Kas vaikystėje nesvajojo būti aktoriumi, visiems žinomas, populiarus, tiesiog žvaigžde? Ar tos svajonės užaugus ir subrendus išnyko, ar ne?

Niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, – daugiau, nei galima įsivaizduoti. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, gal net gėda. Visi nori būti žvaigždėmis.

O kas yra žvaigždė? Vikipedijoje radau paaiškinimus, kad žodis „žvaigždė“ reiškia kelis dalykus: 1. šviesulys, dangaus kūnas, saulė iš toli; 2. daugiakampė figūra, turinti spindulius (smailius iškyšulius), žvaigždės formos simbolis; 3. ordinas ar kitoks apdovanojimo ženklas; 4. tam tikras supynimas pintinių pynime; 5. garsus savo nuopelnais žmogus (dainininkas, aktorius, sportininkas ir pan.); 6. dygiaodžių gyvūnų grupė; 7. atskyrio ženklas kariškių ir kitų pareigūnų antpečiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformų dalyse; 8. viešbučių ir restoranų kokybės ženklas; 9. konjakų ir kai kurių brendžių kokybės ženklas.

Jei žmogus garsus savo nuopelnais, tai nėra blogai. Dažniausiai garsus skandalais, kvailumu. Ir šviečiančios tokios žvaigždės atrodo tik pačios sau. Todėl esi priverstas nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba pavadinkime jį šlove – rūšis, nes populiarumas dabar tapo neskoningumo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasižymi protu, intelektu, jausmais. Psichologai klausia, kaip jaučiasi žmogus, žurnalistui pasakojantis apie savo pilvo dienoraštį, padidintas krūtis ar n-tąsias skyrybas.

Dar tie patys psichologai įžvalgiai teigia, jog yra priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Ta priežastis susijusi net ne su tuo, kaip tapai garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas dabar apskritai yra populiarumas. Ar jis išvis nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas?

Jei žmogui nuolat kartojama, kad juoda yra balta, jis pamažu tuo patiki. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi reklama. Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikras šampūnas yra labai geras, todėl jį reikia pirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad šis šampūnas iš tiesų pats geriausias. Jis gali būti toks pat arba kur kas prastesnis negu jums nežinoma šampūno rūšis. Tai tik reiškia, kad šio šampūno gamintojai turi daugiau pinigų jo reklamai ir „įkalinėjimui“. Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai – „įkalti“.

Gerai, jei populiarumas išsikovojamas gerais darbais (esi puikus menininkas, mokslininkas, sportininkas...). Bet jei priešingai – per garsias gyvenimo klaidas? Deja. Visiems įdomesnė neigiama informacija apie žmogų. Kaip toje istorijoje apie bjaurųjį ančiuką ir baltąsias gulbes. Visų žvilgsniai krypsta į bjaurųjį ančiuką, apie jį tekalbama, jis nuolatos dėmesio centre. Koks bjauriojo ančiuko ir baltųjų gulbių šeimininkų noras? Kad tik bjaurusis ančiukas nevirstų baltąja gulbe. O baltųjų gulbių noras? Tapti bjauriaisiais ančiukais.

„Stilius“. Niekaip nesuprantu, ar tokio pavadinimo žurnalai ir TV laidos apie stilių, ar apie mūsų atseit elito gyvenimą. Bičiulis sako nežiūri TV laidų, kurios parsiduoda popsininkams, nors įsijungiąs televizorių, kai rodoma laida, kurią veda viską žinantis daktaras.

Ko tik mažajame ekrane neišvysi! Nusikaltimai, pilstantys iš tuščio į kiaurą Seimo nariai, aukštuomenei save priskiriančios damos, seksualinės mažumos, būrėjos – viskas viename televizijos žurnale, kiekvienam po 15-20 minučių šlovės. Linksmiausia, kai „gyvenimo būdo“ laidose pamaldžiu balsu aptarinėjami žmonių iškrypimai.

Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai – karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai, talentingieji menininkai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems.

Tiesa, ar tapsi garsus, priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Skaičiau, kad dar XX a. pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių.

Žinoma, ir XVIII ir XIX a., ir XX a. pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo.

Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, to meto tyrinėtojai pateikia lengvą Johano Štrauso muziką, tačiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikola Paganinio muzikos konkurentė. Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti, pavyzdžiui, Levas Tolstojus tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime.

Populiarumas yra įrankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Tie, kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemonė, eina į niekur. Tad tegul eina. Populiarumas, atvirai pasakius, yra gera dovana. Populiarūs gali daryti įtaką, jų pavyzdžiu sekama. Populiarūs gali padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, savo įtakos dėka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kurių priklauso žmonių ir pasaulio gerovė. Pavyzdys – Bono. Savo populiarumą jis naudoja teisingai – lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybės padėtų trečiojo pasaulio šalims, kad būtų imtasi dar didesnių priemonių prieš AIDS ir t. t. Tai – teisingas kelias. O visa kita, susiję su populiarumu, yra niekas, kaip tuščia puodynė – skamba gražiai, o viduje nieko nėra. Tiesa, nedaug betrūko ir į Uteną Bono būtų atvažiavęs.

Čia norėčiau pagirti Zvokę-Bunkę, kuri laiptelis po laiptelio skynėsi kelią į žinomumą. Bent man žvaigždės ne tik tos, kurios šviečia, bet ir kurios dainuoja. Pačios, be fonogramų. Daugiau mažiau pas Zvonkę-Bunkę ir tai yra. Teisingai ji savo kelyje pasirinko Zvonkų, teisingai ir Bunkų, manau, ir trečias kartas bus vertas tritaškio metimo. Laiku ji nagais apsidraskė su Mia, teisinga, jog tapo didžiulėmis draugėmis su naująja Zvonkaus žmona Katažina ir visur kitur ji daugiau mažiau laiku ir vietoje.

Gal kažkiek panašiais sugebėjimais kelyje į žinomumą apdovanotas ir Žilvinas Grigaitis, kuris net neaišku kuo užsiima, kuo verčiasi, sako, gyvenąs Australijoje, vis praneša esantis viename ar kitame pasaulio mieste, bet visad suspėjantis į visus vakarėlius Lietuvoje.

Visi žino legendą apie jaunuolį Narcizą ir nimfą vyrišku vardu Aidas (Echo) pamilusius vienas kita. Tiesa, Narcizas išdavė Aido meilę ir Dievai jį nubaudė – jaunuolis pamilo savo išvaizdą vandenyje ir mirė iš aistros, o po mirties buvo paverstas gėle.

Pamilę savo išvaizdą (tiesiog – save) ir šiandien vadinami narcizais. Narcizams būdingi stilingi drabužiai, grakštūs judesiai, šypsena, švelnūs žodžiai, humoro jausmas. Narcizui svarbiausia ką apie jį mano kiti. „Ar aš ne puikus?“ – klausia jis visų aplinkinių. Narcizą įžeistume nekreipdami į jį dėmesio.

Nebandyčiau iš narcizų šaipytis, nes, kaip ten bebūtų, jie turi sužeistą sielą ir tai slepia. Jie jautrūs. Užjaučia ir vargšą senutę, ir nuskriaustą vaiką. Be to, jie bando šiek tiek fantazija praskaidrinti itin liūdnas istorijas. Gal tik kiek blogiau, kad narcizai gali pateisinti viską – nuobodulį, akivaizdžią nekompetenciją, pliurpalus apie meną.

Pasirodo, pasaulyje yra 6 proc. narcizų. Vyrų dvigubai daugiau nei moterų. Aš net negalvojau, kad moterų narcizių išvis yra, o jei ir yra, tai jas norėtųsi vadinti, tarkime, mimozomis.

Sako, jog serialus žiūri ir dienoraščius rašo narcizai. Tai galinčios pagrįsti statistikos, atrodo, nėra, tad tebūnie. Aišku, serialus žiūri ir dienoraščius rašo daug kas, bet gal ir tikrai narcizai dažniausiai. Jei statistika teigia, kad per savo gyvenimą žmogus vidutiniškai pražiūri penkis serialus, tai narcizai tikrai daugiau.

Ar prieškarinėje Lietuvoje būta narcizų? Tikrai jų buvo. Jie atsirado kartu su kviestiniais vakarėliais, premjeromis teatre, pirmaisiais organizuotais modernistų sambūriais.

O ar sovietmečiu narcizų irgi būta? O kur jie galėjo dingti? Gal tik buvo kiek užsislaptinę. Vyrai savo namuose tuomet dažniausiai vaikščiodavo su „maike“ ir „triusikais“. Bet būdavo, kad pabeldi į duris, atidaro jas šeimininkas, vilkintis ilgu chalatu (kartais pūkuotu, kartais net iš kokios nors blizgančios medžiagos), ir supranti – prieš tave stovi inteligentas, aukštos kultūros žmogus, tik jam pavydintys jį narcizu ir praminė.

Kai kas narcizus priskiria elitui. Nors žodis „elitas“ ir gražus, bet patys narcizai nelinkę tituluotis elitu, nes, anot jų, pas mus elitas iš bufetų. Be to, mūsų elitas labai traukia pranašus, būrėjus, ekstrasensus ir panašaus plauko šarlatanus. Toks tokį, taip sakant. O narcizai gal su jais ir bendrauja, bet nenori pasirodyti, kad taip yra.

Narcizų laimės pasaulis – prezentacijos, nes čia jie gali sublizgėti pokalbiais apie gerą skonį, aukštąją madą, modernųjį meną, vyno rūšis... Prekybos centrai nėra narcizų mėgstamos vietos, narcizo rankose niekad nepamatysi „Maximos“, „Norfos“ ar kokio kito panašaus maišelio. Skaičiau, kad žinomas pramoginio pasaulio atstovas po vienos TV laidos, kuri buvo filmuota jo namuose, prašė iškirpti kadrą, kuriame matosi „Norfos“ maišelis, nes jis ne jo, o kažkas atsinešęs ir palikęs.

Narcizai maisto gurmanai turi savo restoranus, savo patiekalus. „Aš turėjau gerą laiką“, – populiariausia narcizų frazė. Narcizai linkę pasipuikuoti: štai kur aš esu, štai kokiame krėsle sėdžiu... Tokie skaitydami Henriką Ibseną išgyvena ne dėl Noros likimo, o dėl to, jog gali niekas nepamatyti, kad jie skaito Henriką Ibseną.

Merginos vaikinais narcizais nėra linkusios ypač džiaugtis, nes, anot jų, tokie – gryna bėda – sapalios nesąmones, jokių ūkio darbų nemokės, turėsi jais visą gyvenimą rūpintis ir net lovoje jie ne ką galės. Merginoms sunku suprasti, kad narcizai trokšta, jog pirmiau susijungtų artimų žmonių sielos, o tik vėliau kūnai. Bet svarbiausia merginoms, jog turtingų narcizų veik nebūna.

Ir gerai, kad šitaip. Jei vyriškis pats sau atrodys gražus, niekas ir neginčys, tebūnie. Labiau ginčijamasi dėl moterų grožio. Jei negraži moteris pati sau atrodo graži, pritarkime. Bet jei ir taip graži moteris atrodo pati sau graži, tai jos grožį menkina.

Vokietijoje gyvenantis bičiulis pasakojo, jog jo butas – technikos stebuklas. Temstant lempos užsidega pačios, užsitraukia langų užuolaidos. Jis pasiskaičiavo, kada eina miegoti, tad tokiu metu lempos užgęsta, ryte langų užuolaidos atsitraukia, įsijungia kavos aparatas ir t. t. Tai viskas vyksta, ir kai šeimininko nėra namuose (tik kaip tuomet su kava, kas ją išgeria?). Pagalvojau, jog gal tai gera apsauga nuo vagių, šeimininkams išvykus ilgesniam laikui.

Ar šis mano bičiulis narcizas? Vedęs jis net savo pavardę pasikeitė į žmonos. Norėjo vokiškos pavardės, lietuviška jam skambėjo ne kaip – Kazlauskas. Dabar jis ponas Birka. Sako, Birka Vokietijoje labai graži pavardė.

Kartą lankydamasis Vokietijoje ilgokai pas jį užvakarojau. Tiesa, ne savo noru. Norėjosi grįžti į viešbutį, o jis vis man pasakojo apie NSO ir rodė iškarpas iš laikraščių. Supratęs, kad greitai neišsisuksiu, sumąsčiau, kaip čia baigus pokalbį, o kadangi šiek tiek jau buvome paragavę viskio, pokalbio tema buvo aiški, įsiterpiau ir aš, paaiškindamas, jog aplink Saturną skrendantys palydovai yra oro uostuose dingę lagaminai.

Šiame tekste jau užsiminiau, jog narcizams nereikalingi jokie astrologai, ekstrasensai, veidų žinovai, karmų specialistai ar šiaip pranašai ir visi panašūs, nors viena ausimi jie jų pasiklauso ir akies krašteliu žvilgteli į horoskopus. Kiekvienam smalsu sužinoti, kas jo laukia ateityje. Tam ir atsirado horoskopai. Nors šiaip jau horoskopai skirti nelaimingiems. Laimingiems jų nereikia, nes jie ir taip žino, kad viskas bus gerai. Todėl narcizai ir privengia rodyti didesnio susidomėjimo horoskopais bei visais pramatymais. Kartą ekstrasensas pasakojo, jog nesupratęs vieno sutiktojo, kai jam pasisiūlius sutiktajam išpranašauti ateitį, šis spyręs ekstrasensui į tarpukojį.  

Girdėjau teigiant, jog šiomis dienomis geriausias narcizo pavyzdys – prezidentas Donaldas Trumpas. Nors, sako, ir visi kur nors kandidatuojantys, valdžios siekiantys yra šiek tiek narcizai. Todėl apie ateities spėliotojus visad girdi, jie neleidžia savęs pamiršti, bet ypač jie atgyja prieš rinkimus. Prieš bet kokius rinkimus: didesnius ar mažesnius, reikšmingesnius ar ne taip reikšmingus. Priešrinkiminis laikas tai jų metas.

Ukrainoje prieš prezidento rinkimus dažniausiai matomas buvo plakatas su vienu žodžiu „Dūmai“ („Galvok“). Daugiau nieko. Nei vardų, ne pavardžių, nei pažadų. Ukrainiečiai pasakojo, jog tai Porošenkos rinkiminio štabo plakatai. Žodis „Galvok“ labai tikslus ir taiklus. Nepadėjo, vadinasi, žmonėms reikia dar kažko daugiau: išvedžiojimų, įtikinėjimų, istorijų, kad ir mitinių, kurios ima atrodyti tikroviškos.

Ką galiu pasakyti pabaigai? Kad narcizams giliai širdyje prijaučiame. Juk ir patys turime bent šiek tiek narcicizmo. Yra milijonai neskaičiusių vienos ar kitos knygos, tačiau jos tampa priežodžių ir citatų šaltiniu.

Bet narcicizmo apraiškos senstant dingsta. Štai besėdamas prie televizoriaus dažnai užmiegu. Pabudęs suprantu – pasenau.