(Tęsinys)
1943-iųjų vasaros atostogas praleidau prie Rėkyvos ežero. Ežeras grožiu nepasižymėjo. Aplink durpynai, jokių didesnių miškų ar kalvų nesimatė. Krantai buvo apaugę didelėm nendrėm, kuriose slapstėsi antys ir kitokie paukščiai. Patiko man jo geografinis išsidėstymas, buvo labai geros sąlygos buriuoti. Pastovūs bei stiproki vėjai labai tiko tam tikslui. Iš inžinieriaus Buntino gavau instrukcijas, į ką kreiptis dėl jolių naudojimo ir kur gauti nakvynę. Jolių prieplauka buvo netoli elektros jėgainės. Apsistojau mažam namelyje ant mažos kalvelės šalia prieplaukos. Pirmą kartą pamačiau dūminę pirkią. Joje gyveno senutė, pas kurią pirkdavau kiaušinius. Pirkioje buvo molinės grindys ir viskas buvo verdama ant atviros ugnies. Visos sienos nuo suodžių juodai blizgėjo. Stebėjausi, kad taip primityviai gyvenančių žmonių buvo nepriklausomos Lietuvos laikais. Toji senutė, kaip ir jos pirkia, atrodė apgailėtinai. Pelenų spalvos, raukšlių išraižytame veide įdubusios akys rodė, kad už jų dar slėpėsi gyvybė. (...) Ant duonos, kiaušinienės ir pieno leidau atostogas. Oras pasitaikė nepaprastai gražus. Saulėtas dienas leidau raižydamas ežerą skersai ir išilgai. Sunku buvo atspėti, kur skersai, kur išilgai. Visas ežeras atrodė kaip didelis dubuo plokštumoje. Į darbą grįžau laimingas, pasisėmęs sveikatos ir saulės spindulių.

Antroji Lietuvos vidaus vandenų buriavimo regata įvyko 1943 metų rugsėjo mėn. (dienos neatsimenu). Dalyvavo vėl Vilniaus, Kauno ir Šiaulių buriuotojai. Rėkyvos ežeras vėl turėjo šventę. Vasaros atostogų metu turėjau progos daugiau pažinti ežerą ir tikėjausi gero pasisekimo regatoje. Pradžia buvo labai gera. Pirmas perplaukiau per starto liniją. Patekau į stipraus vėjo zoną ir nuo visų jolių atsiplėšiau beveik per ketvirtį kilometro. Stiprus vėjas nešė mano jolę kaip pūką ant vandens. Tik prasidėjus lenktynėms, tokį pirmumą turėdamas buvau tikras, kad laimėjimas sėdi mano kišenėje. Deja, neilgai man teko džiaugtis.

Vienintelis burinių jachtų ir jolių greičio šaltinis yra vėjas. Yra menas, kaip produktyviau panaudoti vėjo jėgą buriuojant. Per regatą pasitaiko, kad stiprios vėjo jėgos apkrautas jachtos takelažas (stiebai, burės, virvės ir t. t.) perkrovimo neatlaiko ir lūžta stiebai, plyšta burės, bet jachta, turėdama sunkaus balasto kylį, neapvirsta. Kas panašiu atveju atsitinka burinei jolei? Neturėdama sunkaus kylio, jolė pavirsta 90 laipsnio kampu ir burės prilimpa prie vandens paviršiaus. Taip atsitiko ir man Rėkyvos antroje regatoje. Stipriam vėjo gūsiui pūstelėjus, jolė pavirto ir burės prilipo prie vandens. Man nieko kito neliko, kaip tik sėdėti ant pavirtusios jolės ir laukti, kol atplauks pagalbinis laivas man padėti. Pro šalį plaukusių jolių buriuotojai klausinėjo manęs, ar reikalinga pagalba. Nesijaučiau, kad būčiau pavojuje, ir visiems kolegoms dėkojau už siūlomą pagalbą. Regatos metu pagalbos pasiūlymas, jos priėmimas ar atsisakyma buvo buriuotojų etiketo dalis. Jeigu varžovui grėsė pavojus gyvybei, privalėjai palikti lenktynes ir turėjai jam padėti. Su šia antrąja regata Rėkyvos ežere pasibaigė mano buriavimas nepriklausomoje Lietuvoje“ (Iš Vytauto Zelenkevičiaus-Zelenio 2003-09-15 laiško. Autoriaus archyvas).

1943 m. spalio 2 ir 3 dienomis Rėkyvos ežere surengtas pirmasis Lietuvos mažųjų jachtų – jolių – čempionatas. Jose dalyvavo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių buriuotojai. Buriavimo nuotolis buvo 5 jūrmylės. Individualiose jolių lenktynėse čempiono vardą iškovojo S. Nikolajevas (Šiaulių buriuotojų klubas, sutrumpintai – ŠBK), antrąją vietą laimėjo J. Žilevičius (ŠBK), trečiąją – O. Truchanas (ŠBK).  

Komandomis jolių regatoje nugalėjo Šiaulių komanda (S. Nikolajevas, O. Truchanas ir J. Žilevičius), surinkusi 74 taškus. Antri buvo Vilnius buriuotojai – 22 tšk., treti Kauno – 14 tšk.). Šiauliečiai šiose varžybose laimėjo tris pirmąsias vietas (Lietuvos sporto žinynas. II tomas. 1941-1952 m. Sudarė Algimantas Bertašius. Vilnius: LSIC, 1999, p. 33).
1943 m. Lietuvos buriavimo čempionu tapo S. Nikolajevas. O. Truchanas buvo pripažintas geriausiu jaunimo buriuotoju Lietuvoje. Šiaulių buriuotojams vadovavo S. Bulota (Tamulaitienė R., Veršinskienė N., Misevičius J. Šiaulių sportas, p. 52).

Apie šias buriavimo varžybas Šiauliuose leidžiamas laikraštis „Tėviškė“ 1943 m. spalio 1 d. rašė: „Šiaulių buriuotojų klubas Rėkyvos ežere suruošė pirmąsias Lietuvos buriavimo pirmenybes, kuriose dalyvavo Vilniaus, Kauno, Svyrių ir Šiaulių buriuotojai. Po vieno netikėto pralaimėjimo vasarą kauniečiams, šiauliečiai šį kartą buvo ežero viešpačiai ir visuose trijuose užburiavimuose laimėjo pirmąsias vietas; pirmame – S. Nikolajevas, antrame – O. Truchanas ir trečiame – Žilevičius. Vadinasi, nė vienas svetimasis nepateko net į finalą. Baigminė kova tarp trijų šiauliečių baigėsi Nikolajevo pergale, kuris tapo Lietuvos buriavimo meisteriu. Antruoju liko J. Žilevičius. Vienas ir geriausių Kauno buriuotojų – V. Zelenkevičius, trečiajame užburiavime pasivertė. Komandinės varžybos baigėsi dideliu Šiaulių laimėjimu. Taškai: Šiauliai – 74, Vilnius – 22, Kaunas – 14. Šiauliečiams atiteko visos skirtos dovanos. Šiuo metu veikliausiam Lietuvos buriavimo klubui vadovauja S. Bulota“ (Šiauliečiai – Lietuvos buriavimo nugalėtojai. „Tėviškė“, 1943 spalio 1, Nr. 36).

1944 m. vasario 12 Šiaulių dramos teatre įvyko buriuotojų klubo vakaras, kurio meninę programą atliko solistas Rimkevičius, šiauliškiai Ivaškevičiūtė, Jogėlos kapela ir klubo meninės pajėgos. Jame buriuotojai ir svečiai ilsėjosi, linksminosi, susumavo sporto rezultatus (Tamulaitienė R., Veršinskienė N., Misevičus J. Šiaulių sportas, p. 53 ; Šiaulių Buriuotojų klubo pavakaris. „Tėviškė“, 1944 vasario 18, p. 4).

1944 m. (liepos mėn.) antrąkart užėjus sovietams, buriavimas Šiauliuose nutrūko, perėjęs frontas išblaškė buriuotojus po visą pasaulį. Rėkyvos ežere buvęs sportinis inventorius buvo išblaškytas ir prarastas.

Apie šį sovietų okupacijos laikotarpį ir buriavimo būklę Šiauliuose P. Garbauskas rašė:  „Antrą kartą per Šiaulius praėjęs frontas išblaškė daugelį žmonių, tarp jų ir buriuotojus, po visą pasaulį. Rėkyvos ežere likusį sportinį inventorių kurį laiką aš, vis dviračiu atvažiuodamas, kartu su vietiniais gyventojais prižiūrėdavau. Prasidėjus mobilizacijai į sovietinę armiją, teko slapstytis ir tik po gero pusmečio, lai legalizavausi, pradėjęs dirbti geležinkelyje nuvykau prie Rėkyvos, tačiau jau nieko iš buvusio inventoriaus neberadau. Liko tik aplūžęs tiltelis“ (Garbauskas P. Ir Šiauliuose plazdėjo burės. Iš „Burės“, 1996).

Buriavimas ir buriuotojai Šiauliuose sovietmečiu
Po karo Šiauliuose ilgą laiką buriavimas nebuvo vystomas. Apie būtinybę Šiauliuose atgaivinti vandens sportą – buriavimą, pirmąkart mieste prabilta 1948 m. Vietinėje spaudoje buvo rašoma, kad sportu besidominti Šiaulių visuomenė nori, kad Rėkyvos ežere plaukiotų jolės (Čilinskas V. Vasaros sezonui artėjant. „Raudonoji vėliava“, 1948 balandžio 17, p. 4).

Šiaulių mokytojų seminarijoje geografiją, gamtos mokslus dėstė Pranas Narbutas (1922–1949). Jis prieš atvykdamas į Šiaulius, Trakuose lankė buriavimo praktinius užsiėmimus, buriavo. 1944 m. Vilniuje baigė buriavimo kursus. Keturiasdešimtųjų pabaigoje atvykęs dirbti į Šiaulius norėjo jaunimą mokyti buriuoti, tačiau po karo tam sąlygų mieste beveik nebuvo.

Šiaulių buriuotojai prieplaukoje Rėkyvos ežere apie 1942 m. J. Nekrašiaus rinkinio.