Algimantas Vitolis Trušys (1936–2018) – dailininkas tapytojas, monumentalistas, profesorius, pedagogas, nusipelnęs Lietuvos meno veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis, Šiaulių pedagoginio instituto Menų fakulteto Piešimo katedros steigėjas ir pirmasis jos vedėjas, Dailės didaktikos katedros vedėjas. Jis kūrė Šiaulių dailės centrą, rengė pirmąsias viešas vaikų kūrybos parodas. Už mozaiką „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete pelnė 1979 m. valstybinę premiją. Už įvairiapusę kūrybinę veiklą buvo pristatytas 2017 m. Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Šiek tiek apžvelgti menininko veiklą ir kūrybą padės menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus.

Dailės pedagogas
„Man Vitolis – jaunimo atstovas, – sakė menotyrininkas prof. V. Rimkus. – 60-ieji metai, okupacijos laikas, bet Lietuvos kultūra pradeda atsigauti. Susirūpinta, kad mokyklose trūksta piešimo ir muzikos mokytojų, kuriamos ugdymo programos. Dailės kaip mokomojo dalyko įtvirtinimas Šiauliuose yra V. Trušio ir A. Toleikio nuopelnas. 1955–1961 metais V. Trušys studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. Kai iš Vilniaus atvyko ką tik baigę mokslus V. Trušys, A. Toleikis, J. Kmieliauskas, kupini entuziazmo, energijos, su jais prasidėjo dailės atgimimas Šiauliuose.“

Dailininkas V. Trušys praėjusio šimtmečio septintąjį dešimtmetį ir vėliau daug jėgų ir laiko skyrė jaunimo kūrybingumui ir estetiniam lavinimui skatinti, kartu su kolegomis ėmėsi kurti Šiaulių dailės centrą, rengė pirmąsias viešas vaikų kūrybos parodas, kurios išplito visoje Lietuvoje ir užėmė ryškią vietą bendrojoje kultūros panoramoje.

Daug metų V. Trušys dirbo Šiaulių universitete – buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute, nuėjo ilgą kelią nuo dėstytojo iki katedros vedėjo, profesoriaus, senato pirmininko pavaduotojo. „V. Trušys du dešimtmečius vadovavo Piešimo katedrai, paskui – Dailės didaktikos katedrai, išugdė daugybę menininkų ir dailės pedagogų tiek universitetui, tiek šalies mokykloms, formavo naują požiūrį į piešimo mokymą, skatinantį kūrybiškumą, savitumą. Reikia pripažinti, kad tie žingsniai buvo nelengvi. Reikėjo įrodinėti net patyrusiems pedagogams, kas yra menas, kas yra piešimas ir kam jis reikalingas. Vyko kasdienės diskusijos,  ginčai – ir gana aštrūs, ypač dėl metodikos dalykų. Dauguma dailės mokytojų mokyklose yra mūsų auklėtiniai. Gaila, kad Šiauliuose dailės pedagogų ruošimas nutrūko. Buvo net dizaino katedra atsiradusi. Stipri ugdymo metodika, geras parengimas buvo“, – apgailestauja pasakotojas.

V. Trušys pirmasis pradėjo dailės pamokas darželiuose, su kolegomis ėmė rengti viešas vaikų kūrybos parodas tuo metu vienintelėje atviroje galerijoje. Jis išleido dailės mokymo priemonių: „10 piešimo technikų vaikams“ (kartu su prof. A. Toleikiu, 1984), „Animalistiniai piešiniai“ (1994), „Šriftas“ (1994) ir kt. Šiaulių universitetui padovanojo keletą dešimtmečių kauptą ir kurtą mozaikos studiją. Panašios mozaikos studijos neturėjo nė viena (tarp jų ir Dailės akademija) Lietuvos aukštoji mokykla.

Apie V. Trušio pedagoginę, visuomeninę veiklą ir kūrybą plačiai žinoma, ji gerai įvertinta, pelniusi garbingų apdovanojimų.

Dailės centro įkūrėjas
Pasak prof. V. Rimkaus, Šiaulių dailės galerija yra V. Trušio ir A. Toleikio kūryba. Buvo vienuolynas. Pastate numatyta įrengti namų valdybos dirbtuves. Tada V. Kazanavičius buvo miesto valdžioje ir menininkams pavyko jį įtikinti, kad leistų ten rengti parodas. Vyrai patys paruošė salę, kabino paveikslus. Paroda įvyko, tik apie ją 3 mėnesius spaudoje negalėjo skelbti. Dokumentuose pastatas ilgai buvo įformintas kaip dirbtuvės.

V. Trušio, A. Toleikio meno samprata kitokia – visuomeniškumas. Jie būrė menininkus, bendravo. Šiauliai pirmieji viešas vaikų kūrybos parodas ėmė rengti. Atvira gatvės galerija tuomet buvo vienintelė Lietuvoje.

Palikimas – ne tik Šiauliuose
Šiuolaikinio meno kūrinių likimas daug kur panašus: pastatai nusidėvi, ateina nauji žmonės, kuriems nepatinka siena ir nutaria ją uždažyti arba išgriauti. Kūriniai žūva, o menininkai, įdėję tiek daug darbo, kūrybos ir širdies, neretai po kurio laiko tampa anonimiški. Šiauliuose esančių mozaikų, sgrafitų ar freskų autoriai taip pat žinomi ne visiems. Nemažai įspūdingų kūrinių sunaikino laikas, naujųjų savininkų neišmanymas ar aplaidumas, pastatų renovacija.

V. Trušys – nuo 1974 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jo kūrybos amplitudė labai plati:  daugybė portretų, peizažų, istorinių paveikslų. Juos kūrė pieštuku, akvarele, pastele, aliejumi, koliažo, freskos, sgrafito, mozaikos technikomis. Dailininkas nuėjo kelią per realizmą, abstrakcionizmą, simbolizmą, dekoratyvizmą, istorizmą iki viską vainikuojančio regionalizmo.

Surengė personalinių parodų Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Žeimelyje, Pasvalyje, Žagarėje) ir užsienyje (Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje). Jo darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, JAV, Rusijoje. Kūriniai išsisklaidė pas žmones, suaugo su sienomis interjeruose ir eksterjeruose, didelė dalis išliko žurnaluose ir albumuose, ankstyvoji kūryba aptarta monografijoje.

V. Trušys buvo baigęs monumentaliąją tapybą, kuri skirta stambaus masto interjerams, eksterjerams. Menotyrininkas prof. V. Rimkus V. Trušio monumentaliąją kūrybą apžvelgė išsamiai.
 
Mozaikos metras
V. Trušys – Lietuvoje pagrindinis mozaikos kūrėjas. Didžiausias jo mozaikų eskizų rinkinys saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Pirmosios V. Trušio mozaikos „Mergaitė“, „Poetas Kriščiūnas-Jovaras“, „Mano kraštas“ (1963–1966) – tai apibendrinti dekoratyvūs darbai iš stambios akmens skaldos. Juose ryškėja tolesnei dailininko kūrybai būdingas lyrinis vaizdo traktavimas.

Svarbiausias V. Trušio kūrinys, už kurį jam suteikta valstybinė premija, – tai mozaika „Iš lietuvių mitologijos“. Jis dirbo daugiau nei ketverius metus (1974–1978), kol  akmeninių pagoniškųjų dievų galerija papuošė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.

Nelengvas uždavinys sukomponuoti freską ant keturių sienų plokštumos nedidelėje patalpoje skliautuotomis lubomis. Mozaikoje menininkas atskleidė seniausius lietuvių dvasinės kultūros klodus, mus pasiekiančius iš sakmių, negausių tautosakos šaltinių. Pasak menotyrininko, mozaikos personažai išrikiuoti pavieniui, jų nesieja joks veiksmas, tik spalva, ritmas, simboliniai motyvai ir skliautuotos lubos – tartum dangaus simbolis.

Už daugybę darbų, puošiančių Šiaulių ligoninės, Dramos teatro, Povilo Višinskio viešosios bibliotekos ir jos filialo, gimnazijų, universiteto erdves, V. Trušiui 2007 m. suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Žinomos profesoriaus mozaikos „Gyvybės medis“ (Šiaulių ligoninėje, 1982), „Tragedija ir komedija“ (Šiaulių dramos teatre, 1984–1986), „Saulė” – ant Šiaulių miesto centrinės bibliotekos filialo fasado Vytauto gatvėje, „Ąžuolas“ (Žarėnų-Latvelių kultūros rūmuose 1983–1984). Tiesa, pastarasis kūrinys dingo dar gyvam menininkui esant.

Ne vien puošybos elementas, o svarbus kultūros liudijimas yra mozaikiniai gydytojų Viktoro Grinkevičiaus, Jurgio Vasaičio, Zigmo Vaišvilos, Povilo Vanago, Kazio Knizikevičiaus, Alberto Griganavičiaus portretai ligoninėje, Motiejaus Valančiaus – katedroje, Povilo Višinskio – bibliotekoje, Mykolo Biržiškos – Juliaus Janonio gimnazijoje, Mariaus Katiliškio ir buvusio rektoriaus  Juozo Vaitkevičiaus – universitete, pianisto Igno Prielgausko, Pelikso Bugailiškio, Stasio Šalkauskio ir kitų žymių žmonių portretai. Paskutiniai – I. Štacho mozaikinis portretas ir „Gabija“– mylimos žmonos atminimui. Menininko mozaikinė ir „Gabija“ rado prieglobstį Gedimino Ališausko akmens muziejuje Striukų kaime, Pakruojo rajone.)

V. Trušio, Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (vardas suteiktas 1986 m.), darbas padovanotas susigiminiavusiam su Šiauliais Olandijos Eteno Lero miestui. Tai mozaikinis Vincento Van Gogo portretas, kuris yra įmontuotas municipaliteto salėje, o šalia pritvirtinta lentelė, kurioje užrašyta autoriaus pavardė, šalis ir šio kūrinio dovanojimo metai – 1993.

Freskos, sgrafitai, kiti monumentalūs kūriniai
Freskos gerbėjai žavėjosi Vitolio Trušio sukurtomis freskomis „Orfėjas ir Prometėjas“ (1971), „Liaudies menas ir amatai“ (1972), „Medicina“ (1973), „Stumbrų medžioklė“ (1973–1974), „Kartos“ (1984– 1985). Maždaug tam pačiam laikotarpiui priklauso keli dekoratyviniai aiškaus piešinio bei kompozicijos sgrafitai, puošę Meškuičių kultūros namų (1968), Šiaulių 3-iosios ir 5-osios vidurinių mokyklų interjerus ir eksterjerus (1967).

Dėl merginos („Mokslas“) ant dabartinės Didždvario gimnazijos aklasienės V. Rimkus prisimena kilusį triukšmą, nes „žinovams“ pritrūko idėjinio turinio. Buvo reikalauta uždažyti. Gerokai klimato apgadintas kūrinys tebepulsuoja vidiniu grožiu ir menininko intelektu: rankas iškėlusią merginą puošia ne tik jaunystė, bet ir lyra už nugaros, knyga virš galvos, taikos balandis prieš akis, plunksnakotis ir teptukas pasmakrėje, paletė prie pilvo ir „kvietkelis“ prie kojų. Lietuvaitė V. Trušio pavaizduota kaip mokslo, žinijos simbolis.

1969–1970 m. V. Trušys sukūrė keletą didelių freskų: „Mokslo ir meno deivės“ Šiaulių 11-ojoje vidurinėje mokykloje, „Šokį“ buvusioje „Mildos“ kavinėje ir dvi freskas Gruzdžių kavinėje.

1971 m. V. Trušys nutapė freską Šiaulių pedagoginio instituto aktų salės lubose. Freska sudaryta iš trijų kvadratų, kuriuos juosia ornamentinis rėmas. Freskos tema – žmonijos veržimasis į pažinimą ir jį lydinti meno, muzikos, poezijos svarba. Abu pradus jungia Saulė ir jos kelias – Zodiakas, apimąs svarbiausius žvaigždynus.

Kitas didelis kūrinys – Satkūnų kultūros namų salėje (Joniškio r. 1972) nutapyta freska „Liaudies menas ir amatai“. Jos scenos skirtos liaudies skulptūrai, puodininkystei, kalvystei, tekstilei ir kitoms liaudies meno šakoms.

1973 m. V. Trušys nutapė freską Šiaulių medicinos mokyklos aktų salės fojė. Freską sudaro aštuonios kompozicijos, tarp jų įterpti įžymių medicinos mokslo korifėjų portretai. Vaizduojamas žmogus idealiai gražus, gracingo judesio, grakščios figūros. Freskos idėja – medicina tarnauja žmogui, jo fiziniam tobulėjimui.

1974 m. dailininkas nutapė didžiulę freską „Stumbrų medžioklė“ Šiaulių mėsos kombinato klube. Ji išdėstyta ant trijų sienų ir sudaro nuoseklaus siužeto triptiką. Kairėje sienoje vaizduojamas medžiotojų susirinkimas ir ruošimasis medžioklei; centrinėje, didžiausioje, kompozicijoje – stumbrų medžioklė; dešinėje – medžioklės pabaigtuvės. Šioje freskoje raiteliai, stumbrai ir šunys tarsi skrieja susipynę i vieną meninį audinį. Žavi išradinga freskos kompozicija, meistriškas piešinys, dinamika.

Freska „Darbas ir kova“ Verbūnų kultūros namuose (1975–1976) sukomponuota iš pavienių siužetinių pasakojimų apie konkrečius tos vietovės įvykius, nes  čia 1944 m. vasarą vyko atkaklūs mūšiai. Paveikslai kupini įtampos ir dramatizmo, bet dvelkia tikėjimas gyvenimu.

1977 m. dailininkas sukūrė freską „Vaikystė“ Šiaulių ikimokykliniams vaikų namams. Joje pirmą kartą panaudojo naują komponavimo principą – sukūrė erdvės iliuziją, individualizavo personažus bei aplinką, sustiprino formos apimtį.

Kiti du dideli darbai – daugiafigūrės freskos „Poilsis prie Talšos ežero“ Šiaulių dujofikavimo valdyboje ir „Kartos“ Panevėžio cukraus fabrike. Grakšti mergina kažkada puošė Eksperimentinės elektros konstrukcijų gamyklos aklasienę, bet įmonę privatizavus kūrinys paslėptas po metalo plokštėmis. Menininko freskų ir pano būta Telšiuose, Joniškyje, Pasvalyje.

V. Trušys buvo kūrybos entuziastas, nuolat ieškantis meninės raiškos naujovių, bet pastovus meile gimtajam kraštui ir jo žmonėms. V. Trušio monumentaliosios dailės kūrinius (freskas ir mozaikas), pasak menotyrininko, sieja kruopšti technika, savitas stilius, nesudėtinga vaizdų kalba, lengvai suvokiamas siužetas ir drauge akivaizdus pakilumas.

Ne visų menininko darbų likimas žinomas, čia ir nesiekta absoliučiai visus kūrinius suminėti, analizuoti. Galbūt kai kas perskaitęs atidžiau apsižvalgys gatvėje, pasidomės, kas vieno ar kito gražaus dalykėlio autorius. Gal ir miestas taps artimesnis, šiltesnis.

V. Trušio pirmasis pieštas portretas.
Birutės ir Algirdo MUSNECKIŲ nuotr.

V. Trušys 2006 m. „Pastelių posmų“ pristatyme Šiauliuose.
Birutės ir Algirdo MUSNECKIŲ nuotr.

V. Trušio „Ąžuolas“ Žarėnuose-Latveliuose.
Birutės ir Algirdo MUSNECKIŲ nuotr.

V. Trušio „Komedija ir tragedija“. Nespalvotas variantas.
Birutės ir Algirdo MUSNECKIŲ nuotr.