facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiais metais gegužės mėnesį visas pasaulis mini garsaus italų tapytojo, skulptoriaus, architekto išradėjo ir mokslininko Leonardo da Vinci (1452–1519) mirties 500 metų sukaktį. Šio išskirtinio talento, genijaus, pralenkusio gyventos epochos laiką, gyvenimas ir kūryba kelia susižavėjimą ir nuostabą.

Italijoje
Leonardas da Vinci gimė 1452 m. balandžio 15 d. Ankiano kaimelyje, maždaug už dviejų mylių nuo nedidelio Vinčio miestelio (Toskana, Italija). Jo senelis Antonijus dienoraštyje užrašė: „1452-ieji. Balandžio 15 dieną, šeštadienį, trečią valandą nakties man gimė vaikaitis, mano sūnaus sero Piero sūnus. Lionardas.“ Leonardas buvo nesantuokinis notaro sero Piero da Vinci ir neturtingos valstietės Katerinos Buti del Vacca sūnus.

Jau ankstyvoje vaikystėje išryškėjo jaunojo Leonardo domėjimąsis gamta: gyvūnais, augmenija ir gėlėmis. Vėliau jis pasirinko tyrinėti vaistinius augalus, kuriuos ne tik aprašė, bet ne kartą piešė ir tapė savo paveiksluose.

Leonardas anksti susidomėjo daile. Jis pasirinko dailininko, skulptoriaus kelią. 1466 m. atvyko mokytis į Florenciją. Čia tapo garsaus italų tapytojo ir skulptoriaus Andrea Verokjo mokiniu ir pastarojo dirbtuvėse mokėsi piešimo, tapybos, lipdybos, projektavimo ir konstravimo. Leonardas dar mokėsi ir pas gydytoją, filosofą, matematiką ir geografą Paolo Toskanelį.

1472 m. Leonardas buvo priimtas į Florencijos Šventojo Luko dailininkų broliją. 1480 metais Florencijoje jis įkūrė savo studiją. 2005 m. pradžioje spaudoje paskelbta, kad Florencijoje, Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai vienuolyne, buvo surasta Leonardo da Vinci dirbtuvė su 500 metų senumo freskomis ir slaptu kambariu, kur buvo atliekami lavonų skrodimai.

Milane, ant Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomojo sienos 1495–1498 metais dailininkas nutapė garsiausių visų laikų freską – „Paskutinę vakarienę“. Laiko ir išorės veiksnių veikiama freska vaizduoja Jėzų ir jo mokinius tą akimirką, kai Jėzus pareiškė, jog vienas iš jų Jį išduos. Lankantis Milane ir šiame vienuolyne stebėjau šią freską, kuri iš dalies buvo uždengta pastoliais ir prie jos triūsė restauratoriai, o restauravimo darbus finansavo japonai. Dabar ši freska restauruota ir vėl džiugina visus turistus ir meno gerbėjus.

Prancūzijoje
Daugumos pirmąkart atvykstančių į Paryžių keliai veda į Luvrą. Visi skuba apsilankyti vienoje iš salių, kurioje yra garsusis Leonardo da Vinci kūrinys „Mona Liza“ („Džokonda“).  Daugybė rodyklių atvykusius nukreipia į Denon sparne esančią Valstybių salę, kurioje nuo 2005 m. kabo garsusis Leonardo da Vinci kūrinys „Mona Liza“. Jis visuomet būna apgultas didžiulės meno mylėtojų, turistų ir šiaip smalsuolių minios iš viso pasaulio.

Tokį susitikimą su šiuo Leonardo da Vinci kūriniu turėjau ir aš vienos iš kelionės po Paryžių metu. Patekęs į Luvrą ir sulaukęs didžiulės eilės, prisiartinau ir aš prieš šio šedevro, norėdamas suprasti, kodėl šis paveikslas jau daugiau kaip 500 metų jaudina viso pasaulio žmones.

Garsioji „Džokonda“ iš visų pusių buvo aptverta nepertraukiamų virvių kordonu, ji buvo paslėpta po balkšvoku, storu ir neperšaunamu stiklu. Išryškėja iš daugelio reprodukcijų pažįstamas paslaptingosios florentietės veidas. Užvaldė  vos pastebima šios Monos Lizos šypsena ir ramybė. Kas buvo ši moteris, daugelį amžių jaudinanti meno gerbėjus, menotyrininkus, mokslininkus? Spaudoje buvo rašyta, kad italų mokslininkai nustatė didžiajam dailininkui pozavusios moters asmenybę. Florencijos universiteto profesorius Giuseppe Pallanti tvirtina, kad mįslingasis modelis, žinomas kiekvienam dailės mylėtojui, buvo Liza Gherardini, Florencijos turtingo pirklio Francesco del Giocondo žmona ir penkių vaikų motina. Būtent jos vyro pavardė vėliau davė antrąjį pavadinimą paveikslui, ir šiandien neatsitiktinai šį Leonardo da Vinci šedevrą vadiname „Mona Liza“ arba „Džokonda“. Beje, žodis „gioconda“ išvertus iš italų kalbos reiškia džiugi, linksma.

Moteris, įkvėpusi dailininką nutapyti šį portretą, mirė 1542 m. liepos 15 d. Florencijoje, būdama 63 metų. Ji buvo palaidota Šv. Uršulės vienuolyno kapinėse. Iš išlikusių dokumentų žinoma, kad L. Gherardini šeima ir Leonardo da Vinci buvo kaimynai: gyveno namuose, esančiuose vienas priešais kitą Gibelino gatvėje.

Atidžiau pasidairius po Luvrą sales galima pamatyti ir kitus Leonardo da Vinci kūrinius: „Šventoji Ona su Marija ir kūdikiu Kristumi“ (apie 1510 m.), „Gražioji feronjerė“, „Jonas Krikštytojas (Baptistas)“.

Keliaudami po Prancūziją apsilankėme tose vietose, kuriuose gyveno ir kūrė Leonardas da Vinci. Už Orleano, Prancūzijos vidury, prasideda garsusis Luaro slėnis. Maži, idealiai sutvarkyti senųjų mūrų miesteliai, kur daug žalumos ir vinguriuoja upės. Luara – ilgiausia Prancūzijos upė, sekli su daugybe salų. Jos slėnyje gausu įvairių puošnių ir architektūrinio įmantrumo viduramžių ir renesanso epochos pilių.

Prieš 500 metų Luaros upe Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kvietimu atvyko su savo mokiniais Leonardas da Vinci ir apsigyveno Ambuaze. Specialiai dailininkui buvo paruošta Clos-Luce pilis, kur jis gyveno netoli karaliaus ir  dvaro didikų.

Gyvendamas Prancūzijoje Leonardas da Vinci suprojektavo Ambuazo pilies kanalą, konstravo įvairiausias mechanines mašinas, suprojektavo garsiuosius Šamboro pilies laiptus, kuriais kopiantys aukštyn, nemato nusileidžiančiųjų. Karališkosios medžioklės metu jis statė grandiozinius spektaklius su fejerverkais ir iliuminacijomis.

Kelionės po Luaro pilis metu, apsilankėme Šamboro pilyje, kurios formavimui didelę įtaką turėjo Leonardo da Vinci. Vienoje iš Šamboro pilies menių ant sienos kabo garsios Ingreso graviūros, sukurtos 1818 metais, kopija. Joje vaizduojamas mirties patale gulintis visiškai pražilęs Leonardas da Vinci, kurį laiko apglėbęs karalius Pranciškus I. Leonardo da Vinci mirė Clos-Luce 1519 m. gegužės 2 dieną.

Žydint kaštonams, atvykome į Ambuazo pilį. Čia aplankėme pilies teritorijoje pastatytą Šv. Huberto koplyčią, kurioje palaidotas Leonardas da Vinci. Jo kapą pro vitražais išpuoštą langą prasiskverbiantys saulės spinduliai išmargino margaspalviu kilimu. Atrodė labai įspūdinga ir magiška. Koplyčios viduje tvyrojo tyla ir pagarbi rimtis. Ir mes iš pagarbos nusilenkėme šio didingo pasaulio menininko atminimui.

Viename iš Ambuazo pilies sodelių pastatytas Leonardui da Vinci paminklas, kuris rūpestingai prižiūrimas ir apsodintas ryškiomis gėlėmis, kurias mėgo garsusis dailininkas.

Lietuvoje
Besidomėdamas Leonardo da Vinci kūryba, užtikau jo sąsajų ir su Lietuva.

Manoma, kad vienas iš Leonardo da Vinci kūrinių (ar jo kopijų) XVII a. pabaigoje pateko į Kražius. Vyskupas M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „Metuose 1689 pabaigę darbą įsikūrė naujoj bažnyčioj (Kražių – J. N.). [...] Vidurį bažnyčios jėzavitai (jėzuitai – J. N.) papuošė dvylika altorių dailidės darbo. Didžiajame pakabino gražią maliavonę arba abrozdą, išrašytą Valakų žemėj per Leonardą da Vinčį. Maliavonė ta reiškė motinos dievo į dangų ėmimą. Maliavonė ta 7 mastų ilgumo, o 4 platumo, jezavitai Rymę pirkę būk už 600 raudonųjų. Metuose 1820 bažnyčiai griūnant mokslinyčios vyresnybė išėmusi maliavonę iš altoriaus nunešė į knyginyčią. Čia drėgny bebūdama pradėjo gesti ir pūti. P. Pšibilskis, tuokart maliavojimo mokytojas, norėdamas geriau ją užlaikyti, supjaustė į šratus. O tiek ant kits kito sukloti dar spėriau būtinai supuvo. Žmonės sako vyskupą Jūzupą siūlojus už ją 300 raudonųjų“ (kalba netaisyta – J. N.).

Dar kituose šaltiniuose minima, kad 1621 metais ant Radvilų rūmų pamatų Kražiuose, jėzuitai pradėjo statyti bažnyčią, kuri buvo baigta 1689 metais. Joje buvo 12 altorių, didžiajame altoriuje buvo garsaus dailininko Leonardo da Vinci šv. Mergelės Marijos paveikslo kopija.

Viena neginčijamai žinoma, kad būtent į Kražiuose pastatytą bažnyčią jėzuitai atvežė iš Romos garsiojo italų dailininko Leonardo da Vinci šv. Mergelės Marijos paveikslą arba jo kopiją. Koks to paveikslo galutinis likimas iki šiol nepavyko nustatyti.

2019 05 08 11

Šv. Huberto koplyčia, Ambuazo pilyje, Prancūzijoje, kurioje palaidotas Leonardas da Vinci.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 05 08 12

Leonardo da Vinci suprojektuoti sraigtiniai laiptai Šamboro pilyje, Prancūzijoje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 05 08 14

Leonardo da Vinci kapas Šv. Huberto koplyčioje, Ambuazo pilyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2019 05 08 15

Ingreso graviūra, vaizduojanti Leonardo da Vinci mirtį 1519 m. gegužės 2 d. Ambuazo pilyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų