facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Ne, nesakyk, kad aš miriau. Aš gyvas ir širdis dar plaka. Ir dangų dar matau, regiu, kaip upė teka...“ (R. Vilkauskas)

Tapytojui Romanui Vilkauskui šiemet būtų sukakę 70, bet jo netekome 2018 metų birželį. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje gegužės 7-ąją atidaryta retrospektyvinė Romano Vilkausko paroda „Iki galo išdainuosiu...“, pristatytas  leidinys, skirtas tapytojo kūrybai, pademonstruota filmuota medžiaga.

Iki galo išdainuosiu...

Retrospektyvinė paroda atskleidžia dailininko R. Vilkausko kūrybos kelią, tematikos, stiliaus savitumą. Eksponuojami darbai, kuriuos pavyko pasiskolinti iš Lietuvos nacionalinio, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejų, iš draugų ir šeimos kolekcijų. Kai kurie darbai dar niekada neeksponuoti, teko juos ruošiant parodai sutvarkyti, įrėminti.

Parodos kuratorius Kornelijus  Užuotas dėkingas Šiaulių miesto savivaldybei, kuri parėmė parodos projektą ir katalogo leidybą. Katalogas išleistas per labai trumpą laiką nuoširdžių savanorių pastangomis: sudarytojas ir fotografas K. Užuotas, redaktorė Vilija Kasperavičiūtė, dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė, vertėja Indrė Užuotaitė, tekstų autoriai dr. Viktoras Liutkus ir Aldona Vilkauskienė.  

Katalogas gana kokybiškas, jame sudėta net daugiau darbų, negu tilpo ekspozicijoje.

„Romanas yra sakęs, kad jo paveikslai niekada nesusirinks į vieną vietą. Mes  jų negalėjome atsivežti iš Amerikos, Vokietijos, Švedijos, Olandijos, bet visus atsivežėme iš Lietuvos, – sakė dailininko žmona Aldona Vilkauskienė. – Paprašyta atsiųsti Romano ranka rašyto teksto, be galo nudžiugau, nes supratau, kad viskas pavyks – ir paroda, ir kūrybos albumas, ir  Romano70-ojo gimtadienio jubiliejus artimiausių žmonių apsupty. „Iki galo išdainuosiu...“ – jo eilės, jo širdies balsas, jo gyvenimo ir tapybos kelias.“

„Tyliai tave myliu“  
„Tyliai teka upė, tyliai tave myliu“, – pacitavo Romano eilėraštį A. Vilkauskienė. Jie santuokoje išgyveno 46 metus, 4 mėnesius ir 4 dienas. Pasak A. Vilkauskienės, vestuvės vyko vasario 4 dieną. Gal ne skaičių magija svarbi, o asmenybės šiluma.

Vienas iš šilčiausių parodos eksponatų – vėjarodės, kurias dailininkas drožė savo anūkams. Su didžiule meile skaptuodavo jas iš medžio, baltai nudažydavo, paskui spalvindavo, išrašydavo vardus. „Jis įsivaizdavo, kad anūkai atskrenda kaip paukščiai. Vėjarodės iškeliamos – sezonas prasideda, vėjarodes nukeliame – sezonas baigėsi, ruduo atėjo, – sakė dailininko žmona. – Simono vėjarodė jau skrenda  22 metus, o jauniausios Saulutės – aštuntus.“

Dailėtyrininkas dr. Viktoras Liutkus, artimas tapytojo bičiulis, kuris parašė parodos katalogo įžanginį straipsnį, sakė galįs kalbėti visą dieną apie Romaną: „Tebejaučiu šalia esantį bičiulį, numanau jo reakcijas, ir argumentus. Laikas neištrynė „Šabakštyno“ studijoje ir kitur įvykusių mūsų pasikalbėjimų dvasios. Menas, vynas, politika – bendravimas visapusiškas mus siejo. Abu žemiečiai, iš Mažeikių krašto. Paskui studijos Vilniuje. Aš pradėjau rašyti, o jis tapyti. Daug laiko praleista drauge pas Mindaugą Skudutį studijoje. Be abejo, buvome tiems laikams „anti-“. Sąsajos su Sibiru, tremtimis į kraują įaugę. Romanas pasakodavo prisimenąs, kaip tėvas prisilenkęs klausėsi, ką kalba Amerikos balsas. Sąjūdis, laisvės šūkiai taip pat neužklupo jo netikėtai: visada širdyje nešiojosi Lietuvos nepriklausomybę. Labai patikimas, tikras, natūralus. Deja, dabar būtasis laikas. “

V. Liutkaus teigimu, R. Vilkauskas gyvenimo laiką priėmė taip, kad jame turi suvokti žmogaus ir menininko prasmę. Nepataikavo, nepasidavė madoms, nesiekė būti oficialiu dailininku, nesiveržė į vardus. Jis turėjo aiškų kūrybinį credo: fakto tiesa aukščiau visko. Užsispyrimas, tikslo žinojimas, nebijojimas konfrontuoti su sovietinio meno ir visuomenės propaguojamais „idealais“ užgrūdino dailininką, padarė savotišku tapybos vienišiumi, pasiryžusiu įrodyti ir ginti savo poziciją.

Apie bičiulio nuoširdumą kalbėjo vienas iš „Penketo“ (B. Gražys, H. Natalevičius, M. Skudutis, R. Sližys, R. Vilkauskas) grupės bendražygių dailininkas Mindaugas Skudutis. 2009 metais jį Romanas pakvietė su dukromis ir šunimis į sodą pagyventi. Prisiminė, kaip jį, Žemaitijos nepažinojusį, apvežiojo po miestelius, kartu gėrėjosi, kaip  jie išgražėjo. Vakarais valtimi pasiirstydavo ežere, filosofuodavo. „Man tas pabuvimas išliko toks šviesus, – sakė dailininkas. – Paprastas, nuoširdus žmogus, o kartais labai užsispyręs...“

Geru žodžiu minėjo vyresnįjį kolegą, didžiu mokytoju vadino R. Vilkauską Šiaulių universiteto dailės galerijos direktorius K. Užuotas. Jis prisipažino, kad iš pradžių R. Vilkausko kūriniai jam atrodė nesuprantami, net nuobodūs. Panašiai galvojo ir apie autorių. Bet džiaugiasi pažinęs ir labai daug iš jo išmokęs.

„Buvo be galo darbštus, reiklus, principingas. Ne kartą barė už jaunystės patinginiavimus, tada net pykau, o dabar esu labai dėkingas. Įspūdingas žemaitis – ištylės iškentės, bet padarys.“ Gal todėl galerijos direktorius su džiaugsmu rengė gerbiamo mokytojo parodą ir jos katalogą: „Kai rėminau R. Vilkausko darbus, jaučiausi prie kažko ypatingo prisilietęs. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors jo drobes tiesinsiu, čiupinėsiu? Tarsi iš vidaus didį menininką pažinau, – atviravo  parodos kuratorius.

Garsusis Šiaulių žemaitis doc. dr. Juozas Pabrėža savo gimtąja motinos šneka tvirtino, kad R. Vilkauskas – tikro, tvirto užsispyrusio žemaičio pavyzdys. Jei žemaitis užsispirs, ir į debesį įspirs, –cituodamas liaudies  išmintį, J. Pabrėža pasakojo, kad R. Vilkauskas  buvo  vienas iš Žemaičių draugijos „Saulaukis“ įkūrėjų prieš 30 metų. Prisidėjo prie pirmojo žemaitiško kalendoriaus leidimo, t. y. surado puikų grafiką Vaidotą Janulį. Pasižymėjo rimtu požiūriu į darbą: vedėjavo universitete neilgai, bet iš širdies. „Atvedė“ į Šiaulius puikų savo mokytoją dailininką Vincentą Gečą. Mūru stojo už Zubovų rūmų išsaugojimą universitetui. Tai, ką darė, darė su didele meile.

„...kai išdavystė švietė tartum  idealas“
 Atidaryme kalbėjęs menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus teigė, kad minimas dailininko 70-mečio jubiliejus praėjus beveik metams po jo mirties atrodytų kaip liūdnas atsisveikinimas. Tačiau ši paroda – jo atgimimas. Anais metais brendo menininko rezistencinė būtis. Įspūdingas R. Vilkausko  meninis palikimas, nepamirštama „Penketo“ grupė, kuri Lietuvos kultūrai padarė didžiulę įtaką, kėlė jos lygį iki pasaulinio meno aukštumų. Tik su laiku, gerokai pamąsčius atsiskleidžia gilioji kūrinių prasmė.

Pasak dailėtyrininko dr. Viktoro Liutkaus, R. Vilkausko  kūrybos pradžioje (studijas Dailės institute baigė 1976 m.) lietuvių tapybos situacija buvo tokia, kad, norint būti pripažintam reikėjo stotis į „ekspresionistų“, „koloristų“, jausmingų tapytojų gretas, priimti sąlygą, kad tapybos darbas  – grožis akims ir paskata sentimentams.

R. Vilkauskas buvo vienas iš tų dailininkų, kurie atsisakė jausmingos, dekoratyvios, ekspresyvios tapybos. Jis nuėjo kita kryptimi – nuoga daikto būtis kalba apie socialinę apsuptį. Fakto tiesa yra svarbiausia. Ne transparantai, ne paradinis miesto vaizdas, o tylios ir nykios jo vietos, be išskirtinės reikšmės, be įprasto sovietinei tapybai motyvo ,,aktualumo“ domino dailininką.

Autorius yra sakęs: „Aš tapau laikmečio ženklus“. Jo žvilgsnis krypo ne prie paradinių socialistinio gyvenimo pusių, o užgriebė tai, kas visiems buvo akivaizdu, bet ne visi drįso prisiliesti. R. Vilkauskas, matyt, iš prigimties linkęs jausti aplinką kaip socialiai svarbų „prasmių kontekstą“, ėmėsi nelabai toleruojamų siužetų ir motyvų: tapė parkritusius girtuoklius, alaus buteliais nustatytus stalus, studentiškų bendrabučių buitį (rasdavo vietos ir Brežnevo veidui televizoriaus ekrane). Atsikėlus gyventi į Šiaulius, į paveikslus skverbėsi pilka nuobodybe dvelkianti miesto aplinka: kiemo garažų durys, prieškarinių fabrikų aptrupėjusios sienos,  vandentiekio bokštas ir aprūkę kaminai, vielų tinklo tvoros, vamzdžiai, pašto dėžutės ir skelbimai daugiabučių laiptinėse – daiktai jam buvo ne dokumentika, o bazė, iš kurios gali auginti prasmes. Faktą suvokė kaip laikmečio dvasią, įvedė skaudžią  potekstę, kurią nelengva pamatyti. Savo radikalumu „įsistatė“ į opoziciją laikmečiui.

Fakto tiesos estetika
R. Vilkausko parodos plakatui paimtas „Natiurmortas su obuoliukais“ (1980), pasiskolintas iš Nacionalinio dailės muziejaus, atskleidžia ryškiausias autoriaus tapybos  stiliaus savybes: lakoniškas, paprastas, taiklus.  Liutkaus teigimu, laikraščiai Romano kūryboje atsirado, kai praktikos metu pamatė išklijuotas trobas laikraščiais. Tie savotiški tapetai stipriai paveikė. Puiki sovietinės propagandos iliustracija.

Laikraštis tapo išskirtiniu Romano kūrybos motyvu, jo vizitine kortele. Paprastai laikraštis yra informacijos, faktų sklaidos, politinių įvykių, gyvenimo liudytojas. R. Vilkauskas tai savaip išnaudojo: jis pedantiškai perteikė laikraščio vizualinį įspūdį, pageltusių puslapių tekstūras, blyškių nuotraukų atmosferą. Pageltęs lapas, neįskaitomos kalbos užrašai, kai kurios vietos išblukintos, rodos, matai, kur užlenkta buvo, kur Stalino portretas uždengtas.

Laikraštiniais motyvais  autorius kūrė vis naujas natiurmortų, interjerų, peizažų aranžuotes. Laikraštis dailininkui pasitarnavo priemone apeliuoti į istorijos faktus, panaudoti jį kaip tam tikrą gyvenamo laiko dokumentą. Tuo laikotarpiu subtili ir taikli forma tikrovei vaizduoti.

Kokias asociacijas sovietiniais laikais žiūrovui galėjo sukelti laikraščiais užkloti alaus buteliai? („Natiurmortas su laikraščiu III“, 1981). Pasakojama, kad ne iš karto toks darbas į parodą priimtas. Ką žiūrovui primena į laikraštinę tūtą sudėtos bulvės ir drąsus tarakonas viršuje? („Kompozicija su bulvėmis“, 1981). Daiktiškieji natiurmortai, pasak dailėtyrininko, virto socialinio laiko peizažais, iš jų sklido ne optimizmas, o gyvenimo druska, skepsis, ironija atmieštos jausenos.

Laikraštinėse kompozicijose dailininkas sukūrė ypatingą smulkiagrūdę faktūrą, vibruojančias šviesas ir šešėlius. Padūmavusiame, miglotame fone  vos įžiūrimi tirpstantys  žmonių veidai, figūros („Kelias“, 1994).

R. Vilkauskui  svarbu buvo kūrybą susieti su istorija, asmenine ir tėvų patirtimi, su sovietine aplinka, kurioje gyveno ir kurioje reikėjo rasti tinkamų ženklų kūrybiniam požiūriui išsakyti. Netapė paveikslų šiaip sau, momentinės nuotaikos pagautas. Rūpėjo ne greitai prabėgantis įspūdis, o tapomų motyvų idėjos. Dailininkas bičiuliui yra sakęs, kad negali apsimetinėti, nuolat siekia  „smogti faktu“, t. y. į pasirinktus motyvus įkrauna stiprias užuominas apie sovietinio gyvenimo dvilypumą.

Kitas „Aš“
Materialus, fizinis pasaulis R. Vilkausko kūryboje pasireiškė skirtingais pavidalais. Žmona pasakojo, kad  Romanas drožė ne tik vėjarodes, bet ir lazdas, kūrė ironiškus objektus iš medžio ir metalo, tam panaudodamas buities daiktus („Altorėlis, besiilgintiems brandaus socializmo“ (2003-2004), „Tėvo skaitliukai“ (2017), „Sovietinė simbolika“ (2017), „Stabas“ (2015). Keistų minčių sukelia iki kartono plonumo išdrožti, laikraštiniu principu „iliustruoti“ kūriniai „Karūnos ratas“ (medis, aliejus, 1994), „Objektas“ (1984).

Parodoje pirmąkart eksponuojamos R. Vilkausko kaukės. Tarp jų – pirmasis jo tapybos darbas, dar moksleivio sukurtas – „Užgavėnės“ (1967). Kaukės išdrožtos taip preciziškai, kad gali pamanyti, jog iš odos padarytos. Dauguma jų ryškios, o paskutinė kaukė nespalvinta, pasak V. Liutkaus, asocijuojasi su amžinybe.  

,,Temų ir interesų ratas natūraliai išaugo iš bendro stuburo – daiktiškosios natūros, – sakė V. Liutkus. – Mačiau Šveicarijoje, berods, F. Nyčės kaukę. Buvo tokia tradicija, kaukė – tai kitas „aš“, iš kūniškosios būsenos perėjimas į sielos. Ši kaukė nukelia į kitą pasaulį, į mąstymų erdvę.“

Metafizinės meditacijos
Metafizika atėjo vėliau. Dominuoti pradėjo abstrakti figūra, kviečianti mąstyti apie prasmę. „Manau, kad Romanui pavyko nutapyti gyvenimo prasmę“, – teigė V. Liutkus. Jis prisipažino, kad   nebuvo girdėjęs atidaryme paskaitytų Romano eilių, dabar metafizinių kūrinių potekstės jam darosi suprantamesnės.

R. Vilkausko nutapytų formų geometrija  –  tai virsmas į  universalesnes prasmes, kurių tikrovėje plika akimi neaptinkame, bet jos egzistuoja ir jaudina kiekvieną. Tokio pobūdžio paveiksluose nebeliko kasdienybės požymių. Vietoje atpažįstamų daiktų paveiksluose – geometrinės, įvairiais kampais ir kryptimis ,,sukarpytos“, laužytos figūros. Vienos plokštumos dengia kitas,  tamsesnės, intensyvesnės dėmės iškeltos į paviršių, kartais jose įtapytos  kompozicinės scenos. Turime įsižiūrėti į paveikslą, jo ženklų struktūros galbūt  padės jas „perskaityti“, pvz. „ Metafizinės meditacijos. Ženklas. II“ (2001).

Pasak dr. V. Liutkaus, R. Vilkausko kūryba teigia, kad visas gyvenimo laikas klostosi kaip prasmių kontekstas. Jas reikia patirti, išgyventi, priimti kaip duotybę ir kūrybos turinį. Prasmes įmanoma nutapyti. Nuo vaizduojamų paprastų dalykų, daikto, nuo mažos dalelės, fragmento iki universalijų. Tik laikas yra padalytas, sužymėtas skirtingos trukmės atkarpomis.

„Tegu man talentų nepripažins, bet dailininku aš gimiau. Tik juo, tik juo. Ir nesupyksiu, jei kiti dar pavadins nerimstančiu  50-procentiniu poetu.“ (R. Vilkauskas)

2019 05 11 8

R. Vilkausko altorėlis besiilgintiems brandaus socializmo. Medis, metalas, aliejus. 2003–2004
Antano ŠERONO nuotr.

2019 05 11 9

M. Skudutis, V. Liutkus, A. Vilkauskienė, K. Užuotas parodos atidaryme.
Antano ŠERONO nuotr.

2019 05 11 7

R. Vilkausko vėjarodės anūkams Simonui, Domantui, Mildai, Saulei.
Antano ŠERONO nuotr.

2019 05 11 3

„Natiurmortas su obuoliais“, drobė, aliejus1980. Saugomas Nacionaliniame meno muziejuje.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2019 05 11 5

„Natiurmortas su laikraščiais“, drobė, aliejus,1981. Ne iš karto išsikariavo vietą parodose.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2019 05 11 6

„Vaikiški žaidimai“, drobė, aliejus, 1982. JAV kolekcininkų įsigytas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

2019 05 11 30

Kompozicija su kaukole 1980
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Į viršų