„Laiptų galerijoje“ svečiuojasi 2019 metų Lietuvos kultūros sostinė – Rokiškis. Rokiškio muziejus atskleidžia savo turtus: galima pamatyti įspūdingą dviejų Rokiškio garbės piliečių kūrybos parodą.  Tai Monikos Bičiūnienės (1910–2009) spalvingi primityviosios tapybos darbai ir Palmiros Damijonaitienės nepakartojamų raštų tautinės juostos.
Parodos atidaryme svečius sveikino folkloro ansamblis „Salduvė“ (vadovas Darius Daknys). Parodą pristatė Rokiškio muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė ir jos pavaduotojos Marijona Mieliauskienė ir Dalia Kiukienė.

Naivaus vitališkumo žavesys
Tautodailininkė, garsiausia Lietuvos tapytoja primityvistė Monika Bičiūnienė piešti pradėjo tik įkopusi į šeštąją dešimtį, pastūmėta sūnaus Rimo, dabar žinomo dailininko. M. Bičiūnienė nuo 1966 m. dalyvavo parodose, surengė jų apie 30. Jos kūriniai eksponuoti lietuvių liaudies meno parodose Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Rusijoje. Tapybos palikimas saugomas Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Rokiškio krašto muziejuje ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos fonde. Jos darbų turi įsigiję daugelis garsių pasaulio muziejų, tokių kaip Niujorko Gugenhaimo.

„Monikos Bičiūnienės paveiksluose užfiksuotas kaimas, kokio jau nebėra. Senovinio kaimo gyvenimas. Tai ne tik meninis kūrinys, bet ir dokumentika, – sakė dailininkė, menotyrininkė Ligija Stalevičienė. – Nuoširdi prigimtinė išraiška labai įdomi, išsiskiria iš kitų  tuo, kad sukūrė nepaprastai gyvą ir spalvingą lietuviško kaimo vaizdą. Primityvumas primena vaikų piešinius.“

Menotyrininkė Michalina Adomavičienė parodos atidaryme atkreipė dėmesį, kad menininkė labai savitai komponuoja vaizdus: „Jos nevaržo jokios taisyklės. Kūrybinė laisvė pats brangiausias dalykas. Laisvai komponuoja. Perspektyva jai negalioja. Nutapo dangų, žemę, sudėlioja daiktus ir žmones iš apačios aukštyn, bet žiūrėdami jaučiame erdvę. Žmonės plokšti, bet juos matome gyvus, šviesius.“ Pasak menotyrininkės, žavi nuoširdus pasakojimas apie idilišką kaimo gyvenimą: pirkelės, gyvulėliai, paukšteliai, kaimo darbai ir šventės spinduliuoja subtiliu humoru ir gyvenimo džiaugsmu. Miesto vaizdus tapytoja perteikė irgi šviesius. Ritmika rami, šilti spalvų pustoniai. Stebina lengvas žinojimas, kaip daryti, kokiais potėpiais sukurti vitališką gamtos kaitą. „Labai savita naiviojo meno atstovė. Net 2 darbai yra patekę į pasaulinį primityviojo meno rinkinį – „Pasaulio naiviojo meno enciklopediją“.  Tai aukštas įvertinimas“, – apibendrino M. Adomavičienė.

Ištikima savo kraštui
Rokiškio muziejaus fonduose saugoma 130 M. Bičiūnienės darbų. Rokiškio muziejaus direktorės pavaduotoja M. Mieliauskienė pasakojo, jog mokydamasis M. K. Čiurlionio meno mokykloje sūnus iš Vilniaus į Pandėlį atsivežė dažų, popieriaus. Tada ir mama, jau būdama nejauna, pabandė piešti pasislėpusi, užsidangsčiusi langus, kad kaimynai nepamanytų, jog ji iš proto išsikraustė. Tik vėliau  sūnus, atradęs tuos piešinius, pasakė: „Mamyte, tu turi talentą.“ „O kas tas talentas yra?“ –  paklausė...

Monikos Bičiūnienės meninis gyvenimas ypač suaktyvėjo 1969 m., kai apsigyveno Vilniuje. Lankė parodas ir muziejus, dalyvavo pleneruose. Jau po metų jos paveikslai pasidarė spalvingi, dekoratyvūs, sudėtingesnių kompozicijų, bet išliko liaudiškai tapybai būdingas suplokštintas erdvės supratimas, ignoruojantis linijinę perspektyvą.

Pasak M. Mieliauskienės, Monika išsiskyrė šiluma, mokėjimu bendrauti. Kūrybinė aistra, atvirumas, primityvi, paprasta ir spontaniška, gyva ir veržli meninė kalba sieja M. Bičiūnienę tiek su savo krašto, tiek su pasaulio primityvaus pasaulio atstovais. Pasakodama apie jai gerai pažįstamą kaimą, jo žmones, gėles ir gyvulėlius, perteikia žmogaus rankų šilumą, atspindi metų laikų kaitą.

„Kai tapau, viską jaučiu – kur ką dėt, kokią spalvą. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu, tarytum visą pasaulį tada matau, visą jo grožį. Tokios geros mintys gulasi. Visas bėdas užmirštu, viską. Kartą uždėjau puodą virt. Dar laiko yra, kol jis užvirs, patapysiu, tokios geros mintys. Tik jaučiu, kad jau pilna visur dūmų. Prieinu, viskas išbėgę, tai nuo to karto tik dideliam puode valgį verdu. Kad ir nedaug, bet dideliam. Žinau, kad neišbėgs“, – apie kūrybinius nuotykius taip kažkada pasakojusi pati tapytoja.       

M. Mieliauskienės teigimu, Rokiškio krašto garbės pilietė, tapytoja Monika Bičiūnienė  išgarsėjo visame pasaulyje, o savo kūrybos dvasia išliko ištikima gimtajam Rokiškio kraštui – jo gamtai, padavimams, pasakoms, dainoms, kaimo buities ir papročių vaizdams. Pagal jos paveikslus šiandien galima studijuoti mūsų etnografinio sodžiaus kultūrą.

Audėjos patirčių kraitis
Pirmąją juostą Palmira Damijonaitienė išaudė 1956 m. būdama 23 metų, pamokyta vienuolės. Gabi mergina greitai perprato tradicinį amatą, todėl jau po trejų metų buvo priimta dirbti į Vilniaus „Dailės“ kombinatą profesionalia audėja. Persakant jos žodžius, nieko kito dirbti nemokėjusi, visą gyvenimą juostas audė. Dabar ji vadinama ir juostų karaliene, ir juostų ambasadore.

Menotyrininkė M. Adomavičienė pabrėžė menininkės sukurtų raštų išskirtinumą. Be to, ji gal vienintelė Lietuvoje audžia interjero puošybai skirtas juostas.

Rokiškio muziejus didžiuojasi gausiu juostų rinkiniu. Keli šimtai jų padovanota muziejui. Dalia Kiukienė, Rokiškio muziejaus direktorės pavaduotoja, vyr. fondų saugotoja, pasakojo apie darbščios audėjos kelio pradžią. Pajutusi pašaukimą austi moteris sparčiai tobulėjo, neapsiribojo etalonais, surengė parodą 1968 metais, o pati apsilankė kaip eilinė žiūrovė. Girdėjo, kaip žmonės stebisi juostų gausa, įvairove, tačiau neišgirdo žodžių: „Kaip gražiai išausta.“ Nutarė dirbti kitaip. Norėdama atkurti senąsias juostų audimo tradicijas, važinėjo po Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus krašto kaimus. Ji tyrinėjo sodybose bei muziejuose aptiktus rankdarbius, jų raštus,  nagrinėjo etnografų ir muziejininkų surinktą medžiagą, išmoko visus Lietuvoje naudotus audimo būdus. Ji atmetė tuo metu populiarius šilkinius siūlus, naudojo liną, virveles, špagatą, pakulinius siūlus. Kad spalvos nebūtų tokios ryškios, teko juos dažyti, blukinti. Dažai sukėlė alergiją, bet moteris nepasidavė. Dažymo ėmėsi vyras Petras. Palmira atrado ir kūrė naujus  raštus, sužinojo, kad juostos gali būti pinamos, vejamos, mezgamos ir net be raštų audžiamos. 1974 m. paroda Dailės rūmuose tapo P. Damijonaitienės triumfo paroda.  

Galiausiai audėja užsibrėžė sau tikslą – suteikti juostai platesnę prasmę ir pritaikyti šiuolaikiniam interjerui. Juostas išdidino ir sujungė du audimo būdus, susiformavo savitą stilių. Kiekviena juosta skiriasi savita ornamentų kompozicija. P. Damijonaitienės juostos peržengė tautodailės ribas ir tapo profesionaliu menu.

Pasak muziejininkės, juostų raštai senovėje buvo prasmingi, galėjo būti skaitomi kaip abėcėlė. Ji papasakojo pikantišką istoriją apie audėjos raštų prasmes, kurias perskaitė pas P. Damijonaitienę  svečiavęsis baltų ir slavų kalbų žinovas prof. Viktoras Falkenhanas. Jis atidžiai tyrinėjo juostos raštus, tarsi skaitė, o paklaustas pasakė joje matantis savo praeitį, dabartį, ateitį. Ateitis gerokai nustebinusi: jo laukia ketvirtos vestuvės. Tada jam buvę 77. Iš tikrųjų po kelerių metų vestuvės įvyko.  

Juostų ambasadorė
Audėja surengė daugybę parodų Lietuvoje, savo juostomis reprezentavo lietuvių liaudies meną užsienyje: Indijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Po paskutinės parodos Los Andžele jai buvo suteiktas šio miesto garbės pilietės vardas, juostų liko San Francisko pasauliniame audimo muziejuje. JAV jos juostos eksponuotos šešis kartus.

P. Damijonaitienės juostomis buvo apjuosti  JAV prezidentai Ričardas Niksonas, Ronaldas Reiganas, Džordžas Bušas. Jos dovanotos popiežiui Jonui Pauliui II, Indirai Gandi, Michailui Gorbačiovui, Dalai Lamai, Algirdui Mykolui Brazauskui, Valdui Adamkui, Vytautui Landsbergiui bei daugeliui kitų lyderių. Daug juostų įsigijo kolekcininkai, nemažai dovanota  draugams, giminėms.

P. Damijonaitienės juostos.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

M. Bičiūnienės paveikslai.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.