facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)

Mums pasakojo, kad kasdien maldininkams patiekiama  apie 40 000 porcijų maisto, šitaip pabrėžiant sikhų vaišingumą. Didžiulėse salėse buvo gausybė žmonių, kurie sėdėjo ant grindų, įsitaisę eilėmis. Takais vaikščiojo spalvingai apsirengę patarnautojai, kurie nešiojo kibirus su žirnių bei bulvių koše ir dalijo visiems susirinkusiems. O tuo tarpu prie įėjimo į šventyklą gausus būrys savanorių pelenuose šveitė metalinius dubenėlius, juos skalavo vandeniu ir išdalijo kitai maldininkų partijai.

Po kiekvieno tokio labdaringo maitinimo į šventyklą suguža kitas pagalbininkų būrys, apsiginklavęs kibirais ir šluotomis. Jie greitai surinko nešvarius indus, viską iššlavė ir sutvarkė. Po kelių minučių šventyklos salė vėl prisipildė naujais valgytojais. Palikome sikhų šventyklą ne tik pasisotinę, bet ir pilni nepamirštamų įspūdžių.

Amritsaras – svarbiausias sikhų kultūros ir religijos centras. Sikhai atrodo išdidūs, pasitempę, mandagūs ir labai draugiški. Sikhų vyrai nuo gimimo nekerpa plaukų, neskuta barzdos, ūsų, o jų galvos apmuturiuotos turbanais, vadinamais padgi. Jie privalo nešioti ilgus plaukus, apatines kelnes iki kelių, geležinę apyrankę ant dešinio riešo, kardą arba durklą ir šukas.

Ši atributika turi ir simbolinę reikšmę: ilgi plaukai – apsauga, kelnės – savitvarda, apyrankė – paklusnumas, šukos – minčių tyrumas. Sikhų tikėjimo pradininkas yra Guru Nanak, o pats tikėjimas remiasi trimis priesakais: švento vardo Waheguru meditavimu, uoliu bei sąžiningu darbu ir dalijimusi savo geru su kitais.

Pasivaikščioję po Amritsaro senamiestį, aplankę sikhų istorijos ir kultūros muziejų, kelis parkus, sugrįžome į viešbutį. Atsiskaitę su viešbučiu, pasiėmę daiktus nuvykome į geležinkelio stotį.
   
Sanskritas traukinyje Amritsaras-Delis
Patekti į Amritsaro geležinkelio stotį nelengva. Rodome bilietus. Po to tikrinamas mūsų bagažas, daiktai. Praėję kruopštų patikrinimą, susirandame mūsų traukinį, vykstantį į Delį.

Traukiniai ankšti, o norinčių keliauti – milijonai. Indijoje traukiniai yra pagrindinė ir pigi transporto priemonė, be to, automobilių keliai blogi. Pirmiausia į traukinius suleidžiami bilietus turintys keleiviai. Turintieji bilietus užima sėdimąsias vietas. Prie įėjimo į vagoną kabo lentelė su mašinėle atspausdintomis keleivių pavardėmis.

Vos spėjame įsitaisyti mums skirtose vietose, kai traukinys pajuda. Pro vagono langus bėga kilometrai Amritsaro priemiesčio lūšnynų ir dar ilgesni kilometrai landynių. Kuo toliau, tuo peizažas keičiasi: džiunglės, palmės, miškai, vandens telkiniai, paprastos medinės ar pintinės trobelės bei pašiūrės, dirbami laukai, ir skurdžiai atrodantys kaimo žmonės.

Traukinyje, kaip lėktuve, gauname pusryčius, arbatos. Keliaujantys traukiniais gali būti ramūs: visą parą jiems siūlomi įvairūs vaisiai, gėrimai ir tradiciniai patiekalai peronuose bei pačiame traukinyje. Gauname net ledų. Pasirodo, viskas įskaičiuota keleiviui į traukinio bilietą.

Vienoje iš stotelių pakeliui į Delį mūsų vagonan įsėdo nemažas būrys Indijos moksleivių, kaip vėliau paaiškėjo, grįžtančių iš sporto varžybų. Jiems įsikūrus, angliškai užkalbinau keletą gyvai besišnekučiuojančių man nesuprantama kalba moksleivių. Mes netrukome susipažinti. Vaikinai noriai atsakė į mano klausimus.

Paaiškėjo, kad tai Delyje gyvenantys indų moksleiviai Rian, Ayan, Agastyja ir Varun. Jie pasisakė, kad mokosi Naujajame Delyje, Chanakya Puri rajone esančioje Sanskrito mokykloje. Tai mane ir mano ekspedicijos narius labai suintrigavo. Mes prisistatėme, kad esame iš Lietuvos, keliaujame po Indiją. Moksleivių grupės vadovui padovanojome suvenyrinę skarelę su Lietuvos žemėlapiu, o vaikams – ženkliukų. Moksleiviai papasakojo, kad jie, be hindi ir anglų kalbų, dar mokosi sanskrito kalbos. Vaikinai papasakojo, kad Indijoje sanskritu domisi ne tik mokyklose. Tai ir Indijos inteligentų, dvasininkų, kultūros veikėjų kalba.

Paklausiau moksleivių, kaip sanskrito kalba tariamas žodis ugnis, jie atsakė, kad agnis, Dievas – devas ir pan. Tada paprašiau, kad šiuos žodžius jie užrašytų sanskrito raštu. Vienas iš vaikinų įrašė juos į mano kelionės dienoraštį. Sanskrito raštas smarkiai skyrėsi nuo mums įprastos lietuviškai-lotyniškos rašybos. Visai kitokie negu lotyniški rašmenys, raidžių formos. Tada aš šiems jauniesiems indams papasakojau, kad lietuvių kalba ir sanskritas yra tarpusavy susiję.

Senovės Indija sukūrė nepaprastą civilizaciją ir ištobulino mokslo ir raštijos kalbą – sanskritą, kuris ligi pat šių dienų tebeturi didžiulę kultūrinę reikšmę. Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba sanskritui artimiausia, giminingiausia, o iš indoeuropiečių kalbų pati archajiškiausia.

Yra daug sanskrito žodžių, kurie daugiau ar mažiau panašūs į lietuvių kalbos žodžius: „Kas tvam asi? Kas tu esi?“ Dažnai kaip pavyzdys yra cituojama abi kalbas vienijanti patarlė: „Dievas davė dantis, Dievas duos duonos“, o sanskritu: „Devas adadat danta, Devas dasyati dhanas“. Kai mūsų katalikai sako „O Viešpatie Dieve“, sanskritu tai skamba „O Višpati Deva“.

Ir sanskritas, ir lietuvių kalba yra labai archaiškos. Sanskritas mus vienija. Džavaharlalas Neru (1889–1964) savo knygoje „Indijos atradimas“ apie sanskrito ir lietuvių kalbų giminystę rašė: „Europoje visų artimiausia sanskritui yra lietuvių kalba.“    

Anglų mokslininkas Robert G. Latham tvirtino, kad lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba negu bet kokia kita gyva ar mirusia kalba pasaulyje ir teigė, kad, be abejonės, sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje.

Lietuvių keliautojas ir mokslininkas A. Poška domėjosi ne tiek ligomis ir jų gydymu, kiek žmogaus kilme, lietuvių papročiais ir tradicijomis. Vieno pokalbio su švedų studentu metu A. Poška išgirdo jam pateiktą klausimą: „Ar yra kas nors bendro tarp lietuvių kalbos ir sanskrito?“

Norėdamas sužinoti, iš kur kilę lietuviai, bei pasiryžęs patikrinti, ar tikrai lietuvių kalba gimininga senajai indų kalbai – sanskritui, nutarė vykti į Indiją. „Aš pasiryžau padaryti tai, ko niekas iš mūsų tautiečių nepadarė – nuvykti į Indiją ir ištirti dalyką vietoje, nežiūrint, kad šimtai tautiečių turėjo geresnes sąlygas, mokslinį pasiruošimą ir autoritetą“, – rašė A. Poška knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ pratarmėje (Poška A. „Nuo Baltijos iki Bengalijos I t. Su gervėmis į pietus“. Klaipėda: „Vilko takas“: 2002, p. 18).

Sutiktiems indų moksleiviams ir jų mokytojams dar papasakojome, kad Vilniaus universiteto Orientalistikos centre galima studijuoti sanskritą – klasikinę senosios Indijos kultūros kalbą. Sanskritas kaip privalomasis dalykas dėstomas indologijos specialybės studentams, su šios kalbos pagrindais galima susipažinti orientalistikos centro organizuojamoje Rytų kalbų mokykloje. Indijos moksleiviams priminėme ir apie tai, kad M. Gandhi pokalbyje su lietuviu žurnalistu M. Šalčiu 1931 m. irgi paminėjo apie lietuvių ir sanskrito kalbos panašumą (Šalčius M. „Svečiuose pas  40 tautų“. Vilnius: „Vaga“, 1989, p. 388-390).

Ieškant mūsų kalbos ir ankstyviausio rašto senųjų ištakų, reikėtų išsamiau išanalizuoti ir studijuoti sanskrito kalbą ir raštą lyginamosios lingvistikos metodu ir pan. Galbūt tai padėtų atsakyti į klausimą, kurį sau kėlė A. Poška, išvykdamas iš Lietuvos į Indiją, kiek lietuvių ir sanskrito kalbos yra tarpusavy susiję.

Netikėtai traukinyje užsimezgusi mūsų keliautojų pažintis su Indijos jaunimu, žinančiu sanskritą, padėjo suprasti vieni kitus, praplėsti žinias apie sanskritą. Mes susitikome su galimai savo kalbos ištakų nešėjais. Tai kartu buvo labai simboliškas ir prasmingas susitikimas. Mes susitikome, tuo metu, kai Indijoje vyko Lietuvos kultūros dienos. Tai mums buvo maloni ir netikėta staigmena.

Ši kelionė traukiniu padovanojo malonių įspūdžių. Vakare atvykome į Delį dar labiau praturtėję dvasiškai ir įgiję naujų žinių apie sanskritą.

Vėl įsikūrę Delyje, šalia geležinkelio stoties esančiame „Hari Piorko“ viešbutyje, tęsėme tiesioginę pažintį su šiuo daugiamilijoniniu įvairiaspalviu ir įvairiataučiu miestu – megapoliu.
 
Delio kontrastai
Kitos dienos rytą pradėjome nuodugnią pažintį su Indijos sostine ir jos gyventojais. Delis visada buvo patogi grandis tarp centrinės Azijos, šiaurės vakarinių sienų ir likusios šalies teritorijos. Indijos sostinė (nuo 1912 m.) įkurta prie (Jamunos) Džamnos upės. Pietvakariuose – modernus Naujasis Delis su Indijos vyriausybės būstine.

Istorikai ir archeologai tvirtina, kad Senasis Delis per savo gyvavimo istoriją buvo šešis kartus pastatytas ir tiek pat kartų sugriautas. Išlikusios anų laikų kai kurios pastatų, tvirtovių ir šventyklų dalys bei sienų liekanos: Raudonasis fortas, Džamnos mečetė, pagrindinės Senojo Delio gatvės, ilgi sienos fragmentai ir keli miesto vartai.

Delis, kad ir perpildytas (Naujajame Delyje gyvena daugiau kaip 22 milijonai gyventojų), vis vien nepraranda viduramžiško žavesio. Žmonės čia  malonūs ir svetingi. Tiesa, labai šokiruoja atvirai apnuoginta jų buitis, nepridengtas skurdas, kontrastai tarp varguomenės ir turtuolių. Daug elgetų, luošių, apsimetėlių, fokusininkų, visokiausių burtininkų, astrologų, gyvačių kerėtojų, visokio plauko magų, jogų ir šarlatanų. Ir visa ši marga publika kunkuliuoja Delio gatvėse nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Žmonės Indijoje netelpa savo skurdžiuose būstuose, todėl naktį nakvoja palapinėse ar tiesiog ant šaligatvio.

Mieste juntama ir buvusio ilgaamžiško britų valdymo įtaka, daugelis kalba anglų kalba, be hindų, vartojami užrašai anglų kalba, išlikę pagrindiniai angliški pastatai, tarp jų – erdvūs vienaaukščiai namai, esantys dabar elitinėje Naujojo Delio teritorijoje, Prezidento rūmai, Parlamentas ir Aukščiausiasis teismas.

(Bus tęsinys)

2019 06 01 16

Indės Agros gatvėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 06 01 7

Transportas senojo Delio gatvėje
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

 

Į viršų