facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. galerijoje atidaryta Ričardo Garbačiausko tapybos darbų paroda „Procesai“. Joje eksponuojami pastarųjų metų kūriniai, kuriuose vyrauja labai svarbi meno (muzikos, dailės) raiškos dalis – erdvės, paveikslo lauko ir dėmės, kaip objekto, santykis, suteikiantis ritmą. Paveikslų koloritas – ne mažiau svarbi dedamoji dalis, kurianti emocinę ir estetinę kūrinių nuotaiką. Pats parodos autorius teigė, jog savo kūrybą vertina kaip nesibaigiančių ieškojimų, nuolatinių eksperimentų tąsą.

„Vyksta nuolatinis ieškojimų procesas“
Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tapytojas abstrakcionistas, dailės pedagogas, profesorius R. Garbačiauskas teigė, jog šį kartą pasitaikė puiki galimybė parodą eksponuoti kitokioje erdvėje,  kuri yra nevisai tradicinė.

„Iš vienos pusės ši erdvė turi pliusų. Pavyzdžiui, menininko kūrybą gali pamatyti nemažai žmonių, gal net daugiau nei bet kurioje galerijoje. Tai yra privalumas. Iš kitos pusės ši erdvė yra ne specializuota, tai nėra galerija, kurioje yra pritaikytas atitinkamas apšvietimas, specialios erdvės. Čia yra tarpinis variantas. Tačiau labai džiaugiuosi, kad čia pakliuvau, nes pristatau bibliotekoje savo parodą pirmą kartą. Daugiau savo parodas organizuodavau vienoje ar kitoje galerijoje, viename ar kitame mieste. Šioje parodoje yra eksponuojami praėjusių ir šių metų darbai. Vyksta nuolatinis ieškojimų procesas, turint galvoje technologinę bei plastinę prasmę. Todėl ir parodos pavadinimas yra „Procesai“, nes jie nuolat keičiasi. Tai yra nenutrūkstamas procesas. Šioje parodoje žodinės minties nekoncentravau, ypač nebrandinau, nes dailėje menininkai kalba per plastiką“, – pasakojo parodos autorius R. Garbačiauskas.

Parodoje „Procesai“ eksponuojamų darbų pavadinimai yra gana simboliški, tam tikra prasme jie yra sąlyginiai, nes tokių tiesioginių pavadinimų, kurie nusakytų kažkokį objektą, kaip ir nėra – šioje parodoje autoriaus darbuose nepavyks rasti objekto. Anot autoriaus, tai yra savotiški raizgalynai, linijos, tam tikrų dėmių deriniai, kurie yra kontrastingi ar mažiau kontrastingi, ritmiški, sudarantys tam tikrą ritmiką, tam tikrą raštą. Taip pat tai sukuria tam tikrą nuotaiką bei spalvas.

„Pradžioje tie darbai būna be pavadinimo, jį tik paskui įvardiju. Nėra taip, kad iš karto žinau, jog man reikalingas konkretus pavadinimas su konkrečia sąvoka ar konkrečiu reiškiniu, kurį noriu nutapyti. Kai nėra objekto, yra sunku tiksliai įvardyti, todėl pavadinimai yra sąlyginiai. Pavyzdžiui, „Suspausta spyruoklė“ ar „Chaoso suvaldymas“ atspindi tam tikrą procesą, vyksmą, bet ne objektą. Paveikslą, kuriame dominuoja juoda ir žalia spalvos, taip ir pavadinau „Tarp juodo ir žalio“. Tokie pavadinimai atspindi ne konkretumą, o procesą, nuotaiką ar būvį. Kai būni labai įsitempęs ar labai susikaupęs kaip suspausta spyruoklė, paskui išauni ir ganėtinai greitai tą darbą nutapai“, – sakė parodos autorius R. Garbačiauskas.

„Akrilas man yra tam tikra nepažįstama žemė“
R. Garbačiauskas pasakojo, jog visą gyvenimą dirbo aliejine tapyba, o šiuo metu stengiasi išbandyti ir kitas technikas, nors tai jam yra gana neįprasta. Pavyzdžiui, šioje parodoje autoriaus darbai yra nutapyti ant kartono, ant drobių ir akrilu, ir aliejiniais dažais. R. Garbačiauskas bando technologinius dalykus miksuoti, maišyti tarpusavyje, bandyti derinti, išsiaiškinti naujų medžiagų savybes.

„Akrilas man yra tam tikra nepažįstama žemė. Kiekvienas dirbantis tapytojas turi savo studiją, kuri yra lyg jo laboratorija. Atlieka bandymus, žiūri, kaip dažų mišiniai tarpusavyje dera, kaip jie atsparūs ar neatsparūs šviesai, kas su jais per laiką darosi, kaip gruntai dera su dažų sluoksniais.

Akrilas yra šiuolaikinė medžiaga – anksčiau buvo tempera. Akrilas turi savo privalumų lyginant su aliejiniais dažais, turi kitokių savybių. Sunku spręsti, ar tai gerai, ar blogai, tačiau akrilas man nėra toks įprastas, sunkiau su juo dirbti. Esu su akvarele nemažai darbų nutapęs, bet akvarelė yra labai subtili technika, labai įnoringa, su ja reikia nuolat dirbti, kad palaikytum tam tikrą formą. Tai yra tas pats kas muzikantui groti gamas.

Šioje parodoje mano darbams būdingas pilkokas koloritas, nėra labai spalvingi darbai, vienas kitas tik kontrastingesnis. Man iš pradžių buvo kilusi mintis parodą padaryti be spalvų, bet vis vien iš tapytojo prigimties išlenda ta spalva, bet minimaliai. Man dabar yra toks laikas, toks periodas, kad norisi būtent tokių spalvų. Juk ir nespalvota nuotrauka yra visiškai kitokia nei spalvota fotografija. Nors spalvotos fotografijos yra gražios, viskas tviska, blizga, bet neatsiskleidžia, jos savyje neturi atminties kodo, paslapties. O nespalvota fotografija yra visai kas kita. Tai yra tarp sapno ir kitokio būvio, tarp esamybės ir dabarties“, – pasakojo parodos autorius.

Tokioje tapyboje – svarbiausia emocija
R. Garbačiauskas pasakojo, jog jam nereikia tokių darbų, kurie yra eksponuojami parodoje „Procesai“, ilgai tapyti. Jis labai greitai tokius darbus nutapo, tačiau jis turi būti emociškai pasikrovęs. Anot autoriaus, be emocijos absoliučiai nieko nebus.

„Tai yra tokia tapyba, kuri be emocijos yra neįmanoma. Jei ateisi prie drobės visiškai abejingas, pavargęs ar apsnūdęs, tada būsi visiškai tuščias. Tačiau būna ir taip, kad ruošiuosi, einu į studiją, jau rankos niežti, neduoda ramybės dėmių santykiai, ritmika, kontrastingos linijos ar kontrastingai platūs potėpiai. Tai yra ne kažkoks jau galutinis paveikslo variantas, o kažkas, nuo ko prasideda pats paveikslas. Pradžioje būna labai aktyvus impulsas, tada intensyviai dirbu 3 ar 4 valandas. Ir turiu tą darbą pabaigti. Kitą sykį nepavyksta pabaigti – tik per kelis seansus baigiu. Bet dažniausiai darbai yra padaryti per vieną seansą. Labai ilgam negali atidėlioti, nes tada patį procesą užmiršti. Kai dirbi, idėjos savaime viena kitą ima vytis. Tada išlaisvėji, nebūni susikaustęs, nebijai sugadinti medžiagos. Kiekvienas menininkas turi apvaldyti medžiagą, nesvarbu, kokia ji bebūtų. Turi viską sutvarkyti ir įvesti tam tikrą harmoniją“, – teigė parodos autorius.

„Dailininko gebėjimas atkartoti – meistrystės požymis“
Šiaulietis dailininkas profesorius Vaidotas Janulis teigė, jog R. Garbačiausko kūryboje vyravo ir figūra, ir postsiurrealizmas, ir siurrealizmas, ir siluetai, ir figūros, ir moters aktas, o dabar daugiau galime pamatyti abstrakčias kompozicijas.

„Reikėtų pasakyti, kad Ričardas daugiau atstovauja tradicinei tapybai. Nors šiandien to tradiciškumo nelabai įžiūrime, bet pačiame prisilietime, potėpyje tarsi jaučiamas ir jaučiamas jo profesionalumas, kai atitolsta nuo figūros, nuo peizažo, ką jis dažniausiai daro išvykęs į plenerus. Šioje kolekcijoje pavadinimai pereina prie muzikos improvizacijos. Temos pasirinkimas byloja apie tokią kūrėjo brandą, kuri gali per abstrakciją, per žmogaus figūrą kalbėti savo plastine kalba, išsakyti savo mintis, kurias gali pateikti žiūrovui“, – teigė profesorius V. Janulis.

Filosofas Jurgis Dieliautas teigė, jog jam autoriaus darbuose yra nauja pilka spalva ar kitas koloritas. Kaip pavyzdį jis pateikė dangų, kuris iš pirminių spalvų pradeda blaivytis, įgauna savo apčiuopiamumą, tikrumą, kontrastingumą.

„Ričardas kažkada yra prasitaręs, kad jo kartai didelę įtaką padarė Fransis Bekonas, todėl dauguma autoriaus kartos menininkų bandė būti jo tęsėjais. Nors riksmo, šauksmo ir iššūkių gal ir nematome, bet matyti linija, štrichas, kontūras, kas yra F. Bekono mokykla.

Šiuolaikinis mąstytojas Giorgio Agambenas teigia, jog dabartinis menas, kad ir koks jis bebūtų, atsisako turinio konkretumo. Tai nėra, jog pasaulis yra netekęs turinio, ar kad tas turinys yra neapčiuopiamas. Tą turinį reikia kurti iš naujo. Tapytojai tarsi bando būti pirmapradžiais piešėjais, kurie paima teptuką į rankas ir atkartoja pirminį štrichą. Šis mąstytojas kalba ir tai, jog avangardas XX a. pradžioje bandė išprovokuoti kūrimą, tapymą pakreipti taip, jog nereikėtų ieškoti jokių sąsajų ar sąlyčių su tradicija. O vėlesnis menas grįžta prie labai paprastų dalykų.

Ten, kur yra aiškus braižas, kur jį galima pakartoti, Ričardas tęsia daugybės dailininkų įdirbį. Tai nėra kažkoks trūkumas, tai yra tikras privalumas. Dailininko gebėjimas atkartoti – meistrystės požymis. Gebėjimas savo štrichu suteikti tam tikrą paraišką yra taip pat puikus pedagoginis gestas. Bus tų, kurie plėtos, kurie vystys, kurie tęs šią tradiciją. Vadinasi, tai yra didžiulis privalumas. Ričardo darbuose nėra nieko atsitiktinio, nieko neišbaigto. Vadinasi visi šie kaligrafiniai ženklai, štrichai yra tarsi kodai, kuriuos Ričardas pateikia kaip tapybines užuominas, į kurias galime įsikibti ir rasti savo maršrutą. Tai yra gera tapyba, kuri nuteikia jungtis, nuteikia išeiti iš savo susidariusių vaizdinių ir nuteikia pamatyti tai kas yra tikrovėje.

Ričardo darbų spalvos parodo, jog yra apčiuopiamumas, emocingumas, tikslumas, ryškumas“, – pasakojo filosofas J. Dieliautas.

2019 06 07 252019 06 07 26

Parodoje „Procesai“ eksponuojami R. Garbačiausko darbai.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų