Sunku įsivaizduoti anuometinį Šiaulių dailininkų gyvenimą be „Šabakštyno“. Tai buvo vieta, kur Šiaulių miesto menininkai galėdavo susiburti, dirbti, rengti parodas, šnekučiuotis, diskutuoti. Anot Lietuvos dailininkų sąjungos nario, dailininko, tapytojo, grafiko, kompiuterinės grafikos meistro Rimanto Tomo Buivydo, dabar yra pilna įvairiausių galerijų, tik ir rinkis, kur savo parodą šį kartą atidarysi. O anuo metu nebuvo nieko, todėl „Šabakštynas“ dailininkų buvo ypač vertinamas, o dabar likę „Šabakštyno“ dailininkai sugalvojo, kad reikia atgaivinti tradicijas ir kiekvienais metais susiburti ir pademonstruoti savo nuveiktus darbus.

Išsamiau apie „Šabakštyno“ atsiradimą ir tradicijas papasakojo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dailininkas, tapytojas, grafikas, kompiuterinės grafikos meistras R. T. Buivydas.

– Kaip įsikūrė „Šabakštynas“?
– Pačioje pradžioje pastatas buvo nedidelis. Tuo metu nebuvo kur dirbti, nebuvo patalpų, o Klaipėdoje ir Kaune dailininkai turėjo savo dirbtuves, todėl pradėjome prašyti valdžios, kad ir Šiauliuose tai atsirastų. Tam vis nebuvo pinigų, nors dirbti juk reikėjo.

Vėliau atradome namelį Ežero g. Kai pradėjau vadovauti, buvo padarytas projektas ir tuometinė miesto valdžia prašė susirasti statytoją. Tą projektą padarė, išėjo labai didelė suma, reikėjo mažinti, o nebuvo ir kas statytų. Tai šiaip taip atsirado viena kaimo mechanizuota kolona, todėl tas pastatas toks ir išėjo. Bet buvo gerai, nes pats gavau ne tik tame pastate dirbtuvių patalpą, bet ir butą.

Kai pastatėme tą pastatą, tada reikėjo ir išdažyti. Vėl sako – nėra dažų, bet šiaip taip ir vėl suradau. Buvo tai vienų dažų likučiai, tai kitų, kurie buvo geresni. Padariau visai neblogą projektą, o tie dažai dar ir iki šiandien laiko. O tada man sakė, kaip čia tą pastatą išmarginote kaip kiaušinį, nes visi anksčiau galvojo, kad reikia dažyti pilka spalva.
Iš viso „Šabakštyne“ buvo 8  dirbtuvės, į kurias visus dailininkus ir įleido. Buvome 4 ar 5 viso to iniciatoriai, tarp jų buvau aš, Algimantas Vitolis Trušys, Aloyzas Toleikis, o visi kiti likę buvo, tik tam, kad kažką pakomanduotų.

Pamenu A. V. Trušys buvo nepatenkintas dėl nupjautų medžių. Teko jam paaiškinti, kad dėl medžių kranas ant jo būsimos dirbtuvės negali uždėti plokštės, tada jis nusileido.

Pats „Šabakštynas“ įsikūrė apie 1970 m. Jame buvo ir Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyrius, bet visi išėjo ir nieko ten nebeliko. Turto fondas perėmė, nes niekas nemokėjo pinigų. Pačiam teko 7 metus ir pirmininkauti, reikėjo stengtis gauti iš kur nors finansavimą, prašydavau, kad bent metams skirtų išlaikymą. Algos juk negaudavau už tai, tai buvo darbas tik už 0,25 etato, todėl ir tegaudavau tik 5 rublius.

– Kaip kilo toks pavadinimas?
– Ten šalia gyveno teatro dailininkas Edvardas Ganusauskas, kuris buvo savamokslis, nors gal prieškariu ir baigė kursus. Jis buvo teatro dekoratorius-išpildytojas, dirbo Klaipėdoje, tačiau vėliau grįžo į Šiaulius. Jis buvo nupiešęs ir Josifą Staliną, ir Vladimirą Leniną, ir Adolfą Hitlerį. Buvo padaręs ir piešinių lietuvių mitologinių pasakų motyvais. Turiu aš tai ir nufotografavęs.

Tas teatro dailininkas turėjo namelį, bet žmona jį išvijo iš namų. Tai jis prie to namelio, prie kapinių tvoros ir gyveno. Buvo išsikasęs tokį bunkerį, o po Naujųjų metų rinkdavo eglių šakas, kurias parsivilkdavo iš viso miesto, o vėliau susmeigdavo jas, o kai nudžiūdavo, pavasarį apsodindavo „šabalbonais“. O kai visa tai suželdavo, prie kapinių tą visą didelį plotą Eduardas Juchnevičius ir pavadino „Šabakštynu“. Tai taip tas pavadinimas ir prigijo.

Tas pavadinimas yra ne dėl pastato, o dėl E. Ganusausko. Net taksi vairuotojai ne tik mus dailininkus pažinojo, bet ir žinojo, kur yra „Šabakštynas“. Jei kas nors paskambindavo, nereikėjo sakyti net ir adreso, užtekdavo pasakyti: „Šabakštynas“.

Pamenu, kai švęsdavome ir pritrūkdavome alkoholio, eidavome pas E. Ganusauską, nes kai jis gaudavo pensiją, nusipirkdavo baltarusiško kalvadoso. Kai reikėdavo į E. Ganusausko namus patekti, prisimenu, vakare ar naktį įlendi, žiūri – kažkas suskamba, pavyzdžiui, pakabintas virdulys, dar toliau paeini, tada vėl kažkoks kitas garsas suskamba, ir tada jau jis pasirodo. Visas apžėlęs išlenda, paklausia, ko reikia, ir duoda. Su juo bendraudavome ir tikrai nesipykdavome, buvau jam nupirkęs ir fotoaparatą. Jis pats davė man pinigus, kad nupirkčiau. Kai domėjausi dar fotografija, jis pamatė mano darytus darbus, tai taip užsidegė, kad jam surasčiau fotoaparatą „Zenit“, o jį buvo labai sunku gauti. Tokį fotoaparatą pamačiau Jurbarke tai nupirkęs jam ir atvežiau, bet jį jam kažkas pavogė.

E. Ganusauskas buvo įpratęs miegoti lauke, net žiemą miegodavo visas apsnigęs, apsivilkęs „pufaikę“, bet niekada nesušalo. Iškovojome, jog miesto valdžia šiam žmogeliui duotų kur nors ramiai ir šiltai gyventi. Jis gyveno V. Bielskio g. gyvenamajame name, kuris niekam nepriklausė: gavo kelis kambarius, tačiau taip atsitiko, kad ten sušalo ir mirė. Tikriausiai taip nutiko todėl, kad lauke jam nebūdavo šalta, o patalpose visada yra šalčiau nei lauke.

Nors jis būdavo keistas, bet su juo visada pašnekėdavome, buvo labai energingas, tačiau prie gerų sąlygų ir iškeliavo anapilin.

– Ar „Šabakštyne“ lankydavosi tik menininkai?
– „Šabakštyne“ darydavome įvairių parodėlių atidarymus, todėl ateidavo ir iš miesto žmonių. Tuo metu balandžio mėnesį darydavome dailės dienas, kurios būdavo ne tik Šiauliuose, bet ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Ateidavo į parodas ne tik miesto žmonės, bet ir mokytojai su mokiniais, kuriems būdavo organizuojamos ekskursijos. Piešimo mokytojas atvesdavo savo mokinius ir parodydavo, kaip dirbtuvėse yra dirbama, tai būdavo labai įdomu. Dirbtuvėse būdavo taip, kad galėdavai pamatyti savo darbą iš arti, bet negalėjai pamatyti savo iškabintų darbų visumos.

Taip pat organizuodavome aptarimus su dailininkais, ką jie padarė per vienus metus. Ar tik vieną darbą padarė, ar visus 10. Buvo tokia salė, kurioje iškabindavome savo darbus ir susirinkę diskutuodavome. Tai darydavome visada. Ir E. Juchnevičius tai buvo pavadinęs „Riparia“ – lotyniškai „urvinė kregždė“.

Pavyzdžiui, vieno ar kelių dailininkų darbus iškabindavome, tada vykdavo aptarimas, o vėliau ir šventė. Parodų aptarimuose ne tik išsivystydavo ginčai, bet ir menininkai turėdavo dar kur pasitempti. Buvo paruošiamas ir aplankas, kuriame kiekvienas rašydavome atsiliepimus apie dailininko per metus nuveiktą darbą. Dailininkai gaudavo ir iš švino ar iš bronzos išlietą medalį.

Pradėjome vėliau savo šia veikla ir garsėti. Buvo sakoma, kad Šiauliuose yra tokia veikla, o kituose miestuose to nebuvo. Buvome jauni dalininkai, visi pilni entuziazmo.

Neseniai Šiaulių universiteto dailės galerijoje buvo atidaryta mūsų jungtinė paroda „Riparia“. Su Sigitu Prancuičiu kalbėjome, kad vėl reikia tai pradėti, jog reikia atgaivinti tai su tais, kas dar yra likę iš „Šabakštyno“ dailininkų. Likau aš, S. Prancuitis, Raimondas Trušys, Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Ričardas Garbačiauskas. Nusprendėme, jog kartą per metus, tam tikru nustatytu laiku, reikia daryti susitikimą.

– O naujų narių nežadate priimti?
– Galvojame, kad reikėtų kiekvieną kartą paimti vieną, kuris būtų garbės svečias. Pavyzdžiui, dabar, kai Šiaulių universiteto Dailės galerijoje buvo atidaryta mūsų jungtinė paroda „Riparia“, pasikvietėme skulptorių Kazį Bimbą. Iš pradžių kiti labai stebėjosi, kodėl jį priėmėme, tačiau sakėme, jog jis yra garbės svečias. O kitą sykį į šį mūsų susitikimą pakviesime kitą žmogų. Tokie susitikimai mums yra ne tik veikla, bet ir judėjimas.

– Kokias „Šabakštynas“ turėjo tradicijas?
– Būdavo parodų atidarymai, tai ne tik buvo bendros parodos, bet ir personalinės. Būdavo ir Naujųjų metų sutikimai su kaukėmis, atsivesdavome ir mažus vaikus, tai buvo tokia mūsų menininkų bendruomenė. Visa tai sausai nepraeidavo, tada ir ginčai geri buvo, ir iki piktumų nueidavo, nes vienas kitas įsikarščiuodavo.

Turėjau juostinę kamerą, atradau ir senų filmuotų medžiagų. Buvo ir vilniečių, kurie norėjo prisijungti prie mūsų. A. Toleikis, kuris buvo vedėjas, iš pradžių kaip ir priėmė, bet vėliau pasimatė, kad neįmanoma su jais susišnekėti, darbų nepadaro, tai ir nebenorėjome, kad jie liktų. O mes, kurie likome, norėjome gyvenimą ir kūrybą sieti su Šiauliais.

– Kas apie „Šabakštyną“ labiausiai įsiminė?
– Labiausiai įsiminė šventimai. „Šabakštynas“ buvo pagrindinis kultūros taškas, o dabar yra pilna įvairiausių galerijų, kas nori, tas ir gali daryti tuos susitikimus. O tada to nebuvo, „Šabakštynas“ buvo tas taškas, kur visi turėjo kur sueiti.

Taip pat įsiminė, kad kai E. Juchnevičius padarė savo parodą, kuriai buvo būdinga asociacija su žvėrimis, kaip kova prieš tuometinę valdžią.  Atsimenu vieną darbą padarė susijusį su Leonidu Brežnevu, bet tiesiogiai jo tame darbe negalėjai pamatyti, bet asociacijos su juo buvo. Iš vakaro iškabinome šią parodą, o iš ryto atėjome apžiūrėti, ar niekas nenukrito, žiūrime – darbų nėra. Pasirodo šiuos darbus buvo įsakyta nuimti.

Pamenu, ir A. V. Trušys savo parodą buvo nuvežęs į Vilnių. Tai buvo eksperimentiniai asambliažai ant drobės. Jis iškabino savo darbus, o kitą dieną teko nukabinti ir uždaryti parodą.

Pamenu, ir man panašiai buvo, kai reikėjo laikraščiui viršelį padaryti, tai pirmiausia reikėjo eiti į „Glavlitą“. Tik su jo antspaudu buvo galima spausdinti. Jei neįtikdavo forma, reikėdavo perdaryti.

Rimantas Tomas Buivydas.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Vytautas Tribandis. 1980.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Donatas Stasys Lukoševičius.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Štai taip „Šabakštynas“ atrodo dabar – 2019 metų pavasarį.
Ramūno SNARSKIO nuotr