(Tęsinys)
Vartai į Šambalą
Himalajai saugo nepaprastą ir paslaptingą pasaulį, kurį pažinti gali tik nedaugelis. Tikima, kad kažkur Himalajuose, Tibete ar į šiaurę nuo jo, kur tariamai nepraeinami kalnai saugo slaptus takus į derlingus ir žaliuojančius slėnius, vadinamus Šambala (dar kitaip Šangrila), kur gyvena ideali bendruomenė.
Šambalos tiksli vieta žemėlapiuose nenurodyta, nėra jos ir geografijos žinynuose ar žodynuose. Žinovai tvirtina, kad ji galbūt yra Himalajuose Tibeto pusėje arba tarp Kunklūno kalnų vakarų Kinijoje, o gal Mongolijoje Altajaus kalnuose.
Senuosiuose budistų šaltiniuose randama pasakojimų apie Šambalą, kuri vadinama Čang Šambala ir apibūdinama kaip senovės išminties šaltinis, slaptas rojus žemėje. Indijoje buvo tikima, kad šiaurinėje Himalajų pusėje yra vieta Kalapa, kurioje gyvena tobula žmonių bendruomenė. Šambala bei jos sostinės Kalapos pavadinimai pirmą kartą buvo paminėti seniausiuose Indijos šventraščiuose – Puranose ir Mahabharatoje. Į Vakarus legendą apie Himalajų slaptą žemės rojų 1627 m. atnešė du jėzuitai misionieriai Joacas Cabro ir Estevaras Cacella, skleidę Kristaus mokymą Butane. Portugalų misionierius Stefanas Kaselas, išgyvenęs Tibete 23 metus ir ten miręs 1650 m., savo užrašais paliudijo, kad Šambala egzistuoja. Šis svetimšalis pelnė lamų pasitikėjimą ir buvo pakviestas aplankyti eiliniam mirtingajam neprieinamą kraštą.
Per Nepalą, per Himalajų aukščiausius kalnynus veda keliai į mistinį, paslaptingą slėnį, vadinama Šambala. Čia gyvena tobuli žmonės – mahatmos, kurie kalbasi su dievais ir turi vienintelį tikslą –padėti žmonėms siekti tobulumo, šviesiu mąstymu stiprinti minties energiją. Šioje beveik nepasiekiamoje kalnų karalystėje esąs amžinos jaunystės šaltinis, šviečiantys akmenys, visus negalavimus išgydantys vaistai. Svarbiausia – Šambala esąs dvasinis Žemės centras, Žemės ašis, į kurią suplaukia visos žmonių mintys ir nuo kurios prasideda naujos šviesios idėjos. Šambala, kaip ir mistinė šalis Agarti, saugo žmonijos genofondą.
Žinomas rusų dailininkas ir humanistas Nikolajus Rerichas (1874–1947) du kartus, 1924 ir 1928 metais, su žmona Jelena keliavo per Himalajus, per tas vietas, kurios spėjamai susietos su Šambala. Savo kelionės aprašymuose jis ne kartą mini žmones, kuriuos buvo galima pamatyti Himalajų kalnų olų rajonuose: jie iš kažkur stebuklingai atsirasdavo ir taip pat stebuklingai dingdavo. „Kai jūs manęs paklausite, kas iš įvairiausių įspūdžių bei išvadų mane labiausiai įkvėpė, nedvejodamas atsakysiu: Šambala“, – taip savo kelionių po Himalajus dienoraštyje užrašė Nikolajus Rerichas. 1924 m. ekspedicijos metu po Tibetą jam vienas lama, kuris papasakojo, kad Šambala esąs didelis miestas Agartės vidury ir kad tenai esanti „pasaulio valdovo buveinė“. Savo knygoje „Azijos širdis“, išleistoje Niujorke 1929 metais, Nikolajus Rerichas rašė: „Sikimo viršūnėse, ant Himalajų šlaitų, lama, panašus į viduramžių skulptūrą, vėl parodė link penkių Kančendžungos viršūnių ir pasakė: „Ten yra įėjimas į šventąją Šambalos šalį. Požemiais, per nuostabias ledo uolas, nedaug išrinktųjų, bet pasiekė tą šventąją vietą. Visa išmintis, visas garbumas, visa šlovė ten.“
Kitoje savo knygoje „Šambala“ (1930 m.) N. Rerichas įrodinėjo Šambalos realumą, pateikdamas daug faktų ir duomenų, patvirtinančių ją esant iš tikrųjų, aprašydamas susitikimus su šios paslaptingos kalnų šalies gyventojais ir lamomis. N. Rerichas žinojo tai, ką mums nelengva suvokti. Jis mini apie didžiausią žmonijos paslaptį, kurios nevalia atskleisti, o leidžiama tik truputį praverti jos paslapties šydą.
Daug faktų ir duomenų apie Šambalą ir jos gyventojus surinkta 1979 m. Paryžiuje išleistoje Anri Tomašo knygoje „Šambala – šviesos tvirtovė“. Joje aprašyta Šambala, esanti Tibete ir į šiaurę nuo jos, kur nepraeinami kalnai saugo darbščią ir nemirtingą šalį, kurios gyventojai gyvena tobuloje darnoje ir taikoje, vadovaudamiesi nuosaikumo ir gerumo principais.
Žygio po Himalajus metu turėjau galimybę ir aš pasiteirauti vietinių gyventojų ir šerpų, ką jie žino apie Šambalą. Į klausimą, ar egzistuoja Šambala ir kur ji galėtų būti, dažnas vietinis kalnietis patvirtindavo teigiamai, parodydamas ranka toli už vakarinių kalnagūbrių ir paaiškindamas, kad jų viršūnės saugo įėjimą į šią paslaptingą žemę. Išrinktieji tampa šios mistiškos šalies gyventojais, kur sutalpintos visos abstraktybės.
Lietuvių keliautojas ir fotografas Paulius Normantas, daug kartų keliavęs po Himalajus, Tibetą ir gerai pažinojęs šiuos kraštus, ne kartą tvirtino, kad Šambala realiai egzistuoja, teigdamas, kad kai ką įleidžia ir su fotoaparatu.
Lietuvių rašytoja ir keliautoja Jurga Ivanauskaitė savo knygoje „Kelionė į Šambalą“, rašė: „Vakariečių sąmonėje Šambala neretai siejama su Tibetu arba bent jau tikima, kad tibetiečiai palaiko su ja slaptus, bet labai glaudžius ryšius. Sniegynų šalies gyventojai tvirtina perėmę iš Šambalos savo kalendorinę bei astrologinę sistemą, medicinos žinias, kai kurias religinė muzikos, tapybos, architektūros subtilybes. Šambala tibetiečiams anaiptol nėra vien miražas, nuaustas iš laiko fantazijos ir Tiesos ilgesio, kaip kadaise europiečiams buvo Utopijos sala ar Saulės miestas. Tai ne Rojus nei Pažadėtoji žemė, nors ir šiandien žmonės meldžiasi, kad atgimtų Šambaloje. Šambalos nerasime pasaulio žemėlapyje, kuriame jau nebeliko „baltųjų dėmių“, tad ar verta tikėtis, kad pavyks į ją nukeliauti pasiėmus kompasą, pakankamai amunicijos ir ištikimą vedlį, pažįstantį Himalajus geriau nei savo penkis pirštus... Ir vis dėlto Šambala – ne prasimanymas, o tikrovė, nes visi tibetiečiai lamos vienu balsu patvirtins, kad tai, ką vadiname „realybe“ mes, laikantieji save „sveiko proto“ žmonėmis, iš tikrųjų ir yra pats didžiausias prasimanymas“ (Ivanauskaitė J. „Kelionė į Šambalą“. Vilnius: „Tyto alba“, 1997, p. 9).
Iš tikrųjų Šambalos pasaulis egzistuoja ne tik Himalajuose, Tibete, bet visur ir visada, kur yra darna, gėris ir grožis, kur vyrauja tiesa, pasiaukojimas ir ištikimybė.
Jetis – sniego žmogus
Himalajai yra susiję ir su sniego žmogaus buvimo legenda. Jau daug metų pasaulio mokslininkus, keliautojus, tyrinėtojus domina istorija apie nesugaunamą ir paslaptingą sniego žmogų, vietinių vadinama ječiu. Pasak liudininkų ir tyrinėtojų, ši gauruota, beždžionę primenanti būtybė tikrai gyveno, o kai kurių teigimu, ir tebegyvena sunkiai prieinamose Himalajų vietovėse. Ir dabar tyrinėtojai randa unikalių statinių – tvirtai suręstų priedangų, sniego žmogaus plaukų. Daugelio mokslininkų teigimu, sniego žmonės turėjo (ar turėtų) išnykti, nes jie neranda sau porų. Kodėl žmonėms nepavyksta jų pagauti? Manoma, kad ječiai turi labai gerą uoslę ir stiprų geobiolauko pojūtį. Jie iš tolo jaučia žmogaus kvapą ir aurą ir jo vengia. Teigiama, kad geriau su sniego žmogumi nesusitikti, nes labai blogai gali baigtis toks susitikimas.
Kelionės po Nepalą ir Himalajus metu rinkau medžiagą bei vietinių gyventojų pasakojimus apie sniego žmogaus, ječio, istoriją ir gyvenimą. Nepalo Karalystės sostinėje Katmandu vienoje aikštėje ant aukšto postamento stovi originalus paminklas: trimetrinė sniego žmogaus skulptūra iš metalo.
1950 m. Nepalo vyriausybė priėmė net įstatymą, saugantį sniego žmogų, ir paskelbė, kad būtų didžiausias nusikaltimas, jeigu jetį kas užmuštų ar bandytų kontrabanda jį išvežti iš šalies. Iki šiol dar niekas nėra pagavęs sniego žmogaus ar bandęs slapta jį išgabenti iš šalies.
Bene pirmą kartą apie sniego žmogų jetį Vakaruose prabilta XX a. pradžioje. 1921 m. ekspedicijos metu anglų pulkininkas leitenantas C.K. Howard-Bury tyrinėjo Everestą, rengdamasis kopti į jo viršukalnę. Tų pačių metų rugsėjo 22 d. jis aptiko milžiniškus pėdsakus sniegyne, kur anksčiau buvo pastebėjęs vaikščiojančius tamsius į žmones panašius padarus. Žinia apie šį įvykį tuoj pat apskriejo visą pasaulį ir daugelis ekspedicijų patraukė į Himalajus ieškoti sniego žmogaus.
Anglų alpinistas Eric Shipton 1951 m. padarė pirmąsias ječio pėdsakų nuotraukas. Jis kartu su chirurgu ir alpinistu britu Maiklu Vordu, būdami apie 60 km į vakarus nuo Everesto, beveik 6000 metrų aukštyje pastebėjo įdomias pėdų žymes. Jos buvo labai plačios, daugiau nei 30 cm ilgio, giliai įspaustos į sniegą. Ši būtybė turėjo sverti labai daug, jos didelis kojos nykštys, palyginti su kitais kojos pirštais, buvo įsispaudęs žymiai ryškiau. Šio padaro anatomija – tai kažkas tarpinio tarp žmogaus ir beždžionės. Pėdsakus yra nufotografavę ir kiti garsūs mokslininkai ir keliautojai.
1954 m. anglų gamtininkas R. Izardas ir amerikiečių žurnalistas Dž. Raselas surengė ekspediciją ječiui tyrinėti. Jie Himalajuose atrado sniego žmogaus pėdsakus ir keliolika kilometrų sekė dviejų ječių pėdomis, tačiau pačių būtybių jiems nepavyko pamatyti. 1954 m. kita ekspedicija, vadovaujama anglų mokslininko Čarlzo Stounoro, giliai skverbdamasi į Himalajus, aptiko sniego žmogaus buvimo žymes, nufotografavo jo pėdas.
Pėdsakai nėra vienintelis sniego žmogaus egzistavimą patvirtinantis įrodymas. Britų alpinistas Donas Vailansas (Don Whilans), pagarsėjęs įkopimais į Everestą ir Kančengdžungą, tvirtino mėnulio šviesoje matęs priešais jį pasirodžiusią stambią būtybę, klampojančią per sniegą kaip beždžionė. Iš jo pasakojimo buvo sudarytas sniego žmogaus portretas. Jetis buvo aukšto ūgio, padengtas tamsiai rudu kailiu, jo kakta nuožulni, akys giliai įdubusios, žandikauliai atsikišę, dantys stambūs ir dideli. Jis žingsniuoja plačiai išžergęs kojas ir išskėtęs rankas. Šis padaras skleidžia labai stiprų specifinį kvapą.
Alpinistas Edmundas Hillary, pirmasis užkopęs į Everestą, ir jo bendražygis šerpas Tenzingas Norgay taip pat tvirtino, kad jetis egzistuoja. E. Hillary vienos iš savo ekspedicijos po Himalajus metu Kumdžungo vienuolyne aptiko ječio skalpą. Jį buvo užsimovęs ant galvos vienuolis, kuris šokio metu vaizdavo jetį. Šerpas Tenzingas Norgay teigia ne kartą matęs sniego žmogaus pėdas, girdėjęs jo riksmus Himalajuose. Šiuo atveju labai įdomūs yra paties Tenzingo Norgay ir jo tėvo paliudijimai apie sniego žmogų.
Tenzingas Norgay pasakojo: „Papasakosiu dabar viską, ką žinau apie jetį, „baisųjį sniego žmogų“. (O žinau aš ne daugiau, gal net mažiau, negu kiti žmonės, ilgai gyvenę Himalajuose.) Pirmą kartą ječio pėdsakus savo akimis aš pamačiau 1946 metais Zumu ledynuose, po to juos buvau užtikęs tik vieną kartą, prie Everesto papėdės, kai 1952 metais buvau tenai su šveicarais. Jau minėjau, kad būdamas vaikas, Solo Chumbu kalnų pašlaitėse ir ledyne dažnai rasdavau žvėries išmatų ir buvau įsitikinęs, kad tai ječio išmatos. Be to, žinoma, girdėjau iš tėvo ir kitų daug pasakojimų.“
Apie jetį – sniego žmogų – Himalajuose iš kartos į kartą šerpai perduoda įvairias legendas, pasakojimus, atsitikimus, susitikimus su ječiais. Tik nedaugelis kalniečių teigia matę jetį savo akimis. Vietiniai bijo su juo susitikti, nes čia paplitęs prietaras, kad po tokio susitikimo žmogų apsėda velnias. Pasakojama, kad tai yra žvėris, o ne žmogiška būtybė, kad jis išlenda iš savo guolio tik naktį ir minta augalais ir smulkiais gyviais, kurie gyvena aukštikalnių pievose; greičiausiai tai yra dar nežinomos giminės beždžionė.
1955 m. T. Norgay nuvykęs į Solo Chumbu matė dvi ječių kaukoles, kurias jam parodė budistų vienuolyno vienuoliai. T. Norgay apie tai papasakojo žurnalistui. „Solo Chumbu mums pasitaikė du įdomūs įvykiai: pirmą kartą gyvenime pamačiau ječio, „baisiojo sniego žmogaus“, liekanas. Abu kartus tai buvo vienuolynuose, Chumdžunėje ir Pangbočėje, ir abu kartus mums buvo parodytos smailėjančios formos kaukolės su odos ir plaukų liekanomis. Chumdžunės kaukolės plaukai buvo trumpi ir šiurkštūs, lyg kiaulės šeriai; Pangbočės kaukolės plaukai buvo šviesesni, galimas daiktas, tai buvo daug jaunesnio žvėries kaukolė. Lamos tas kaukoles laikė vertingais ir galingais talismanais, be to, jos labai seniai pateko į vienuolynus, ir niekas nežinojo, iš kur jos atsirado. Gyvojo ječio paslaptis, koks jis iš tikrųjų yra, kaip ir pirma, lieka neišaiškinta.“
Tokius ir ne vien tokius sniego žmogaus skalpus saugo ne vienas vienuolynas Himalajuose. Pangboche (3900 m aukštyje) daugiau kaip 300 metų senumo Gompa-Khumbu budistų vienuolyne ir šių eilučių autoriui teko matyti ječio skalpą. Šiame vienuolyne lankytojams rodomas ne vien skalpas, bet ir ječio skeleto dalis, ranka dėžutėje – kaip ypatingos retenybės. Anglų zoologas Hilas, ištyrinėjęs šios ječio rankos nuotrauką, nusprendė, kad tai nežinomo, tačiau panašaus į žmogų padaro ranka. Rusų mokslininkas B. Poršnevas apie šios rankosnuotrauką rašė: „Ranka žymiai skiriasi nuo dabartinio žmogaus rankos. Ji beveik tokia pat, kokios buvo prieš 4000 metų išmirusių neandertaliečių rankos“.
Vilnietis keliautojas ir alpinistas Vytas Gaučys, ne kartą buvęs Nepale ir Himalajuose, viename iš vienuolynų taip pat yra regėjęs sniego žmogaus skalpo nuotrauką, nes pats eksponatas buvo pavogtas. Jis sužinojo, kad Himalajų vienuoliai saugo dar du tokius ječio skalpus. Vieną iš jų Vytui už simbolinį mokestį parodė Chum Jungo kaimo vienuoliai. Iš seifo ištrauktas plaukuotas skalpas lietuvių keliautojui priminė ir žmogaus, ir lokio galvos liekaną.
Alpinistas Saulius Vilius pasakojo, kad prieš einant į žygį Himalajuose, jam buvo parodyti žemėlapiai, kuriuose yra pažymėtos net tos vietos, kur jetis buvo užpuolęs jakus ir moteris. Šerpai apgynė moteris ir nuvijo jetį. Sutikti šerpai pasakojo, kad jetis dažnai užpuola gyvulius ir žmones. Vietinių žmonių tikėjimas sniego žmogumi yra toks stiprus, jog kai kurie šerpai dėl atsargumo nešasi specialią „ječio lazdą“, kurios kvapas atbaido šį padarą.
Sakoma, kad sniego žmogaus šalis supa Colpos ledyninį ežerą aukštutinio Kovalingo slėnyje, maždaug pusiaukelėje tarp Everesto ir Nepalo sostinės Katmandu. Ši visiškai himalajiška teritorija ne kartą buvo tyrinėta ieškant legendinio ječio pėdsakų. Pasak vietinių, Pkharo slėnyje, iš visų pusių apsuptame Himalajų kalnų, didžiausia tikimybė sutikti jetį – sniego žmogų. Tačiau įžengti į galimą jo buveinę, esančią daugiau kaip 5000 metrų aukštyje, išdrįsti gali ne kiekvienas. Tai padaryti atsisako net patys ryžtingiausi šerpai, juo labiau vietiniai gyventojai. Kas ten iš tikrųjų gyvena, kol kas neatsakė nei mokslininkai, nei tyrinėtojai, nei alpinistai. Legendinio ječio paslaptis Himalajuose iki šiol dar neatskleista. Kai kas tvirtina, kad sniego žmogus Himalajuose – tai lokys ar meška.
Himalajai. Kelias į Šambalą.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr
Himalajų kalnuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Budistų mantros rašmenys akmenyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr
