(Tęsinys)
Mėgiamiausia vieta kieme buvo paštininkų poilsio aikštelė su įsimintina sūpuokle, kurioje vienu metu galėjo suptis net keturi vaikai. Kiemo ūkiniuose pastatuose buvo laikomi trys pašto arkliai: du didžiuliai drigantai vežiodavo paštą į geležinkelio stotį ir atgal, trečias – mažas arkliukas, pakinkytas į lengvesnę brikelę, surinkdavo laiškus iš pašto dėžučių. Ne kartą mums, vaikams, būdavo leidžiama pasivažinėti su paštininkais po miestą. Deja, tuometinės miesto gatvės buvo grįstos stambokais akmenimis, o vežimų ratai apkaustyti geležiniais ratlankiais – iki skausmo kratydavo. Didžiausia laimė todėl buvo su šiuo arkliuku sekmadieniais išvykti už miesto, kur keliai nebuvo grįsti ir, nors jie dulkėjo, bet nekratė“ (Rasteika A. Mano atsiminimai apie Olegą Truchaną. 2004-02-24 rankraštis. Autoriaus archyvas).  

1935 m. spalio 6 d. Vilniui vaduoti sąjungos Šiaulių paštininkų skyrius centrinio pašto sklype skyriaus vardu pasodino Vilniaus ąžuolėlį ir aptvėrė tvorele („Pašto pasaulis“, 1935, Nr. 10, p. 188).

1937 m. kovo 20 d. įsisteigė Šiaulių paštininkų šaulių būrys, 1939 m. – Šiaulių paštininkių moterų šaulių būrys.

Laikraštis „Geležinkelininkas“ 1937 m. kovo 25 d. apie „Žinios“ draugiją rašė: „Šiaulių pašto įstaigos tarnautojai yra susiorganizavę į draugiją „Žinia“, kurios veikimas gana platus. Turi įsigijusi Bubių vasarvietėje žemės sklypą, kuriame pavasarį statys vasarnamį. Be to, paskutiniame savo susirinkime nutarė Šiaulių mieste valdomame žemės sklype įrengti sporto aikštę, kurioje sportininkai visose sporto šakose galės lavintis“ (Paštininkai nesnaudžia. „Geležinkelininkas, 1937 kovo 15).

1940 m. Šiaulių pašto, telegrafo-telefono draugija „Žinia“ turėjo 10 tūkst. litų kapitalo, 3500 litų vertės turto, nuosavą medinį namelį (Pašto gatvėje), kurį nuomodavo parduotuvei ir renginiams, taip pat 7043 tomų biblioteką.  Pašto ir draugijos nariams buvo įsteigta valgykla, veikė savišalpos kasa. Draugijai Bubių vasarvietėje priklausė du pusės hektaro žemės sklypai, kuriuose buvo planuojama statyti pašto tarnautojams poilsio namus. Tuo metu draugijoje buvo 112 narių. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus planus.

Nuo senojo pašto pastato iki rūmų       
1933 m. buvo padarytas kapitalinis Šiaulių centrinio pašto patalpų remontas. Panaikinta aklina siena tarp klientų ir tarnybinių kambarių ir įrengta stiklinė pertvara, sudėtos naujos grindys ir suremontuotos visos patalpos.

Tarpukariu, augant Šiauliams, plėtės pašto ir telefono įstaigos. Šiaulių centrinės ryšių įstaigos paštas, telefonas ir telegrafas veikė Tilžės gatvėje dviejų aukštų mūriniame name, miesto centre. Augant  miestui, plėtėsi pašto ir telefono įstaigos.

Esamos patalpos netenkino miesto pašto poreikių, darbuotojams buvo ankšta dirbti.  Apie to meto Šiaulių paštininkų darbo sąlygas buvo rašoma: „Penktadienio rytas. Penkta valanda. Dar apmirusiomis Šiaulių miesto gatvėmis skuba uniformuoti pareigūnai – pašto tarnautojai, laiškininkai (...) Pro praviras paprastos korespondencijos skyriaus duris girdėti laikraščių šlamėjimas, skundai, klausimai, atsakymai ir darbo taktas. Senųjų rūmų kambarys mažas ir, sako, nuolatos būdavęs šaltas. Vienas pro kitą jie vos gali prasiveržti. Prie mažos rajoninių laiškininkų spintelės susigrūdę 4 tarnautojai skirsto milžinišką krūvą laiškų. Laikraščių skyriaus valdininkas nekantraudamas taip pat veržiasi prie spintos su glėbiais laikraščių. Stalai apversti laiškais ir banderolėmis, o praėjimo takai užversti keliolikos dešimčių laikraščių paketais. Oras tvankus, bet tarnautojai, atrodo, be nuovargio dirba“ (Jankauskas J. Laiškininkai kalba (reportažas iš Šiaulių paštininkų gyvenimo). „Pašto pasaulis“, 1939, Nr. 6, p. 83-84).

1937 m. balandžio 6 d. Šiauliuose lankėsi Pašto valdybos tarpžinybinė komisija apsvarstyti pasiūlymus pašto rūmams reikalingam sklypui pirkti. Komisija pripažino, kad tinkamiausias sklypas yra D. Zubovo ir Lipšico, Dvaro ir Aušros al.  kampas (prieš Lietuvos banką), todėl komisija tik su šių sklypų savininkais ir vedė derybas. Abu sklypus, kurie sudarė 7000 kv. metrų ir buvo nutarta nupirkti su visais ten esančiais pastatais už 122 000 lt. (Naujieji pašto rūmai bus Dvaro ir Aušros al. kampe. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 balandžio 11, p. 3).

1937 m. už 127 903 litų nupirktas žemės sklypas Šiaulių paštui statyti. Inžinierius ir architektas Klaudijus Dušauskas-Duž (1891–1959) 1938-aisiais suprojektavo Pašto rūmus (Aušros alėja 42) – ketvirtojo dešimtmečio modernistinės architektūros stiliaus statinį. Triaukščio L formos statinio fasade  išryškintas granitinis masyvus cokolis. Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ žinutėje „Naujųjų pašto rūmų“ rašė: „Projektas jau paruoštas. Projektą darė pašto valdybos inž. Dušauskas. Naujai statomieji pašto rūmai bus trijų aukštų. Rūmai bus statomi Aušros al. ir Dvaro gatvių kampe. Dabar jau pradėti rūmų pastatų paruošiamieji darbai“ (Naujųjų Šiaulių pašto rūmų, „Įdomus mūsų momentas“, 1938 vasario 6 d., p. 1).

1938 m. pradėta naujųjų pašto rūmų statyba. „Lietuvos žinios“ apie šių rūmų statybą Šiauliuose rašė: „1938 m. gegužės 19 d. įvykusiose varžytinėse Šiaulių pašto rūmų statybą paėmė rangovai Kaplanas ir Romas už 747.440 litų. Varžytines turės patvirtinti susisiekimo ministeris, o po to prasidės statybos darbai. Visa statyba turės būti baigta per 14-ka mėnesių iki 1939 m. rugpjūčio 1 d. Pašto rūmų projektą sudarė inžinierius Dužauskas. Rūmai bus trijų aukštų ir užims kone pusę Aušros alėjos kvartalo tarp Dvaro ir Varpo gatvių“ („Lietuvos žinios“, 1938 birželio 2 d.).

1939 m. rugsėjo 18 dieną paštas persikėlė į naujuosius rūmus Aušros alėjos ir Dvaro gatvių kampe. Čia jam buvo skirti du aukštai, o trečiajame laikinai įsikūrė Prekybos institutas. Senieji pašto statiniai buvo perduoti Švietimo ministerijos prekybos mokyklai. Tuometiniai pašto rūmai Aušros alėjos ir Dvaro gatvių kampe buvo didžiausias pastatas Šiauliuose ir puošė visą miestą, o ypač Aušros alėją. Pradėjus veikti paštui, į Šiaulius buvo perkelta dalis senosios Kauno telefono stoties įrengimų, o Šiaulių telefonai buvo atiduoti į provincijos miestelius  Naujuose rūmuose keletas kambarių buvo skirta paštininkų draugijai „Žinia“ ir valgyklai. Skatykla įsikūrė rūsyje (Pasirašo J. Januš-kas. Į naujuosius rūmus persikėlus. „Pašto pasaulis“, 1939, Nr. 9, p. 123).

1940 m. balandžio 13 dieną buvo surengtos naujųjų Šiaulių pašto rūmų atidarymo iškilmės, į kurias atvyko susisiekimo ministras J. Masiliūnas, Pašto valdybos direktorius V. Birutavičius ir kiti svečiai. Pašto šventinimo iškilmės vyko naujų rūmų operacijų salėje, kurioje kabėjo didžiulis Prezidento Antano Smetonos portretas. Salė buvo perpildyta pašto darbuotojų, visuomenės atstovų ir svečių. Orkestras sugrojo valstybės himną, Šiaulių pašto viršininkas M. Meškauskas pasakė sveikinimo žodį, kunigas K. Daukantas pašventino patalpas ir palinkėjo, jog paštas klestėtų, o paštininkai būtų ištvermingi, atlikdami sunkų darbą.

Susisiekimo ministras J. Masiliūnas sveikinimo kalboje pasidžiaugė, kad Šiauliai tampa Šiaurės Lietuvos kultūros centru ir palinkėjo, kad jie taptų regiono Paryžiumi. Tokiam augančiam miestui senieji pašto rūmai netiko. Vyriausybė tai suprato, ir štai dabar, Vyriausybės pastangomis ir šiauliečių pagalba, miestas turi naujas, erdvias patalpas, kur darbas galės vykti žymiai sklandžiau, produktyviau. Ministras padėkojo už parodytą gerą valią ir triūsą, kad naujieji pašto rūmai būtų greičiau ir tobuliau pastatyti (Paštininkų ir šiauliečių pasididžiavimas – naujieji pašto rūmai. „Įdomus mūsų momentas“. 1940 balandžio 21, p. 1, 3; P. Žostautaitė. Ryšiai. Iš: Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai, Momentas, 1991, p. 155).

Šiaulių pašto darbuotojams (jų tuo metu buvo apie 150) tai buvo didelė dovana, palengvinusi darbo sąlygas, leidusi žymiai išplėsti pašto operacijas, geriau aptarnauti klientus. Šiuo pastatu  Šiaulių apskrities centrinis paštas naudojasi iki šiol.

Šiaulių paštas okupacijų ir karo metais (1940–1944 metais)
1940 m. birželio 15 d. sovietų armijai okupavus Lietuvą prasidėjo tarnautojų areštai, atleidimai ir persekiojimai. Šiauliuose daug pašto tarnautojų buvo atleisti iš darbo, o jų vieton priimti kompartijos rekomenduoti žmonės.

J. Tijūnas apie apie tuos neramius laikus savo prisiminimuose rašo: „Šiaulių pašto viršininkas [M.] Meškauskas tuojau buvo atleistas iš pareigų, o jo vieton atvažiavo dirbti rusas Starodubcevas su šeima. Taip pat atsirado ir politrukas su lietuviška pavarde, kuris vadinosi Vitenis, bet lietuviškai nei žodžio nemokėjo. Netrukus buvo atleisti šie tarnautojai: Bronius Jaras, Kazys Šnaras, Vytautas Juchnevičius, Jonas Tijūnas, Vasiliauskas ir kiti. Atleistųjų tarnautojų vieton buvo priimami kompartijos rekomenduojami asmenys, nežiūrint jų išsilavinimo bei kitų tarnautojams reikalingų privalumų“ (Tijūnas J. Šiaulių paštas 1940-1941 metais“. Iš.: Nuo krivulės iki raketos, p. 394-395).

1941 m. Šiaulių apskrities ryšių kontoros kyriaus viršininku buvo paskirtas A. Vitas (1894–1973). Pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940-1941 m. Šiaulių paštas naudojo apskritą pašto antspaudą su įrašu lietuvių ir rusų kalbomis: „СССР / ŠIAULIAI / ЛИТ. ССР. / ШЯУЛЯЙ / 20641-8“.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir frontui priartėjus prie Šiaulių, 1941 m. birželio 25 d. naktį, pasak tų įvykių liudininko J. Tijūno, bolševikų pareigūnai, didelio nerimo pagauti, bėgiojo po Šiaulių paštą ir anksti rytą (apie 3 valandą), galutinai pasiruošę bėgimui, paskubomis padegė automatinės telefono centrinės krosą-skirstyklį ir akumuliatorinėje peršovė keletą baterijos celių. Atlikę šį „didvyrišką“ darbą, kurį, spėjama, vykdė tik pasiteisinimui prieš NKVD, patys lyg akis išdegę išbėgo begalinės baimės apimti.

Dar jiems bebėgant, buvę pašto darbuotojai griebėsi gesinimo darbo. Gaisras, jei nebūtų buvęs greitai likviduotas, galėjo sunaikinti pašto rūmus. Tik drąsių pasiryžėlių dėka, kurie budėjo ir sekė pasikesintojų kiekvieną žingsnį, Šiaulių pašto rūmai buvo išsaugoti (...) Bolševikų pašto pareigūnai taip buvo pasimetę ir baimės apimti, kad paliko pašto ženklus, dalį svarbių bylų ir net vieną pašto automobilį. Šiaulių mieste vokiečių pirmieji daliniai pasirodė (1941 m. birželio 25 d. – J. N.)  tik vakare apie 9 valandą (...) Kitą dieną buvo imtasi darbo atstatyti Lietuvos paštą. Pašto viršininku buvo paskirtas J. Tijūnas (1900–1992), buvęs Vilniaus 2 pašto viršininku, kitų padedamas, tvarkė atstatymo darbą (Tijūnas J. Šiaulių paštas 1940-1941 metais. Iš: Nuo krivūlės iki raketos, p. 398-399).

Jonas Tijūnas gimė 1900 m. liepos 8 d. Šiauliuose, darbininkų šeimoje. Mokėsi gimnazijoje. Įstojo savanoriu į nepriklausomą Lietuvos kariuomenę ir Šaulių sąjungą. Buvo pašto viršininku Šaukėnuose, Papilėje, Radviliškyje, Rokiškyje. 1935 m. pradėjo dirbti pašto viršininku Kybartuose. Atgavus Vilnių paskirtas Vilniaus 2-ojo pašto skyriaus viršininku. 1941–1944 metais buvo pašto viršininku Šiauliuose. Baigiantis karui J. Tijūnas pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV, Čikagą. Mirė 1992 m., palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse (Tijūnas J. Šiaulių paštas 1940-1941 metais. Iš: Nuo krivūlės iki raketos, Čikaga, 1968, p. 394-399; Tijūnas J. Vokiečių okupacijos metai. Iš: Nuo krivūlės iki raketos, p. 409-416;  Giniotienė J. Pašto riteris Jonas Tijūnas.
(bus tęsinys)

Šiaulių paštininkų švietimo draugijos „Žinia“ antspaudas. Iš J. Nekrašiaus rinkinio