Lietuvos veterinarijos akademijos studentams, nežiūrint sovietizacijos (areštų, trėmimų, varymų į kolūkius), akademinis gyvenimas tekėjo sava įprastine vaga: paskaitos, laboratoriniai darbai, kolokviumai, egzaminai.

Jaunimas, studentija visais laikais linkę į romantiką. To meto studentams romantikos, žinoma, okupacinės, netrūko – net per daug. Dabartinė studentija gali tik pavydėti. Štai keli pavyzdžiai.

„Demokratiškiausi pasaulyje rinkimai“ (iš rinkiminės agitacijos)
1950 metai. Žiemos pabaiga. Artėja rinkimai į TSRS Aukščiausios Tarybos Sąjungos ir Tautybių Tarybas. Partija parinko kandidatus geriausius iš geriausių ir tiek, kiek mums reikią. Jokio galvos kvaršinimo: tinka ar netinka. Partija geriau žino.

Rinkimai tik tam, kad liaudžiai būtų suteikta galimybė, laimė pademonstruoti savo meilę, solidarumą ir ištikimybę Lenino-Stalino partijai. Rinkiminis šūkis – „Su Lenino-Stalino partijos vėliava į suklestėjimą“.

Veterinarijos akademija tampa viena iš Kauno rinkiminių apylinkių. Rinkiminės būstinės pasipuošia Lenino, Stalino portretais, laimingos motinystės, darbo, kitais vaizdais ir šūkiais.

Iš studentų tarpo atrenkami agitatoriai. Priskiriami rinkėjai. Pravedamas instruktažas, kaip elgtis su priskirtais rinkėjais. Lankyti namuose juos kuo dažniau. Supažindinti su kandidatais, kviesti į susirinkimus. Kartu aiškinti partijos ir vyriausybės nutarimus, vedančius į šviesų rytojų.

Užtikrinti rinkėjų dalyvavimą rinkimuose. Patikimiausia būtų atvesdinti nuo namų iki urnos. Balsavimo metu nuolat tikrinti žymėjimo lapus. Neradus paskirtų rinkėjų, nedelsiant bėgti į namus ir išsiaiškinti, kodėl nebalsuoja. Atsivesti prie urnos ar tegul namuose į dėžę nubalsuos.

Ankstyvas rytas. Prasideda rinkiminis spektaklis. Iki balsavimo pradžios dar geroka valanda.

Bet Veterinarijos akademijos centriniai rūmai jau dūzgia kaip bičių avilys. Čia vyks balsavimas.

Akademijos vadovybė su rektoriumi J. Čygu dar iš vakaro sukelti ant kojų. Pasirodo bufetininkė atverti duris į laikinai įkurtą bufetą. Bus saldainių, sausainių, bandelių ir svarbiausia – alkoholio (alaus, vyno, degtinės). Tai – svarbus rinkiminis skatintojas. Bus ir muzikos, šokių ir vaikų kambarys, kad tėveliams atžalos netrukdytų bufete ar šokiuose. Būrys studentų-agitatorių, apsikabinę balsų surinkimo dėžes, laukia balsavimo komisijos pirmininko ženklo, bėgs pas savo rinkėjus. Vyks savotiškos lenktynės, kas greičiau sugrįš su jų balsais.

Ženklas duotas. Studentus-agitatorius tarsi vėjas būtų nupūtęs į dar tamsoką rytą. Būstinė ištuštėja. Lieka apsauga ir prie rinkiminių sąrašų sėdintys žmonės.

Dėl dalies studentų rinkėjai dar saldžiai miega ar šiaip vartosi lovose, o jų balsai pagal išankstinį susitarimą akademijos kieme, už kampo jau sukrito į balsų surinkimo dėžes.

Mano bendrabutiečio agitatoriaus Alfonso Mickaus, buvusio 16-osios divizijos kario, balsavime sugaištas laikas – cigaretės surūkymas akademijos kieme. Grįžęs pasidalijo įspūdžiais. Balsavimo būdą su savo rinkėjais buvo suderinęs iš anksto. Alfonso, kitų studentų pastangomis nemaža dalis rinkėjų išsimiegojo be trikdžių – nubalsavo gulėdami lovose. O Veterinarijos akademijos rinkiminė apylinkė Kaune pirmoji baigė šimtaprocentinį balsavimą!

Gamybinės praktikos metu studentai – raudonųjų gurguolių organizatorių talkininkai. Arkliai raudonais kaspinais papuošti. Tarp maišų raudonos vėliavos, vadų portretai. Šūkiai: „Pirmieji grūdai valstybei!“ „Penkmetį per trejus metus!“

Kokie po to kalnai bus verčiami – ne studentų reikalas. Gurguolių priekyje didžiausio kolūkiečių draugo ir vado Stalino portretas.

„Studentija – komunizmo statytojų karta“ (iš šventinių šūkių)
Studentai – okupacinių švenčių privalomų eisenų dalyviai. Iš anksto pagal sąrašą žinome, kas ką neš – vadų portretus, vėliavas ar šūkius. Kas šoks, dainuos ar kitokius judesius eidami darys.

Svarbu ir apranga, kolonos apipavidalinimas. Kad atitiktų šių dienų partijos ir vyriausybės keliamus reikalavimus. Žodžiu, didžiosios šventės (Spalio revoliucijos – Spalinės ir Gegužės pirmoji) buvo nemažas galvosūkis mokyklų, įmonių ir organizacijų vadovams. Kad kolonos būtų gausios, netrūktų studentų, darbininkų, tarnautojų. Einant pro tribūną bus „metami“ šūkiai.

Šūkiai būdavo įvairūs. Būtinai pašlovinamas draugas Stalinas: „Tegyvuoja tautų vadas ir mokytojas drg. Stalinas“, „Partijos nutarimus į gyvenimą“, „Už priešakinį tarybinį mokslą“, „Studentija – komunizmo statytojų karta“ ir kt.

Reikės darniai pražygiuoti ir kuo garsiau į šūkį atsakyti: valio arba ura.

Mokyklose iš anksto rengiamos žygiavimo ir atsako pratybos, repeticijos. Įmonėse ir organizacijose pravedamas prieššventinis aiškinamasis darbas. Sudaromi portretų, šūkių, vėliavų nešėjų sąrašai. Vien iš idėjos nešti nenori, visi kratosi. Todėl nešėjams mokomi pinigai (10 rublių).

Teks pražygiuoti pro partijos, saugumo ir valdžios atstovų pripildytą tribūną. Stebės, vertins. Atsilieps mokyklos, įmonės tolesnei veiklai. Ir neduok Dieve, kad atsitiktų netikėtumų, nesusipratimų, išsišokimų ar provokacijų!

Darbininkų kolonoje visuomet būna daugiau ar mažiau, anot žmonių posakio, „užmynusių ant kamščio“. Tuos, kurie silpniau laikosi ant kojų, kad nesukluptų priešais tribūną, nesuardytų žygiavimo ritmo, tekdavo pravesti paėmus už parankių.

Būdavo švenčių metu prie gatvių stovėdavo stalai su gėrimais. Patogu išbėgti iš kolonos, išmaukei alaus bokalą ir sotus vėl į būrį. Išradingumo netrūko.

Studentų noras, pasinaudojus šventine spraga, aplankyti tėvukus, atsivežti maisto, rūbų, kas būtina. Atleisdavo nuo eisenų tuos, kurių tėvai toli gyvena ar dėl kitų rimtų priežasčių. Tokį sąrašą sudarydavo grupės seniūnas.

Komjaunimas – partijos talkininkas
Reikia papildyti, kad tuo laikotarpiu komjaunimas buvo ir saugumo, represinių struktūrų KGB talkininkas, aktyvus kovotojas už sovietizacijos įgyvendinimą Lietuvoje. Todėl visuomenė į komjaunimą žiūrėjo labai nepalankiai.

Nežiūrint didelių pastangų, jų skaičius augo lėtai. Pavyzdžiui, Kelmės gimnazijoje 1957 m. mokėsi 540 mokinių, o komjaunuolių – vos dešimt ir tie patys tuometiniame kritikos straipsnyje pastebi, su jais nedirbama.

Su laiku plečiantis komjaunimo organizacijai, augant komjaunuolių skaičiui, atitinkamai skiedėsi, mažėjo ir ideologinis azartas, kuris į sovietmečio pabaigą priartėjo prie nulio.

Už komjaunimo gretų augimą buvo atsakingi mokyklų, organizacijų vadovai. Mano gimnazijos direktorius J. Vadeikis, gavęs kritikos, ėmė ieškoti kandidatų į komjaunimą. Įėjęs į mūsų klasę, apsidairė, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nustatė, kad pagal apsirengimą būsiu tinkamiausias.

Buvau jau gerokai pastypęs. Švarkelis – vokiškas kareiviškas, vasarinis. Kelnės – rusiškos kariškos, turguje pirktos. Skirtos stambesniam, pilnai neužpildytos, apsmukusios. Apavas – kurpės (medpadžiai) tėvuko padaryti.

Pasikvietė pokalbiui: „Vargingai atrodai. Stok į komjaunimą. Tarybų valdžia skirs pašalpą. Nusipirksi kostiumą, naujus batus. Visai kitaip atrodysi. Gimnazijai reikalingas komjaunimo sekretorius. Dabartinis išvyksta mokytis į partinę mokyklą. Padarysi svarbų žingsnį į ateities karjerą.“

Atsakiau, kad iki komjaunimo dar nesu priaugęs. J. Vadeikis nusišypsojo ir patarė dar kartą iki rytojaus apmąstyti. Abu pokalbiai buvo bevaisiai.

Veterinarijos akademija taip pat privalėjo gausinti komjaunimo gretas. Mano grupę raginimai užklupo artėjant Spalinėms. Kvietė pavieniui, net po kelis kartus. Verbavimas į komjaunimą ir į agentus vykdavo uždarame rate.

Per visas studijas likau nepakviestas. Iš kur sėmėsi žinių ar pakakdavo iš pristatytos charakteristikos? Asmens charakteristikos (bent mano) būdavo užantspauduotos. Jas atplėšia tik priėmimo komisija. Laikai rankoje ir nežinai, kas ten apie tave parašyta. Charakteristikas išduodavo vietiniai tarybiniai organai. Taip būdavo parašyta.

Mano studijų laikais ne visiems kelias į studijas, ypač aukštąsias, buvo atviras. Tremtinių, kalinių, įtariamųjų, taip vadinamų buožių, ir kitų vaikams aukštasis mokslas buvo uždarytas. Net ir po Stalino mirties dar kurį laiką sunkiai pasiekiamas.

Didžiausia patikra ir atranka stojantiems į teisę. Sovietinė teisė – tai komunistų partijos tarnaitė, kurios paskirtis ginti partijos ideologines vertybes ir iškovojimus. Todėl į teisę buvo priimami partijos aktyvistų, tarybų valdžiai patikimų, lojalių asmenų vaikai. Lietuvos teisėsauga ilgą laiką buvo tarybinė. Nors sovietmečiu padaryta tūkstančiai žiaurių nusikaltimų, išdavysčių, bet kaltų nerasta ir neieškota.

Mano bendraklasiui Vytautui Klimašauskui neleido studijuoti teisės, nes šeima priklausė prie vadinamųjų „kulaky“ (buožės). Turėjo 27 ha žemės, kurios didžioji dalis buvo pelkė. Žemės ūkio gamybai netiko, dirbo patys. Nulėmė skaičius – 27 ha. Kitam neleista, kad turi giminių tremtyje. Tikrindavo, kas tėvai buvo nepriklausomoje Lietuvoje, ką veikė, ar turi giminių JAV ir kita.

Studentai, tapę komjaunuoliais, ne iš karto viešinosi, slėpė ypač nuvykę į kaimą, į namus. Svarbiausias masalas – baigę tikėjo gauti paskyrimą į patogesnę vietelę.

Komjaunimo veikla nesidomėjau, bet akademijos komjaunimo sekretorių Ringaudą Songailą dėl jo išvaizdos visi pažinojome. Bendramokslis, tik kito fakulteto. Atvyko jau su komjaunimo pažyma. Dėstytojo Limbos VKP (b) paskaitų nelankė. Spėjome, kad skiriant akademijos komjaunimo sekretoriumi, prisidėjo ir panašumas į rektorių J. Čygą.

Stambus, plačių pečių, kiek gunktelėjęs, kaip sakoma, vyras iš stuomens ir liemens. Vedė mano grupės studentę A. Rachlevičiūtę.

R. Songaila karjerą baigė būdamas Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Tačiau iki Sąjūdžio, siekiančio nepriklausomybės, nepriaugo. Trūko Lietuvos ir bendrai istorinių žinių.

Tas pat nutiko ir su 1940 m. Stalino saulės nešėjais ir garbintojais. Jų žinios iš istorijos buvusios silpnos. O jeigu dar ir ateistai – „be bažnyčios, be altorių“, tokius perdirbti ant sovietinio kurpalio nebuvo sunku. Jie pirmieji papuolė į okupacinės valdžios glėbį.