Šiaulių universiteto bibliotekoje atidaryta Sigito Burneckio karikatūrų paroda „Ne ta daina apie aguoną“. Karikatūrose autorius norėjo parodyti žmogaus santykį su narkotikais ir narkomanija, pažiūrėti į šį visuomenės reiškinį per humoristinius piešinius. Narkotikų simboliu pasirinkta aguona, kuri pavaizduota pačiais įvairiausiais aspektais. Tai verčia susimąstyti, atrasti sarkastišką požiūrį į žmogaus silpnybes, priversti galvoti apie iš to išplaukiančias pasekmes.

„Karikatūra yra labai asociatyvus dalykas“
Karikatūristas S. Burneckis teigė, jog parodą surengė būtent šia tema todėl, kad ji aktuali ne tik dabar, bet išliks aktuali dar ilgai. Tai ypač aktualu jaunimui, mokyklinio amžiaus vaikams, taip pat ir 30 m. jaunuoliams.

Autorius teigė, jog visi galvoja, kad pagundos gali padėti pabėgti nuo rūpesčių, nuo visų įvykių, nuo gyvenimo, tačiau tai turi ir pasekmių. Todėl parodos autoriaus pagrindinis tikslas ir buvo parodyti, kas gali būti ir ko galima susilaukti. Ne veltui paskutinis piešinys simboliškai susijęs su finišu. Karikatūristas S. Burneckis pasakojo, jog nesiekė pamokslauti, savo piešiniais stengėsi parodyti, kas gali atsitikti ir kas gali būti. Ir visa tai sueina į vieną lietuvišką aguonėlę, kuri atrodo tokia nekalta, graži gėlė, bet ji turi ir savo antrąją pusę. Jei ši tema būtų nagrinėjama plačiau, anot autoriaus, tada būtų žymiai daugiau darbų ir tai būtų ne taip išsemta ir giliau panagrinėta, todėl autorius apsiribojo viena tema apie aguonas.

„Tokia tema pirmą kartą atidarau parodą, bet teminė paroda nėra pirma. Praėjusiais metais buvo paroda „Karaliai ir karūnos“. Teminė paroda duoda impulsą ir nuteikia tave, kad turi susikoncentruoti ir eiti tam tikra linkme. Nors tai truputį varžo, tačiau suteikia galimybę parodyti ką gali tam tikra tema padaryti. Aš galvoju, kad tokios teminės parodos įpareigoja ne tik atskleisti pačią mintį, bet ir parodyti ką tu pats gali. Kiekvienas autorius teminėje parodoje parodo ne tik savo sugebėjimus, bet ir savo nusiteikimą, kad reikia atidžiai, be jokių nukrypimų ir su tam tikru apmąstymu nagrinėti tą temą.

Aš stengiuosi, jog piešinys nebūtų lėkštas, kad žiūrovas pamatęs karikatūrą neužmirštų jos rytoj, man reikia, kad žiūrovas pasižiūrėtų, pamatytų ir pagalvotų. Vieniems ateina viena mintis, kitiems – kita. Vadinasi piešinys yra daugiaplanis, kuris priverčia žiūrovą galvoti. Aš kaip tik ir noriu, kad įvairaus amžiaus žiūrovas būtų priverstas pagalvoti, pamąstyti ir surastų tam tikras asociacijas. Karikatūra yra labai asociatyvus dalykas, jei piešinyje  matai kažkokį vieną objektą, jis tau duoda kažkokią užuominą, kuri tave nuteikia gilesniems  pamąstymams.

Parodos pradžioje yra vienas darbas, kuriame beždžionė laiko aguonų galvučių puokštę ir po piešiniu yra įrašas: „Ir aš buvau žmogus“. Jei vartosime narkotikus, mus labai greitai gali sugrąžinti į beždžioninę prigimtį. Yra kitas darbas, kuriame žmogus eina per aguonų lauką su balta vėliava. Tai galima suprasti, jog žmogus kažkiek laiko kovojo, norėjo pamiršti narkotikų poveikį, o pabaigoje pasidavė ir iškėlė baltą vėliavą. Norėčiau, kad žiūrovai įsigilintų į pateiktą karikatūrą, bet nesistengtų gyvenime to pabandyti ar pajausti, kas tai yra“, – pasakojo karikatūristas S. Burneckis.

„Aš vis dar ieškau, todėl padarysiu dar geresnių karikatūrų“
S. Burneckis pasakojo, jog naudojo tradicinę grafikos techniką, kuriai būdinga naudoti pieštuką, tušą ir plunksną. Visa tai autorius sujungė į vieną, nors anksčiau darydavo ir šilkografiją, kuri yra sudėtingesnė technika.

„Pirmiausia reikėjo padaryti piešinį, jį po to nufotografuoti, padaryti pozityvą ar negatyvą, spausdinti, bet ten buvo didesnės galimybės, nes galėjai įvesti spalvą ar padaryti pereinančias spalvas, galėjai daryti ant spalvoto popieriaus ar stiklo, o šioje parodoje yra tik ant popieriaus. Jei būtų spausdinta, tai būtų lino raižinys, galėtume ir ant audinio kažką padaryti. Man labiau patinka spalvoti darbai, bet dabar pamėgau šią techniką. Atrodytų, jog idėjoms informaciją kažkas siunčia ir vaizdai tada eina vienas po kito, bet vėliau būna ir bado dieta. Gali piešti, bet niekas neina į galvą. Mano manymu, jei dailininkui, skulptoriui, tapytojui ateina kažkokia idėja, vadinasi, jam viskas išeina, bet paskui būna ir štilis. Mano įkvėpimo šaltinis yra mano žmona, bet esmė tokia, kad temų ieškau stebėdamas tai, kas vyksta aplink mane. Jei žiūrėtume, kas darosi aplinkui, tada galėtume prisirinkti daug temų, kurioms pridėtume kažkokius niuansus. Taip išeitų tokios temos, kurių net nesugalvosi. O kitą sykį būna taip tuščia, kad net žiūrėdamas į veidrodį nematai savęs. Lietuvos karikatūristai turi savo personažus, todėl pažiūrėjus į vieną ar kitą darbą galima pasakyti, kas yra autorius. Tas pats ir su tapytojais. Jei žinai, kokią spalvą ar potėpį  naudoja, tada gali pasakyti ar atspėti, kas yra autorius. Nesakau, kad aš pats esu pasiekęs visas aukštumas, save įsivaizduoju dar beieškantį. Jei žmogus neieško, įsivaizduoja, kad yra genijus, tada sustoja ir jo darbai, kurie būna vienodo lygio. Mano nuomone, aš vis dar ieškau ir dar padarysiu gerų karikatūrų“, – teigė karikatūristas.

Karikatūros stiliaus piešiniai perteikia prevencinį pobūdį
S. Burneckio karikatūrų parodos „Ne ta daina apie aguoną“ atidaryme dalyvavo ir filosofas Jurgis Dieliautas, kuris teigė, jog aguona yra nieko dėtas, neutralus, be galo išraiškingas ir daug asociacijų turintis dalykas, todėl filosofas J. Dieliautas humoro temą norėjo praplėsti. Jo teigimu, kai imame su kažkuo kovoti, prieš kažką agituoti, dažnai nepamatome, kad ta agitacija įgauna šaržuotą arba parodijuojantį pavidalą. Humoras gali būti angliškas ir arkliškas. Angliškas humoras yra tada, kai pasakomas anekdotas ar pokštas, tada būna reikalinga pauzė, po kurios pasirodo ir juoko išraiška. O arkliškas humoras gali būti uždaras arba labai primityvus. Humoras dažnai gali būti ir užstalės lygio. Tačiau humoras moko ironiškos distancijos, kai į kažką labai rimtai žiūrime, su tuo susitapatiname ir neretai patys pereiname į kažkokį fanatizmą. Tačiau bet kokioje kovoje to fanatizmo reikėtų mažiausiai.

„Aš savo studentams sakau, jog kai važiuoja viešuoju transportu, ne klausytų, ką kiti kalba, o klausytų, kaip kalba. Kalboje bus galima rasti visas diskriminavimo, pajuokos, pašaipos, patyčių, pažeminimo priemones. Tai, ką rodo Sigitas, yra viešas kalbėjimas, viešas piešimas, todėl tikimasi viešos reakcijos. Vadinasi, atsiranda kiti du kraštutinumai. Vienas iš jų bus agitacijos, kai nesuprantame, kiek ji komiška, o kitas dalykas, kiek mes patys paklūstame nevykusiam ir negrabiam dalykui.

Karikatūra yra tokio stiliaus piešiniai, kurie turi ne propagandinį, ne agitacinį o prevencinį pobūdį. Autorius kalba nelinksma ir nepatogia tematika, rodo ne tik piešimo subtilumą, meistriškumą, bet ir atveria problematiką. Karikatūra visada su kažkuo polemizuoja, vadinasi, kai žmogus žiūri į kūrinius, kurie yra poleminio pobūdžio, ieško kažkokios dialogo sąveikos. Taip kviečiama sustoti ir pažiūrėti į karikatūras, kurios nėra supaprastintos. Mes daug galime kalbėti apie tam tikrus dalykus ir tai taps suprantama, bet yra dalykai, apie kuriuos nereikia kalbėti, bet juos reikia rodyti. Piešinys turi turėti mintį, koncepciją, nes kitaip tai bus lyg nebaigtas pavidalas. Sigitas labai lakoniškai rodo situacijos eigą ir tai yra mums suprantama ne tik intuityviai, bet ir ekspresyviai. Nustebau apžiūrėjęs parodą, kurioje aguonos tema yra lyg neaprėpiami aguonų laukų plotai, kuriais reikia žavėtis, bet neišgauti kažkokius negatyvius dalykus“, – pasakojo filosofas J. Dieliautas.

Filosofas J. Dieliautas teigė, jog parodos autorius labai lakoniškai rodo situacijos eigą ir tai mums suprantama ne tik intuityviai, bet ir ekspresyviai.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Parodoje „Ne ta daina apie aguoną“ eksponuojami darbai.
Ramūno SNARSKIO nuotr.