Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta šiauliečio menininko Rimanto Tomo Buivydo retrospektyvinė kūrybos darbų paroda „Romanas su skaitmena“. Parodos autorius teigė, jog yra romanas su muzika, romanas su moterimi, tai kodėl negali būti romanas ir su skaitmena. Anot R. T. Buivydo, kiek šis romanas tęsis, parodys laikas. Šis menininkas dirba grafikos, akvarelės, tapybos, piešinio srityse. Pastaruoju metu pamėgo skaitmeninę grafiką, kompiuterio galimybes. Skaitmeninėje tapyboje, grafikoje dominuoja portretai, peizažai, abstrakčios kompozicijos.

Darbuose autorius siekia piešinio laisvumo, spalvinės harmonijos, portretuojamojo charakterio panašumo. Šioje erdvėje parodos autorius mato neatskleistas, neribotas galimybes. Plačiau apie kūrybos pradžią, pasirinkimą gyventi Šiauliuose bei apie skaitmeninę grafiką papasakojo pats parodos autorius R. T. Buivydas.

– Kaip nusprendėte savo gyvenimą sieti su menu?
– Tuo susidomėjau dar mokyklos laikais, paskutiniais metais, nors prieš tai, kaip ir visi berniukai, domėjausi aviacija. Tada labiau traukė prie technikos, o 10 klasėje sutikau iš Kauno dailės mokyklos atvykusius mokinius, kurie turėjo atlikti praktiką. Ten ir pamačiau, kaip jie akvarele liejo. Mane tai labai patraukė, nors prieš tai piešdavau, bet tik sau. Vėliau man tai išsivystė iki to, kad užsikabinau ir nebegalėjau atsitraukti. Buvau savamoksliškai išmokęs piešti. Mano gimtajame Jurbarke yra Vinco Grybo memorialinis muziejus, o jame yra įvairiausių skulptūrų, kurių galvas bandžiau savamoksliškai piešti. Žiūriu, kad man visai neblogai pavyko, todėl kai baigiau mokslus, įstojau į Vilniaus dailės institutą, į dabartinę Dailės akademiją.

Pirmiausia stojau į tapybą, o ne į grafiką. Tokios kaip grafikos ir nežinojau, žinojau tik, kad yra piešimas, tapyba, anksčiau mokyklose nebūdavo kalbos apie grafiką. Dabar yra stojamieji egzaminai, o anksčiau būdavo visą mėnesį konsultacijos. Man dėstytojai sakė, kad į tapybą nestočiau, nes neįstosiu, reikia turėti tam tikrų įgūdžių, žinių, o piešimas yra geras, aukšto lygio, todėl ir stojau į piešimą. Pagal piešimą įstojau į grafiką. Taip išėjo, kad visą laiką gana gerai sekėsi piešimas ir grafika, tada tuo  susidomėjau ir užsidegiau.

Daugelis jaunų studentų buvo užsidegę grafika. Pavyzdžiui, netgi dailininkas Stasys Krasauskas savo diplominiame darbe pagal Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ sukūrė labai gražių raižinių, o vėliau jis liko dirbti dėstytoju Dailės institute. Nuo trečiojo kurso jis pradėjo man vadovauti. Tada dar daugiau iš jo gavau piešimo pagrindų. Gavau supratimą, kad piešinys turi būti laisvas. Galiu pasakyti, kad visi buvo susidomėję grafika, netgi tapytojai, skulptoriai, nes tuo laiku buvo grafikos pakilimas.

– O kodėl tuo metu taip visi susidomėjo grafika?
– Manau todėl, kad grafikoje pati linija yra tokia kruopšti, jog su ja galima perteikti toną, netgi kai užsidegi grafika, tame matai ir spalvą, pustonių perėjimą. Palaipsniui išėjo, kad paprastomis priemonėmis galėjai perteikti stiprią išraišką. Tada pradėjo skulptoriai domėtis grafika, ta stipria  linija, kai atsiranda kontūras, o jame faktūra, kurią atspaudi presu, o toliau tobulini. Atsiranda ofortas, litografija, tai buvo dar tobulesni dalykai, kai galėjai perteikti savo nuotaiką, sumanymus. 1964 m. atvykau į Šiaulius ir septynerius metus dirbau mokyklose. Nuo to laiko iki dabar galima sakyti, kad esu per 50 m. tikras šiaulietis.

– Kodėl negrįžote į gimtąjį Jurbarką ar į Vilnių, kuriame studijavote?
– Vilniuje nebuvo vietų. Buvau dirbęs vienoje redakcijoje, bet ji užsidarė. Vėliau atsirado šeima, gimė vaikas. Vilniuje nebuvo kaip gyventi, buvo sudėtinga nuomotis butą – tikras siaubas. Buvo mėginta važiuoti ir į Elektrėnus, nes ten tuo metu kaip tik ieškojo piešimo mokytojų, tačiau ten pasakė atvažiuoti kitais metais. O į  Jurbarką mane visą laiką traukė Nemunas, tačiau išėjo taip, kad gavau paskyrimą į Šilutę. Tačiau sužinojau, kad ten nėra jokių buities dalykų: nebus galimybės ateityje gauti butą, atlyginimas tik už pusę etato. O Šiauliuose man iš karto pasiūlė darbo vietą ir prižadėjo, kad ateityje gali būti vieno kambario butas. Taip ir atvykau į Šiaulius.

Tuo metu buvo Televizorių gamykla, tai galvojau, kad  žmonai bus gerai čia įsidarbinti, nes Vilniuje dirbo vienoje gamykloje.

– Ar sugrįžtate į gimtąjį Jurbarką?
– Žinoma, grįžtu, ten esu ir savo kelias parodas surengęs. Pavyzdžiui, buvau surengęs vienoje mokykloje, kur piešimo mokytojas turėjo savo būrelį, o kai kurie iš to būrelio vaikų labai susidomėjo piešimu, todėl atvyko mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą. Pavyzdžiui, Alvydas Kurtinaitis, kuris buvo labai gabus skulptorius, daug dirbo iš medžio, dabar yra verslininkas. Nuo 1970 m. atsirado dailės mokytojų ruošimo padalinys. Mane iš mokyklos prisiviliojo Algimantas Vitolis Trušys, kuris norėjo, kad studentus supažindinčiau su grafika.

Taip pamažu susikūrė ir mūsų grafikos bazė, nes be technikos nieko negali padaryti, reikėjo ir presų įsigyti. Gaila, kad neišėjo padaryti litografijos, nes tai labai sudėtinga technika, reikia ne tik labai didelių presų, bet ir specialaus akmens.

Dirbau Šiaulių pedagoginiame institute iki 2000 m. – kol išėjau į pensiją. Išleidau daug studentų, vadovavau kai kurių ir diplominiams darbams. Stengiausi su studentais dirbti taip, kad jie sužinotų naujesnį požiūrį į meną ir į savo pasirinktą profesiją. Labai gaila, kad nebėra Menų fakulteto. Vilniuje baigę studijas niekas nebenori grįžti į provinciją, visi nori ir likti ten. O mūsų studentai, baigę dailės mokslus, pradėjo vystyti kūrybinę bei meninę vertę Dusetose, Biržuose, Rokiškyje, Mažeikiuose, Alytuje, įsteigė savo dailės mokyklas, pradėjo ruošti būsimus dailininkus, kurie vėliau ir į Vilniaus dailės akademiją įstoja.

– Kaip susidomėjote skaitmenine grafika?
– Tuo susidomėjau jau prieš 12 metų. Dar vis tobulėju, o kada baigsis, dar nežinau. Todėl savo parodą ir pavadinau „Romanas su skaitmena“. Manęs netraukia piešti ant popieriaus, nebent eskizą, turiu planšetę, kurioje pasipiešiu greitą idėją ar mintį. Kai įvaldžiau šią techniką, tada pradėjo ir ranka manęs klausyti, gana greitai galiu išreikšti savo mintį. Jau daugiau kaip 10 m. su tuo ir dirbu, turbūt kitur ir negrįšiu, nes nebus laiko, bet dar tobulėti yra vietos.

Arčiau priėjus prie šios parodos darbų gali matyti ir potėpius, ir kur storiau uždėti dažai. Programos dabar tobulėja, nespėji ir vytis, tačiau tenka. Pirmi parodoje esantys darbai yra linoraižiniai, o kiti darbai padaryti skaitmenine grafika. Kompiuteris man yra priemonė, kuria galiu piešti. Tai tas pats, jei pieščiau ant popieriaus, ant drobės, akvarele, pastele ar aliejiniais dažais. Kompiuteris man visa tai duoda.

Praėjusiais metais „Laiptų galerijoje“ surengiau portretų parodą, norėjau 100 portretų padaryti, tiek ir turiu. Juk nenuvažiuosi pas žmogų ir neprašysi, kad jis tau papozuotų. Dabar yra skaitmeninė televizija, aukštos raiškos, kada nufotografuoji su paprasčiausiu telefonu, atrodo, jog tas žmogus buvo šalia tavęs ir tu jį nufotografavai. Tada tą nuotrauką persikeliu į tam tikrą programą ir piešiu tą žmogų. Nereikia nei dažų, nei teptukų, nei tušo. Man norisi ir gamtoje piešti, tada tereikia turėti tik planšetę, programėles, kurios atlieka visus pagalbinius darbus.

– Ankstyvajai jūsų kūrybai būdingi urbanistiniai peizažai, esate palikęs pėdsaką ir monumentaliojoje dailėje. Ar grįžtate dar prie to?
– Anksčiau buvau susidomėjęs ir mano diplominio darbo tema buvo žmogus, technika ir jo kurianti aplinka. Pamenu važiuodavau prie Šiaulių durpių įmonės, papaišydavau ir iš to padarydavau ciklą. O iš Jurbarko su dviračiu važiuodavau iki Smalininkų. Ten visi namai jau buvo mūriniai, elektros stulpai nebe mediniai, o konstruktyvūs, tiltas buvo metalinis. Mane tai pradėjo žavėti ir tokia išraiška atsirado mano grafikos darbuose.

Tiek Šiauliuose durpių įmonė, tiek Dviračių gamykla man padėjo realizuoti save. Net ir šioje parodoje, mano pirmuosiuose lino raižiniuose tai matosi. Šioje parodoje yra ciklas „Jūra: paukštis, kopa, pušis“ su tokiomis detalėmis kaip pušis, paukštis, banga, kurie asocijuojasi ir pereina į kompoziciją, į grafinį mąstymą, bet ir į spalvą, kuri mane traukė. Abstraktūs mano darbai labiau perteikia vidinę išraišką.

Mane žavi ir peizažai, ir žmonių portretai, nes tai yra artima piešimui, o skaitmenine grafika galiu labai greitai realizuoti nuotaiką. Atsiranda man tuo momentu tam tikra nuotaika, kurią nusipiešiu bloknote ar planšetėje, tačiau nėra taip, kaip visiems gali atrodyti, ne viską kompiuteris padaro, reikia ir pačiam įdėti darbo. Kai kurie labai skeptiškai žiūrėjo į skaitmeninę grafiką, kol neparodžiau, kaip reikia daryti. Juk  kompiuteris visko pats nepadaro, reikia ir pačiam su galva, su siela ir su rankomis dirbti. Tik tada išeis. Anksčiau internete buvau atradęs rėmus, kurie vėliau dingo, o dabar juos vėl atradau. Jei yra skaitmeninė grafika, kodėl negali būti skaitmeninis rėmas. Žiūrėdamas iš toli net nepasakytum, kad tai skaitmeninis rėmas.

– Ko siekiate savo darbais?
– Man norisi, kad piešinys ar potėpis būtų laisvas, o spalviniai dalykai ateina iš vidaus. Pavyzdžiui, kai televizoriuje pamatau kalbantį žmogų, mane jis kažkaip patraukia, tada bandau jį piešti, nors ne visada iš pirmo karto pavyksta. Pavyzdžiui, architekto Algirdo Kaušpėdo ir skulptoriaus Vytauto Šerio portretų dvasinė samprata artima man, jų mąstymas artimas vienas kitam, nors gal vienas kito nepažįsta. Per televizorių rodė aktoriaus Donato Banionio interviu, jis irgi mane patraukė, norėjau jį parodyti lyg diskutuotų su savimi. Taip į paveikslą įvedžiau ir siužetą. Šioje parodoje yra poeto Sigito Parulskio, kompozitoriaus Algimanto Raudonikio, filosofo Gintauto Mažeikio portretai, kuriuose bandžiau perteikti charakterius. Taip pat šioje parodoje yra skaitmenine grafika sukurtas darbas, kuriame pavaizduotas dailininkas piešiantis gamtoje, yra ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas darbas. Tai tokia kūryba, be kurios negali, kurioje gyveni nuo pat pirmų dienų.

– Ar iš karto žinote, kokia bus kūrinio idėja?
– Kartais reikia ilgai galvoti, ką tam tikra technika gali padaryti. Jei idėjos neturi, tu jos ieškai, o kai sugalvoji, sėdi ir padarai. Pasitaiko, kad prisėdęs tą idėją iki galo ir įgyvendini. Paskui tereikia štrichą ar parašą užsidėti ir viskas, o kitą sykį niekaip. Gali vaikščioti visą mėnesį, tačiau galva tuščia ir viskas. Taip būna ne tik dailėje, bet ir literatūroje, muzikoje, ten, kur yra kūryba. Būna, kad ir buities dalykai trukdo. Atrodo, kad idėją jau turi. Galėtum paimti ir padaryti, bet žiūrėk – reikia ir mokesčius sumokėti ar dar kažką padaryti, todėl tą idėją ir nustumi į šalį. Atrodo, tuo momentu turi idėją, žinai, ką darysi, viskas yra aišku, bet jei kažkas atsitiks, pasikeis planai, tą mintį imi ir pameti. O kai prisimeni ir bandai atkartoti, tai būna nebe tas.

– Iš kur semiatės idėjų?
– Semiuosi iš aplinkos, visą laiką noriu grįžti prie miesto, prie pastatų, galvoju, kaip juos sujungti.  Noriu tai padaryti, tačiau žiūrėsiu, kaip tai išsivystys ir kiek turėsiu laiko. Tas laikas labai greitai praeina. Kaip tai turės būti, dar nežinau, bet svarbiausia, kad yra tokia idėja. Jei kažko pasiekiau, nesinori grįžti prie to paties. Man norisi daryti kažką nauja. Dabar kirba noras padaryti urbanistinį peizažą.

Filosofo G. Mažeikio portretas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Aktoriaus D. Banionio portrete įpinta ir siužeto elementų.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas darbas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.