facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

,,Laiptų galerijoje“ eksponuojama Siglos Ščeponavičiūtės fotografijų paroda „Pas Dani genties papuasus“. Mums nepažįstamo pasaulio vaizdai vienus šokiruoja, kitus gali užkrėsti kelionių aistra. Tai ne pirmoji Respublikinės Šiaulių ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjos, nenuilstančios keliautojos fotoparoda. Jos ankstesnių kelionių įspūdžių fotografijos eksponuotos Neurologijos skyriuje, „Laiptų galerijoje“, Joniškio sinagogoje, Šeduvoje.

Kelionių fotografija – nelengvas žanras
„Pirma esu gydytoja, bet savo gyvenimo be kelionių nebeįsivaizduoju, – sakė neurologė Sigla Ščeponavičiūtė, kurios nuolatinis kelionių palydovas fotoaparatas. – Nelaikau savęs menininke, bet pasidalyti su šiauliečiais patirtų kelionių vaizdais ir įspūdžiais yra malonu.“

Ji dėkinga fotografui Rolandui Parafinavičiui už pamokas ir pagalbą ruošiant parodas. Patirtis jau leidžia atrasti įdomesnį vaizdą, pasirinkti tinkamą apšvietimo kampą, bet fotografuojama dažniausiai judesy. Pagauti akimirkos žavesį nėra lengva. Iš daugybės kadrų, kurių dalis būna visai nepavykusi, tenka atrinkti pačius iškalbingiausius. Šiai parodai, pasak autorės, teko keliais etapais atrinkti 30 kadrų iš 600.

R. Parafinavičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, profesionalus fotografas, teigė, kad S. Ščeponavičiūtės fotografija skiriasi drąsa, individualiu požiūriu. Tai, pasak jo, nebe saviraiškos priemonė, tai dalijimasis patirtimis, kultūrinio lauko plėtimas. Janina Ališauskienė, galerijos direktorė, dėkojo autorei už drąsą užfiksuoti, identifikuoti kultūrinius skirtumus, už suteiktą galimybę žiūrovams pažinti ir priimti kitoniškumą.

Pas Dani genties papuasus
Nuotraukose matyti neaiškaus amžiaus vyrų, moterų, vaikų veidai, išdažyti pusnuogiai kūnai, keistos trobelės nendriniais stogais. Panašiai įsivaizduojame primityvų gyvenimą akmens amžiuje.

S. Ščeponavičiūtė buvo girdėjusi apie papuasus vaikystėje, šiek tiek matė „Nacionalinės geografijos“ laidoje jų gyvenimo būdą. Užsidegė aplankyti, savomis akimis pamatyti. Kad dalis šių genčių dar tebėra kanibalai, neišgąsdino.

Gydytoja pasakoja apie nuotykių ir įtampos nestokojusią kelionę į Papua-Naujosios Gvinėjos vakarinę dalį, kuri priklauso Indonezijai: kaip skrido lėktuvu, kuriuo vietiniai gabena visokį turtą, net vištas; kaip nustebino „tvarka“ salone, nes keleiviai skaityti nemoka, taisyklių nepaiso; apie keistoką gido Džono išvaizdą, nes sunku buvo patikėti, kad tai jų palydovas; apie ilgą kelionę per slėnį iki gyvenvietės pėsčiomis ir kaip pajuto į save nukreiptas papuasų strėles...

Stiprų įspūdį keliautojai padarė mumijos, kurias matė vienoje kalnų gentyje. Jie savo protėvių kūnus mumifikuodavo smilkydami palaikus dūmuose. Pasirodo, tokiu metodu apdorotos mumijos puikiausios būklės išsilaiko kelis šimtus metų.

Dani gentyje keliautojai praleido vieną dieną. Dalyvavo kiaulės kepimo ceremonijoje, matė, kaip išgaunama druska, sužinojo apie kai kurias tradicijas, ritualus.

Dani gentis gyvena visiškai izoliuota, be jokių civilizacijos ženklų: be elektros, be telefono, be degtukų, net veidrodžių nėra. Druską moterys parsineša iš vulkaninio ežerėlio, kuriame mirko  banano koto plaušus, kol druskos prisigeria. Laužą uždega trindami pagaliukus. Kad su turistais bendrautų, tenka juos apdovanoti, aukščiausiai vertinama valiuta – cigaretės. Dažnoje nuotraukoje užfiksuoti jas rūkantys tiek vyrai, tiek moterys. Kai jų neturi, kramto kažkokią raudoną žolę.

Namelius pastato be vinių, suraišiodami pagalius jiems žinomu būdu. Per liūčių sezoną įmirksta nendriniai stogai, ir tai sausuoju metu apsaugo nuo gaisrų. Vyrai gyvena atskirai nuo moterų. Turto matas – kiaulės. Kuo daugiau jų turi, tuo daugiau moterų gali išlaikyti.

Nuotraukose akis užkliūva už keistos aprangos. Ištekėjusios moterys dėvi žolių, gal orchidėjų plaušų sijonus, o merginų sijonai puošti sėklomis. Moterų galvos apdangalas – tinklas – ne tiek puošmena, kiek priemonė daiktams nešioti.

Nuotraukose stebina ne nuogos krūtys, o tai, kad kai kurių moterų pirštai neturi vienos falangos. Pasirodo, mirus vyrui, vaikui, seseriai moteris nusipjauna dalį piršto.

Vyrai atrodo puošniau – su spalvingų plunksnų karūnomis, išdažyti kūnai, nosyse įvertas kaulas. Įdomus nacionalinis vyrų drabužis „koteka“, arba „horim“. Tai penio apvalkalas, pagamintas iš džiovinto moliūgo. Jie kilpomis tvirtinami prie juosmens.

Pagrindinis maistas – kiauliena ir saldžiosios bulvės. Keliautojos stebėjo iškilmingą kiaulės skerdimo ceremoniją.

Juodoji kiaulė nušaunama strėle, uodega ir ausis dedama ant banano lapo ir nešama genties vadui. Vyrai išdoroja mėsą, moterys paruošia duobę, išdėlioja akmenimis, sluoksniuoja mėsos gabalus su žolėmis, stipriai apriša lianomis. Mėsa troškinama 2-3 valandas. Pirmiausia valgo vyrai, paskui – vaikai ir šunys, antrame rate – moterys.

Ekstremalus poilsis
Kelionių trauką gydytoja S. Ščeponavičiūtė paveldėjo iš tėvų. Atostogų metu neduoda ramybės begalinis noras keliauti, pažinti kitas kultūras, gamtą, įvairias šalis, žmones. Aplankyta per 80 šalių, keliautoja jų net nebeskaičiuoja. Renkasi kuo tolimesnius, egzotiškesnius kraštus.

„Mano kelionės nėra poilsinės. Nebuvo nė karto, kad 10 dienų gulėčiau pliaže ir nieko neveikčiau. Mes su keliautojų grupe kasdien organizuojamės išvykas, ekskursijas, išbandome naujus dalykus – norisi aktyviai pailsėti. Priskiriu save prie ekstremalų.“

S. Ščeponavičiūtė nebijo iššūkių, bet kelionėms atsakingai ruošiasi, iš anksto planuoja, kaupia informaciją. Sunkiausia užduotis rasti bendrakeleivių, kurie pasiryžtų ekstremaliems išbandymams. Kelionės į Etiopiją, Aliaską, Tasmaniją jau praeityje. Tai palyginti civilizuotas pasaulis. Džiaugiasi, kad atsirado dar dvi draugės, kurios prieš 5 metus išdrįso drauge apsilankyti Vakarų Papua  kur dar ir šiandien gyvena unikali, izoliuota Dani gentis.

Fotografijose užfiksuoti vaizdai, išklausius energingo drąsios keliautojos pasakojimo, rodėsi iškalbingesni, o vinguriuojant Gretos Karnatkaitės saksofono melodijai egzotiška Dani genties papuasų buitis apsigaubė mistiška nuotaika.

Kadangi galynėjimasis su kliūtimis yra S. Ščeponavičiūtės gyvenimo malonumas, belieka laukti naujų kelionių įspūdžių. Lagaminai esą jau sukrauti. Maršrutas dar paslaptyje.

Į viršų