Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje pristatyta japonų nėrinių meistrės Masako Sasaki kūrybinių darbų paroda iš Japonijos ambasados: vąšeliu nertos staltiesės ir tradicinės imperatoriaus bei imperatorienės kimekomi lėlės. Parodą paruošė Tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyrius.

Per mėnesį – beveik 3 kamuoliukai nėrimo siūlų
Japonų nėrinių meistrė M. Sasaki nuo vaikystės domėjosi įvairiausiais rankdarbiais. Jau pradinėje mokykloje stebėjo, kaip mama mezga megztinį iš vilnonių siūlų. Vieną kartą, kol mamos nebuvo namie, ji slapta pratęsė jos darbą, bet praleido keletą mezginio akių, už ką mama ją apibarė. Būdama 18 metų iš vyresniosios sesers gavo dovanų nunertus padėkliukus, tada ir pati užsinorėjo tokius pasidaryti. Tais laikais žmonės retai pirkdavosi naujus drabužius, todėl stengdavosi daug ką pasigaminti savo rankomis. Pati savarankiškai išmoko nerti nėrinius. Dažnai stebėdavo, kaip kiti neria, pavyzdžiui, darbe pietų pertraukos metu. Tada pati bandydavo tai atkartoti. Autorė nuolat domisi dailiųjų rankdarbių tradicijomis, skaito daug knygų, vartydama rankdarbių albumus, sugalvoja nėrinių rašto motyvus. Kiekvieną kūrinį jai patinka savaip interpretuoti, nevengia iššūkių – neria didelius bei sudėtingus nėrinius.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė teigė, jog viskas prasidėjo nuo LTS vadovo Jono Rudzinsko. Bendradarbiaudami su Lietuvoje esančia Japonijos ambasada pasikvietė liaudies menininkę, japonų  nėrinių meistrę M. Sasaki. Pati autorė neatvyko, į Vilnių buvo atvežti tik jos kūriniai.

„Į Šiaulius atvažiavo mažoji jos kūrinių dalis, nes jų buvo gerokai daugiau. Kilo noras pasižiūrėti ir parodyti japonų menininkės sukurtas staltieses. Atrodo, Japonija taip toli, tokia nepasiekiama, o kūriniai keliauja. Tikriausiai pamatę jos darbus labai nenustebote, Japonijos raštai nėra visai kitokie, nes matome ir lietuvišką ornamentiką, geometrinius ornamentus. Japonai daugiau naudoja augalinį ir geometrinį ornamentą, o lietuviškas ornamentas yra daugiau geometrinis. Yra rožiųi, kitų gėlių motyvų, kas yra būdinga ir lietuvių tekstilei.

Ši menininkė yra 86 m., gimusi 1932 m. gruodžio 24 d. atšiaurioje Japonijos saloje, kurioje išgyveno 50 m. ir po to persikėlė kitur, kur iki šiol gyvena su dukros šeima. Nerti vąšeliu yra jos mėgstamiausias užsiėmimas. Japonėms, kaip ir lietuvėms, būdinga pačioms megzti įvairiausius rūbus, kuriais vėliau ir pasipuošdavo.

Esame įpratę tekstilės darbus eksponuoti ant lino, o Japonijoje raudona spalva tiesiama visur: tiek geriant arbatą, tiek kažką eksponuojant, todėl neatsitiktinai ir šiandien pasirinkome raudoną spalvą. Raudona spalva yra labai japoniška bei tradiciška spalva. Kaip pati autorė teigė, šiuos jos darbus galima skalbti net ir skalbimo mašinoje, nes jos nėriniai yra skirti ne dekoracijoms, o kasdieniniam naudojimui, tačiau yra labai kruopščiai sukurti. Apie šios japonės nėrinius man tautodailininkės sakė, kad vis dėlto trūksta išstandinimo“, – pasakojo LTS Šiaulių skyriaus pirmininkė L. Kelmelienė.  

Japonų nėrinių meistrė M. Sasaki labai norėtų aplankyti Lietuvą, nors ir būdama labai garbingo amžiaus. Ji ir šiuo metu neria, per mėnesį sunaudoja beveik 3 kamuoliukus nėrimo siūlų. Kiekvieną dieną su džiaugsmu laiko nėrimo vąšelį, nes taip išneriant akį po akies sukuriamas naujas stalo takelis ar lovos užtiesalas. Maži ir greitai užbaigiami darbeliai nesuteikia tiek pasitenkinimo, kiek dideli bei įdomūs darbai, kuriuos užtrunka padaryti pusę metų ar visus metus. Šių metų vasario mėnesį M. Sasaki pradėjo nerti naują kūrinį ir tikisi jį užbaigti spalio mėnesį.

„Esame pirmieji, kurie galime prisiliesti prie šio meno“
Apie japonų nėrinių meistrės M. Sasaki kūrybą pasisakė tekstilininkė Liucija Lekienė bei kraštotyrininkė Lidija Joana Pranienė.

Tekstilininkė L. Lekienė teigė, jog jai japonų nėrinių meistrės M. Sasaki kūryba patiko, yra gražių darbų. Paklausta, kiek užtrunka paruošti tokį darbą, atsakė, kad tai priklauso nuo to, koks yra tas darbas, kokio ilgumo ir kokio smulkumo.

„Tokių darbų, kurie dabar eksponuojami, nepriimtų nė viena paroda, nes pasakytų, kad reikia lyginti, krakmolyti, kiekvieną akelę ištempti. Man būtų gaila skalbti šiuos darbus, juk vis tiek skalbimo mašina gali juos sugadinti, juk tai rankų darbo kūriniai. Yra sakoma, jog kuo daugiau plauni, tuo baltesnis nėrinys būna. Kuo storesni siūlai, tuo didesnis ir raštas. Šios japonų nėrinių meistrės M. Sasaki siūlai yra tokie patys, kaip ir mūsų, – medvilniniai. Dabar kitoks gyvenimas, visi skuba, lekia, mažai žmonių, kurie užsiima tekstilės kūrinių gamyba, o reikia atsisėsti, pažiūrėti, jei kas blogai, reikia nebijoti išardyti ir vėl iš naujo daryti“, – pasakojo tekstilininkė L. Lekienė.

Taip pat buvo pakalbinta ir kraštotyrininkė L. J. Pranienė, kuri pastebėjo, jog principas yra tas pats. „Tiek mes, tiek ši japonė daro taip pat. Raštai tie patys, bet viskas kitaip sudėliota. Labai džiaugiuosi ir esu nustebusi, kad pasaulyje jau turbūt naujo dviračio nebegalima atrasti. Tai, kas iš mūsų senolių atėjo, į šios autorės darbus užmetus akį nepasakytum, kad tai yra ne mūsų krašto darbai. Tik specialistės pasakytų, ko trūksta ar kas ne taip padaryta. Mums reikia labai džiaugtis, kad Šiauliuose atsirado toks įvykis, esame pirmieji, kurie galime prisiliesti prie šio meno, prie puikių sąlyčio taškų. Jei mums pavyktų japonams parodyti, ką darome, manau, būtų be galo puiku, nes tikrai turime kuo nustebinti juos. Šiauliai ypač turi kuo didžiuotis“, – pasakojo L. J. Pranienė.

Japonų mergaičių dienos šventėje – kimekomi lėlių ekspozicija
Be šių japonų nėrinių meistrės M. Sasaki staltiesių, eksponuojamos ir dvi imperatoriaus ir imperatorienės kimekomi lėlės, kurių kūnai nulipdyti iš smulkintų kininės paulovnijos medienos miltelių. Pats sudėtingiausias kimekomi lėlių kūryboje darbas – nušlifuoti kūną taip, kad jis būtų glotnus. Ir tik tuomet pamažu puošiama iškilmingu apdaru.

Pirma, suformuoto ir nušlifuoto medinio kūno paviršiuje įrėžiamos linijos. Jos sutepamos klijais ir tuomet tam skirtose vietose įklijuojamos pagal tikslius išmatavimus sukirptos audinio skiautelės. Beje, tik siauri linijų rėželiai tepami klijais, todėl prireikus dekoratyvinius audinius galima lengvai pakeisti. Meistrė M. Sasaki kimekomi lėlės kostiumui naudoja Nišidžin tekstilę – įvairiaspalviais raštais išaustus šilko audinius, kuriais nuo seno garsėja Kioto miestas. Iki šių dienų Japonijoje kimekomi stiliaus lėlių gaminimas yra graži tradicija.

„Tos lėlės yra kuriamos pavasarį, kovo 3 d., kai Japonijoje tradiciškai yra švenčiama mergaičių diena, vadinama lėlių švente – Hinamacuri. Ji yra siejama ir su žydinčių persikų švente, nes ši diena sutampa su senajame Mėnulio kalendoriuje pažymėtu persikų vaismedžių žydėjimo metu. Be to, persikų žiedai japonams – laimingos santuokos simbolis. Šventės metu mergaitėms linkima augti sveikoms ir laimingoms, o suaugus – ištekėti už gero vyro.

Hinamacuri proga namuose rengiamos vaišės, kurių metu skanaujami deimanto formos ryžių paplotėliai ir gėrimas, pagamintas iš ryžių salyklo ir ryžių vyno“, – pasakojo L. Kelmelienė.

Ruošiantis šiai šventei kiekvienuose namuose, kur auga mergaitės, sukonstruojami dekoratyviniai laiptai ir ant jų išdėliojamos hinalėlės, kurios vaizduoja imperatorių su imperatoriene, rūmų damas, dvariškius, muzikantus ir yra aprengtos tradiciniais Heino laikotarpio rūmų drabužiais. Pakopose vaizduojamas rezidencijos interjeras papildomas žaislinio dydžio baldais, lėkštelėmis su simboliniais patiekalais ir būtinai papuošiama žydinčių persikų šakelėmis.

2019 05 17 23

Tekstilininkė L. Lekienė teigė, jog tokių darbų, kurie dabar eksponuojami, nepriimtų nė viena paroda, nes reikia lyginti, krakmolyti, kiekvieną akelę ištempti.
Autorės nuotr.

2019 05 17 22

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė L. Kelmelienė teigė, jog japonai daugiau naudoja augalinį ir geometrinį ornamentą, o lietuviškas ornamentas yra daugiau geometrinis.
Autorės nuotr.

2019 05 17 24

Japonų nėrinių meistrės M. Sasaki tekstilės darbuose raštai ne daug kuo skiriasi nuo lietuviams būdingų raštų.
Autorės nuotr.

 

Į viršų