Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje susirinkusieji į Irenos Stražinskaitės-Glinskienės knygos „Žaltiūm žemė“ pristatymą pakliuvo į nuotaikingą spektaklį, kupiną, rodos, nesuderinamų dalykų – žemaitiškų pašmaikštavimų, gyvenimo džiaugsmu pulsuojančios poezijos ir intymaus jaukumo. O svarbiausia – visą vakarą širdį glostė skambi, gyva žemaitiška kalba.

Geriausiai moka rašyti žemaitiškai
Renginį vedė rašytoja, Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ vadovė Adelė Daukantaitė, apie autorę ir jos knygą kalbėjo visiems gerai žinomas žemaitis dr. doc. Juozas Pabrėža ir Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aleksandravo filialo vyr. bibliotekininkė Virginija Pokvytienė.  

Dr. doc. J. Pabrėža pasakojo, kad Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje prieš 18 metų prasidėjo žemaičių kūrybos konkursas ,,Koram žemaitėškā“. Iš tų konkursų gimsta maži stebuklai. Vienas jų, pasak docento – Irenos kūryba. I. Stražinskaitės-Glinskienės poema „Mōna vaikīstės spālvas“ ir eilėraštis „Išmintėis krėslelē“ konkurse laimėjo nominaciją už taisyklingą žemaitišką rašybą.

J. Pabrėža sakė: „Aš konkurse vertinu kalbą, jos kalba stipriausia. Pajaučiau žemaitiškos kalbos dvasią, kuri eina iš prigimties: iš mamalės, iš babos, iš gimtos Plungės žemės.“

I. Stražinskaitė-Glinskienė prisipažino esanti labai drąsi, nes „maža skruzdėlelė išdrįsau prieiti prie didelio žmogaus. Žinokit – su manim ruokavos (aut.– kalbėjosi).“ Taip ir prisistačiusi, kviesdama būti knygos redaktoriumi: „Esu ta, kuri moka gerai rašyti žemaitiškai.“ O taisyklingos rašybos mokiusis iš J. Pabrėžos knygos „Žemaičių kalba ir rašyba.“  

Pasak J. Pabrėžos, žemaičių poetų jau yra „gyva pekla“(labai daug), bet visą knygą žemaitiškai išleidusių – ne kažin kiek.

„Iššūkis – išleisti visą knygą žemaitiškų eilėraščių. Didelė vertybė joje yra žodynėlis. Visi senieji žodžiai, kurių rasite eilėraščiuose, yra sudėti į žodynėlį. Svarbus įvykis – 800 metų Žemaitijai – poezijos ir prozos  knyga žemaičių kalba“, – akcentavo kalbininkas.

V. Pokvytienė papasakojo, kad I. Stražinskaitė yra medikė, jos darbo vieta bibliotekos kaimynystėje, todėl iš pradžių tik stebėjo, o vėliau susibičiuliavo. Savo darbą Irena labai mėgsta, žmonės savo „daktarytę“ myli. Moteris išaugino keturis vaikus, bet jos pilna ir  visuomeniniame gyvenime, bendruomenės veikloje, moterų klube.

V. Pokvytienė esanti šiek tiek „kalta“ dėl Irenos kūrybinio kelio pradžios. Irena veikli moteris, įsitraukia į visas bendruomenės iniciatyvas. Paaiškėjo, kad labai talentinga. Dalyvauja teatro veikloje, puikiai vaidina Virginijos su vyru režisuotuose spektakliuose – žemaitiškose komedijose. Pasiūlė Irenai dalyvauti skaitovų konkursuose, ir Irena  ne sykį skynė laurus. Paskui ją įtraukė į literatų klubo veiklą. Ireną labai paveikė jau amžinybėn išėjusio literato Aniceto Stonkaus pavyzdys. Gal ir ji galinti žemaitiškai rašyti? Pabandė ir tapo laureate. O dabar jau visa žemaitiška knyga atsirado. Ko gero, bus daugiau.

A. Daukantaitė neleido daug šnekėti, nes rūpėjo kuo daugiau knygos paslapčių atskleisti. Kadangi knyga – tai katė maiše, eilėraščius skaitydama, autorę provokuodama įdomiais klausimais, pamažėle tą „katiną už ausų ištraukė“ – knygos temas, nuotaikas ir kalbos grožį atskleidė.

Receptukai prieš miegą ir sustabdytos akimirkos
Tik vakarui įpusėjus I. Stražinskaitė-Glinskienė prisipažino nesanti tikra žemaitė. Po to, kai visus prajuokino kaip Vuonė, kuri tarp žiūrovų ieškojo savo Juonio, bet nė vienas neįtiko, nes akys „ne tēp spind“, po to, kai daugybę gražių eilėraščių paskaitė ir žemaitiškai „prizbėtkavojo“ (pripokštavo). Pasisakė, kad šeimoje aukštaitiškai šnekama, nes tėvas nuo Radviliškio kilęs ir ten jos vaikystė prabėgusi. Bet žemaitiškas mamos ir močiutės kraujas, matyt, iš vidinės gelmės plūsta, žemaitiškas šaknis gaivina, o ji vis mokosi ir savo kalbą tobulina.

Rašyti pradėjusi prieš šešerius metus. Keisčiausia, kad pirmasis eilėraštis buvo žemaitiškas. „Ancius Stonkus mane užkrėtė. Man atrodė „kosmosas“ taip rašyti, – pasakojo I. Stražinskaitė-Glinskienė. – Jis išėjo į amžinybę, o man kažkas įsisėdo į galvelę ir parašiau „Mōna vaikīstės spālvas“.

O paskui kiti atsirado – lietuviški. Pozityvioji poezija – kaip pati autorė pavadinusi pirmąją knygą „Dievo karvytė“, išleistą 2017 m. „Dėkoju Dievui už švarias mintis, – sakė autorė.– Nemėgstu šokiruoti. Aplinkui šitiek grožio. Norisi dalytis. Jei Dievas davė tokią galimybę, negaliu savyje užgniaužti.“

A. Daukantaitės teigimu, iki 2015 metų Irenos nepažinojo. O kai paskaitė, ką ji rašo, pajuto, kokie moteriškai šilti eilėraščiai. Juos literatų klubo vadovė vadina receptukais vyrui nuraminti, gerai nuotaikai sužadinti.

„Dievas nežiūri, kiek mes meldžiamės, jis žiūri į mūsų darbus. Žmogus atsiskleidžia kūryboje“, – sakė A. Daukantaitė.

Moterys pakaitom skaitė eilėraštį po eilėraščio ir taip šviesu, taip lengva aplinkui darėsi: tarsi nuo „keisto jausmo apkvaitę“ pajutome „laimės aromatą“, išgirdome vėjy „Dievo karvytės sparnelius“ plazdenant.

Kodėl „Žaltiūm žemė“?
„Kai savo mintis išsakome gimtąja kalba, mintys aiškesnės. Kai meldžiamės gimtąja kalba, malda stipresnė“, – teigė A. Daukantaitė pristatydama žemaitišką knygą ir provokuodama autorę klausė, kodėl keiksmažodžiu poezijos knygą pavadinusi,

„Man tai gražus mitologinis padarėlis, atneša santarvę, saugo šeimos židinį, meilę,– nuskambėjo autorės atsakymas. – Viršelyje du žalčiai saugo židinio ugnį, jie saugo meilę – širdies ugnį.“

Tuoj pat buvo pakalbintas viršelio autorius – poetės sūnus Emilis. Pasak A. Daukantaitės, jis abiem mamos knygoms „siuvo marškinėlius“. Humoro nestokojantis jaunuolis papasakojo, kad pirmajai knygai iliustracijas ir viršelį kūrė, nes šiek tiek įgriso kasdien klausytis mamos eilėraščių: išleis knygą ir nurims. Nuo antrosios viršelio kūrimo bandęs išsisukti: egzaminai laukia, trūksta laiko. Bandė su sese Lina ieškoti lengvesnių variantų, išbraidė pievas palei Miniją, bet… žalčių nepagavo, nufotografuoti nepavyko, o sesers kurti eskizai labiau vėdarus nei žalčius priminė. Teko imtis...  Mama pati ornamentais antruosius viršelius išpuošė.  

„Nesumeluota meile ir pagarba savo žemei, Žemaitijai prasideda pirmieji knygos puslapiai“, –  kalbėjo literatų klubo „Vingiorykštė“ pirmininkė A. Daukantaitė. Jos nuomone, šiandien per mažai dėmesio gimtajai tarmei skiriama mokykloje, šeimose, kasdieniame gyvenime. Ši knyga padės žemaičio dūšią sustiprinti.

Duetu ir po vieną moterys vedė klausytojus knygos takais. Pasikeisdamos skaitė žemaitiškas eiles – linksmai, žaismingai, įtaigiai. Per visus septynis skyrius, kuriuos A. Daukantaitė palygino su sakramentais.

Tarpuose tarp skaitymų Emilis dainavo žemaitiškas dainas. Vienos mamos tekstais žemiečio kompozitoriaus sukurtos, kitos su sesute Lina iš angliškos ar lietuviškos dainos perdirbtos. Kas atšildo širdis? Šypsena, meilė, geras žodis, daina…

Kas yra „čīsts tėkroms“?
Taip pavadintas antrasis knygos skyrelis, kuriame atsiskleidžia ypatingas pasaulio matymas, gamtos grožio akimirkos: suplyšusi pavasario žemė, vėjo išdaigos, ir būsena, kai trokšti „ciongo“ (skersvėjo), kad „šlamą“ (šiukšles) iš dūšios išpūstų.

Skaitytojas sužinos, kokia „žemaitė meilė“ (žemaičių) – tyli, bet visam gyvenimui. Mėgstantys pafilosofuoti, galės svarstyti apie „gīvenėma šliedes“ (gyvenimo roges) –  žmonių tarpusavio santykius ir gyvenimo prasmę. Pastabesnis supras, kas ir kodėl puošiasi „vuortinkliu šėlkās“ (voratinklių šilkais).

Knygoje prozos mėgėjai ras trumpų miniatiūrų, kaip pavyzdžiui, „Pėrms grieks“ (pirma nuodėmė). Tikėtina – ne paskutinis, nes autorė prasitarė, rašanti prozos ir daugiau, ruošiasi naujam žemaitiškos kūrybos konkursui, o gal ir naują knygą dėlioja.

I. Stražinskaitė-Glinskienė džiaugiasi, kad šeima, ypač vaikai ją palaiko. Gal vyrui iš pradžių jos polėkį sunku buvo suprasti, bet palaipsniui patikėjo, kad kūryba yra Dievo dovana, kurios vėjais paleisti nedera.

„Negaliu tos žinutės paslėpti, kažkur nugrūsti. Turiu nešti ją žmonėms. Žmogus, kuris rašo savo mintis, gautas iš dangaus, kitaip žvelgia į pasaulį. Aplink – daug gražių ir prasmingų dalykų, tik reikia sustoti ir išmokti tai pamatyti. Skleisti pozityvą – mano prigimtinis dalykas“, – sako žemaitiškų eilėraščių bei miniatiūrų knygos „Žaltiūm žemė“ autorė.

Linksmoji Vuonė ieškojo Juonio.
Tomo PAULIUŠČENKOS nuotr.

Knygos.
Tomo PAULIUŠČENKOS nuotr.