastatus, įskaitant prabangius rūmus ir apartamentus, karališkąsias pirtis ir gausiai dekoruotus paviljonus, kuriuose šachas suteikdavo privačias audiencijas arba sakydavo viešas kalbas, taip pat tylūs sodai, kuriuose veikė fontanai. Fortą juosė platus griovys, į kurį vanduo patekdavo iš netoliese tekančios Džamnos upės (šiuo metu jis sausas). Įėjimas į fortą eina pro masyvius Lahoro vartus, vedančius į skliautuotą parduotuvėlių arkadą, vadinamą Čata Čouk. Be Lahoro įėjimo vartų, yra ir kiti – Hatipolo (Dramblių vartai), per kuriuos įeidavo karaliai ir svečiai, atkeliavę ant dramblių.

Apžiūrime viename forto statinių esančio archeologinio muziejaus ekspoziciją, kurioje eksponuojami senovės indų meistrų kūriniai. Akį ypač traukė miniatiūros – aristokratiško skonio, rafinuotų linijų, švelnių perregimų ir drauge ryškių spalvų pasaulis. Dar įsiminė senosios knygos, žemėlapiai, rankraščiai, maharadžų rūbai, ginklai ir net šachmatai. Beje, neatsitiktinai. Būtent šachmatai atsirado Indijoje. Šachmatų figūrų ėjimus galima kildinti iš indų kariuomenės išdėstymo. Raudonasis fortas yra Indijos laisvės totemas, nuo jo kuorų buvo paskelbta Indijos nepriklausomybė. Čia vyksta šalies kasmetinių švenčių pagrindiniai renginiai, kaip antai ministro pirmininko kalba, sakoma per Nepriklausomybės dieną, ir Respublikos dienos paradas. Kiekvienais metais rugpjūčio 15-ąją premjeras pakelia nacionalinę Indijos vėliavą.

Už 500 metrų nuo Raudonojo forto yra Džami Masdžid šventykla, didžiausia mečetė Indijoje. Ji – dalis Senojo Delio architektūrinio ansamblio. Ją pradėjo statyti Šacho Džahano laikais, 1650 metais ir užbaigė jos statybą po šešerių metų.

Sunku įsivaizduoti labiau tinkantį pastatą, kuris atspindėtų Alacho didybę ir sukeltų didžiulę žmonių nuostabą. Ši didelė su gigantiškais iš toli šviečiančiais kupolais mečetė pastatyta ant uolėto pagrindo, didžiuliai jos vartai tarsi žiūri kaip išrankus valdovas nuo didingos pakylos.

Nors nepavyko ilgėliau pasidairyti šios šventyklos viduje, tačiau ir šios mečetės išorė privertė aikčioti iš nuostabos dėl grožio ir didingumo. Iš jos atsiveria nuostabus reginys į Delio apylinkes bei gatves.  

Išėję iš šventyklos, pasivaikščiojome po Senąjį Delį. Čia chaotiškai išsibarstę žemi pastatai, o siauros gatvelės visados pilnos žmonių. Ypač iš minios išsiskiria indės, kurios eina apsivyniojusios lengvu, dažniausiai ryškių spalvų sariu, beveik siekiančiu žemę. Šis įprastas indės drabužis – saris – tai 5–7 metrų, kartais dešimties metrų šilkinė, medvilninė ar kitos natūralios medžiagos ryškiaspalvė, raštuota, dažnai siuvinėta audeklo atraiža, kuria moteris apsivynioja visą kūną. Karštymečiu tai labai patogus rūbas, be to, puikiai išryškina moters kūno linijas ar, priešingai, slepiantis defektus – žiūrint kaip apsivyniosi.

Kasdienis saris nedengia moters dešiniojo peties, todėl indė dar velkasi priderintos spalvos palaidinukę trumpomis rankovėmis. Šitaip apsitaisiusi, dailiai susišukavusi ilgus juodus plaukus, Indijos moteris, jei pakankamai dailaus veido, atrodo labai patraukliai.

Ištrūkę iš sausakimšų Senojo Delio kvartalų, išraizgytų siaurų skersgatvių rikšomis sugrįžome atgal į autobuso stovėjimo vietą. Čia mus vėl apspito suvenyrų pardavėjai ir išmaldų prašytojai. Tai daugiausia motinos su kūdikiais ar vaikų būriai, jie įkyriai atakuoja, ypač turistus.

Indijoje yra daug prekeivių ir išmaldos prašančių žmonių, moterų, vaikų, invalidų. Jie visą laiką ką nors siūlo pirkti arba prašo pinigų. Jie gali nuvalyti batus, sušukuoti, išdažyti rankas, padaryti tatuiruotę. Jei neišmoksi nekreipti dėmesio į visą šią prašytojų minią, gali išprotėti arba apsiverkti iš gailesčio, kad niekuo negali visiems padėti.

Šių prašytojų ir prekeivių Indijoje nesuskaičiuojama daugybė, jie įkyrūs ir landūs, priverčia kartais ne juokais susierzinti. Vienintelis būdas su tuo susidoroti – nekreipti į išmaldų prašytojus dėmesio. Tik išradingumas ar absoliutus ignoravimas padeda jais atsikratyti. Pastebėjau, kad dažnai indų kalba pakartotas žodis „ačiū“, priverčia įkyruolius sutrikti ir padeda išvengti jų persekiojimo.

Šventyklos bei muziejai indų ir turistų gausiai lankomos. Čia pilna beždžionių, karvių, ožkų, šunų, paukščių ir šiaip visokių gyvių. Jie dažniausiai Indijoje laikomi šventais ir puikiai sutelpa po šventyklų kupolais ir bokštais. Beje, didžiausią šventumą indai priskiria karvėms. Tą šventumą hinduistai supranta gan savaip: jų niekas negaudo ir nepjauna, bet ir daržovių ar vaisių nuo prekystalio ėsti neleidžia. Gatvėse karvės maitinasi tuo, ką išmeta žmonės.

Dvasinių Indijos subkontinento tradicijų pagrindas – induizmas, budizmas, sikų religija ir islamas. Todėl šalyje galima pamatyti daug visokių simbolių, ženklų, dažnai galima išvysti ir svastikų, tik jos, kaip ir Tibete, nieko bendro su nacizmu neturi – senovinis saulės (ugnies) ženklas, ir tiek. Indijos budistai svastiką laikė „antspaudu ant Budos širdies“, o Tibete svastika garsėjo kaip laimės ženklas ir simboliškas talismanas. Indijos džainizmo religijoje keturi svastikos galai reiškė dievų, žmonių, gyvūnų ir požemių pasaulio egzistavimo plotmes.

Indijos kultūroje ir tradicijose populiari spiralė. Spiralė – seniausias gyvenimo cikliškumo ir atgimimo simbolis. Tokį simbolį gali pamatyti Žmogaus muziejuje Bhopalyje. Atėjęs į kokią šventyklą prie altoriaus pamatai hinduistų, musulmonų, budistų, krikščionių religijų simboliką. Indai nieko neskiria ir neteisia, jie sako, kad Dievas yra meilė, tarnystė. Indijoje vis dar žmonės skirstomi į keturias kastas. Pirmoji – kilmingiausia. Tai – valstybės tarnautojai, privačių bendrovių atstovai, fermeriai. Antroji kasta – vairuotojai ir įvairūs specialistai. Įdomu tai, kad policininkai, kareiviai ir vairuotojai priklauso trečiajai kastai. Žemiausioji yra ketvirtoji kasta. Tai – skurdžiausiai gyvenantys žmonės, kurie šluoja gatves ir plauna tualetus. Žemiausių kastų žmonės valgo rankomis, o lėkštes jiems atstoja palmių lapai.      

Daugelis indų prieš valgydami nusiplauna rankas, veidą ir kojas. Mandagūs žmonės ima maistą dešine ranka, o moterys sėda prie stalo tik tuomet, kai pavalgo kiti šeimos nariai. Maisto švaistymas laikomas nuodėme.

Indijoje vaiko šešerių metų sukakties dieną ant sidabrinio indo paberiamas šafranas arba ryžiai, guru (dvasios tėvas), paėmęs vaiko ranką, vedžioja ja po indą. Mažylis turi perskaityti, kas parašyta. Vaiką maudo (švarina jo kūną ir sielą), ir jis gieda giesmes dieviškiesiems mokslo globėjams. Stebint tėvams ir artimiesiems, vaikas rašo OM – tai kosmoso garsas ir dievų pasveikinimas. Ką parašęs, triskart perskaito savajam guru. Indijoje per amžius išsaugota religinė kultūra, tolerancija, galbūt dėl šios priežasties ten ir nėra agresijos.

Kadangi lapkričio mėnesį turistų srautas Indijoje yra žymiai sumažėjęs, tai įvairiose lankytinose vietose matyti labai daug skirtingų amžiaus grupių Indijos moksleivių iš įvairių šalies vietovių. Beje, bilietų į lankytinus objektus kainos Indijos piliečiams palyginti su užsienio turistais yra gerokai mažesnės. Pavyzdžiui, į kai kuriuos muziejus ir šventyklas indams bilietas kainuoja vos 100 rupijų, o užsienio turistams – 250 ar net 750 rupijų.

Lietuvių dienos Indijoje
2013 m. spalio 30 d. Lietuvos ambasadoje, Naujajame Delyje, buvo atidaryta nuotraukų paroda apie Šilalės rajone esantį Indijos piliakalnį. Šia paroda prasidėjo „Lietuvos dienos“ Indijoje, kurios tęsėsi iki 2013 m. gruodžio vidurio. Šioje parodoje užfiksuotas Šilalės rajone Pagramančio regioniniame parke esančio Indijos piliakalnio kraštovaizdis ir gamta, vietos augalų ir gyvūnų rūšys. Šių darbų autoriai – fotomenininkė A. Bacevičienė ir archeologas Z. Baubonis („Lietuvių dienos“ Indijoje prasidėjo nuo Indijos piliakalnio nuotraukų parodos. Prieiga prie inerneto: http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:41d3pAD...).

Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad „Indija“ kildinamas iš seno baltiško žodžio Indija, reiškiančio „žemės gilumą“. Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, Indijos kaimo viduryje, Akmenos upės dešinio kranto slėnyje, stūkso to paties pavadinimo – Indijos – piliakalnis.

Istorikų Romo Batūros ir Rimanto Jaso, archeologo Gintauto Zabielos nuomone, Indijos piliakalnyje galėjo stovėti XIV a. pradžios šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių Pūtvė (Pūtvininkai), kurią 1307–1315 metais kryžiuočiai du kartus sudegino.  Apie šį Indijos piliakalnį yra užrašyta daug pasakojimų ir padavimų (Almonaitis V., Almonaitienė J. Paakmeniai. „Šiaurės Atėnai“, 2006 vasario 4, p. 10).

Lietuvių ekspedicijos metu, lapkričio 12-13 dienomis, Delyje vykusioje didžiausioje Indijos tarptautinėje prekybos mugėje buvo atidarytas Lietuvos stendas ir šia proga Džavaharlalo Neru universitete buvo surengta Lietuvos ir Indijos diplomatinių ryšių 20-mečiui skirta konferencija. Joje dalyvavo Indijos ir Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjai, mokslininkai, diplomatai, indų ir lietuvių studentai, Lietuvos jungtinės ekspedicijos „Indija’13“ A. Poškos keliais, abiejų grupių nariai ir kt.

2013 m. lapkričio 13 d. 10 val. D. Neru universitete surengtoje mokslinėje-informacinėje konferencijoje lietuvių ir indų mokslininkai skaitė pranešimus apie Antaną Pošką ir jo gyvenimą bei veiklą Indijoje. Konferencijoje kalbą pasakė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jis susirinkusiems priminė, kad 1991 m. rugsėjo 9 d. Indija pripažino Lietuvą de jure, 1992 m. balandžio 27 d.. buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Indija, papasakojo apie Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą. Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Tallat-Kelpša padarė pranešimą „Lietuva strateginiame kelyje: ką ji gali pasiūlyti Indijai?“ Pirmosios sesijos metu pranešimus skaitė: Diana Mickevičienė „Lietuvos-Indijos ryšiai“, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojas Vytis Vidūnas „Antano Poškos mokslinė veikla Indijoje“ ir kt. Dar kalbėjo VU Orientalistikos centro mokslininkai prof. Audrius Beinorius, Valdas Jaškūnas ir kt.
Konferencijos metu D. Neru universitete, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atidarė parodą „Antanas Poška Indijoje“ (nuotraukos, artefaktai). Ypač parodoje didelio susidomėjimo susilaukė spalvota drobulė-staltiesėlė su M. Gandhi atvaizdu ir Indijos nepriklausomybės kovų simboliais. Mahatma Gandhi, 1931 m. kovo 18 d. Bombėjuje, Vila Parloje, po įvykusio mitingo šią istorinę vertybę padovanojo lietuvių keliautojui A. Poškai.

(Bus tęsinys)

2019 06 07 10

Delis. Gatvės prekiautojas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 07 5

Šventykla Delyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 07 9

Delis. Raudonasis fortas
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 07 11

Lietuvių ekspedicijos po Indiją dalyviai Delyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 07 12

Reklaminis indės veidas Delyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų