Į dailininko dirbtuvę „Šabakštyne“ veda graži Atminimo alėja, kurioje ant medžių sukabinti koliažai  Anapilin išėjusiems draugams. Kiemelyje puikuojasi visokios įdomybės: pradedant skulptūromis išpuoštu šuliniu, baigiant senovinėmis pietomis. Čia naujai prabyla visokie buityje nebenaudojami daiktai: senovinis lygintuvas, metalinis dubuo ar koks sudilęs staliaus įrankis, net angelo sparnus primenantis kaulas ar radiatoriaus atplaiša. Jokių dažų, medienos impregnavimo. Išsaugotas natūralumas. Šiuolaikinio meno paroda po atviru dangumi. Tik bilietų niekas nepardavinėja: grožėkis, jeigu įdomu. S. Prancuitis džiaugiasi kartą ant šulinio radęs laišką su nuoširdžiais padėkos žodžiais. O tikėjosi pašaipos, net keiksmažodžių. „Vis dėlto yra malonių žmonių, kurie moka vertinti menininko išmonę, gero žodžio negaili. Širdį paglostė“, – atvirauja menininkas.

Apie S. Prancuitį trumpai
Dailininkas tapytojas, asambliažų meistras, dailės pedagogas. Gimė 1946 m. lapkričio 20 d. Jakiškių kaime (Joniškio r.). 1964-aisiais baigęs Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą šiek tiek dirbo mokytoju Kalneliuose. 1974 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, tapybą (mokytojai – Silvestras Džiaukštas, Jonas Švažas). Metus dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, nuo 1975 m. – Šiaulių vaikų dailės mokyklos dėstytojas, dirbo dailės mokytoju 10-ojoje vidurinėje, Šiaulių sanatorinėje mokyklose.  

Dailės parodose dalyvauja nuo 1974 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1990 m. Dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Yra sukūręs portretų, natiurmortų, asambliažų, koliažų, instaliacijų, grafikos, monumentaliosios tapybos darbų. LDM saugomi darbai: „Natiurmortas“ (1976), „Citrina“ (1976), „Užmiesčio peizažas. I“ (1983). Vėlyviausioje dailininko kūryboje ryškūs bandymai brautis į naujas modernistines kryptis panaudojant pačias netikėčiausias medžiagas.

Apie rojų ir prabangą
Rojumi savo kūrybinę erdvę vadina S. Prancuitis. Jo dirbtuvės primena savotišką muziejų, bet jauti šeimininko ranką, suteikiančią prasmę kiekvienam daikteliui. Ant sienos kabo laikrodis be rodyklių, bet jo švytuoklė juda ritmingai, lyg skaičiuodama minutes. Tai amžinybės laikrodis. „Ridikiulis“– rankinė iš senos, parūdijusios vaflių keptuvės, tikros rankinės rėmo ir svarstyklių skalės. „Žinia iš BAM'o“ padaryta iš seno radijo imtuvo skalės, kareiviškos sagos ir geležinkelio bėgių vinies.  

Tikras „žaliasis“ – buityje nereikalingus daiktus prikelia naujam gyvenimui. Net tapybos darbuose vyrauja tokia nenusakomai rami prancuitiška žaluma. Netoli lango kybo gero bičiulio E. Juchnevičiaus kurtas medalis „Riparia“ –  „Man geresnis teko, tikro žalvario“, –  neiškenčia nepasigyręs, geras jaunystės šėlsmo dienas prisiminęs.

Kiti menininkui brangūs daiktai gal primena senelių namus, pavyzdžiui, paluby kabanti koštuvė, prie lubų pritvirtintas verpimo ratelis, lentynoje gulinti aprūdijusi vinis, nežinomos paskirties įrankiai ar seno telefono, išardytos ,,gavarilkos“ detalės. O gal leidžia kaip kreivame veidrodyje pasišaipyti iš nugyvento laiko keistenybių. Tuos daiktus į svaigią melancholiją jungia tyliai grojantis radijas, nors muzika – ne prancūziška.

„Tinkamą kūrybinį plotą – šviesią ir šiltą patalpą –  išsinuomoti ar nusipirkti dabar menininkams yra nelengva“, – sako S. Prancuitis. Jis dar nepamiršo, kaip sudėtinga buvo užsiimti kūryba, kol su šeima glaudėsi bendrabučio kambarėlyje. Kai Ežero gatvėje atsirado nemažas, juokingai sulipdytas Dailininkų namas, kuriame įsikūrė Dailininkų sąjungos Šiaulių skyrius ir atsirado vietos dirbtuvėms, ypač kai iš pusrūsio persikraustė į trečiąjį aukštą, pasijuto kaip rojuje. Tik tas rojus su nemaža ašaka. S. Prancuitis apgailestauja, kad jie, studijų savininkai,  įsivedė autonominį šildymą dujomis. Jauku, patogu, tikėjosi sutaupyti, bet paskutiniu metu dujos vis brangsta. Už nedidelės studijos šildymą tenka sumokėti tiek pat, kiek už butą. Menininkas atsidūsta: „Studija tapo prabanga, nežinau, kiek ją galėsiu išlaikyti, bet be jos – niekaip.“

Gyvenimas su pamušalu
Nedaug būdavo „anais laikais“ parodų ir jos vykdavo dabartinio „Aušros“ muziejaus patalpose Aušros alėjoje. Pasak S. Prancuičio, E. Juchnevičiaus darbus dažnai nukabindavo nė parodos neatidarius – „išmananti“ meno taryba praeidavo, nuspręsdavo, kas netinka, griežta cenzūra  neleido mene „modernistiniam gaivalui“ reikštis. Sigito – gal tik kartą kitą neįtiko.

„Dabartinės Dailės galerijos vietoje buvo švietimo skyrius. Pats jame dokumentus tvarkiausi atvykęs į Šiaulius dirbti. Šalia pastatė salę pusiau nelegaliai, – prisimena S. Prancuitis. – Tuomet sumanūs entuziastai mokėdavo „ratais apeiti“. Dailės mokykla taip pat ilgą laiką oficialiuose dokumentuose  buvo sporto mokyklos priestatas, pats jos direktorius J. Samulionis pasakojo. Toks bjaurus melo laikas buvo, kad norint kultūrą plėtoti pirmiausia meluoti išmokti reikėjo.“

Pradėjęs Šiauliuose dirbti A. Toleikis, pasak pašnekovo, Dailės galerijos pastatymą „pramušė“. „Laikas buvo, kai slėpti, meluoti buvo norma, būtinybė. Meluodavai susirietęs, – tęsia prisiminimus S. Prancuitis. – Negalėdavai nusipirkti aliejinių dažų, jei nesi Dailininkų sąjungos narys. Studentams duodavo semestrui 2–6 pagrindines spalvas. Kartais nupirkdavo patys dėstytojai, taip pat vyresnieji dailininkai aprūpindavo. Mūsų visas gyvenimas su pamušalu. Nematėme patirčių, nebuvo kontaktų su kitų šalių kūrėjais.“

Pirma trūko laisvės, daug suvaržymų, o dabar esi laisvas, bet atsiskleidžia kapitalizmo tamsioji pusė: pats turi ieškoti, kur save parodyti. Parodas anksčiau Vilniuje, kai suorganizuodavo, bent vieną darbą būtinai nupirkdavo. Dabar tik privatūs kolekcininkai, jei susidomi, nuperka. „Suprantama, anksčiau menininkus ant pirštų suskaičiuoti galėjai, dabar jų pilna, visų neišpirksi. Bet gerai, kai už tave kitas negalvoja“, – nukerta dailininkas. Tik apgailestauja, kad su Šiaulių jaunaisiais dailininkais ryšio nėra. Ir iš Dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus nieko negirdėti. Jokio dėmesio, jokio atsiliepimo apie parodą, jokios kritikos ar pasveikinimo.

„Riparia“: atgal į ateitį?
Labai reikšmingas Šiaulių dailei buvo Dailės fakultetas: pajudino, kad miestas būtų vienas iš Lietuvos dailės centrų. Šiaulių dailė ir dailininkai klestėjo, daug asmenybių išaugino. S. Prancuitis studijų metu Vilniuje su E. Juchnevičiumi viename bendrabučio kambary gyveno. Baigęs į armiją išėjo. Vėliau Šiauliuose „kambarioką“ susitiko, laukdamas autobuso į Joniškį. E. Juchnevičius į dailės mokyklą kvietė, nes Sigitas tik kelias valandas institute turėjo.

Į pirmąjį „Ripariumą“ taip pat E. Juchnevičius pakvietė. Šiauliuose jau ši žalio jaunimėlio prisistatymo tradicija buvo. Bent vieną darbelį privalėjai parodyti. Atvažiavo vedęs, bet į „Ripariumus“ paprastai vyriška kompanija rinkdavosi. Pokalbiai konkretūs, vyriški – ne disidentiniai, bet vis tiek nonkonformistiški, – neretai vyriškai „karštai“ baigdavosi.

Su S. Prancuičiu kalbėjome, kad sunkiai sekasi atgaivinti „Riparia“– tai, kas dar likę „Šabakštyno“ dailininkų prisiminimuose. Viena paroda jau įvyko pernai Šiaulių universiteto galerijoje. Tobulą plakatą sukūrė V. Dambrauskas. Anūkė Augustė jį laiko savo kambaryje ant sienos.  Kitąmet „Riparia“ vėl bus. „Bienalę reikia daryti, nes kasmet neišgalėsim – patys nebejauni, senų darbų nerodysi, būtinai naujų teks sukurti. Pasikviesim vieną kitą poetą, susipažinsim. Norisi šiltumo. V. Baranauskas gal paskaitys ką gražaus, – planus dėsto S. Prancuitis. – Nebesugrąžinsi to jaunystės karščio, entuziazmo, ko gero, bus labiau kaip prisiminimų vakarėlis.“

Apie daiktus
„Autoportretą kuriu: simboliai – ratas, laikas, laiko viduje save nusipaišysiu. Dėlioju detales, –  rodo pradėtus darbus menininkas. – Darau objektą sovietizmo tema – instaliaciją gal pavadinsiu „Zastojus“ (Sąstingis).“

Senas aptriušęs fotelis, kokie stovėdavo beveik kiekviename bute septintą–aštuntą dešimtmetį. Keistas skulptūrėlę, o gal šviestuvą primenantis kaulas, pageltę laikraščiai – „Raudonoji vėliava“, „Tiesa“. Sako, galima bus paskaityti prisėdus to meto naujienas, net pirmojo (tada dar būsimo) Lietuvos prezidento nuotrauka yra. Kadangi paroda „Laiptuose“ vadinsis „Prie kavos puodelio“, prie fotelio pritvirtintas improvizuotas stalelis, o ant jo – iš pokario laikų metalo lietas puodelis, būtinas stalo atributas – „pleškutė“, neatsimenu, gal „Stoličnos“.

„Čia galima bus dalyvauti, – šypsosi autorius. – Pirmąsyk Olandijoje teko pamatyti instaliaciją, kai į objektą įeiti galima, dalyvauti pačiam. Su V. Tribandžiu, V. Trušiu 1992 m. buvome Eten Leure. Kiekvienas, kas išeina iš to objekto, nieko nepasakoja, tik juokiasi. Aš irgi užėjau. Viduje kažkas plekštelėjo švelniai į ausį ir angliškai paliepė išeiti. Tai buvo pirma pažintis, kaip atrodo moderniškas menas.“

Per kelerius metus nemažai objektų, instaliacijų sukurta. Chaimo Frenkelio vilos parke nemaža paroda surengta. Dalis ten ir liko, padovanojo. Reikia, kad žmonės pamatytų, kiekvienam kūrėjui šito reikia. Autorius nei fotografuoja savo kūrinių, nei kataloguoja: „Mes laikini, pasaulyje nieko nėra amžino. Man patinka Jono Meko mintis: viskas laikina, reikia džiaugtis ir kurti. Kiekvienas daiktas yra gražus. Kiekvienas akmenukas. Kol džiugina akį, kelia minčių ar priverčia šyptelti, tegu stovi.“

Apie tapybą ir poeziją
„S. Prancuitis tapo natiurmortus, portretus, asociatyvines kompozicijas. Tačiau tai nėra „gryni“ žanrai – viename ir tame pačiame paveiksle galima atrasti visų žanrų elementų. Ankstyvieji S. Prancuičio paveikslai dažniausiai šviesaus kolorito, jautrių toninių niuansų. Tai – nuotaikos paveikslai, artimi bendrajai lietuvių koloristinei krypčiai, o kartu jau gerokai nutolę nuo tradicinės mokyklos principų. Dailininko kūryboje esama dvilypumo, vidinio prieštaravimo, o tai sukelia ne tik pačių paveikslų vidinę įtampą, bet ir tam tikrą įtampą akistatoje su žiūrovu“, – rašoma  LDM internetinėje svetainėje.

Kūrybingiausia vieta S. Prancuičiui yra dirbtuvės, kur kiekvienas kampelis mielas. „Peizažų tapyti nemėgau niekada: studentų praktikoje – peilis po kaklu: mėnesį sėdėk ir paišyk kokį medį“, – juokiasi dailininkas.

Žmoną Dainorą jaunystėje tapė ne kartą, ir dukrą Agnę. Dukters portretas pieštas pastele, lengvas toks. Anūkus taip pat su pastele piešia. Dabar jau mažylis Augustės broliukas auga. Su pastele greičiau išeina, mažas nenusėdės. Ant popieriaus nupaišei, įrėminai ir gerai. Dukters portretą žmona tebesaugo. Su aliejiniais sudėtinga būtų, ilgai pozuoti reikėtų.

Autoportretų yra daręs kelis, dabar, perkopus nemažą amželį, reikia naujo. Pirmąjį tapė 2–3 kurse. „Institute laisvai kūrybai mažai laiko būdavo, nors parodas rengdavo. Už tą autoportretą buvo apdovanotas kelione į Leningradą. Spalviškai geras atlikimas, ir dabar dar nepeiktinai atrodo, tik užkištas toli. Dar su plaukais ir barzda ruda“, – akyse žybteli kibirkštėlės.

Septyniolikmetė anūkė Augustė Anglijoje koledže keramiką su piešimu studijuoja. O pats Sigitas keramikos nemėgsta, per minkšta medžiaga. Geriau medį patašyti. „Esu išbandęs grafiką, skulptūrą, tapybą, tik nemėgstu keramikos. Man keramikės labiau patinka. Šiauliuose daug puikių keramikių pažįstu“, – šelmiškai šypteli pašnekovas. Nemėgo jaunystėje skulptūros, dabar būtų įdomu pabandyti, bet priemonės brangios, vėloka pradėti.

„Jau pritapiau šventųjų ir įžymių žmonių portretų, Žiemgalos šviesuolių ciklą padariau. Dabar labiau traukia konstruktyvios formos. Man  visada patiko  rusų konstruktyvistai A. Rodčenka, V. Kandinskis. Struktūriniai abstraktūs dalykai, gražiai sudėliotos formos įdomu, – pasakoja S. Prancuitis. – Pavadinimas kartais bedirbant ateina, stengiuos, kad arčiau poezijos būtų. Tuščią drobę gali mandrai pavadinti, bus ką mąstyti. Kai yra pavadinimas, žiūrovas irgi pradeda kurti. Jei žiūrovas nekuria, prastas paveikslas. Natiurmortus irgi paišau – mėgstu daug tuščios vietos palikti.“ Rodo  neseniai nutapytus natiurmortus: svogūniukai kaip gyvi, kitame –  bulvės. O fonas toks gilus, prancuitiškas – tikra poezija, be žodžių.

Poezija netikėtai „užplaukia“. Trumpučiai haiku ar ketureiliai. „Mano mąstymas pritaikytas trumpam, nemėgstu daugiažodžiauti: negimusiam užgimti/ užgimusiam gyventi/ gyvenančiam pasenti/ pasenusiam numirti/ numirusiam atgimti.“ Nesaugo jų autorius, knygon sudėti nesiruošia. „Išsibarsto, gal tiek teverti“, – kuklinasi autorius ir tvirtina, kad iki E. Juchnevičiaus jam, oi, kaip toli, nėra ko varžytis.

Liaudies menu domėjosi, grafikos darbų yra daug išraižęs, turėjo spausdinimo mašiną, bet grafikoje per daug racionalumo. S. Prancuičiui maloniau tapyba – daugiau emocijos. Visaip gali pavadinti: meditacija, malda, poezija, filosofija...  

Nemėgsta akvarelės. „Vaikystėje dariau. Užsikankini, o nesigauna ir perdaryti negali. Klasikinė akvarelė jau nebeįdomi. Įrodysiu sau, kad obuolį moku nupaišyti? Aišku, moku. Asambliažą mieliau pasidaryti, – atvirauja dailininkas. – Negaliu visą laiką vienodas būti. Aš naujoves mėgstu.“

Apie šeimininkišką ranką
Laikas menininkų darbams negailestingas, bet Joniškio banke tebėra didelė S. Prancuičio sukurta freska, gal ir Akmenėje išliko. Šiauliuose sgrafitas ant buitininkų mokyklos, su R. Trušiu darytas,  gražus būtų, bet tinkuotojas medžiagas panaudojo netinkamas, jau nekaip atrodo. Prie Radijo muziejaus asambliažas „Saulės pagrobimas“ sieną puošia, kai kas stabteli pažiūrėti.

„V. Kinčinaitis organizuodavo plenerus kurti skulptūras iš metalo laužo. Įdomių darbų būdavo. Gaila, kad neišsaugojome nė vieno. O galėjau rasti vietą vienam kitam. Čia reikia organizatoriaus, saviveikla netinka, nes atsitiks kaip su V. Purono  „Lape“, –  samprotauja dailininkas. – Lapė kaip lapė, bet ne vietoje  pastatyta. Plyname romantiškame peizaže netinka. Ten horizontalės fone reikėjo vertikalios abstrakcijos. Šita, siužetinė, paslaptingiau būtų arčiau krūmų. Dabar tik gražų peizažą užstoja. Bet jau žmonės pamėgo, ką padarysi.“

Pasak S. Prancuičio, rimto skulptoriaus G. Lukošaičio blynai, žmonių „centukais“ vadinami  – nuobodybė. Kasdien eina prošal, mato, koks vargas su jais. Dažnai ten valo, graibsto lapus, patys „blynai“ kažkuo apsineša. „Visai netinka, šalia tokios architektūros pastatų, neįsivaizduoju, kur padėti, – svarsto balsu. – Girdėjau, kad iškels prie mano namo pietiniame, kasdien pro balkoną matysiu.“ Pietinio pėsčiųjų take ,,Saulės diskai“, pasak dailininko, geriau atrodys nuobodžiame daugiabučių fone. „Verkianti mergaitė“ – nieko sau skulptūrėlė, bet vieta visai netinkama buvo parinkta. „Šiauliuose trūksta vyriausiojo dailininko šeimininkiško požiūrio, vizijos nėra. Padrabstė čia, ten. Reikia prie bendro aplinkos konteksto komponuoti“, – apibendrina S. Prancuitis.

Apie bendravimą
Olandijoje buvo įdomus nuotykis. Kažkokios didelės įmonės direktorius paprašė jo dvarą nupiešti. Pasikvietė pietų, parodė privačią galeriją. Važinėdamas po pasaulį parsiveža paveikslų iš Japonijos, Amerikos, Europos.  Parodė vieną – čia iš Lietuvos. Žiūriu – atpažįstamas. Mano tapyta Kristaus figūra. Apsidžiaugė labiausiai. Pirko Šiaulių dailės salone, nes labai patiko. Buvau gražiai pagerbtas, šeimai pristatė „gyvą autorių“.

Dabar nežinia, ar kas dailės kūrinių prekyba užsiima. Kai kurie menininkai internete reklamuoja savo kūrybą. Sigitas sako nemėgstąs interneto. „Dirbu naujomis technikomis, bet nemėgstu. Tik tą dieną, kai mokesčius moku, paskiriu internetui. Tuščias laiko leidimas. Laiko vagis. Koks skirtumas, kas kokius atsiliepimus rašo facebook'e. O jei pradedi skaitinėti, vis tiek įtraukia...“

Plenerų S. Prancuitis taip pat  nemėgsta, gamtoje tapyti nepatinka: „Daug triukšmo, plepėjimo. Atsineša pasireklamavimui sukurtų darbų, kiek papaišo, bet tame  šurmuly kažko ypatingo nepadarysi.“ Šiauliuose buvo gal 10 kartų, nebeįdomu. Lyg tarp kitko dailininkas tarsteli, kad  „Monmartro“ šeimininkė Janytė per daug atsipalaiduoti neleidžia: privalai  laiku ateiti, už atliktą darbą atsiskaityti – dykai nei duonos, nei garbės nedalija. „ Ateisiu į atidarymą, – pažada –  graži būna šventė.“

S. Prancuičio tapyba.
Ramūno SNARSKIO nuotr.